Daug kartų esu rašęs savo „Facebook“ paskyroje ir sakęs interviu, kad už to stovi rusų lobistų kampanija, kuri Europoje yra labai gaji. Lietuvoje Rusijos lobistai per buvusius KGB ir GRU žmones, kurių yra ir Seime, ir Vyriausybėje, ir tarnybose, daro viską, kad Rusijai būtų taikomos ES sankcijos. Kuo daugiau sankcijų taikoma Rusijai, tuo labiau klesti jos šešėlinė ekonomika, tuo labiau turtėja Rusijos oligarchai. Esu skelbęs statistiką, kiek po naujų ES sankcijų įvedimo Rusijoje per metus atsirado naujų milijardierių. Akivaizdu, kad čia veikia jų žmonės. Ar įmanoma juos sugaudyti? Manau, kad taip. Ar gali tą padaryti Lietuva? Yra galimybių, bet reikalavimą taikyti sankcijas kontroliuoja Jungtinių Valstijų Centrinė žvalgybos valdyba. Jos ir Rusijos agentai neretai dirba išvien, keičiasi informacija ir derina veiksmus. Tas rėkimas, kad baltarusiškoms trąšoms reikia pritaikyti sankcijas, raginimas nevežti jų per Lietuvą rodo, kad Rusijai reikia „švarių“ pinigų. Baltarusija neturi kito pasirinkimo, kaip tik eksportuoti trąšas per Rusijos uostus. Pinigai už tokį tranzitą pildo Rusijos biudžetą.
Kitas dalykas – Rusijos lobistai, buvę KGB, GRU ir kitų specialiųjų tarnybų pareigūnai, visais įmanomais būdais siekia, kad valstybės, priklausiusios buvusiai Tarybų Sąjungai, ir toliau neištrūktų iš Maskvos įtakos zonos. Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos pavyzdys rodo, kad jos tarsi medžioklėje varomos į „katilą“. Šitaip į Rusijos „katilą“ buvo įvarytas ir Lukašenka. Jis 2009–2011 m. praktiškai buvo jau beišsprūstantis iš Putino Rusijos gniaužtų. Šveicarijoje per susitikimą su Angela Merkel paklausiau, ar nebūtų logiška, kad Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas kartu su Lietuva, Latvija ir Estija taptų Astravo atominės elektrinės akcininkais, kuriems priklausytų kontrolinis 51 proc. akcijų paketas. Mainais už mūsų pinigus gautume labai pigios elektros energijos. A.Merkel atsakymas buvo labai aiškus: tai tikrai gera idėja, bet Lietuva, deja, yra labai priklausoma nuo Rusijos tarnybų, ir to tikrai niekada nebus. Tuo metu Baltarusijoje kūrėsi Vakarų celiuliozės, medienos apdirbimo fabrikai. Putinas, matydamas, kad Minsko ir Vakarų santykiai vis šiltėja, organizavo miniperversmą, kaip Kazachstane ar Tadžikistane, pagąsdino Lukašenką, neva Vakarai nori jį nuversti, ir parodė, kad būtent jis yra geriausias ir ištikimiausias jo draugas. Todėl Lukašenka vėl atsigręžė į Rusiją.
Reikia užduoti sau klausimą, ar tai buvo teisingas sprendimas? Jei atsakymas neigiamas, tada be abejo reikalingas tyrimas. Pirmiausia reikėtų įvertinti tris dalykus: šitas sprendimas buvo priimtas neaiškiomis aplinkybėmis, neskaidriai. Nežinome, kas jį inicijavo, kokie buvo argumentai, kokių žmonių grupelė jį priėmė. Nebuvo jokių diskusijų. Antras dalykas: kelia abejones asmenys, kurie, anot spaudos, dalyvavo šito sprendimo priėmime, nes jų ryšiai su Rusija yra labai glaudūs. Tai atskleidė daug anksčiau Seimo atliktas tyrimas. Trečias dalykas – tai yra tik Lietuvos sprendimas. Nėra oficialaus ES ar JAV reikalavimo, kad Lietuva pritaikytų sankcijas baltarusiškų trąšų pervežimui.
Dabar apie tai, koks turėtų būti pagrindinis tokio sprendimo vertinimo kriterijus. Tai – tautos interesas. O jis labai paprastas, visiems suprantamas: tinkamomis sąlygomis gyventi ir auginti savo vaikučius. Tai – saugumas, gerovė, galimybė puoselėti savo kultūrą, kalbą ir kt. Jeigu tuo vadovautumės, turėtume atsakyti į klausimą: ar tauta gavo materialinę naudą iš to, kad buvo priimtas toks sprendimas? Atsakymas – ne, negavo, ji prarado šimtus milijonų, mūsų geležinkeliai yra dotuojami iš biudžeto. Ar tauta gavo reputacinę naudą? Be abejo, kad ne. Kitų valstybių, mūsų sąjungininkų, akimis žiūrint, ji yra nepatikima ir nestabili. Todėl, kad nevykdė savo prisiimtų įsipareigojimų. Šiuo metu Lietuvai pateiktas 12 milijardų ieškinys už be jokio pagrindo nutrauktas sutartis.
Jei į klausimą apie reputaciją atsakytume teigiamai, manydami, kad Lietuvos reputacija gerėja, nes ji kovoja prieš Baltarusijos režimą ir siekia jį nuversti, tai reikėtų pagalvoti, ar žengė bent žingsnelį į priekį šia kryptimi? Aišku, kad ne, visi supranta, kad tai kova su vėjo malūnais. Žinoma, kad reputacijos tai nestiprina. Trečias dalykas – ar tauta tapo saugesnė? Ne, nes pavojų nuo to sprendimo priėmimo padaugėjo. Matėme nelegalių migrantų srautus, transporto sulaikymą, balionus, santykių su Baltarusija nebuvimą. Baltarusija ir Rusija – atskiros valstybės. Jeigu būtų viena, Baltarusija taip pat aktyviai kovotų prieš Ukrainą. Rusiją reikia izoliuoti, kad ji negautų pajamų finansuoti karo, o su Baltarusija reikia gyventi kitaip, neišduodant mūsų tautos interesų. Reikia ieškoti sąlyčio taškų – tol, kol ji netapo agresore. Tad išvada paprasta: sprendimas yra neteisingas, ir, be abejo, dėl to turi būti atliktas tyrimas.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
