Tai labai platus klausimas. Norint atsakyti, galima būtų pradėti nuo to, jog vis labiau aiškėja, kad kai kurios valstybės institucijos yra suaugusios su organizuotu nusikalstamumu. Tą rodo ir pareigūnų sulaikymai tiriant kontrabandą oro balionais, ir korupcijos Valstybinėje augalininkystės tarnyboje istorija. Galimai su organizuotu nusikalstamumu suaugę ir politikai, ir net politinės partijos. Skandalingi įvykiai Registrų centre ir kitose institucijose įvardijo valstybės negebėjimą susitvarkyti su gana paprastomis užduotimis ir funkcijomis. Mes gyvename valstybėje, kurios kompetencija, kitaip tariant, biurokratų gebėjimai, yra labai stipriai sumenkę. Ir kartu matome labai išaugusią valstybės institucijų ir politikų korupciją. Taigi, turime iškreiptą demokratijos formą ir iškreiptą valstybę.
Ar tokius pokyčius būtų galima paaiškinti tuo, kad prarasta politinė valstybės institucijų kontrolė? Matote, politikai turėtų atstovauti žmogui. Mūsų valstybėje, kurioje neveikia tiesioginė demokratija, politikai yra vienintelis veiksnys, kuris turėtų užtikrinti demokratiją. Tad teiginį, kad politikai galbūt prarado kontrolę, apibendrinčiau dar labiau: nebeliko tikrų politikų. Tikras politikas įgyvendina pagrindinę – atstovaujamosios demokratijos – funkciją. Jis įgyvendina tai, ko nori žmonės, nes jie patys tiesiogiai to padaryti, kaip numatyta mūsų Konstitucijoje, šiuo metu pagal priimtą teisinį reguliavimą negali. Tiesioginė demokratija Lietuvoje paprasčiausiai neveikia.
Neveikia referendumo mechanizmas, neveikia piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, neveikia peticijos. Visuomenė neturi jokio tiesioginio poveikio politinių sprendimų priėmimui. Todėl vienintelis dar likęs kelias – atstovaujamoji, arba netiesioginė, demokratija. Taip, politikai turėtų atlikti politinę biurokratinio aparato kontrolę, prižiūrėti jį. Bet kai nelieka pačių politikų – nes tuos, kurie atstovauja visuomenei, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų – nebetenka prasmės ir klausimas apie politinę kontrolę. Lietuva po nepriklausomybės atgavimo bandė kurti politinę sistemą, kuri remtųsi demokratija, viešumu, pliuralizmu, o dabar atsidūrėme greitkelyje, vedančiame į visiškai priešingą pusę. Į žmonių kontrolę. Todėl tai, ką matome dabar, yra tik pagrindinės problemos paviršius. Politinė sistema yra paveikta didžiulės erozijos, ir tai, kas dabar vyksta, yra tos erozijos pasekmė.
Gal žvelgiu pernelyg optimistiškai, bet man atrodo, kad neturėtume puoselėti iliuzijų, jog anksčiau Lietuvoje nebuvo tokio masto korupcijos. Priešingai – Lietuvoje visą laiką buvo didelio masto korupcija. Sovietmečiu, be abejo, dar didesnė, bet ir atkūrus nepriklausomybę susidūrėme su ta pačia problema. Todėl kiekvieną kartą, kai pamatau tokio pobūdžio skandalą atskleidus vienokią ar kitokią korupcijos schemą, tokį įvykį vertinu pozityviai. Gerai, kad pagaliau drįstame išaiškinti ne tik kažkokius pavienius asmenis, bet ir korupcijos tinklus, ir su politiniu stogu, kaip Valstybinės augalininkystės tarnybos atveju. Tai turbūt rodo ir tarnybų kompetencijų augimą, ir jų tarpusavio nepriklausomumą – tarnybos vienos kitų nedengia ir tuos nusikaltimus išaiškina. Manau, kad tai yra valymasis. Sakyčiau, kad šia prasme aktuali paralelė su Ukraina: matome korupcijos skandalus artimiausioje prezidento aplinkoje, bet kartu tai rodo, kad net ir aukščiausiuose postuose esantys žmonės nėra virš įstatymo. Kad juos gali sutvarkyti, jeigu surenka įrodymų. Manau, kad tai geras ženklas. Korupcijos mastai nekelia abejonių, bet mes galime gydytis nuo šios ligos.
Kuo būtų galima paaiškinti tokį kovos su korupcija suaktyvėjimą, kurį stebime pastaruoju metu? Pats sau keliu šį klausimą, bet atsakymo neturiu. Nematau jokios sisteminės priežasties – ar kad įstatymai būtų buvę pakeisti, siekiant labiau įgalinti tarnybas, ar kad būtų išaugęs jų finansavimas, padidinti resursai. Niekas ypatingai nepasikeitė. Būčiau įtarus, jeigu matyčiau kokią nors tendenciją, kad tam tikrų politinių jėgų ar kažkokių interesų grupių atstovai, sakykime, būtų gaudomi ar nukentėtų dėl tų tyrimų. Bet šiuo metu tie tyrimai, sakyčiau, nukreipti į visas kryptis. Pasižiūrėkite: „Nemuno aušra“ tiriama, tiriamas buvęs socialdemokratų premjeras, pareikšti įtarimai buvusiam Seimo pirmininkui, „Vardan Lietuvos“ lyderiui. Dalis visuomenės mano, kad teisėsauga neliečia konservatorių, bet ne vienas jų dabar turi rimtų problemų. Tikrai nėra politinės krypties, kad būtų galima tvirtinti, kad štai tie ar anie – kaip teflonas, niekada neprisvyla, išvengia atsakomybės. Jeigu yra įtarimų, kad tie tyrimai yra politiškai motyvuoti, tai nematau, kas tas galios centras, kuris juos nukreipia. Nes kenčia visi, ir valstybei dėl to gerai. Tai turi sukelti sveiką baimę. Politikai turi bijoti peržengti įstatymo ribas.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
