Ar Lietuva tampa kaimynų šiukšliadėže?

Iš pradžių patikslinsiu: iš Rusijos daugiausia importuojamas metalo laužas ir aliejai, t.y. ne deginimui skirtos atliekos. Tačiau pats faktas kelia klausimų. Kitas dalykas – Lietuvos kogeneracinėse jėgainėse Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje kasmet sudeginama daugiau nei po 100 tūkst. tonų importuotų atliekų. O Vilnius tuo metu sprendžia savo šiukšlių krizę. Ji kilo dėl kelių priežasčių, bet viena pagrindinių yra ta, kad Vilniaus kogeneracinė jėgainė – valstybinis projektas, ji buvo statoma būtent tam, kad degintų išrūšiuotas Vilniaus ir Vilniaus regiono atliekas. Taip pat ji degina ir komercines atliekas, tarp jų ir importuojamas. Natūralu, kad jei ši kogeneracinė jėgainė būtų deginusi tik Vilniaus ir jo regiono atliekas, nes tam ir buvo statyta, tam gavo ir ES paramą, tai tokios krizės, kokia jau beveik dvejus metus ištikusi Vilnių, nebūtų.

Aišku, reikia nepamiršti ir didelės „Igničio“ atsakomybės, nes kogeneracinės jėgainės projektas labai stipriai vėlavo. Dėl to labai keistais politiniais sprendimais, keliančiais daug klausimų, Kazokiškių sąvartyne buvo leista palaidoti daugiau nei 300 tūkst. tonų atliekų, kurios iš tikrųjų turėjo būti sudegintos. Mano manymu, tai nusikaltimas ir prieš gamtą, ir prieš Elektrėnų gyventojus. Dėl to kreipėmės į prokuratūrą, kad išsiaiškintų, ar čia nebuvo piktnaudžiavimo ir galimos korupcijos. Aišku, dabartinė valdžia dėl to niekuo dėta, sprendimai buvo priimti anksčiau. Po kreipimosi į Aplinkos ministeriją labai greitai gavome visą informaciją.

Tą patį galima pasakyti ir apie sprendimus dėl Lietuvos importuojamų atliekų. Iš pateiktų duomenų matome, kad esame panašūs į savo kaimynų šiukšliadėžę, nes, kad ir kaip būtų keista, visos aplinkinės valstybės eksportuoja dalį savo atliekų į Lietuvą. Paaiškinti labai nesunku: pasirodo, Lietuvoje sudeginti toną rūšiuotų atliekų yra gana pigu, lyginant su Lenkija ar kitomis ES šalimis. O šią kainodarą nustato valstybės institucijos. Tad kyla rizika, kad greitai Lietuva apskritai taps svetimų šiukšlių deginimo ir utilizavimo vieta. Nors civilizuotos visuomenės, Vakarų šalys ir ypač miestai, kurie deklaruoja „žalumo“ principą, laikosi nuostatos, kad kiekvienas miestas su savo atliekomis turi susitvarkyti pats. Atliekas iš kitur įsiveždavo tik besivystančios šalys. Tai šiuo atveju man tikrai keista matyti tokią statistiką, ir ypač tai, kad 2025 m. didžiausia atliekų eksportuotoja į Lietuvą buvo Rusija.

Nesutinku su teiginiu, kad Lietuva yra kaimyninių valstybių šiukšliadėžė ir atliekų tvarkymo vieta. Mūsų įstatymai numato aiškų draudimą importuoti ar įvežti komunalines bei kitas nepavojingąsias atliekas, jeigu jų pirminis tikslas ir naudojimo būdas yra energijos išgavimas (deginimas jėgainėse). Įvežti atliekas į Lietuvą leidžiama tik tuomet, kai jos skirtos perdirbimui arba pakartotiniam naudojimui ir tik turint oficialius leidimus. Manau, kad, palyginus su kaimyninėmis šalimis, Lietuva per pastarąjį dešimtmetį tikrai yra pažengusi atliekų tvarkymo srityje, bet iki tobulybės dar tikrai turime daug ką nuveikti.

Reaguodama į kolegos A.Zuoko Seimo Audito komitete išsakytą poziciją, sutikčiau, kad tam tikrų rizikų importuojant ir tvarkant antrines žaliavas kyla, o tarptautinės verslo bendrovės randa teisinių alternatyvų ir nesąžiningų verslininkų Lietuvoje, kurie padeda po „perdirbamo metalo laužo“ ar kitų žaliavų dokumentų priedanga į šalį įvežti mišresnius atliekų kiekius, kurių dalis vėliau kaip gamybos likučiai atsiduria deginimo jėgainėse. Taip šalyje per metus sudeginama net 117 tūkst. tonų importuotų atliekų. Turėjome rezonansinių istorijų dėl importuotų atliekų deginimo Klaipėdoje, kurių baigties visuomenė taip ir nesužinojo. Esu įsitikinusi, kad jų yra tikrai ne viena. Todėl būtina stiprinti kontrolę, o gal ir dar kartą peržiūrėti teisinį reglamentavimą.

Sutinku, kad moralinį konfliktą kelia perdirbimui importuojamos atliekos iš Rusijos. Būtinai pasidomėsiu, kodėl vis dar netaikome sankcijų tokiam importui. Statistikos duomenimis, iš šios šalies įvežama apie 138 tūkst. tonų atliekų kasmet. Tačiau apie 80 proc. šio srauto sudaro juodųjų ir spalvotųjų metalų laužas, kuris traktuojamas kaip žaliava perdirbimui. Asmeniškai man karo Ukrainoje kontekste tokia komercija demonstruoja dvigubus standartus ir atrodo amorali. Iš kitų ES šalių (pavyzdžiui, Airijos) į Lietuvą teisėtai įvežamos rūšiuotos degiosios atliekos (RDF), o tai kuria paradoksą: mūsų atliekų deginimo jėgainės užpildomos importuotomis atliekomis, kurių Lietuvoje neturėtų būti, o, pavyzdžiui, Vilnius sprendžia savo šiukšlių krizę šalindamas atliekas sąvartyne. Taip tikrai neturėtų būti, juk visa atliekų tvarkymo infrastruktūra, kuri didžiąją dalimi buvo finansuojama ES lėšomis, buvo sukurta Lietuvos teritorijoje susidarančių atliekų tvarkymui.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas