Nemanau, kad tai politinio bejėgiškumo ženklas. Tai labai aiškus arogancijos požymis. Čia net nėra ką svarstyti, jie tikrai yra įsitikinę absoliučiu savo teisumu. Jie turi ekspertus, su kuriais nuolat tariasi ir nuolat apie tai primena, bet tie ekspertai yra jiems artimi ir tinkami. Jeigu ateina kiti ekspertai – profesoriai, teisės, medicinos ar kitų sričių specialistai, jie jų nesiklauso. Jie klausosi tik tų ekspertų, kuriuos patys pasirinko ir kurie pritariamai linksi galvomis. Ką šie bepasakytų, ką benuspręstų, jų ekspertai palaimins. Ir tai bus vadinama sprendimu „pasitarus su ekspertais“. Mes stebime situaciją: kiek buvo mitingų, visokių protesto akcijų, eitynių, kiek pačios piketavome, niekada niekas iš valdžios neišėjo kalbėtis. Jūs patys pastebėkite – ar nors vienas kada nors pasirodė? Norėčiau išgirsti, ar nors viena socialinė grupė, kuri yra piketavusi prie šitos Vyriausybės, sulaukė kokio nors dėmesio, atsako? Tai rodo, kad jiems vienodai. Ar vaikai, ar pensininkai, ar mamos, ar pareigūnai... Kas pas juos beateitų, jiems yra visiškai tas pats. Panašu, kad jie dirba ne Lietuvos žmonėms. Ilgai apie tai galvojau ir atsakingai sakau: aš nemanau, kad jie dirba Lietuvai.
Sunku svarstyti apie tokios demonstratyvios arogancijos priežastis. Tas nuolatinis priešų ieškojimas, visų tų, kurie bando kažką pasakyti kitaip, išreikšti kitokią nuomonę ar kažko paprašyti, apšaukimas veikiant prieš valstybę, rodo, kad jie tiesiog sutapatino save su valstybe. Vakar turėjau progos ilgokai pastovėti eilutėje prie parduotuvės, kurioje ribojamas pirkėjų skaičius. Girdėjau, kaip laukdami tarpusavyje diskutavo paprasti žmonės. Tai štai: jie pikti ant valdžios. Viena moteris sakė, kad susikraus lagaminus ir su trim vaikais išvažiuos iš Lietuvos, kitas vyras guodėsi, kad negali čia dirbti ir važiuos ieškoti darbo kitur. Klausiausi ir galvojau: bet kuris karalius kartkartėm turėtų persirengti elgeta ir išeiti pasikalbėti su tauta. Kad išgirstų, ką šneka paprasti Lietuvos žmonės. O ne sėdėti savo bokšte apsistačius dvariškiais pakalikais, ir apsimesti, kad viskas, ką jie daro, yra tik dėl didesnio gėrio valstybėje. Tai ir glumina, ir pykina, bet vis dar einame taikiai ir prašome: kalbėkitės su mumis! Išgirskite mus! Nejau mūsų žodžiai, mūsų argumentai nieko neverti?
Valdžia visuomet vengia dialogo, ir Lietuvoje, ir bet kur kitur. Pati visuomenė turi priversti valdžią kalbėtis. Kitaip nebus. Suprantate, mes tikimės iš valdžios geranoriškumo. Vėl atsiremiame į labai sėkmingai Lietuvoje ir daugumoje pokomunistinių valstybių puoselėjamą mitą, kad egzistuoja gera valdžia. Tai geros valdžios mitas: valdžia rūpintojėlė, ekspertė, ji turi 130 punktų planą ir t. t. Čia nereikia turėti jokių iliuzijų: visi, kas bebūtų valdžioje, absoliučiai vienodi. Ar Landsbergis, ar Šimonytė, ar Karbauskis, ar Gražulis. Tarp jų visų dedu lygybės ženklą. Jie tik viešaisiais ryšiais skiriasi, gebėjimu žodžius pasirinkti. O visuomenė tarsi atomizuotų idiotų visuma stebi jų elgesį scenoje kaip tam tikrą šou, nesuprasdama, kad ji pati, tai yra, rinkėjai, turi būti šio pasirodymo režisierė, o ne atvirkščiai. Ir kol visuomenė to nesuvoks, tol jokio dialogo su valdžia ir nebus. Ji, pasitelkusi visokius pseudotyrimus, daromus už mūsų pinigus, Putino propagandos stiliumi aiškins, kad visuomenėje yra kažkokių išdavikų, priešiškų valstybei, su kuriais apskritai neįmanoma kalbėtis. Nes jie yra priešai. O argumentai šakėmis ant vandens surašyti, ir tai daroma, sakyčiau, tam, kad didelę visuomenės dalį būtų galima tiesiog išmesti lauk. Bet sakyti, kad 60 proc. tų, kuriems nepatinka ši valdžia, yra celofaniniai padugnės, švelniai tariant, yra perlenkimas. Todėl mes matome konfrontaciją ir visuomenės skaldymo strategiją. Tik principas „Skaldyk ir valdyk!“ pas mus neveiks, nes valstybė maža. Resursai menki, o tokie dalykai, kaip nesikalbėjimas su žmonėmis, valstybei ir mums visiems labai brangiai kainuoja. Turiu mintyje ir jau minėtus pseudotyrimus apie valstybės priešus, greit turbūt bus jau visas serialas. Poreikis ieškoti priešų vis didės. Problema ne tik tai, kad valdžia nesikalba su žmonėmis, bet ir tai, kad ji nesikalba tarpusavyje. Matome, kad prezidentas faktiškai nesikalba su premjere. Arba su profesionaliu gėjumi. Kodėl? Todėl, kad jis – kitos teatro trupės dalyvis. Kiekviena mūsų valdžios šaka pavirto cirku, arba, jei norite švelniau, teatru, kur yra savi režisieriai ir aktoriai. Ir niekas nenori, kad kitų trupių nariai lįstų į jų teatrą su savo marionetėmis.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
