Tebekunkuliuoja politinis troškinys ant konservatorių vidinių rietenų laužo. Vieni, stebintys iš šalies, gėrisi šokčiojančiomis ambicijų žiežirbomis, kitiems dingojasi stiprėjantis krizės svilėsių dvokas, treti spėlioja, ar šį viralą apskritai bus galima srėbti, nesibaiminant galimų pasekmių valstybės nacionalinio saugumo sveikatai.

Gera žinia blogu metu

Konflikto tarp krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno – dviejų visuomenei gerai žinomų Tėvynės sąjungos politikų, tiesiogiai atsakingų už valstybės nacionalinio saugumo reikalus – užkurtas politinių ambicijų laužas įsidegė nejuokais. Liepsnų liežuviai laižo ore pakabintą Vokietijos kariuomenės brigados dislokavimo Lietuvoje klausimą: bus ji čia kada nors ar nebus? Kol žurnalistai, politikai, ekspertai ir politologai maišė politinės retorikos katile kunkuliuojantį troškinį, taikydamiesi išgriebti kokį svaresnį atsakymą, viralu suskato rūpintis ir aukščiausioji šalies valdžia. Prišokęs prieskonių įbėrė prezidentas, dūmus nuo rūkstančio katilo vis energingiau bando vaikyti premjerė, įsikišo net ir buvęs faktinis valstybės vadovas, matyt, pajutęs nekokį konservatorių politinio viralo kvapą. Po vieną kitą pliauską į ugnį vis įmeta krizę valdančiųjų gretose užuodusi žiniasklaida, jau kurį laiką gana išsamiai pasakojusi skaitytojams ir žiūrovams apie kulinarinę nacionalinio saugumo ir gynybos srities politinės virtuvės naujovę.

Tačiau ko gero reikėjo pradėti ne nuo dviejų konservatorių konflikto uždegto laužo, o iš gerokai toliau – nuo būsimo politinio troškinio recepto. Antai dar vasaros pradžioje dienraštis „Financial Times“, remdamasis savo šaltiniais, pranešė, kad Vokietija pasiūlė didžiąją dalį iš pusketvirto tūkstančio savo karių, kurie turėjo sustiprinti NATO pajėgas rytiniame aljanso flange, dislokuoti pačioje Vokietijoje, o ne Lietuvoje, kaip buvo pažadėjusi anksčiau. Birželį į Lietuvą atvykęs Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė susitarimą dėl mūsų valstybės gynybos sustiprinimo Vokietijos kariuomenės brigada, kurios „priešakinės vadavietės elementas“ bus dislokuotas Lietuvoje. Nors mūsų politikai ir žiniasklaida šią žinią visuomenei pateikė kaip Vokietijos apsisprendimą Lietuvoje po tam tikro laiko nuolatinai įkurdinti Vokietijos brigadą, iš tikrųjų minėtame susitarime tokio įsipareigojimo nėra: dokumente kalbama tik apie „naują karinį vienetą, pasirengusį būti greitai dislokuotu ir panaudotu“. Politikų noras birželio pabaigoje vykusio NATO viršūnių susitikimo Madride rezultatus pateikti kaip svarbią Lietuvos nacionalinio saugumo politikos pergalę ir pasišildyti jos spinduliuose – gerai suprantamas: viešojoje erdvėje reikėjo užgožti skeptikų, tvirtinusių, kad, Rusijai užpuolus Ukrainą, NATO atsakas sustiprinti Lietuvos gynybą būtų akivaizdžiai neadekvatus situacijai, balsus. Tačiau keli praėję mėnesiai parodė, kad karas priartėjo prie Lietuvos, o ją ginti padėti turinti Vokietijos brigada – nutolo. Arba, atsargiau tariant, bent jau nepriartėjo. Kažin ar tokią įvykių eigą galima laikyti svarbiu nacionalinio saugumo iškovojimu? Anot Hamleto, „Žodžiai, žodžiai, žodžiai...“ 

10 dienų, 30 kilometrų

Kad velnias slypi detalėse, priminė neseniai Lietuvoje apsilankiusi Vokietijos gynybos ministrė Christine Lambrecht. Ji pareiškė, jog Vokietijos kariuomenės brigada, kilus krizei, į Lietuvą būtų permesta per 10 dienų. Krašto apsaugos ministras A.Anušauskas savo ruožtu patvirtino, kad tokios spartos visiškai pakanka, nes esą Vakarų žvalgyba apie agresyvius Rusijos planus Ukrainos atžvilgiu žinojo dar likus 90 dienų iki karo. Vokietijos ir Lietuvos gynybos ministrų įvardytas abiem pusėms priimtinas 10 dienų terminas, per kurį vokiečių kariškiai, kilus rimtai grėsmei, atvyktų į Lietuvą, paskatino visuomenę pasvarstyti apie geografinius Lietuvos ir Ukrainos skirtumus ir NATO žvalgybos galimybę laiku numatyti už 30 kilometrų nuo Vilniaus esančios Baltarusijos teritorijoje sutelktų karinių pajėgų veiksmus. Matyt, galimos tokio svarstymo išvados ir lengvai nuspėjamas siūlymas valdžiai nelaikyti žmonių kvailais sukėlė sąmyšį valdančiųjų stovykloje: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L.Kasčiūnas pareiškė, kad remtis Ukrainos pavyzdžiu, kalbant apie Lietuvą, yra visiška nesąmonė ir neprofesionalumas. Politikas apgailestavo dėl dviprasmiškų ministro A.Anušausko signalų sąjungininkams, kad galbūt Lietuvoje nė nereikia nuolatinai dislokuotos vokiškos brigados: juk prireikus ji atvyktų laiku... Sureagavo ir užsienio reikalų ministras, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis: jo teigimu, Lietuva ir Vokietija dar vasarą susitarė dėl brigados dislokavimo Lietuvoje, o ne dėl jos pasirengimo skubiai atvykti pas mus, jeigu prireiktų. Jo teigimu, norėtųsi, kad ministras A.Anušauskas paragintų vokiečius aiškiai įvardyti, ar jiems priimtinos Lietuvos siūlomos vokiškos brigados dislokavimo datos, tačiau tokio raginimo esą neišgirdome.

Viešas santykių aiškinimasis ir eilinės prezidento G.Nausėdos ir kanclerio O.Scholzo pasirašyto susitarimo dėl Vokietijos brigados dislokavimo interpretacijos daliai visuomenės turbūt sudarė įspūdį, kad konservatoriai patys nežino, dėl ko konkrečiai susitarė su vokiečiais.

Trijų bendrapartiečių laidomos retorinės kibirkštys, abipusiai kaltinimai problemos esmės nesuvokimu ir neprofesionalumu įžiebė greitai įsiplieskusias politinio ginčo dėl Vokietijos brigados dislokavimo liepsnas. Viešas santykių aiškinimasis ir eilinės prezidento G.Nausėdos ir kanclerio O.Scholzo pasirašyto susitarimo interpretacijos daliai visuomenės turbūt sudarė įspūdį, kad konservatoriai patys nežino, dėl ko konkrečiai susitarė su vokiečiais. Ar vokiška brigada įsikurs Lietuvoje? Jei taip, tai kada? Jei ne, kodėl? Sako, kad dislokacijai trukdo Lietuvoje neparuošta infrastruktūra. Bet ji jau pirmosiomis karo minutėmis ir valandomis priešo smūgių vis tiek bus sunaikinta. Tai gal dėl to brigada išvis atsisakys kariauti, kol infrastruktūra vėl nebus atstatyta?

Kunkuliuojančio politinio viralo lašai aptaškė ir sveiko proto šalininkus, ir sąmokslų teorijų gerbėjus: jei Vakarų žvalgyba prieš 90 dienų sužinos, kad Kremlius apsisprendė surengti prieš Lietuvą masinę raketų ir artilerijos ugnies ataką, sunaikinti svarbiausią karinę ir civilinę infrastruktūrą, o tada įvesti sausumos pajėgas, kaip nuo to apsiginti padės per 10 dienų iš Vokietijos atvykusi brigada? O gal Rusijos planus dėl Lietuvos sužinojusios NATO pajėgos smogs prevencinį smūgį rusų raketinėms bazėms, karo laivams, aerodromams, vadavietėms? Tikrai yra apie ką pagalvoti, apie ką pasvajoti, kol į realybę nesugrąžins tykštantys užvirusio politinio troškinio purslai.

Nebesusivaldė ir konservatoriai

O besidominčius valdžios politine virtuve į tikrovę grąžina paprasti klausimai. Kas dedasi Vyriausybėje, jeigu du ministrai laikosi skirtingo požiūrio į Vokietijos kariuomenės brigados dislokavimą – vieną svarbiausių nacionalinio saugumo elementų? Ar tas požiūris iš tiesų skiriasi, ar ministrams tik nesiseka aiškiai reikšti savo minčių? Gal jas aiškiau visuomenei išreikšti padėtų Ministrė pirmininkė, Respublikos prezidentas? Dėl ko jis susitarė su Vokietijos kancleriu – ar dėl vokiškos brigados atvykimo į Lietuvą, bėdai užgriuvus, ar dėl nuolatinio jos budėjimo čia? Jei taip, tai kada konkrečiai ji atvyks? Kas čia teisus – ministras G.Landsbergis ar ministras A.Anušauskas? Gal abu teisūs, o gal abu neteisūs? Kas kelia didesnę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui – dviprasmybė dėl Vokietijos brigados dislokavimo ar tai, kad krašto apsaugos ministras ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas nesikalba vienas su kitu? Ir ką tai sako apie tvarką, bendrą darbą ir atsakomybę valdančiojoje politinėje partijoje, kuriai abu priklauso?

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Gaižauskas, Valstiečių ir žaliųjų frakcijos narys, sakė manantis, kad kritika krašto apsaugos ministro atžvilgiu yra pagrįsta. „Į konfliktą įsitraukus užsienio reikalų ministrui, partijos pirmininkui, pamatėme, kad net ir ministrai tarpusavyje nesikalba. Tai atrodo šiek tiek keistai. Dar prieš NATO viršūnių susitikimą Madride visų buvo sutarta, kad Vokietijos brigada turi būti čia, ir turi būti nuolatos. Jau tada komitete sakiau, kad jeigu krašto apsaugos ministras neiškovos, kad ji būtų dislokuota Lietuvoje, opozicija jo nepagailės. Ministras A.Anušauskas buvo stipriai „išskalbtas“ Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, nes dar prieš Madrido susitikimą buvo pasakęs, kad viskas gerai, jeigu iškart nebus brigados, nes dar nesame pasiruošę jos priimti ir taip toliau. Tada tarp L.Kasčiūno ir A.Anušausko komitete šoktelėjo pirmoji kibirkštis, kuri vėliau virto didele ugnimi“, – sakė D.Gaižauskas.

Politiko teigimu, L.Kasčiūnas laikosi stiprios pozicijos ginti nacionalinio saugumo interesus, ir jis remiąs komiteto pirmininko požiūrį. „Ir pozicija, ir opozicija krašto gynybos ir nacionalinio saugumo klausimais tikrai sutaria. Suprantame grėsmes ir darome viską, kad padėtume įgyvendinti krašto gynybos tikslus. Gavome finansavimą Vokietijos brigadai reikalingai infrastruktūrai sukurti. Viskas yra žinoma. Sakėme: jeigu jūs tvorai pasienyje statyti specialų įstatymą priėmėte, tai dėl vokiečių brigados reikia daryti viską, kad jie čia būtų. Taip, dar neturime kur jų apgyvendinti, bet ar tai reiškia, kad negalime jų priimti, įkurdinti? Kad ir konteineriniuose nameliuose – juk grėsmės nelaukia, jos čia ir dabar“, – sakė D.Gaižauskas.

Jis ragino adekvačiai vertinti situaciją: Rusija siunčia į Baltarusiją kovinę techniką ir savo karius, Ukrainoje bombarduojant energetinę infrastruktūrą, civilinius objektus, vykdomi karo nusikaltimai. „Mums atsipalaiduoti jokiu būdu negalima, nes Putinas visiškai neadekvatus. Tad ministro Anušausko tylėjimas ir pritarimas, vokiečiams pasakius, kad, iškilus reikalui, jie čia bus po 10 dienų, atrodo keistai. Kas čia jam tinka? Mes puikiai žinome, kad 10 dienų – nepakankamas laikas. Visa vokiečių brigada čia jau turėtų būti iš vakaro. Taip, jau yra vadavietė, vykdomos pratybos, bet jeigu yra įsipareigojimas, tai jo reikia laikytis. Ir vokiečiai ne Lietuvai tokią paslaugą daro – jie vykdo NATO gynybinį planą rytiniame aljanso flange“, – pridūrė pašnekovas.

D.Gaižausko teigimu, krašto apsaugos ministras turėjo Vokietijos gynybos ministrei paaiškinti Lietuvos poziciją ir ją ginti. „Ta pozicija buvo aiškiai suformuluota – ir Seime, ir prezidentūroje. Bet ministras nesiteikia – pabrėžiu, nepaprastosios padėties metu, vykstant karui – dalyvauti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžiuose. Jo čia nėra, siunčia viceministrus. Kai krašto apsaugos ministru dirbo Raimundas Karoblis, nebuvo praleidęs nė vieno posėdžio. Todėl viskas taip užvirė, kad netgi patys konservatoriai nebesusivaldė. Faktiškai juk išduodami Lietuvos interesai. Nors susitarime su Vokietija aiškiai parašyta, kad jos brigada turi būti Lietuvoje, apie jokias 10 ar 90 dienų ten nekalbama“, – sakė politikas.

Vienos partijos problemos

„Na, matyt, ten vyksta vidinė kova, ir blogai, kad į ją įtraukiama Vokietija, kuri išties yra labai svarbi mūsų sąjungininkė, padariusi viską, kiek nuo jos priklauso, kad tie NATO sprendimai, kurie mums reikalingi, būtų priimti ir pradėti įgyvendinti“, – taip į klausimą, kas šioje situacijoje, susikirtus Seimo komiteto pirmininkui ir krašto apsaugos ministrui, yra teisus, atsakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Saulius Skvernelis, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys. Jo teigimu, mūsų vidaus politikos rietenos neturėtų kenkti mūsų prisiimtiems įsipareigojimams ir tiems geriems santykiams, kuriuos palaikome su Vokietija.

S.Skvernelio teigimu, šis viešumon iškilęs konfliktas jau ima kenkti mūsų valstybei. „Aš manau, kad čia yra vienos partijos problemos, kurias ji galėtų savo viduje išsispręsti. Blogiausia, kad tai kenkia ir tampa tarsi pajuokos objektu mūsų partnerių akyse. Kaip bebūtų, svarbiausia žinia nesikeičia: Lietuvos strateginis interesas – tai, kad joje būtų nuolatinai dislokuota Vokietijos brigada. Ir viskas. Tai svarbiausias tikslas, o visa kita – politiniai dalykai“, – apibendrino ekspremjeras.

Politikas, advokatas Artūras Paulauskas, buvęs Seimo pirmininkas, santūriai vertino retorinę įtampą dėl Vokietijos brigados. „Galbūt nežinau visų aplinkybių, bet man atrodo, kad ministras pasakė, kas šiuo metu galėtų būti, tai yra, kad vokiečiai negali šiandien atvežti visos brigados, nes mes dar nesame paruošę infrastruktūros. Negalime visų apgyvendinti kažkur laukuose, palapinėse. Turbūt yra susitarimas, kad jie per 10 dienų, kaip sako Anušauskas, atlėktų, jeigu prireiktų. Aišku, šiandieniniame kare per 10 dienų visa Lietuvos teritorija gali būti užimta. Toks terminas nelabai aiškus. Kita vertus, šiandien mes realiai negalime priimti brigados. Tad nežinau, ką ministras turėjo mintyje. Jeigu tai, kad tvarka, jog vokiečiai atvyksta per 10 dienų, galios visą laiką, tai, aišku, negerai. Bet aš manau, kad taip bus tik tol, kol Lietuvoje bus įrengta infrastruktūra. Kai ji atsiras, brigada iš Vokietijos pas mus bus nuolat dislokuota. Taigi, nematau, kad ministras būtų labai prašovęs pro šalį. Gal pernelyg jautriai buvo sureaguota į jo žodžius, gal kiti vidiniai pasistumdymai tarp konservatorių vyksta, apie kuriuos mes nežinome. Gal tai tik pretekstas“, – svarstė A.Paulauskas.

Paklaustas, ar jam neatrodo, kad vokiškos brigados klausimas apskritai pernelyg sureikšmintas – juk ir pats Lietuvos kariuomenės vadas prieš pusmetį yra pasakęs, kad viena brigada problemos neišspręs, esą reikėtų bent 4–5 NATO divizijų, pašnekovas pasiūlė pasižiūrėti, kaip karas vyksta Ukrainoje. „Ugnies galia pasiekiama raketomis ir artilerija. Man atrodo, ar čia pas mus stovės penkios brigados, ar viena, sunku pasakyti, ką realiai jos padarys, jeigu visur kris raketos, bombos, sviediniai. Juk pėstininkai pradės judėti tada, kai pasibaigs paruošiamoji ugnis. Ne pėstininkai turbūt lemia, svarbiausia – oro gynyba. Jeigu galėtume savo dangų apsaugoti, kad raketos nekristų ant mūsų... Kodėl niekas nekalba apie „Patriot“ sistemas? Aišku, jos kainuoja milijardus, bet, atrodo, lenkai jau gavo jas iš amerikiečių. Nesu karinius reikalus išmanantis žmogus, bet svarstau taip: čia lenkai šalia stovi, čia – latviai, matyt, didžiausią dėmesį reikėtų sutelkti į tai, kad jie įsijungtų į Lietuvos gynybą reikiamu momentu, nes toliau eis pas juos“, – svarstė A.Paulauskas.

Pasak jo, turbūt svarbu ne tai, kiek vokiečių karių čia bus – svarbu pats faktas, kad jie yra Lietuvoje. „Vien tai iš dalies atgraso. Primena, kad tu jau ne buvusią savo koloniją puoli, o NATO valstybę, NATO pajėgas. Kitas dalykas – vokiečiai, amerikiečiai ar italai juk niekada negalės laikyti pas mus penkių divizijų, tai tik svajonės. Visų pirma mes patys turime rūpintis, kaip ginsimės. Reikia suplanuoti visus veiksmus, kad aplinkinės NATO šalys įsijungtų į tą kovą. Tarp jų, aišku, ir vokiečiai“, – sakė A.Paulauskas.

Skirtingi požiūriai?

Politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, paprašytas pasvarstyti, ar ministras A.Anušauskas padarė klaidą, neprotestuodamas prieš Vokietijos gynybos ministrės įvardytą 10 dienų brigados permetimo į Lietuvą terminą ar tiesiog nepanoro veidmainiauti, žinodamas tikrąją padėtį, sakė manantis, kad šioje situacijoje susidūrėme su skirtingais požiūriais.

„Štai problema, bet jos sprendimai gali būti keli, nebūtinai vienas. Studentus visada mokau, kad yra sprendimų alternatyvos, ir visada reikia žiūrėti, kokios gali būti tų alternatyvų pasekmės. Matyt, išsiskyrė požiūriai: Tėvynės sąjungoje negali būti vienos nuomonės. Kas būtų, jeigu politinė partija mąstytų vienodai? Jos nariai – bendražygiai, jie į partiją stojo dėl to, kad panašios jų vertybės, bet kaip spręsti konkrečias problemas, būtų galima diskutuoti iki užkimimo. Tai visiškai normalu. Nenormalu, kad tai išlindo į viešumą. Va tai man kelia nuostabą: kodėl prireikė viešumos?“, – stebėjosi politologas.

V.Dumbliauko teigimu, jo neapleidžia jausmas, kad kažkuri konflikto pusė, galbūt ministro kritikai, pasitelkė žiniasklaidą ir tikisi taip paspausiantys A.Anušauską. „Bet jis ko gero jaučiasi teisus ir nenori nusileisti. Tai žmogus, turintis autoritetą partijoje, jis joje yra seniai. Tai rimtas, solidus partijos narys, intelektualas, turintis savo požiūrį. O čia jauni „bachūrai“ šakojasi – aš truputį šaržuoju. Nors Kasčiūno argumentai irgi rimti. Nesame karybos specialistai, nežinau, kaip šioje situacijoje viskas turėtų būti, bet tas išviešinimas... Pirmiausia tai rodo, kas dedasi politinėje virtuvėje, ir tai blogai, o antra, tai gąsdina žmones. Būti tokioje baimės atmosferoje, juolab matant, kad valdantieji nesutaria, nėra linksma“, – sakė politologas.

Pašnekovo teigimu, jeigu vokiečiai yra nusiteikę laikyti savo karius Vokietijoje ir žada atsiųsti juos į Lietuvą per 10 dienų, tai mes nelabai galime pūsti prieš vėją. „Juk nepriversi jų perkelti savo kariuomenės brigadą į Lietuvą, ir Anušauskas galbūt blaiviai apie tai mąsto. O kad Kasčiūnas teisingai šneka, nelabai ką reiškia. Kaip tu priversi vokiečius padaryti tai, ko jie galbūt visai nenori? Ta situacija ne vien nuo mūsų priklauso. Ar galima kaltinti ministrą, jeigu jis pasakė teisybę?“ – klausė V.Dumbliauskas. Tačiau, pasak jo, L.Kasčiūnas irgi teisus: per 10 dienų rusai esą gali 3 kartus per Lietuvą suvažinėti iš Baltarusijos į Kaliningradą ir atgal.

„O kai dar žinome, kiek Vokietija prisidirbo finansuodama Putino režimą Rusijoje... Mano manymu, A.Merkel turėtų būti teisiama Hagos tribunole. Ukrainiečiai galėtų to pareikalauti. Tad matant tokį Vokietijos – negaliu parinkti tinkamo žodžio – ištižimą ar neadekvatų elgesį Rusijos atžvilgiu, kyla įtarimas, jog net ir dabar vokiečiai nesuvokia, kad gali susilaukti karo savo pačių žemėje. Užtenka pažiūrėti rusiškas TV laidas, ir bus nesunku suprasti ten tvyrančio apkvaišimo lygį. Kraupu. Kas išprotėjusiems neleis šaudyti į Berlyną? Turime problemą, kad ir Europos Komisijoje, ir ES šalių sostinėse valdžioje sėdi politiniai impotentai, silpni žmogeliai. Jie ne tam skirti, jie gali dirbti prezidentais, premjerais ar ministrais ramiu, sočiu laikotarpiu. Juk kancleris Scholzas buvo finansų ministras, per prekybą su Rusija jo šalies verslas uždirbo daugybę milijardų, o dabar ukrainiečiai moka savo krauju už tuos milijardus“, – teigė pašnekovas.

V.Dumbliauskas sakė girdėjęs prielaidą, kad politinis viralas dėl vokiškos brigados užkaistas dėl būsimų Tėvynės sąjungos pirmininko rinkimų: juk ministras A.Anušauskas vienintelis iš Vyriausybės narių yra taip aukštai vertinamas visuomenės nuomonės apklausose...

„Šita versija sklando, ir tiesos čia yra. Jeigu G.Landsbergis tikrai po 2 metų išeina, o man panašu, kad jis nori išeiti, nes ne jo čia duona, – manau, jis norėtų būti Briuselio biurokratu ir gyventi kaip inkstas taukuose, – tai tokiu atveju konkurencija bus rimta. Kai jis tapo partijos pirmininku, buvo daug nepatenkintų, nes jis juo tapo ne dėl kažkokių nuopelnų, o tik dėl savo pavardės. Ir tik tapęs partijos pirmininku ėmė mokytis būti politiku. Juokaujant galima sakyti, kad tai primena feodalinį politinio turto paveldėjimą. Manau, kad A.Anušauskas turi šalininkų, kaip ir L.Kasčiūnas. Dar A.Ažubalį prisiminkime, jis irgi ambicingas žmogus, kaip ir P.Saudargas. O dar ir kiti... Čia, mano manymu, bus tikra kova“, – svarstė V.Dumbliauskas.