Na, matyt, reikėtų grįžti į tuos laikus, kai buvo rengiama ir priiminėjama Konstitucija. Vienas iš galimų paaiškinimų būtų istorinis, o tai reikštų, kad tuo metu viena problema ar grėsmė buvo matoma kaip mažiau svarbi, negu kita. Tai, kad ateityje gal bus atsisakyta vienos ar kitos konstitucinės normos, matyt, buvo traktuojama skirtingai. Matyt, tik taip būtų galima paaiškinti, kodėl vienas Konstitucijos straipsnis numato štai tokį procesą, o kitas – kitokį. Mano manymu, kito paaiškinimo, nei kad istorinis, šiuo atveju sunkiai berastume, nes iš esmės taip buvo galvojama rengiant Konstituciją, ir žmonės, referendumu ją priiminėdami, tam pritarė.
Iš tikrųjų tą politinę logiką kartais būna sunku paaiškinti. Aišku, idealiame pasaulyje turbūt būtų geriausia, kad visus sprendimus, ypač dėl Konstitucijos keitimo, priiminėtų piliečiai referendume. Žinome bent porą valstybių, kur būtent taip ir yra, kai kuriose kitose sprendimų priėmimas referendumais yra gana populiarus būdas įvairiems politikos klausimams spręsti. Bet taip nėra Lietuvoje, nes piliečiai dažnai nebūna aktyvūs, be to, privalo dalyvauti tam tikras jų skaičius. Todėl referendumai dažnai neįvyksta arba jais nesugebama priimti sprendimo. Matyt, tai irgi turėjo tam tikrą įtaką svarstant, kad vienais atvejais reikalingas referendumas, o kitais – ne. Kita vertus, gyvenimas keičiasi, jeigu prieš 30 metų buvo vienoks požiūris į masinio naikinimo ginklus Lietuvoje, tai dabar jis gali būti jau pasikeitęs. Gal tai iš dalies numatė ir patys Konstitucijos kūrėjai, palikę galimybę tokią normą pakeisti paprasčiau.
Jeigu teisininkai taip pabrėžia Konstitucijos stabilumą, kodėl politikai nepasinaudojo proga suvienyti politinę logiką su konstitucine ir inicijuoti referendumą dėl 137 straipsnio atsisakymo kartu su vos po pusmečio įvyksiančiais savivaldos rinkimais? Taip, iš tikrųjų buvo galima taip padaryti. Kita vertus, dažnai referendumai neskelbiami dėl to, kad visuomenės pozicija yra gana aiški. Jei, tarkime, nėra tokio didelio nuomonių pasidalijimo, kai maždaug pusė piliečių kažkam pritaria, o kita pusė nepritaria. Galbūt politikai turi galvoje, kad Lietuvos piliečiai yra sunerimę dėl galimų agresijos veiksmų, ir mano, kad tokiai galimybei apsiginti pritaria absoliuti jų dauguma. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai apsisprendimas neskelbti referendumo gal ir yra pateisinamas.
Reikia grįžti į praeitį – kai buvo baigiamas rengti Konstitucijos projektas, buvo likę labai nedaug laiko. Jau buvo paskelbta referendumo dėl Konstitucijos priėmimo data, o jos projektas praktiškai dar nebuvo užbaigtas. Jį iš esmės tvarkė trys teisininkai, ir galutinai viską turėjo pabaigti per tris paras, likusias iki projekto paskelbimo. Tad didelių diskusijų, ką ir kaip darysime, praktiškai nebuvo. Taip, buvo paruošti Konstitucijos projekto metmenys, man pačiam teko dalyvauti juos rengiant, jie buvo pristatyti Aukščiausiajai Tarybai. Bet įvyko skilimas, prasidėjo ta parlamentinė rezistencija.
Aukščiausioji Taryba buvo pasidalijusi, vieni posėdžiavo vienoje salėje, kiti – kitoje, pamenu, kaip man, tuometiniam generaliniam prokurorui, tekdavo lakstyti tai pas vienus, tai pas kitus. Suprantama, kad kažkokių diskusijų, susikalbėjimo, sutarimo tuo metu nebuvo. O referendumas jau buvo paskelbtas. Taigi, toks buvo istorinis kontekstas. Tačiau 1992 m. referendume priimta Konstitucija, į kurią buvo įdėta įvairių teisinių saugiklių, be didesnių pataisymų galioja jau 34 metus. Konstitucijos kūrėjai manė, kad pirmas jos skirsnis yra labai svarbus, todėl be referendumo jo keisti negalima, o visus kitus straipsnius paliko Seimui. Jo valia galima paskelbti ir privalomąjį, ir patariamąjį referendumą. Seimo nariai gali apsispręsti remdamiesi patirtimi, politine logika ir sveiku protu.
Kiek tos patirties, politinės logikos ir sveiko proto yra Seimo pradėtame 137 straipsnio naikinimo procese, atsisakius perduoti sprendimą į pačių piliečių rankas? Na, remdamasis darbo Seime patirtimi galiu pasakyti, kad labai nenorima atiduoti galimų sprendimų tautai. Su socdemais dar būdavo galima tartis, bent jau pateikti kažkokius projektus svarstyti, bet iš konservatorių pusės visą laiką būdavo jaučiamas nepasitikėjimas – atseit, nėra čia ko referendumais vienus ar kitus klausimus spręsti. Buvo daug bandymų sumažinti reikalavimus referendumui surengti, sprendimui priimti, bet viskas atsiremdavo į baimę, kad kažkas gali pasinaudoti tokiomis nuostatomis. Tai Rusija, tai dar kažkas. Labai nenorėjo įjungti į sprendimų priėmimą tautą. Na, gal ateis politikų karta, kuri nebijos tautos, bandys su ja tartis, nemanys, kad savarankiškais sprendimais atims iš jų duoną.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
