Tokią idėją vertinu labai skeptiškai. Ypač šiuo metu, kai gyvename krizių sąlygomis, kai taip grasinama įvairiausiais mokesčiais, nuo automobilių iki taršos, kai taip kyla prekių ir paslaugų kainos. Ypač elektros, šilumos, kitų energijos išteklių. Ir dar užmesti žmonėms naują mokestį? Aš manau, kad tai neišmintinga. O svarstant apie savivaldybių infrastruktūros finansavimo gerinimą, būtų galima galvoti apie kitų renkamų mokesčių dalies skyrimą savivaldybių reikmėms. Arba reikėtų nustatyti savivaldybių infrastruktūros plėtros mokestį, kurį mokėtų nekilnojamojo turto projektų vystytojai. Jau yra priimtas Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas, pagal kurį vystytojai turėtų prisidėti prie savivaldybės infrastruktūros gerinimo – ar tai būtų šaligatvis, ar vaikų darželis, ar mokykla. Tai jau būtų kiti dalykai, nes kai nekilnojamojo turto projektų vystytojai plikame lauke pradeda statyti gyvenamųjų namų kvartalus ar visą gyvenvietę, tos infrastruktūros pritrūksta. Tokiu atveju tikrai turėtų būti mokamas infrastruktūros mokestis, savivaldybėms tai būtų tikslinė finansinė paspirtis. Bet kalbėti apie visuotinį nekilnojamojo turto mokestį dabar tikrai ne laikas.
Tiems savivaldybių projektams, dėl kurių jos kreipdavosi finansinės paramos, jeigu jie būdavo vertingi vietos bendruomenei ir valstybei, jei nebūdavo išpūstos jų įgyvendinimo kainos, mūsų Vyriausybė tikrai skirdavo lėšų. Norėjome, kad regionuose būtų plėtojama infrastruktūra, didinamas įvairių paslaugų prieinamumas, ir finansavome tuos projektus, nežiūrėdami, ar dauguma savivaldybės taryboje yra suformuota savos politinės jėgos, ar ne. Valstybė turi galimybių spręsti savivaldybėms aktualius klausimus. Reikia galvoti apie kitus į valstybės biudžetą renkamus mokesčius – gal jie galėtų būti paliekami savivaldybėms. Tarkime, nekilnojamojo turto mokestis. Manau, kad čia galėtų būti išeitis. Visuotiniu nekilnojamojo turto mokesčiu užkrautume papildomą naštą gyventojams. Neaišku, koks galėtų būti tas mokestis, sako, kad labai simbolinis. Bet supraskime, kad dėl tų simbolinių mokesčių, kai kainas taip išaugino infliacija, žmonėms tikrai nebus paprasta išgyventi.
Idėja gal ir įdomi, ir toks mokestis gal ir reikalingas, bet yra daug niuansų. Nekilnojamojo turto vertė dideliuose miestuose ir regionuose skiriasi dešimtis kartų. Jeigu ne daugiau, ne šimtus kartų. Jeigu buto kaina Vilniuje sukasi apie pusę milijono ar net daugiau, provincijoje perkant butą reikėtų mokėti 10–40 tūkstančių. Ir dar: koks tas mokestis būtų? Jis iš karto turėtų būti diferencijuojamas. Bet pagalvokime ir dar apie vieną dalyką: iš kur pinigai suplaukia į tą Vilnių? Arba į Kauną, Klaipėdą? Ogi suplaukia iš visos likusios Lietuvos. Iš įvairių provincijoje vykdomų verslų, iš čia dirbančių ir užsidirbančių, iš tų, kurie darbuojasi užsienyje, palikę tėvus namuose. Tie pinigai su mažomis išimtimis investuojami į didžiuosius miestus: visi nori sostinėje ar kitame mieste turėti butą ar net kelis. Ir tie pinigai suplaukia į miestus. Provincija nusausinama, finansai kaupiasi centruose.
Dabar kita klausimo pusė: sako, kad pinigai iš tokio mokesčio ateis į savivaldybes. Tai puiku, dar kartą nusausinkime Lietuvą. Didžiosios savivaldybės vėl bus viršuje, o mes pamatysime, kad neturime ką apmokestinti. Tad čia yra visokių niuansų, ir reikia labai gerai apgalvoti tuos dalykus dar prieš pradedant diskusiją apie galimą visuotinį nekilnojamojo turto mokestį. Tiesa, negalima sakyti, kad visi pinigai keliauja tik į miestus: į nekilnojamąjį turtą kurortuose ir kitose vaizdingose vietose investuojama ir iš didžiųjų miestų. Turintys „fazendą“ kur nors gražioj vietoj, prie ežeriuko ar upės, suprantama, irgi turėtų būti apmokestinti. Visi suprantame, kad, pavyzdžiui, nekilnojamasis turtas Nidoje turėtų būti apmokestintas, bet nedrįstame to pasakyti.
Jei nekilnojamojo turto mokestis būtų visuotinis, kaip būtų su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiais pastatais? Jeigu kalbėtume apie visuomeninį turtą, kurį valdo savivaldybės, jos įsteigtos viešosios įstaigos, tai toks mokestis būtų tik biurokratinės naštos padidinimas. Viena vertus, susirinktume tą mokestį, kita vertus, patys jį ir sumokėtume. Gautųsi uždaras ratas, ir tiek. Darbas dėl darbo.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
