Ar valstybės kultūros ir meno premijos tapo Gordijaus mazgu?

Tokie painūs kultūros ministrės aiškinimai, ką daryti su premijų atsisakančiais asmenimis, atsirado iš to, kad NKMP komisijos pirmininkas, Nacionalinio muziejaus direktorius ir eksministras Arūnas Gelūnas beveik perėmė į savo rankas vadovavimą Kultūros ministerijai. Tą, matyt, jam pavyko padaryti dėl to, kad jis savo asmeniu sujungė du tarpusavyje visiškai nesuderinamus vaidmenis. Ne tik pats jis tapo vienu iš maištininkų lyderių, bet kartu nutylėjo, kaip jam pavyko suderinti su ministre streiko valandas ir išsaugoti visas jo iki šiol vykdytas tarnybines pareigas. Žinoma, „kultūrininkų“ atžvilgiu tai nebuvo sąžininga. Tuo būdu buvo įpainiota ne tik Kultūros ministerija, bet ir  premijų skyrimo komisija. Pažeisdamas įstatymus, jis suvaidino maištininką, kad galėtų paskelbti, jog apdovanojimų įteikimo procedūra būtų atimta iš aukščiausios valdžios rankų ir perduota ŠMC visuomeninei organizacijai, per ministerijos malonę jau įsikūrusiai Sapiegų rūmuose. Dabar tas sprendimas jau atšauktas. Atšaukti ir tariami jo pranašumai. Sapiegų rūmų vietoje siūloma valstybinė filharmonija.

Nieko nėra absurdiškesnio kaip NKMP komisijos vardu skelbiami sofistiški įtaigojimai, jog kultūra turi būti atskirta nuo politikos, nes „premijų turinys, jų prasmė ir simbolinė galia pirmiausia kyla iš kultūrinės terpės, o ne iš politinės reprezentacijos konteksto“. Tačiau toks atskyrimas kenksmingas ir teoriškai, ir praktiškai. Kas gi yra toji „kultūrinė terpė“, jeigu jai kliudo „politinis kontekstas“? Ar ji negrąžina prie tų pačių susipriešinimų, nuo kurių šiandien visi norėtų pabėgti. O jeigu kliudo politinis kontekstas, tai kodėl demokratiškas prezidentas negalėtų įteikti nacionalinių premijų, kad tuos prieštaravimus sušvelnintų ir suminkštintų. Galų gale neįmanoma suprasti, kodėl prezidentui netinka įteikinėti premijų, o premjerei su savo kanceliarija ir Kultūros ministerijai tinka. Ir net leidžiama įvedinėti absurdiškas taisykles, kaip keistuoliai turėtų atsisakyti premijų.

Į tą klausimą bene geriausiai yra atsakęs operos solistas Edgaras Montvidas, pats prieš 3 metus gavęs NKMP: „Bet kuris menininkas, ketinantis atsisakyti premijos, ko gero, pats galėtų paviešinti priežastis. <...> Kažkoks papildomas raštas jau čia yra perteklinis dalykas. Kas tą raštą turėtų parašyti – mamytė, tėvelis ar pats?“ Man atrodo, kad svarbiausia ne tai, kas ir kur įteikia NKMP, bet ką daryti, kad jos būtų kuo sąžiningiau, profesionaliau ir atsakingiau svarstomos, atrenkamos ir skirstomos. Dėl to reikėtų pritarti kultūros ministrei V.Aleknavičienei, kuri gerai supranta, kad reikia keisti ne tik premijų įteikimo tvarką: „Pokyčių reikia, nes NKMP skyrimo tvarka neatnaujinta 20 metų.“

Seniai liūdina NKMP skyrimai, o ir pačios premijos prasmė. Nesu matęs, kad žmonės į žmogų su NKMP laureato vardu žvelgtų kaip į „pakylėtą“. Būdami tikrose Kultūros ir Kūrybos erdvėse tai žinome. Keisčiausia, kad pats NKMP egzistavimas yra tiesioginis „sovietizmo“ palikimas, o kova dėl NKMP laureato vardo – sovietinių privilegijų aidas dabartyje. Į NKMP atvirai žiūrima kaip į dominavimo, įsitvirtinimo viešumoje reiškinį. Kaip į simbolinį ir piniginį kapitalą. Ir jo labiausiai siekia – paradoksas! – ypač aršiai prieš „sovietizmus“ kariaujantys žmonės. Charakteringa, kad moderniausi laureatai nesidrovi skelbti kito anachronizmo – „naujo žmogaus kūrimo“ programų. Tad nenuostabu, kad menininkus keičia „kūrybininkai“ (dažnas pakaitalas), ir visi jie dirba viešos galios, deklaracijų ir mados pasauliui. O tame pasaulyje „menu“ tapę viskas, net šiukšlių krūva ar savižudybių propaganda. Ir tas niekalas gauna premijas, sulaukia NKMP komiteto dėmesio. Mada yra visagalė ir negailestinga, nors jos turinys labai laikinas.

Taigi, NKMP tapo dominavimo viešojoje erdvėje įrankiu. Antraip nebūtų įmanoma suprasti, kokiu būdu metų metus paminama, net paniekinama kultūros gigantų kūryba. Pagalvoti liūdna: Rimantas Dichavičius, Bronius Leonavičius, Aloyzas Stasiulevičius (vardinti galima ir daugiau) vis atmetami, ir joks NKMP komiteto pirmininkas šios anomalijos viešai nepaaiškina. Kodėl? Nes dominavimo viešojoje erdvėje taisyklės yra anapus gyvybingo Meno ir išliekančios per amžius Kultūros. Padėtį galėtų prablaivinti koks „kūrybininkas“, naujas NKMP laureatas. Kaip? Jeigu jis, vos apiplunksnuotas, viešai pareikštų, kad atsisako premijos, nes jam gėda ją gauti, kol NKMP laureatais netapę tikros Kūrybos ir Kultūros gigantai. Deja, ši mintis primena nukirstos galvos svajonę. Todėl esmingiausia NKMP sąlyga yra ir liks kokia buvusi, t.y. kova už būvį ir solidi piniginė pašalpa. Yra erdvės laužyti ietis, kovoti už dominavimą? Yra. Nes valstybė dosni, kasmet atriekia solidžią biudžeto sumą. Ir dar tokiam būriui!

Amžių patirtis liudija, kad už būvį „būti pakylėtu“ geriausiai kovoja vidutinybės. Mūsų atveju – „sovietizuoti kūrybininkai“. Dievaži, tikriems kūrėjams premijos nieko neprideda. Ar reikia sakyti: „NKMP laureatas Justinas Marcinkevičius?“ Arba kad ir įsivaizduojamai taip: „NKMP laureatė Žemaitė?“ Juokas. Niekada nepritariau NKMP. Niekada nepritariau NKMP įteikimo ceremonijai prezidentūroje, iš prezidento rankų (kasmet!). Deja, ši ceremonija taip pat buvo „sovietizmo“ palikimas, prezidento statuso „sukultūrinimas“. Beje, savavališkas, nes nebuvo numatytas NKMP teikimo nuostatuose. Atsiprašau tikro Meno ir Kultūros kūrėjų, kurie jau buvo pakylėti. Pakylėti, nors jiems nieko ir nepridėta.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas