Dvi šiuo metu didelio atgarsio sulaukusios temos – problemos, su kuriomis susiduria kai kurios valstybės įmonės ir dėl smarkiai išaugusių kainų viešųjų pirkimų sutartis vykdantis verslas – yra du skirtingi dalykai. Nemanau, kad darbuotojų atleidinėjimas yra valstybės įmonių skendimo požymis. Tai tik rodo, kad valstybės įmonės išgyvena tą patį, ką ir privačios – jų problemos susijusios ir su pandemijos sukelta krize, ir su karu Ukrainoje. Verslas patiria sunkumus, ir vienas iš būdų juos įveikti – mažinti kaštus. Tad versle vykstantys procesai yra standartiniai. Turbūt didesnis dėmesys valstybės įmonėms skiriamas dėl to, kad jos yra valdomos valstybės, bet šiaip, mano požiūriu, kiekvienai įmonei, norinčiai veikti efektyviai ir pelningai, krizės sąlygomis tenka mažinti kaštus.
O jei kalbėtume apie viešuosius pirkimus, tai didžiulė problema kyla dėl to, kad vis dar nėra politinio sprendimo: valstybė kaip užsakovė niekaip nepereina prie derybų su verslu dėl kainų indeksavimo. Akivaizdu, kad žaliavų kainos yra išaugusios, ir ne dešimtimis, o šimtais procentų. Krizė vėlgi susijusi su tuo, kad užėmėme teisingą vertybinę poziciją, remdami Ukrainą. Mūsų verslas irgi patiria iššūkius – tai ir žaliavų tiekimo sutrikimai, ir jų kainų augimas. Todėl kyla lūkestis, kad valstybė, kaip vienas didžiausių verslo užsakovų viešuosiuose pirkimuose, visa tai įvertins ir indeksuos vykdomų darbų kainas. Trūksta akivaizdžios politinės lyderystės, kad viena institucija nepermetinėtų kitai atsakomybės dėl kainų indeksavimo. Turėtų būti prisiimta lyderystė pasakius, kad valstybė turi tai padaryti.
Ar visa tai rodo, kad Lietuvos ekonomikos horizontas tamsėja? Sakyčiau, kad čia yra du paradoksalūs dalykai. Viena vertus, ne vien Lietuvos, bet ir viso pasaulio ekonomika lėtėja. Pramonės ir BVP augimas visose šalyse mažėja, be jokios abejonės, iššūkių yra. Kita vertus, nuotaikos mūsų versle nėra tokios pesimistinės, kaip buvo, pavyzdžiui, prasidėjus pandemijai. Situacija paradoksali: turime didžiausią infliaciją, mažėjantį BVP, bet tikriausiai žmonės suvokia, kad kai kurie dalykai, tarp jų ir karas, yra didesnis nuostolis. Tai suteikia optimizmo, kad situacija pas mus yra žymiai geresnė.
Valstybės valdomas verslas tikrai neskęsta. Jei pažiūrėsime į trijų praėjusių metų finansines ataskaitas, pamatysime įmonėse fiksuotus pelno rodiklius. Aišku, „Lietuvos paštas“ turi kitokių iššūkių, nes jis vykdo ir tam tikrą socialinę funkciją, bet ne čia esmė. Esmė – požiūris, kokia turėtų būti valstybės valdomų įmonių paskirtis. Kadangi viską liberalizavome ir optimizavome, nereikia stebėtis, kad jų valdybų nariai žiūri į „Excel“ lenteles ir per jas nemato žmonių. Veja juos lauk tada, kai kainos kyla, ekonomika stoja, ir gali būti, kad atleistiesiems bus sunku susirasti kitų darbų. Valdybų nariai žiūri tik į pinigus, tik į įmonės pelno eilutę. Tačiau viešasis interesas sako, kad svarbiausia – jog žmonės turėtų darbą, galėtų mokėti mokesčius, turėtų iš ko šeimą maitinti. Šiuo atveju aš paprasčiausiai matau, kad pinigai eina prieš žmones. Ar pamenu tokius iš valstybės įmonių atleidžiamų darbuotojų skaičius? Gal panašiai buvo, kai, atgavus nepriklausomybę, vyko didžiosios Lietuvos ekonomikos transformacijos jai keičiantis iš planinės į rinkos ekonomiką. Bet dabar tai yra labai prastas signalas ir privačiam ekonomikos sektoriui. Juk jeigu valstybės valdomos įmonės į darbuotojų atleidimus žiūri taip asocialiai, nejautriai, tai neturėsime jokios moralinės teisės priekaištauti ir privačioms įmonės, kurios gali dar greičiau apsispręsti atleidinėti žmones. Ir jau dabar matome kai kuriuos epizodus, kai dirbantieji išleidžiami į prastovas arba jie apskritai atleidžiami dėl dabartinės mūsų užsienio politikos konfliktų. Kaip besuktum, yra blogai. Su tokiu požiūriu į žmones valstybė toli nevažiuos.
Sakyčiau, kad jau minėtos valstybės įmonės yra pirmosios kregždės: juk jos pirmosios atsiskaito už savo veiklą, pirmosios informuoja visuomenę apie numatomus pokyčius. Informacija apie iš jų atleidžiamus žmones yra greičiausiai prieinama. Privačiame sektoriuje kol kas stebime uždelsto veikimo procesus, bet situacija aiški. Prognozės rodo, kad Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse ekonomika stoja. O kadangi mūsų ekonomikos struktūra stipriai priklauso nuo eksporto, stos ir mūsų ekonomika. Tad pagrindinis uždavinys šiandien valstybei – užtikrinti, kad žmonės turėtų darbą, kad jų likimų nekarpytų augančios infliacijos ir bedarbystės žirklės.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
