Tikrai nesutikčiau su vertinimu, kad jų nenoras keltis į Vilnių yra susijęs su rizikomis, jog koalicija gali būti netvari. Kategoriškai nesutikčiau. Ne vieną kartą ir ne vienos partijos pirmininkas buvo išrinktas dirbti Europos Parlamente. Ar visi grįžo į Lietuvą? Ne visi. Ar partijos sėkmė buvo gera? Taip. Pavyzdžiui, socialdemokratų. Mūsų partijos pirmininkė labai sėkmingai vadovavo partijai dirbdama Briuselyje, Europos Parlamente. Ir iš tiesų jos vadovavimas atvedė mūsų partiją į sėkmingus rinkimus 2024 metais. Manau, kad ir A.Veryga, ir V.Sinkevičius, kuris, beje, dar yra laikinasis partijos pirmininkas – tikiuosi, kad bus išrinktas – tikrai tiki koalicijos tvarumu. Tai, kad jie lieka dirbti Europos Parlamente, į kurį buvo išrinkti atstovauti savo rinkėjams ES, anaiptol nerodo jokių abejonių dėl koalicijos ateities. Galiu pasakyti tik tiek. Aišku, nelengva apsispręsti, nes vis tiek yra ir įsikūrimo, ir logistikos, ir šeimos dalykai. Ar dėl to, kad pakvietėme demokratus ir „valstiečius“ jungtis į koaliciją, V.Sinkevičius ir A.Veryga turėtų tuoj pat susikrauti lagaminus ir grįžti į Lietuvą? Čia jų reikalas apsispręsti. Manau, kad dabar, turint tokias galimybes ir grįžti į Lietuvą, ir dirbti nuotoliniu būdu, tai negalės trukdyti darniam mūsų koalicijos darbui.
Kaip galėtų koalicijos darbui atsiliepti, regis, precedento Lietuvoje neturintis faktas, kad nė vienas iš koalicijos partijų lyderių nėra Seimo narys? Jei nuoširdžiai – manau, kad kai partijų lyderiai yra Seimo nariai, dirba premjerais, ministrais ir išmano politinę Seimo virtuvę, dirbti visada paprasčiau ir lengviau. Mano manymu, tai būtų labai gerai, tačiau dabar turime būtent tokią, o ne kitokią situaciją. Aš visą laiką per koalicijos derybas ir derybinės grupės nariams, ir kitiems kolegoms pabrėždavau – nereikia pamiršti, kad koalicijos darbo rezultatai labai priklausys ne tik nuo premjero, Ministrų kabineto, bet ir nuo to, kaip funkcionuos Seimas, Seimo vadovybė, Seimo komitetai. Visi projektų, kurie atkeliaus įgyvendinant koalicijos susitarimą, patvirtintą Vyriausybės programą, jos įgyvendinimo priemonių planą, kelio galas yra Seime. Todėl, žinoma, gerai, kad ir Seimo nariai, turėdami kitas pareigas, gali prisidėti prie tinkamo valdžios funkcionavimo.
Na, šitų apsisprendimų dėl darbo ir gyvenimo vietos tiesiogiai nesiečiau su tikėjimu ar netikėjimu koalicijos tvarumu. Tiesiog manau, kad tie du Europos Parlamento nariai paprasčiausiai nenori šiltos europarlamentaro vietos keisti į ne tokią patogią ministro kėdę. Be abejo, jeigu A.Veryga ar V.Sinkevičius būtų pageidavę, manau, jie nesunkiai galėjo gauti ministrų pareigas keičiant ministrų portfelių pasiskirstymą. Čia gal platesni klausimai iškyla. Jeigu jie savo asmeniniam komfortui teikia pirmenybę prieš galimybę prisiimti didesnę atsakomybę būnant Lietuvoje ir gal atsakant už konkrečią ministeriją, peršasi klausimas, kaip tokie vadovai elgtųsi, sakykim, kritinėse situacijose, jeigu valstybei iškiltų kažkokios rimtesnės grėsmės. Jeigu jiems, taip sakant, svarbiausias prioritetas yra jų asmeninė gerovė. Dabar dėl M.Sinkevičiaus: nesureikšminčiau, jei žmogus pasiryžo kasdien grįžti gyventi Jonavoje. Valanda kelio iš Vilniaus, nieko čia ypatingo. Tik vėl eilinį kartą, matyt, iškyla klausimas, ar apskritai ta premjerų rezidencija Vilniuje reikalinga, kai daugeliu atvejų premjerai atsisako ja naudotis. Ji stovi tuščia ir kainuoja mokesčių mokėtojams.
Kaip galėtų koalicijos darbui atsiliepti tai, kad nė vienas iš trijų partijų lyderių nėra Seimo narys? Tai, kad jie nėra Seimo nariai, sakyčiau, nėra tik minusas. Jeigu jie būtų premjerais ir ministrais, viskas būtų gerai. Blogiausia, kad du iš koalicijos partijų lyderių apskritai nėra nei ministrai, nei Seimo nariai, ir didesnę laiko dalį praleidžia ne Lietuvoje. Štai kur, manau, yra esminė problema, nes jie tiksliai nejaus Lietuvoje formuojamos politikos pulso. Ir kitas dalykas: patys neturėdami konkrečių atsakomybių už valstybės reikalus, nebūdami ministrais, vadovaus savajai koalicijos daliai faktiškai neprisiimdami jokios atsakomybės. Tai čia, matyt, didžiausia problema, nes jie duoda tam tikrus politinius nurodymus savo ministrams, bet patys atsakomybės už tai neprisiima. Visai kita situacija būtų, jeigu jie prisiimtų tam tikrus įsipareigojimus ir patys būtų atsakingi už jų įvykdymą kaip ministrai. Dabar, tapę koalicijos lyderiais, jie konstituciškai lyg ir įgijo dideles politines galias be jokių realių atsakomybių. Tad čia, sakyčiau, yra ir tam tikra konstitucinė problema.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
