Klasikine prasme prokuroras visada prašo maksimumo, teismas visada skiria mažiau. Juk vyksta teisinio rungimosi procesas: yra kaltintojas, yra ir gynėjas. Kaltintojas piešia juoda spalva, gynėjas – balta, o teismas priima pilką sprendimą. Todėl ir teismų bei jų sprendimų vertinimas žmonių akyse neretai būna ganėtinai žemas, nes teismas nesirenka juodo ar balto, paprastai paima pilką. Žinoma, būna bylų, kai teismas griežtai nukerta taip, kaip reikalauja prokuroras, arba išteisina, kaip reikalauja advokatas, bet paprastai teismas balansuoja.
Šiuo gi atveju, matyt, veikos pavojingumas nėra toks, kaip jį vertina prokuratūra. Skirdamas bausmę, teismas vertina veikos pavojingumą ir pagal jį, pagal kaltės formą, pagal veikos pobūdį nustato galutinę bausmę kodekso ribose. Taip čia ir atsitiko. Vadinasi, prokuroras mato ženkliai pavojingesnę ir veiką, ir kaltės formą, nei mato teismas. Prokuroras negali siūlyti didesnės bausmės, nei nurodyta kodekse. Jis gali rinktis iki aukščiausios bausmės, iki didžiausios baudos. Na, o teismas negali skirti nei daugiau, nei mažiau, negu nustato kodeksas. Spėju, kad šiuo atveju teismas pasirinko vidurį, kuris, jo manymu, atitinka padarytos veikos pavojingumą.
Jei teismo paskirtos baudos dydis 10 kartų mažesnis už pasiūlytą kaltintojo, ar vien šis faktas negali sukelti visuomenei abejonių dėl kaltinimų pagrįstumo? Čia reikėtų skirti du dalykus. Pirma, teismas konstatuoja padarytą nusikalstamą veiką, bet, atsižvelgus į veiksmų turinį, kaltės formą ir kitus dalykus, skirdamas bausmę mano, kad padaryti veiksmai buvo ženkliai mažiau pavojingi, nei manė prokuroras, siūlydamas maksimalią baudą. Antra, noriu pabrėžti, kad teismas šiuo atveju nepanaikino baudžiamosios atsakomybės. Jis tiesiog pasakė, kad baudžiamojo persekiojimo tikslai bus pasiekti pripažinus pačią kaltę ir skyrus santykinai nedidelę baudą.
Nesu susipažinęs su teismo sprendimu, negaliu pasakyti, kodėl teismas parinko tokią bausmę. Šiaip įstatymas nustato tam tikras ribas, kokios gali būti taikomos, ir tada teismų praktikoje dažniausiai pasirenkamas viduriukas. Ir, priklausomai nuo bylos aplinkybių, žiūrima, ar jį mažinti, ar didinti. Tai yra: jeigu yra kažkokių lengvinančių bylos aplinkybių, baudos suma mažinama, o jei sunkinančių, suma gali išaugti. Toks dažniausiai yra algoritmas, kai teismai priima tokius sprendimus.
Ar teisinėje praktikoje atvejai, kai teismas skiria 10 kartų mažesnę baudą, nei prašo prokuroras, yra dažni? Na, tai nėra praktikoje dažnai pasitaikantis dalykas. Aišku, prokuroras, kaip kaltinimą palaikantis asmuo, dažniausiai prašo didesnės baudos ar ilgesnės laisvės atėmimo bausmės, bet teismų praktikoje yra bendra tendencija, kad teismai visgi šiek tiek bausmes pamažina, ne visais atvejais taiko tas, kurių prašo prokurorai.
Tačiau tokiais atvejais, kai bausmė sumažinama 10 kartų, kyla klausimas – o kodėl taip smarkiai? Matyt, galimi du atsakymai į šį klausimą. Pirmasis: todėl, kad prokuroras prašė labai daug ir prašė nepagrįstai. Visgi prokurorui, kuris palaiko kaltinimą, keliamas tam tikro objektyvumo reikalavimas. Jis ne tik kaip kaltintojas byloje turi reikalauti maksimalios baudos, bet taip pat yra įstatymo įpareigotas parinkti ją taip, kad ji būtų teisinga ir būtų pasiekti bausmės tikslai. Antrasis: gali būti, kad prokuroras tiesiog labai jau didelės baudos paprašė, arba kažkurioje vietoje labai išsiskyrė prokuroro ir teismo požiūris vertinant tam tikras aplinkybes.
Ar tai, kad smarkiai išsiskiria prokuroro siūlytos ir teismo skirtos baudos dydis, kaip nors atsiliepia tolimesnei prokuroro profesinei karjerai, reputacijai? Dažniausiai ne. Bet šiaip, aišku, turėtų atsiliepti, visų pirma todėl, kad labai išsiskiria vertinimas. Sakyčiau, kad tokiu atveju tarsi iškeliama raudona vėliavėlė.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
