Ginti kalbą kaip tautos amžinybės ženklą nūdienos geopolitikoje reikia kasdien, ypač nuo laikinų ministrų ir laikinų prezidentų (kurie negina kalbos). Pirmiausiai reikia visada saugoti galvoje ir širdyje tiesą: KALBA yra mūsų ŽENKLAS ŽEMĖJE, MŪSŲ PASAULIS. Joje negalima jaustis kaip, atleiskite, koridoriuje ar turguje, ypač politiniame turguje. Ten kuriama kaina, o ji svyruoja nuo apkalbų, nuomonių, tarptautinių vėjų. Jeigu valstybinė kalba būtų pereinamoje patalpoje, turguje, ji seniai būtų sutrinta į „politkorektiškus miltus“. Arba pakeista piniginiais ženklais. O tie, žinia, iš litų jau virto eurais, o ateityje bus ir koks kitas ženklas.
Kalba yra nelygstama. Kodėl mums pavyko susiprasti ir parodyti pasauliui nelygstamą turtą – Vilniaus oro uostą užrašyti žodžiu „Čiurlionis“. Baisu! Užsieniečiams neištariamu vardu! Lietuvių kalba sukūrė DABARTINĘ LIETUVOS VALSTYBĘ.
To ypač nesupranta dabartiniai „nuomonės kūrėjai“ ir visokio plauko „influenceriai“, kurių gyvavimo formulė – įtikti, patikti ir pelnyti „žinomumą“. Tai – jau ir ministrų formulė. Unikaliausia pasaulyje gyva (valstybinė!) lietuvių kalbos sistema kasdien ardoma, ardant žodyną. Vien ko vertas trijų nelietuviškos tarties raidžių politiškas, o ne valstybinis „integravimas“ į gyvenimą? Suardant tarties gyvybę (nūnai „š“ vietoje tris „sch“ raides jau ėmė rašyti ir rusai, ir ko norėti, kai lietuviai „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ parašė „Pushkin“). O ką perdėtai liguistas feminizmas padarė SEIME su moters pavardės darkymu? Dabar motinos vardas jau nebėra dukrai jokia roda – ji gali sau skrajoti tarptautinėje erdvėje. Be lietuviškos istorinės kalbos tąsos.
Sveikas kalbos jausmas reikalauja priešintis. Pagaliau šalis Nigerija nėra „Juodlandija“, o „negras“ mes netariame savaip, ne įžeidžiai „nygeris“. Taip galime nusiristi iki kvailystės – tuoj uždraus mums ir „žydą“, turėsime tarti „hebrajus“. Taip jau atsitikę... Latvijoje. (Nors ten Gruzija – Gruzija, ji nevirtusi Sakartvelu). Kiekvienam savo!
Žodžiu, taip: politikai gali bausti net kalėjimu, bet jie baudimu pralaimi LIETUVOS VALSTYBĘ. Ir išvada aiški: kultūros ministrams – vienam po kito – KULTŪROS KANONO nereikia, tad kas jiems kalba? Tik valdžios ir prievartos funkcija.
Na, čia gal per daug užaštrinta – nuo kultūros ministrės lietuvių kalbos ginti nereikia, bet akivaizdu, kad ministrė kalbos ginti irgi neskuba. Čia buvo situacija, kai, mano manymu, valstybiškai mąstantys politikai turėjo išdrįsti užstoti Kalbos inspekcijos vadovą. Jis iš tikrųjų gina valstybinę kalbą nuo politinio korektiškumo. Gynė ir šiuo atveju, gynė ir kitais atvejais nuo kitų dalykų, ir šioje situacijoje jam buvo reikalingas politinis palaikymas.
Galėtume tai prilyginti atvejams, kai, tarkime, pareigūnai savigynos tikslais tarnybos metu yra priversti panaudoti ginklą. Labai svarbu, kad tokiais atvejais jų politiniai viršininkai, ar tai būtų vidaus reikalų ministras, ar policijos vadovai, užstotų pareigūnus, pasakytų, kad valstybė juos supranta, kad jie veikė pagal įstatymus ar panašiai. Gal tokia paralelė atrodo baisi, bet tai labai panaši situacija: už savo sritį atsakingas žmogus išdrįso pasakyti tiesą, gal ir ne visai korektiškai. Ir tada kilo politinis – tą noriu pabrėžti – spaudimas, nes jokio dalykinio spaudimo iš kalbininkų pusės nebuvo. Visi kalbininkai, kiek man žinoma, yra jo pusėje. Tačiau kyla politinis spaudimas iš visokiausių oponentų, kurie ir anoje kadencijoje bandė išmesti Valotką, nes jis jiems yra tiesiog ideologiškai neparankus. Be abejo, kultūros ministrė, jeigu jai rūpi valstybinė kalba, o tai reiškia, kad ir valstybė, privalėjo užstoti šį žmogų. Ji to nepadarė.
Ką rodo tai, kad prie politiškai A.Valotką plakti šokusios kultūros ministrės prisijungė ir premjerės patarėjas Ignas Dobrovolskas, ir net Seimo pirmininkas Juozas Olekas? Tai yra visiškai gėdingi veiksmai. Kodėl taip vyksta? Matau vienintelę priežastį: viešosios erdvės spaudimas, nukreiptas prieš valstybinę kalbą, prieš istorinę atmintį, prieš mūsų nacionalinės kultūros saugojimą, yra pakankamai stiprus, kad politikai, kurie tam sentimentų neturi, pavyzdžiui, ar tai būtų premjerė, ar Seimo pirmininkas, tokiam spaudimui pasiduotų. Jie jaučia poreikį pasmerkti Valotką tam, kad jų pačių niekas nepasmerktų. Šita istorija rodo, kad Lietuva šiandien vis dar gyvena tokiomis sąlygomis, kad jei elgsiesi politiškai nekorektiškai, tai patirsi tik spaudimą, ir jeigu tave kas ir užstos, tai tik visuomenės grupės, bet ne valstybės vadovai ir ne tavo tiesioginiai viršininkai.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
