Ką reiškia tyla dėl privalomojo referendumo?

Tiesiog referendumo viešinimo informacinei kampanijai yra paskirtas tam tikras laikas. Bet, aišku, klausimas keliamas teisingai: mes neturime laukti, kol bus paskelbta oficiali referendumo kampanijos pradžia. Visi tie, kurie nori, kad Lietuva ne tik išgyventų, bet ir taptų kuo stipresnė valstybė, tokia, kaip Airija ar Izraelis, kurioje kiekvienas emigrantas kuria Lietuvą savo kaimelyje ar regione, turi daryti viską, kad įtikintų savo draugą, giminaitį, pakeleivį, turintį kitokią nuomonę, kad šį kartą ateitų į referendumą ir balsuotų „už“. Kai laisvasis pasaulis susiduria su išlikimo ir neišlikimo dilema, kai autokratijos žvangina ginklais, mes turime galimybę sukurti savo svajonę – laisvą ir nedalomą Europą nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Mums reikia visų mūsų jėgų, visų mūsų lietuvaičių – ir Jungtinėje Karalystėje, ir Airijoje, ir Šiaurės šalyse, ir Amerikoje. Reikia, kad jie prisidėtų prie Lietuvos kūrimo ir stiprėjimo. Žiūrėkite, mes jau esame viena turtingesnių valstybių savo regione, ir tai pasiekėme savo darbu. Mačiau tiek daug nuostabių mūsų piliečių užsieniuose, kurie yra įstrigę laike ir net patys nežino, kaip pas mus gera gyventi. Kai kurie iš jų įstrigo 1992–1999 metuose, jie nežino, kad pas mus yra užsienio investuotojų, nežino, kokie pas mus atlyginimai. Tai padėkim jiems suprasti ir pasakykime, kad jie, atėjus laikui, privalo eiti balsuoti už savo pačių ateitį. Deja, bet nuvažiavęs, pavyzdžiui, į Jungtinę Karalystę, supranti, kad paskutiniame referendume balsavo gal tik koks dešimtadalis. Šiek tiek gaila už juos pačius, nes jie patys užkerta sau galimybę būti ir visos Europos Sąjungos piliečiais.

Pagrindinė su šiuo referendumu sietina problema – mūsų pačių atsakomybė ir pilietiškumas. Mes privalome visi eiti balsuoti už savo ir savo vaikų ateitį, kad tie iš jų, kurie šiuo metu yra išvažiavę kur nors studijuoti, galėtų grįžti sukaupę žinių, patirties, ryšių, ir kurti tą nuostabią Lietuvą. Tiesiog turime aktyviai dalyvauti. Aišku, yra ir vidaus politikos prioritetų, partijos dabar kovos iki galo dėl išlikimo būsimame Seime. Vyksta ir karas Ukrainoje, bet neturime pamiršti savo piliečių ir, nepaisydami nei kairės, nei dešinės, daryti viską, kad Lietuva susijungtų.

Tokia tyla eilinį kartą rodo valdančiosios daugumos ir kitų politinių partijų dėmesio stoką. Nedaug betrūko, kad 2019 metais surengtas referendumas dėl dvigubos pilietybės būtų įvykęs – neužteko labai nedidelio skaičiaus balsų. Jis tikrai būtų įvykęs, jeigu politinė valdžia tada būtų parodžiusi didesnį aktyvumą. Ir tai, kad šiandien apie būsimąjį referendumą kol kas niekas garsiai nekalba, rodo bandymą veidmainiauti. Niekam iš politinių partijų nereikia didesnės Lietuvos, niekam nereikia, kad Lietuvoje būtų daugiau rinkėjų ir kad lietuvių kilmės piliečiai, esant tam tikroms sąlygoms, galėtų išlaikyti dvigubą pilietybę – Lietuvos ir tos šalies, kurioje gyvena, galbūt jau visą laiką. Ypač tai aktualu mūsų jaunajai kartai, kuri šiuo metu auga Anglijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Airijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Kai politinė valdžia rodo pasyvumą, neorganizuoja informacinės kampanijos, kuri paaiškintų, kada ir kur vyks referendumas, kokie jo tikslai, kur galės balsuoti užsienyje gyvenantys mūsų piliečiai, tai tam neskiriamas ir dėmesys viešojoje erdvėje. Apžvalgininkai, komentatoriai į tai žiūri kaip į eilinį procedūrinį, biurokratinį dalyką. Seimas patvirtino referendumą, kuris įvyks kitų metų gegužės 12 dieną kartu su prezidento rinkimų pirmuoju turu, ir viskas. Atrodo, kad valdžia savo darbą padarė. Tačiau tai netiesa. Bent jau aš asmeniškai, mūsų partija „Laisvė ir teisingumas“ tikrai dėsime daug pastangų, bursime referendumo idėją palaikančius žmones visoje Lietuvoje, kad jis pagaliau įvyktų ir Lietuva būtų didelė valstybė. Kad mūsų jaunoji karta neprarastų Lietuvos pilietybės, ryšio su Lietuva vien dėl siauro požiūrio, siauro situacijos vertinimo.

Norėčiau manyti, kad politikų entuziazmą dėl būsimo referendumo sumažino praėjusios vasaros karščiai, ir tikiuosi, kad prasidėjus naujam politiniam sezonui ir Vyriausybė, ir Užsienio reikalų ministerija, ir partijų atstovai Seime ims skirti daugiau dėmesio šiai temai. Iš tikrųjų būtų gėdinga, jeigu ir antrasis referendumas dėl pilietybės išsaugojimo neįvyktų vien dėl to, kad mes nesugebame jo gerai organizuoti, sudaryti galimybes Lietuvos piliečiams civilizuotai jame dalyvauti ir balsuoti.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas