Ar „žalioji architektūra“ nesužlugdys Lietuvos žemės ūkio?

Galime sužlugdyti ne tik žemės ūkį

Manau, kad negalime Nyderlandų, intensyviausios žemės ūkio gamybos Europoje ir visame pasaulyje krašto, pavyzdžiu remtis Lietuvoje. Aišku, reikalinga pridėtinė vertė iš kiekvieno hektaro, bet svarbu ir išsaugoti tai, kas brangiausia – aplinkos natūralumą. Aplinka, kuri supa ne tik ūkininkus, bet ir visus Lietuvos kaimo gyventojus, yra labai svarbi. Žemės ūkio gamybos intensyvumu garsėjantys Nyderlandai rodo pavyzdį, kaip reikia siekti pridėtinės vertės: ten iš vieno hektaro gaunama vidutiniškai 13 tūkstančių eurų pajamų, tuo tarpu Lietuvoje – tik tūkstantis. Bet Nyderlandai išsiskiria ir tuo, kad ten labiausiai užteršti paviršiniai vandenys, yra daug kitų ekologinių problemų. Taigi, reikia protingo balanso. Vargu ar mums tinkamiausias Nyderlandų ūkininkavimo būdas. Yra ir kitų šalių pavyzdžių. Šiandien girdime, ką sako specialistai, ekspertai – jų teigimu, pasukę šiuo keliu galime sužlugdyti ne tik žemės ūkį, bet ir mus supančią natūralią aplinką. Antai dėl kovos su vadinamaisiais sofos ūkininkais prasidėjo masinis pievų naikinimas. Žmonės puolė suarinėti natūralias pievas, įvyko visiškai nesuprantamas dalykas. Suarėme didelės biologinės įvairovės pievas, o dabar po deklaracijų vėl turėsime jas atstatyti į daugiametes pievas. Tai kur čia ekosistemos natūralumas? Ar jis nėra tik parodomasis, netikras, vien tik popieriuje? Žaliąjį kursą įsivaizduoju kaip tikrą, o ne kaip imituojamą natūralių gamtinių išteklių išsaugojimą. Sugadinti, o po to atstatyti natūralią aplinką nėra taip paprasta. Manau, kad šiuo požiūriu yra daug tobulintinų dalykų, labai svarbu, kad prieš darant sprendimus būtų tariamasi su ūkininkais, mokslininkais, socialiniais partneriais. Šiandien biologai, nacionalinių parkų atstovai dėl tokių naujovių yra susiėmę už galvų. Jie sako dėl to perspėję Žemės ūkio ministeriją. Nežinau, kokie bus ministerijos planai, bet jau dabar yra blogai. Tai jeigu pradžia bloga, svarstyti apie tolimesnius žingsnius sunku. Neturėdami gero plano mes turbūt neturėsime ir geros ateities.

Apie žlugdymą neturėtume nei kalbėti, nei galvoti. Reikėtų galvoti apie tų schemų suderinimą, siekti numatytų tikslų, o bendroji žemės ūkio politika į tai, atrodo, ir veda. Norėčiau priminti, kad tos išmokos visada buvo ir yra mokamos už tam tikrų taisyklių laikymąsi, o ne šiaip sau. Žmonės yra laisvi gaminti, ir jeigu jie nepretenduoja į kokias nors paramos priemones, jie neprivalo ir laikytis su jomis siejamų, rekomenduojamų reikalavimų, už kurių laikymąsi mokami pinigai. Taigi, kalbėdami apie ekoschemas, kurios, kaip teigiama, dabar sukėlė sumišimą, turėtume pasakyti, kad tas sumišimas turbūt susijęs su ekologinių ūkių atstovų nerimu, kad dalį ekologiniam ūkininkavimui skirtų lėšų galės gauti kiti ūkiai. Šiaip jau šios priemonės skirtos ekologizavimui, o ne tik sertifikuotiems ekologiniams ūkiams. Manau, kad čia nieko prieštaringo nėra. Aišku, tie pinigai visada yra riboti, bet reikėtų grįžti prie to, kad jie mokami už rezultatus, už priemonių įgyvendinimą, todėl jokio supriešinimo čia įžvelgti nereikėtų. Kaip visada, dalinamės pinigus, kurių dar net nėra. Manau, kad diskusijos padės taisykles padaryti aiškesnes. Žemės ūkio ministerija turėtų nepamiršti, kad ji atsakinga už žemės ūkio gamybą. Sumišimą gali kelti tai, kad neišsaugotą biologinę įvairovę visur kitur tarsi bandoma kompensuoti žemės ūkio plotuose. Kad turėtų kur perėti griežlės ar kiti paukšteliai. Bet mūsų strateginis tikslas – užtikrinti maisto gamybą, ir tai ne mažiau svarbu už žaliuosius tikslus. Ir vieną, ir kitą tikslą reikėtų kaip galima geriau suderinti. Ekoschemos nėra „ekologinių“ pinigų pasidalijimo schemos, tai skatinimas siekti keliamų aplinkos išsaugojimo tikslų. Ekoschemos nėra naujas išradimas, jos buvo visada. Tačiau vėl grįšiu prie to, ką sakiau: pagrindinis žemės ūkio tikslas – užsiauginti maisto, o ne išauginti paukščiuką kur nors laukuose. Žmonės kasdien turi valgyti, nereikėtų nukrypti į kažkokius savitikslius dalykus. Kokios tos žemės turi būti, turi spręsti jų savininkai, atsakingi už savo gamybą. Žalioji banga neturėtų tapti devintąja banga, kuri ką nors paskandina.