Pasakysiu neutraliai: tai darbinė situacija. Šią problemą bandoma išspręsti visais įmanomais būdais, ir politiškai, ir techniškai, patikrinant visus ryšius ir galimas sąsajas. Pats principas, manau, susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis – tam tikras kriterijų sąrašas, kurie yra privalomi, ir jeigu į tam tikras pareigas siūlomas žmogus tų kriterijų neatitinka, tai jis niekaip negali būti paskirtas į atitinkamą instituciją, gauti tam tikrą politinę poziciją. Tarp tų kriterijų, sakykime, gali būti partinė priklausomybė, akivaizdžios sąsajos su priešiškomis valstybėmis, politinio ar ideologinio pobūdžio nusižengimai. Kaip pavyzdys galėtų būti Algirdas Paleckis. Net jeigu kas nors jį pasiūlytų į viceministrus, jis tiesiog nebūtų prileistas prie tokių pareigų vien dėl to, kad neatitinka kriterijų. Jo sąsajos, jo istorija niekaip nėra adekvati.
Antroji dalis – asmens lojalumo lygmuo, jei taip būtų galima pasakyti. Ar konkretus žmogus, kandidatuojantis į tam tikras pareigas, net jeigu ir praeityje buvo nusižengęs, iki šios dienos jau yra įvertinęs buvusius savo veiksmus, supranta ankstesnės veiklos pliusus ir minusus, padarė išvadas ir apsisprendė būti lojalus? Tačiau vis dėlto tas lojalumo lygmuo yra labai sunkiai patikrinamas. Čia jau pasitikėjimo dalykas. Jeigu žmogus sako, kad jau pasikeitė, kad tapo geras, to jo gerumo mes niekaip nepatvirtinsime tol, kol nesusidarys atitinkamos aplinkybės, kol gyvenimo patirtis neparodys, kad jis iš tikrųjų tapo toks. Grubiai kalbant, ar aš iš tikrųjų pasikeičiau į gerąją pusę, bus parašyta nekrologe.
Tai, kad V.Gavrilovas jau buvo paskirtas finansų viceministru, rodo, kad nebuvo iki galo ištirtos tam tikros šio asmens gyvenimiškos aplinkybės ir jo sąsajos su politiniais ar pseudopolitiniais propagandiniais subjektais. Šia prasme reikėtų skirti minusą tiems, kurie jį pasirinko, ir tiems, kurie tikrino jau pasirinktą kandidatūrą. Tos struktūros turėjo atidžiau pasižiūrėti ir pateikti kompetentingą savo išvadą, o ne tik paviršutiniškai žvilgtelėti ir tarti savo žodį. Čia reikia gilios analizės, bet šiuo atveju matome, kad buvo pražiūrėta.
Matyt, reikėtų pradėti nuo klausimo, ką Valstybės saugumo departamentas (VSD) yra padaręs dar iki premjero kreipimosi prašant patikrinti viceministro lojalumą valstybei. Kiek žinau, viceministras buvo pateikęs prašymą dirbti su slapta informacija. Išeitų, kad tuo požiūriu vertinimas dar buvo tebevykdomas, ir VSD galėjo uždėti „raudoną vėliavėlę“. Tai reikštų, kad jei žmogus negali dirbti su slapta informacija, tai iš esmės jis negalėtų būti ir viceministru. Tai ir būtų šios problemos sprendimas.
Politiniame lygmenyje sprendimas yra padarytas, bet iš esmės tai yra antrojo lygmens patvirtinimas, nes ministras renkasi savo komandą. Turbūt VSD visų pirma žiūrėjo ministrų kandidatūras, vertino jas, o prezidentas, į tai atsižvelgęs, sprendė, ar patvirtinti tas kandidatūras, ar ne. Viceministrų lygmenyje toks sprendimas daromas dabar, kai prašoma leidimo dirbti su slapta informacija. Tad šiuo atveju man neatrodo, kad VSD ar kitos tarnybos, kurios yra atsakingos už tokius reikalus, kažko nesužiūrėjo. Manau, viskas sužiūrėta, tačiau tas klausimas iškyla iš naujo – jau politiniame lygmenyje.
Akivaizdu, kad žmogus turi tam tikrų simpatijų, turi tam tikrą supratimą apie mūsų istoriją, Lietuvos santykį su Sovietų Sąjunga, kuris skiriasi nuo dominuojančio požiūrio. Visos tos simpatijos Sovietų Sąjungos laikotarpiui, jo reiškiamos vienokia ar kitokia forma, iš esmės nėra stebinantis fenomenas. Jei pasižiūrėsime į visuomenės apklausas, pamatysime, kad nemaža jos dalis žiūri į Sovietų Sąjungą su nostalgija. Vis dėlto tai buvo jų jaunystės laikas. Laikas, kurį jie vienaip ar kitaip romantizuoja. Nežinau, gal viceministras į tai žiūri kitokiu kampu, todėl ir kyla klausimų, ką tas žmogus čia veikia, kodėl jis skiriamas į tokias pareigas. Jis sako, kad dirba Lietuvai, bet, labai atsiprašau, lygiai tą patį ankstesniais laikais galėjo pasakyti ir koks nors „stribas“, kuris rūpinosi saugumu, terorizavo kaimo žmones už tai, kad jie pamaitino partizanus. Jo supratimu, jis irgi dirbo Lietuvai. Todėl toks argumentas tik nukreipia dėmesį nuo tikros žmogaus pozicijos.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas