...

Na, kaip sakoma, rinkėjo žodis – Dievo žodis, bet tas rinkėjų pasiųstas signalas, mano galva, toks... ganėtinai suglamžytas. Aišku, matomas akivaizdus Lietuvos skilimas į pirmąją ir antrąją Lietuvą. Pirmoji nubalsavo labai aiškiai – už konservatorius ir Liberalų sąjūdį. Tiems rinkėjams absoliučiai nė motais nei partijų reputacija, nei teistumai ir t.t. Taip pat pamatėme, kad yra tam tikros politinės tėvonijos, kur politikai jaučiasi kaip dvarponiai ir kur cholopai, nežiūrint į nieką, linkę be išlygų juos palaikyti. Ir nesvarbu, kuriai partijai priklauso tas kandidatas. Tokių pas mus yra ir merų, ir Seimo, ir Vyriausybės narių lygmenyje. Suprantama, kad tai nuosprendis mūsų savivaldai, nes šalyje, kurioje kaip reikiant išplėtota savivalda, kur yra valdžios horizontalė, daugiau ar mažiau kritiškai mąstančių rinkėjų, tokie dalykai nevyksta. Jie vyksta tik posovietinėje erdvėje, autoritarinio mąstymo šalyse.

Antroji Lietuva balsavo už agresyvius veikėjus, pirmiausia už vieną. Agresyvus chamizmas – irgi rezultatas. Kadangi rinkėjai įsivaizduoja parodysiantys pirmajai Lietuvai špygą, eilinį kartą balsuoja už tuos, kurie špygos tikrai nelaiko kišenėje, o tiesiog užsiima savo reikalais. Ir apskritai, manau, tas bandymas išsirinkti gerą valdžią yra didelė kvailystė. Jeigu rinkėjas nemoka dirbti su savo valdžia per visą jos kadenciją, neturi reikiamų pilietinių instrumentų, nėra jokio skirtumo, ką tu išsirinksi. Vis tiek bus tas pats.

Ar gali būti teisūs besistebiantys, kad po tokios skandalingos kadencijos konservatoriai gavo tiek daug balsų tik dėl rinkimų klastojimo? Nemanau, kad buvo kažkokių klastojimų. Sakyčiau, kad pas mus nėra nei partijų aktyvo, nei partijų narių ar sekėjų. Tai labiau politinio kulto tarnai. Politinių lyderių postai tampa paveldimais, jie – tų kultų vyriausieji žyniai. Ir, žinoma, jie tiki, kad kažkokie nelabieji ar šaitanai trukdo jų kulto adeptams ir vyriausiajam žyniui skleisti jų magiją. Sakyčiau, mūsų politiniame lauke „partijos“ iš tam tikrų tarpinių verslo grupių virsta religinėmis sektomis. Kai faktiškai neveikia jokie racionalūs argumentai, lieka tik nenumaldomas tikėjimas šviesia ateitimi, į kuria veda partijos guru. Tai daug ką pasako apie mūsų visuomenės kokybinius rodiklius.

Manau, kad per šiuos rinkimus rinkėjai politikams siuntė iškart kelis signalus. Vienas jų – tai, kad visuomenė atmeta radikalius argumentus, kuriuos mums siūlė į kairiąją pusę žiūrintys politikai. Turiu mintyje tas mažąsias partijas, kurios visos nepraėjo 5 proc. rinkimų į Seimą barjero ir nesurinko net to minimalaus skaičiaus balsų, kokio tikėjosi. Lygiai to paties nesulaukė ir radikalai iš dešinės. Kita vertus, pagrindinis rinkėjų signalas patvirtino rinkimų švytuoklės judėjimo kryptį. Tai jau tapo įprasta. Per šiuos rinkimus ji pasviro į kairę pusę, ir dabar dešiniesiems, konkrečiai konservatoriams, po rinkimų, ko gero, teks dirbti Seimo opozicijoje. Nors po pirmojo rinkimų turo matome, kad vienmandatėse rinkimų apygardose konservatoriai labai stipriai dominuoja. Į antrąjį rinkimų turą išėjo labai daug konservatorių. Jeigu jie pasistengs, ir jeigu visuomenė jais patikės, ko gero, Tėvynės sąjunga gali tapti dominuojančia frakcija Seime.

Kaip būtų galima paaiškinti tokią konservatorių sėkmę pirmajame rinkimų ture po pasibaigusios jų ir kitų dabartinės valdančiosios koalicijos partnerių valdymo kadencijos? Na, konservatoriai iš tikrųjų veikė labai nuosekliai ir energingai, tą reikėtų pripažinti. Tuo tarpu socialdemokratai, sakyčiau, atsainiau žiūrėjo į rinkimų kampaniją. Išties trūko energingo savęs pristatymo, diskutavimo. Visuomenė jiems suteikė tam tikrą šansą, bet nežinau, ar jie sugebės antrajame rinkimų ture išlaikyti reikiamą tempą ir nugalėti.

Tam tikrus politinius signalus prieš rinkimus siuntė ir prezidentas: ar taip elgtis įprasta prieš Seimo rinkimus, ar jie prisidėjo prie rinkimų rezultatų? Nežinau, ar prisidėjo, bet prezidentas yra suinteresuotas tokia valdančiąja dauguma, su kuria galėtų bendradarbiauti, konstruktyviai kalbėtis. Prezidentui rūpi tokie galimi politiniai partneriai. Ir socialdemokratai, ir „Vardan Lietuvos“ lyderis yra ne kartą aiškiai pasakę, kad su prezidentu reikia dirbti. Todėl prezidentas šitaip patvirtino, kad norėtų tokios daugumos. Tačiau ar jis tokiais signalais galėjo padaryti įtaką visuomenei, tikrai abejoju. Dar anksti sakyti, kad pirmojo turo rezultatai suformavo tvirtos koalicijos pagrindą. Kol kas matome, kad stabilios daugumos nėra – nei dešinėje, nei kairėje pusėje. Kaip bus toliau, didelis klausimas.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas