Šiuo metu daug dėmesio skiriama nacionaliniam saugumui, ir tai pagrindinė užduotis esant tokiai geopolitinei situacijai, kokią turime. Tačiau kalbėdami apie ginklų dalijimą, pirmiausia turime atsižvelgti į saugumą, nes tai vienas pagrindinių faktorių. Ginklų politika gali būti vienas iš elementų, siunčiančių atgrasymo signalą, tačiau neturi būti pamirštas ir saugumo aspektas. Todėl skatintume svarstyti apie organizuotą, o ne stichinį pasipriešinimo ir atsparumo mechanizmo kūrimą, išnaudojant Lietuvos šaulių sąjungą ir komendantūras.
Ši pozicija paremta tiek praktine, tiek teorine analize. Pavyzdžiui, Ukrainos kontekste, kai per pirmuosius karo mėnesius buvo dalijami ginklai civiliams, susiklostė ne viena rimta saugumo problema. Ginklai buvo naudojami ne tik kovai su priešais, bet ir sukėlė chaoso, o tai atskleidė rimtą pavojų. Kai ginklai patenka į netinkamas rankas, trūkstant atitinkamo mokymo ir kontrolės, gali kilti papildomų iššūkių.
Pažymėtina, kad šiuo metu įstatymai Lietuvoje numato, jog kariai savanoriai, šauliai ir profesinės karo tarnybos kariai turi teisę įsigyti ir laikyti automatinius šaunamuosius ginklus namuose. Be to, pagal esamą reguliavimą, Lietuvos kariuomenė ar Lietuvos šaulių sąjunga, kaip specialiojo statuso subjektai, gali priimti savo vidines tvarkas, pagal kurias jų nariams būtų leidžiama tarnybinius ginklus laikyti namuose. Tai žmonės, kurie yra apmokyti, nuolat dalyvauja pratybose ir prisiima atsakomybę už ginklo turėjimą ir naudojimą. Be to, šalyje vykdoma komendatūrų plėtra, tad šiame kontekste taip pat būtų galima kalbėti apie papildomas išlygas dėl ginklų laikymo namuose.
Kita vertus, ginklų laikymo politiką reikia vykdyti atsakingai, todėl esame pasiruošę diskusijoms su Krašto apsaugos ministerija. Be to, apie ginklų paplitimo modelį ir jo poreikius turėtų kalbėti ir Lietuvos kariuomenė. Manau, kad svarbu rasti subalansuotus sprendimus, kurie stiprins mūsų šalies saugumą, tačiau nekels grėsmės piliečiams.
Iškart atsakau: turi būti identifikuota tokių asmenų grupė, kuri iš esmės galėtų sudaryti kovinį junginį. Tai yra „penkių minučių žmonės“ – karinėse organizacijose puikiai žinomas dalykas. Pavyzdžiui, taip veikia šveicarai. Žinoma, šitie žmonės privalėtų turėti pilną ekipuotę, taip pat ir priklausančią jų koviniam junginiui. Tarp jų – granatsvaidžius, ugniasvaidžius ir kitus ginklus iki pat atitinkamo kalibro kulkosvaidžių.
Nesukoncentravus vienoje vietoje šitų kovinių priemonių, būtų galima pagal aliarmo signalą pakelti reikalingus žmones, kurie per kelias minutes atvyktų į jiems nurodytą vietą su visa ekipuote, ginklais ir šaudmenimis. Taip, tą reikia daryti. Jeigu žvilgtelėsite į mūsų kaimynus lenkus, pamatysite, kad jie jau priėmė įstatymą, pagal kurį visuomenė yra ruošiama pasipriešinimui. Tai totalinės gynybos įstatymas. Ir jeigu mes nesame paskutiniai konservatorių liurbiai, jeigu nesame valdomi rusiškos agentūros, tai šitą jau reikia daryti.
Noriu dar kartą pabrėžti: aš kalbu ne apie visus karinį parengimą įgijusius asmenis. Aš kalbu tik apie organizuotas grupes. Šiuo požiūriu turėtų būti atlikta tam tikra separacija, kad būtų aišku, kokio dydžio pajėgos turi būti keliamos pagal aliarmą, pagal tą penkių minučių įjungimo į kovinius reikalus signalą. Visa tai įmanoma padaryti, tiesiog reikia truputį pakrutinti užpakalį.
Galbūt pas vidaus reikalų ministrą sėdi krūva senų operatyvininkų, kurie jam aiškina, kaip tai paveiks kriminogeninę situaciją ir panašius dalykus. Be abejo, kriminogeninės situacijos priežiūra yra sudėtinė šito sprendimo dalis. Tačiau kiekvienas turi daryti savo darbą. Tai, apie ką kalbame, pasaulyje nėra nieko naujo. Tiesiog tai reiškia, jog „penkių minučių žmonės“ – valstybinio lygmens projektas, kuriame visi ir kiekvienas turi atlikti savo užduotis. Žinoma, jeigu Vidaus reikalų ministerija miegos, mes turėsime problemų.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
