Na, kai žmonės gauna daug informacijos, turi prieigą prie įvairių informacijos šaltinių, kartais būna labai sunku atrinkti, kas yra kas. Ir jeigu provokatorius žino asmenines to žmogaus savybes, jo asmeninius ryšius, jis, be abejonės, tuo pasinaudos. Todėl stebėtis tuo neva patiklumu tikrai neverta. Visi esame žmonės, visi darome klaidų, kartais paslystame dėl didelio informacijos kiekio, įtampos, nedėmesingumo, nuovargio. Čia lygiai tas pat, kaip telefoninių sukčių atveju: jie manipuliacijomis iš daugybės žmonių išvilioja dešimtis ir net šimtus tūkstančių, nes tie tiesiog pasitikėjo tais, kurie paskambino. Beje, pono Matulionio atveju provokatoriams jis nieko blogo nepasakė, tai yra nepasakė nieko, kas galėtų pakenkti jo paties ar valstybės reputacijai. Man atrodo, kad skambinusiems jo žodžiai sukėlė didelę nuostabą, nes jis nepasidavė provokacijai, nepasakė to, ko galbūt buvo tikimasi. Tad nematau didelės dramos dėl šio incidento.
Kodėl žmonės, žinantys konfidencialumo užtikrinimo protokolus, vis tiek pasimauna ant tokio kabliuko, kodėl apleidžia atsargumo jausmas? Na, aš visgi drįsčiau spėti, kad užmesti kabliuką nebūna taip lengva. Paprastam žmogui gauti asmeninius arba tarnybinius aukštų pareigūnų ir politikų telefono numerius yra gana sudėtinga. Paprastai jie nėra viešai skelbiami. Taigi, jeigu tau kažkas skambina telefonu, kurio numerį žino labai ribotas skaičius žmonių, tai gal ir vien dėl to šiek tiek pradedi pasitikėti. Juk negali būti paranoikas, kuris kiekvieną kartą prašo pašnekovo identifikuoti save pagal nuotrauką ar panašiai. Aišku, turime laikytis atsargumo priemonių, bet, manau, visiško saugumo šiuo požiūriu užsitikrinti praktiškai neįmanoma. Be to, tais atvejais, kai provokatorių įrašytą pokalbį panaudoja Rusijos propagandistai, galima manyti, kad politikų telefonų numerius parūpino specialiosios tarnybos.
Ar aukšti valdininkai, politikai neturėtų bendrauti su kolegomis iš užsienio, kuriais dažniausiai apsimetinėja provokatoriai, uždaru ryšiu? Yra vyriausybinis ryšys, kuris naudojamas tik svarbiems reikalams spręsti. Tačiau naudotis valstybinio ryšio priemonėmis, skirtoms slaptai informacijai perduoti, asmeniniais ar, sakykime, buitiniais tikslais būtų valstybės resursų švaistymas.
Seimo narys nėra kažkas, pakilęs virš debesų ar panašus į Dievą. Jis elgiasi panašiai kaip ir daugelis kitų žmonių. Šituos atvejus galima gretinti su telefoniniais ar internetiniais sukčiais. Beveik 90 proc. sukčiavimų prasideda teiginiu, kad reikia spręsti greitai. Jei paduosite pinigus dar iki 9 val. ryto, tada nebus bylos jūsų dėdei ar sūnėnui. Jeigu šiandien pervesite pinigus, tai dalyvausite verslo superprojekte ir uždirbsite 20 kartų daugiau, nei investuosite. Galiausiai su tuo susiduriame ir ne sukčiavimo sferoje, nes reklamoje nuolat skamba, kad prekių kiekis ribotas. Politinėse provokacijose labai dažnai naudojama frazė „Turiu jums tik vieną klausimą, nenoriu gaišinti, ar galėtumėte dabar atsakyti?“ Tokiu būdu pašnekovas įtraukiamas ir paskatinamas greitai pasakyti tai, ko viską geriau apgalvojęs politikas viešai nesakytų.
Kodėl ambasadoriai, nacionalinio saugumo srityje dirbantys aukšti valdininkai, partijų vadovai, žinantys konfidencialumo taisykles, vėl ir vėl pasimauna ant provokatorių kabliuko? Gal dėl per didelio pasitikėjimo savimi? Taip, viena iš priežasčių gali būti savikritikos jausmo praradimas. Kita vertus, jei paklausytume, kiek per tam tikrą laiko tarpą viena ar kita tema yra nusišnekėjęs 141 Seimo narys, ir palygintume, kiek nesąmonių per tą patį laiką yra pasakęs 141 gatvėje atsitiktinai sutiktas žmogus, tai veikiausiai „paprastasis žmogus“ nesąmonių būtų prikalbėjęs žymiai daugiau. Tačiau tos klaidos nėra taip išviešinamos, kaip politikų.
Atkreipčiau dėmesį, kad visgi tos akivaizdžios klaidos nėra tokios žalingos, kaip kartais atrodo. Valstybės sistema, priiminėjanti sprendimus, tokių klaidų nepadaro. Čia daugiau asmeninės klaidos, todėl apie jas galime kalbėti kaip apie psichologijos pasireiškimus. Žmonės gali būti pavargę, susireikšminę, arba tiesiog pakliūti į gerai apmokyto, pasiruošusio sukčiaus spąstus. Naudojant naujas technologines galimybes jus asmeniškai gali pasveikinti ir Amerikos prezidentas. Tie, kurie turi paauglių vaikų ar anūkų, galėtų paklausti, kaip galima pakeisti siunčiamos nuotraukos išvaizdą. Tokius pokštus gali krėsti net vaikai, ir gana lengvai. Artėjame į tokį amžių, kai valstybės vadovai ir politikai turės skirti daug didesnį dėmesį savo ryšių kontrolei.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
