Man atrodo šiek tiek juokinga, kad visi dabar bando užsikabinti sau medalius piktindamiesi I.Volkovu. Labai norėčiau, kad kas nors susirastų, ką mes su kolega apie jį rašėme dar 2021 m. ir susilaukėme didelio pasmerkimo. Pirmiausia norėčiau paklausti: nuo kada mes šituos žmones laikome opozicija? Jie mūsų politikų įvardijami kaip opozicijos veikėjai, ir tai mūsų sprendimų priėmėjų bėda. Opozicijos atstovais vadinti žmones galima tada, kai jie yra išrinkti. Tik išrinkti politikai gali priklausyti politinei daugumai arba opozicijai. O šitų žmonių niekas nerinko. Jie nėra jokia opozicija, geriausiu atveju jie galėtų būti Rusijos disidentai. Tačiau sakyti, kad I.Volkovas – disidentas, būtų juokinga. Mano vertinimu, tiek Aleksejus Navalnas, tiek I.Volkovas yra absoliučiai Kremliaus projektai. Galima sakyti, kad juos sukūrė tie, kurie sukūrė Vladimirą Putiną. Tai senoji KGB, kuri savo patirtį ir įdirbį perdavė naujoms struktūroms, FSB ir SVR, Rusijos vidaus ir užsienio žvalgybos tarnyboms. Joms dirbantys žmonės, nors galbūt ir nevienareikšmiškai vertinantys V.Putino režimą, vienareikšmiškai yra lojalūs Rusijai, karinėms jos užmačioms ir t.t. Tuos, kuriuos dažnai įvardija „geraisiais rusais“, reikėtų įvardyti kitaip. Geroji Rusijos opozicija turėtų būti vadinama gerąja Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba. Ukrainoje man teko bendrauti su kai kuriais iš jų. Jie ukrainiečiams naudingi dėl to, kad skaldo Rusijos specialiąsias tarnybas, silpnina režimą. Ne paslaptis, kad kai kurie SVR atstovai prieštaravo plataus masto invazijai į Ukrainą, prašė duoti jiems daugiau laiko, kad viską padarytų taikiu būdu. Ta vadinamoji Rusijos opozicija, tie „gerieji rusai“ yra iš esmės režimo žmonės, tik priemonės, kurias jie naudoja, yra kitokios. Sakyčiau, kad dar klausimas, kas yra pavojingiau: ar atvirai veikiantis karo nusikaltėlis V.Putinas, ar šitie žmonės, kurie veikia užsislėpę, ir visiems atrodo, kad jie veikia prieš V.Putiną. Kaip, pavyzdžiui, veikė A.Navalnas. Kai sakydavau, kad jis yra toks pat, kaip V.Putinas, ir dar neaišku, kuris iš jų pavojingesnis, mane apšaukdavo putinistu. Jis norėjo pakeisti V.Putiną, bet tai nereiškia, kad jis norėjo pakeisti Rusiją. Jis nekalbėjo apie šovinizmą, apie Rusijos imperinius siekius. Jis kalbėjo apie korupciją, kuri neleidžia to pasiekti efektyviai.
Iš klausime pateiktų dviejų variantų rinkčiausi Trojos arklį. Lietuvoje daug kas klaidingai mąsto, kad jeigu žmogus yra V. Putino ar Aliaksandro Lukašenkos priešas, tai jau savaime yra mūsų draugas. Bet bėda ta, kad labai daug šitų šalių vadinamosios demokratinės opozicijos atstovų tiesiog nepriėjo prie valdžios. Ir jų pasipriešinimas režimams kyla iš to, kad jie irgi nori savo dalies. Taip, yra ir kiti, galbūt labiau demokratiški, gal nusiteikę prieš korupciją, koks, tarkime, buvo A.Navalnas, bet jie nėra prieš imperiją. Ir jūs niekur nerasite, kad jie smerktų agresiją prieš Ukrainą, smerktų tai, kas Kryme buvo padaryta ir t.t. Visi šitie žmonės mums nėra bendražygiai. Neduok Dieve – drįstu taip sakyti, – jei turėtume demokratinę, skaidrią, nekorumpuotą Rusiją, kuri vis tiek turėtų imperinių ambicijų. O tai iš principo visiškai įmanoma. Tai būtų tragedija, tai būtų dar blogiau, nei yra dabar, nes tokia Rusija galėtų efektyviai vykdyti savo karus, siekti savo tikslų, ir tikriausiai Ukrainos jau nebebūtų. Laimė, Rusijos opozicija nesugebėjo to padaryti, ir skaidrios, efektyvios Rusijos nėra. Tačiau mums nereikia manyti, kad tie, kurie yra prieš šituos diktatorius, savaime yra mūsų draugai. Labai dažnai taip nėra, tą matome ir žvelgdami į iš Baltarusijos paleistus politinius kalinius, tarkime, Viktorą Babariką. Jis žinomas opozicijos veikėjas, bet akivaizdžiausiai palaiko imperinį Kremliaus veikimą.
Kodėl to nesupranta mūsų politikai – juk I.Volkovo atveju juo rūpinosi visa Tėvynės sąjungos vadovybė? Čia yra kažkiek naivumo, kažkiek Briuselio užduoto tono, neva demokratiniai autokratinių šalių veikėjai yra globotini ir saugotini. Lietuvos politikai, tokie kaip G.Landsbergis, yra tobulas tokio požiūrio ir veikimo pavyzdys. Jis matė, kad išloš tarptautinėje arenoje sau didesnį statusą, galbūt ir karjeros kokiose nors tarptautinėse struktūrose galimybių, jeigu žais šitą žaidimą. Jeigu rūpinsis ir padės demokratinei Rusijos ir Baltarusijos opozicijai. Nes vien naivumu to paaiškinti neįmanoma – tikrai pakankamai daug žino, tikrai pakankamai kompetentingi šia prasme yra mūsų užsienio politikos formuotojai, kad darytų tokias klaidas.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
