Turbūt labai stebėtis tuo nereikėtų. Didžiausia mūsų valstybės tragedija – tai, kad prieš 33 metus nebuvo atliktas desovietizacijos ir „dekagėbėzacijos“ procesas. Ir visi tie skundikai, užverbuoti agentai, įvairiausiomis formomis bendradarbiavę su KGB, o taip pat buvę ištikimi komunistinio režimo tarnai paprasčiausiai staiga eilinį kartą pakeitė kailį, pasičiupo trispalvę ir šitaip išvengė atsakomybės už savo kolaboravimą su okupaciniu režimu. Jie ir toliau sėkmingai galėjo dalyvauti nacionalinėje politikoje, užimti aukščiausias pareigas valstybėje, nors galbūt ir liko veikiami iš kaimyninės valstybės. Kaip ir sakiau, padaryta didelė klaida, kad jiems tai buvo leista. Dabar mes matome tokio proceso pasekmes, pačią pabaigą. Nes iš esmės reikia pripažinti, kad šiandien Lietuvoje yra nemažai žmonių, aktyviai kolaboravusių su komunistų partijos režimu arba bendradarbiavusių su KGB, kurie dar turi galimybę dalyvauti ir dalyvauja politikoje.
Dalis žmonių, kurie prisipažino slapta bendradarbiavę su KGB ir praėjo liustracijos procesą, yra įslaptinti, tačiau jie negali dalyvauti politikoje. Bent jau teoriškai egzistavo mechanizmas, kuris leido patikrinti, ar tarp rinkimuose dalyvaujančių kandidatų nėra asmenų, praėjusių liustracijos procesą. Tačiau dabar matome, kad susidūrėme su nauja praktika. Manau, kad su šia problema susijusios institucijos turėtų pasisakyti, jog asmenys, kurie praėjo liustracijos procesą, neturėtų dalyvauti politikoje net ir praėjus tiek metų nuo nepriklausomybės paskelbimo.
Koks turėtų būti naujos situacijos, kuri sudaryta Genocido centro iniciatyva, sprendimas: ar pakaktų Valstybės saugumo departamento išaiškinimo, o gal darbo turėtų imtis Konstitucinis Teismas? Sunku pasakyti. Žinoma, turėtų būti pareikšta ir Valstybės saugumo departamento pozicija. Manau, kad yra būdų, kurie ir šiandien teisėtai leistų įgyvendinti reikalavimą, kad tokie asmenys negalėtų dalyvauti rinkimuose. Matyt, kažkas vis dar labai trokšta, kad savivaldos rinkimuose galėtų dalyvauti tokie žmonės. Manau, rinkėjai, žinodami apie tai, kad vienas ar kitas asmuo anais laikais glaudžiai bendradarbiavo su tam tikromis struktūromis, balsuotų kitaip.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
Nesu gerai susipažinęs su visomis tokios situacijos aplinkybėmis, bet, kaip suprantu, ir dabar kiekvienas rinkimuose dalyvaujantis kandidatas pildo anketą, kurioje, be kita ko, turi atsakyti į klausimą, ar jis nebendradarbiavo su buvusios TSRS slaptosiomis tarnybos. Beje, klausimas keistokas – klausiama tik dėl konkrečios valstybės, taigi, atrodo, kad galimas bendradarbiavimas su kitų valstybių slaptosiomis tarnybomis rinkimų organizatoriams nerūpi. Taigi, jei žmogus nurodė, kad nebendradarbiavo, bet yra duomenų, kad jis tą darė, tai tokie duomenys turi būti pateikti, Vyriausioji rinkimų komisija turi išbraukti jį iš kandidatų sąrašo, ir gal net jam turėtų būti pritaikyta atsakomybė už tokį klaidinimą ar melavimą.
Tačiau būna visko: prisimename, kad vienu metu Genocido ir rezistencijos tyrimų centras bendradarbiavimu su KGB buvo apkaltinęs ir aktorių Donatą Banionį, ir kardinolą Vincentą Sladkevičių, ir dirigentą Saulių Sondeckį. Tačiau centro darbuotojai vėliau nė patys nesugebėjo paaiškinti, kaip tos pavardės atsirado agentų sąrašuose, ir apskritai negalėjo patvirtinti, ar jie bendradarbiavo, ar ne. Atrodo, kad vėliau visa tai buvo pripažinta klaida. Todėl žmogus turi teisę ginčyti tokius Genocido centro duomenis. Pamenu atvejų, kai prieš 20 metų žmonės buvo apkaltinti bendradarbiavimu su KGB, bet jie teisme po kurio laiko tas bylas laimėjo, nors ir buvo neteisėtai pašalinti iš rinkimų. Seime anksčiau veikė Liustracijos komisija, kuri buvo atsakinga už tokios informacijos tikrinimą. Nežinau, ar tas mechanizmas veikia, ar jis yra užstrigęs, tačiau bet kokiu atveju, jeigu Genocido centras turi duomenų apie konkretų kandidatą, jis turi pranešti juos VRK, kad tas asmuo būtų pašalintas iš rinkimų. O kad VRK gautų atitinkamus dokumentus, jie turi būti išslaptinti. VRK priėmus sprendimą, kandidatas gali jį apskųsti teismui. O teismas turi teisę tuos dokumentus išsireikalauti. Europos Žmogaus Teisių Teismas jau kelis kartus yra nurodęs, kad bylose Lietuvoje per daug įslaptintų dokumentų, kuriuos pamatyti gali tik teisėjas, bet ne proceso dalyviai.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
