Kai valstybės piliečiai pasitiki savo valdžia, savo Vyriausybe, tokių klausimų turbūt nekyla. Patiems imtis veiksmų, kuriuos privalo daryti Vyriausybė, tokiu atveju nereikia. Žmones, jų šeimas ir namus, kaip sakote, turi ginti valstybė, tam yra valstybės institucijos. O kai žmonės pamato, kad valstybė elgiasi netinkamai arba bejėgiškai, ir kai tos jų baimės dar pakurstomos, jie iš tikrųjų sunerimsta, išsigąsta. Ir ta jų baimė yra natūrali, visiškai suprantama. Todėl žmonės ir protestuoja, jie nenori paklusti atitinkamiems valdžios sprendimams. Jei nesugebama bendrauti, kalbėtis su savo žmonėmis, su visuomene, ieškoti sutarimo, tai tada galima visus piliečius paskelbti valstybės priešais. Tai kelias į niekur. Taip daryti negalima. Žinoma, tarp protestuojančiųjų gali būti infiltruota visokių provokatorių, čia jau turėtų dirbti teisėsauga, bet kai valdžia nesišneka, elgiasi arogantiškai, pareiškia, kad padarys taip, kaip jai atrodo, tada žmonės ginasi. Tai natūralu, juolab kad tos baimės yra pagrįstos. Žmonės mato, kas vyksta tose migrantų stovyklose, kaip jie elgiasi, kaip kelia neramumus, ir jų reakcija yra atitinkama. Pakartosiu: reikia su žmonėmis kalbėtis, rodyti, kad valstybė turi valios, ryžto ir pajėgumų juos apginti. Tada nebus ir tokių dalykų.
Kodėl visus prislėgė beviltiškumo jausmas? Deja, kai neturi gebėjimų, pasirengimo, ryžto, veiksmų plano, blaškaisi, keiti nuomonę, tai toks jausmas apima ir visuomenę. Atrodo, kad esame bejėgiai. Bet taip tikrai nėra, aš tą žinau. Tikrai pasitikiu mūsų tarnybomis, jos savo darbą daro ir jį padarys, bet politikai turi užduoti toną, parodyti, kad valstybės valdžią jie tvirtai laiko savo rankose. Šiandien mes to nematome. Bent jau aš kaip pilietis to nematau. Į ką galėtų peraugti tas beviltiškumo jausmas artimiausioje ateityje? Jeigu nebus imtasi ryžtingų sprendimų, tai tikrai galėtų peraugti į tai, ko, matyt, ir siekia kaimyninė valstybė, pradėjusi šią ataką prieš Lietuvą: sukelti įtampą šalyje, įbauginti mūsų piliečius. Šią ataką turime atlaikyti, ir tą pirmiausia turi padaryti mūsų valdžia. Deja, šios krizės metu, kaip ir per koronaviruso krizę, ji, švelniai tariant, atrodo apgailėtinai.
Pirmiausia reikėtų suvokti, kas apskritai ta migrantų krizė. Tai geopolitinis Rusijos įrankis per Baltarusiją veikti Lietuvą, o per ją – ir ES, skatinant perkrauti Rusijos ir ES santykius. Šis tikslas labai aiškiai buvo suformuluotas Vokietijos bei Prancūzijos, neseniai paraginusių bendradarbiauti su Rusija. Tiesa, Vidurio ir Rytų Europos šalys tam pasipriešino, bet tikslas lieka toks pat. Migrantų krizė Lietuvoje, kurią sukėlė Rusija ir Baltarusija, yra savaip naudinga ir ES, tiems politikams, kurie norėtų tiesioginių ES ir Rusijos derybų. Beje, tiesioginiam ES dialogui su Rusija pritarė ir naujoji JAV administracija. Dujotiekio „Nord Stream-2“ istorijos baigtis tą akivaizdžiai parodo. Tai liudija aukščiausios lygos geopolitikų žaidimą, kurio Lietuva arba net nesuvokia, arba nežino, ką jai dabar daryti. Vidiniai mūsų reikalai susiję su ES politikos nuostatomis. Lietuvos siena su Baltarusija yra išorinė ES siena. ES yra paskelbusi besąlygišką atvirumą atvykėliams. Ką daryti su žmonėmis, kurie permetami į tavo šalį? Ne taip lengva pasakyti. Štai Austrijos kancleris pareiškė, kad Lietuva yra patekusi į nepavydėtiną padėtį. Pagal ES politines nuostatas Lietuva ne tik gali, bet ir turi priimti tariamus pabėgėlius. Šioje situacijoje daug kas ES trina rankomis – ir dėl prezidento, kuris nenusilenkė vaivorykštinei vėliavai, ir dėl Berlyno bei Paryžiaus siūlymo susitikti su V.Putinu blokavimo. O kaip Lietuva suksis iš šios padėties, tai jau jos reikalas: gal vaikščios po ES, ten ieškos vielos... Atsiras organizacijų, kurios prižiūrės, ar teisingai tvora tiesiama, ar ji ne per aštri...
Lietuvos valdžios veiksmai taip pat yra logiški: tildyti ir naikinti bet kokius pilietinio aktyvumo daigus. Kadangi jų jau pasirodė, tai migrantų krizė gali būti geras pretekstas juos rauti pasitelkiant represines struktūras, nepaprastosios padėties įvedimą, ką tik nori. Ta spygliuotos vielos metafora labai graži: ji kalba ne tik apie valstybės sieną, bet ir apie aptvarus vietiniams, jau įžvelgiamus ir kai kurių politikų sąmonėje, ne tik pasąmonėje. Tuos, kurie labai nepatenkinti ar vis garsiau kalba, kad reikia ginti savo namus, savo Tėvynę, reikia varyti į aptvarus. O tam prireiktų daug vielos.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
