Nesakyčiau, kad ji yra palaidota, matyt, prie jos kažkada bus grįžta. Bet dabar, po dviejų nesėkmingų referendumų, iškart daryti trečią, akivaizdu, neverta, nes vėl greičiausiai įvyks tas pat. Po kurio laiko, kai atsiras nauji žmonės, užaugs nauja karta, matyt, vėl bus pabandyta. Problema išlieka, ji aktuali, ir natūralu, kad po kurio laiko vėl bus gvildenama ir bandoma kažkaip spręsti. Tačiau tikrai ne per artimiausius Seimo rinkimus.
Ar nėra teisinių mechanizmų, kurie leistų išjudinti tą sprendimą iš mirties taško – galbūt pakeitus Referendumo įstatymą, sumažinus reikalavimus, būtinus sprendimui priimti? Na, manau, kad dabar tų reikalavimų niekas nemažins suprantant, kokia yra geopolitinė situacija, ir kad toks mažinimas paveiktų visą pirmąjį Konstitucijos skirsnį, kuriame įtvirtinta ir valstybės nepriklausomybė, ir valstybinė kalba, ir demokratinė santvarka, ir kiti pamatiniai dalykai. Aš labai abejoju, kad tokioje geopolitinėje situacijoje kas nors ryžtųsi imtis pakeitimų. Grėsmių ganėtinai daug, ir vargu ar būtų protinga tą daryti. Tiesiog reikia sulaukti kitos kartos, kuri galbūt kitaip vertins visą situaciją.
Taigi, dvigubos pilietybės klausimo šiuo metu nėra Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto darbotvarkėje? Matote, tokio pobūdžio iniciatyva nėra komiteto projektas. Paprastai Seime kuriama darbo grupė ir bandoma inicijuoti referendumą. Negaliu kalbėti komiteto vardu, bet tikrai nieko negirdėti dėl darbo grupės. Žinau ir Pasaulio lietuvių bendruomenės poziciją, nes teko dalyvauti keliuose posėdžiuose – jie taip pat neprašo inicijuoti naujo referendumo dėl pilietybės, suprasdami, kad tai būtų daroma per greitai.
Gal reikėtų sekti Estijos pavyzdžiu: viena vertus, ten draudžiama dviguba pilietybė, kita vertus, Konstitucija neleidžia atimti jos iš estų pagal gimimą? Na, nežinau, jeigu ateityje būtų rengiamas referendumas, Seimo nariai tartųsi su Pasaulio lietuvių bendruomene dėl tokios formuluotės, bet vėlgi: reikalavimai dėl referendume dalyvaujančių piliečių skaičiaus ir referendumo sprendimo priėmimui būtinų balsų būtų tokie patys. Spėju, kad situacija dabar stringa ne dėl formuluotės, bet dėl paties proceso, kuris yra sunkiai įgyvendinamas. Rinkimuose dalyvaujama nelabai aktyviai.
Na, teisiniu požiūriu galima organizuoti naują referendumą ir vėl kelti tą patį klausimą. Bet ar iš tikrųjų pasieksime tą rezultatą – sudėtingesnis klausimas. Jei prisimintume ir 2019, ir 2024 metais vykusius referendumus dėl pilietybės išsaugojimo, kurių rezultatai buvo maždaug panašūs, tai jie iš esmės neįvyko dėl to, kad nebuvo pasiekta, jog už siūlomą sprendimą balsuotų daugiau negu pusė visų balsavimo teisę turinčių piliečių. 2024 metais tokių buvo 43 proc., taigi, pritrūko kiek daugiau nei 7 proc. Rinkėjų aktyvumas, tiesą pasakius, irgi nebuvo labai didelis, apie 59 proc. Tad galima manyti, kad jeigu aktyvumas visgi būtų didesnis, tai tokiu atveju galbūt ir pavyktų peržengti tą 50 proc. visų balsų ribą, nes balsavimo rezultatai iš tikrųjų buvo gana vienareikšmiški. Maždaug 73 proc. pasisakė už dvigubą pilietybę, o 25 proc. pasisakė prieš. Taigi, analizuojant šituos duomenis, į pateiktą klausimą būtų galima atsakyti taip: dvigubos pilietybės idėja iš tikrųjų dar nėra palaidota. Jeigu būtų pasiektas dar didesnis rinkėjų aktyvumas, galbūt būtų galima tikėtis sėkmės tokiame referendume.
Ar nebūtų perspektyvesnis kelias Seime mažinti reikalavimus, keliamus sprendimui referendume priimti? Na, čia tikrai labai sudėtingas klausimas. Sprendžiant dvigubos pilietybės problemą mums atrodo, kad turėtume supaprastinti tuos barjerus, bet prisiminkime, kad referendume gali būti keliami įvairūs kiti klausimai. Ir tada mums gali atrodyti, kad tas gana aukštas 50 proc. visų rinkėjų skaičiaus barjeras yra visiškai pagrįstas. Bet iš tikrųjų, turint galvoje, kad visgi palaikymas dvigubai pilietybei yra gana nemažas, tai šioje situacijoje galėtume naudoti Jungtinėse Valstijose taikomą politiką. Ji sąlyginai vadinama „Mes neklausime, o jūs nesakysite“. Kartais mes iš tikrųjų pernelyg aktyviai ieškome tos dvigubos pilietybės atvejų ir iš karto imamės teisinių priemonių. Jau girdėjome istorijų, kad žmonėms tiesiog elektroniniu paštu buvo atimta Lietuvos pilietybė dėl to, kad jie tariamai turi kitos šalies pilietybę. Iš tiesų, turint mintyje politinį kontekstą ir žmonių palaikymą dvigubai pilietybei, neturėtume būti tokie aktyvūs Lietuvos pilietybės atiminėtojai. Yra tikrai daug būdų, kuriuos galime pritaikyti, kad visgi pilietybė nebūtų atimta iš ją turinčių žmonių.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
