LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Vertėja iš bulgarų kalbos Birutė Želvytė-Daulenskienė ilgus metus dirbo Kultūros ministerijos Teatro skyriuje, o jos vyras Mintautas Daulenskis tapo pirmuoju režisieriaus Rimo Tumino įkurto Mažojo teatro direktoriumi. Svetinga bohemiškos dvasios šeima nuo seno artimai draugauja su daugeliu aktorių, rašytojų, dailininkų. Birutė ir Mintautas daugeliui jų tapo artimesni už gimines, pagelbėję sunkiose gyvenimo situacijose. Apie tai Birutė parašė prisiminimų knygą „Vakaro žvilgsnis“, kurią išleido leidykla „Gelmės“.
Partizano dukra
„Mes su mama, teta ir broliukais gyvenome Vilniuje, Skapo gatvėje. Mano tėtis partizanas Pranas Želvys-Barzda, Ylakių partizanų būrio vadas, 1947 m. nusišovė per čekistų vykdytą operaciją Kaukolikų kaime (Skuodo r.). Tai sužinojau tik užaugusi. Gyvą tėtį mačiau tik vieną kartą, kuomet jis atvažiavo į Vilnių aplankyti mamos. Mes, vaikai, žaidėme gatvėje, kai nepažįstamas vyras pilku lietpalčiu, pilka skrybėle, žaliu baltai taškuotu šaliku, priėjęs prie manęs, mažiausios iš vaikų, paklausė: „Mergyte, gal žinai, kur gyvena Antanina Želvienė?“ Nuvedžiau tą vyrą iki savo buto durų, bet tada nežinojau, kad jis mano tėvelis. Tą kartą mačiau jį pirmą ir paskutinį kartą. Po mirties mano tėvas buvo pripažintas kariu savanoriu ir apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.“
Pirmą kartą į teatrą penkiametę Birutę nuvedė mama, kuri labai mėgo teatrą. „Spektaklis vyko dar senajame Akademiniame teatre. Neprisimenu jo pavadinimo, bet mane tiesiog užbūrė, kad jūrą įkūnijo mėlyna banguojanti juosta. Su mama dažnai lankydavome spektaklius. Man įsiminė publika – rusų karininkų žmonos ateidavo pasidabinusios naktiniais marškiniais, manydamos, kad tai vakarinės suknelės, bet apsiavusios veltiniais. Į jas žmonės žiūrėdavo vos sulaikydami juoką, net mano, vaiko, akimis, jos atrodė keistai.“
Miltinis įžiūrėjo talentą
Sovietmečiu B.Želvytė-Daulenskienė 21-erius metus dirbo Kultūros ministerijos Teatro skyriuje. „Mes, redakcinės kolegijos nariai, važinėjome į visų Lietuvos dramos teatrų bei lėlių teatrų priešpremjerinių spektaklių peržiūras. Tais laikais buvo tokia tvarka – pažiūrėję spektaklį aptardavome su jo kūrėjais, po to nulemdavome, ar jis bus rodomas, ar dar kažką reikėtų pakoreguoti.
Mano kolegos buvo Julius Lozoraitis, Emilija Mikulėnaitė, Romas Gudaitis, Eugenijus Ignatavičius, Juozas Pocius, Antanas Gudelis, – pasakoja Birutė. – Bet aš pati nenorėjau būti aktore, nors tokio pasiūlymo sulaukiau. Kartą su Violeta Palčinskaite nuvažiavome į Panevėžio dramos teatrą, į jos spektaklio vaikams, kurį pastatė Juozas Miltinis, peržiūrą. Po spektaklio Maestro mus pasikvietė į namus, kur gyveno su savo draugu Vaclovu Blėdžiu, kuris užsijuosęs gražią prijuostę vaišino mus savo gamintais skanėstais, 5 žvaigždučių konjaku ir kava – tokia tiršta, kad šaukštelis stovėjo puodelyje. Įmetęs konjako Miltinis prirėmė mane prie sienos ir pareiškė: „Būk aktore, turi talentą.“ Sakau ne, režisieriau, nenoriu. „Aš tave padarysiu aktore.“ Nė už ką nebūčiau vaidinusi – tai be galo sunkus darbas. Ypač pas Miltinį, kuris garsėjo reiklumu ir nelengvu charakteriu.“
Vytautas Grigolis išgelbėjo gyvybę
Birutė prisimena šiurpų nutikimą naktiniame Kaune, kuomet ją netikėtai išgąsdino užpuolikas. „Po spektaklio viena patraukiau į viešbutį – nelikau švęsti su visais kavinukėje, nes po širdimi man jau spurdėjo dukrelė Simona. Žingsniavau apšviesta Laisvės alėja, o ties ta vieta, kur buvo statoma „Merkurijaus“ parduotuvė, visas kvartalas skendėjo tamsoje. Jau įpusėjau tą tamsą, bet staiga prie manęs pripuolė kažkoks vyriškis ir sugriebęs pradėjo stumti link statybvietės. Bandžiau išsilaisvinti, bet jėgos buvo nelygios. Ir tą akimirką, patikėkite, to apšviesto skersgatvio dešinėje, kur arčiau Soboro, pamačiau ateinantį aktorių V.Grigolį, apsivilkusį šviesiu lietpalčiu, su portfeliu vienoje rankoje ir keliomis puokštelėmis tulpių kitoje. Iki tol tik šnibždėjusi su užpuoliku ne savu balsu surikau: „Vytautai, gelbėk!“ Jis sekundei stabtelėjo, sodriu bosu paklausė „Kas yra?“ ir nedvejodamas žengė į tamsą link mūsų. Neprisimenu, ką aktorius pasakė tam užpuolikui, bet šis atitraukdamas dar grasino ir man, ir Vytautui, kuris palydėjo mane iki viešbučio. Įdienojus nuėjau į Laisvės alėją apžiūrėti įvykio vietos, kur buvau stumiama, kur sustingau prieš pasirodant Vytautui. Už pusmetrio buvo didžiulė duobė su dugne iš cemento kyšančiais metaliniais strypais. Jei užpuolikas mane būtų stumtelėjęs dar nors žingsnį, ir manęs, ir Simonos šiandien pasaulyje nebebūtų. Gyvos likome tik Vytauto dėka.“
Priglaudė Eimuntą Nekrošių
Nuoširdi draugystė Birutę ir Mintautą siejo su daugeliu žymių aktorių ir jų šeimų: V.Grigoliu, Vytautu Šapranausku, Kostu Smoriginu, Kristina Kazlauskaite, režisieriais R.Tuminu ir E.Nekrošiumi.
„Eimis grįžo į Vilnių po studijų Maskvoje su vienintele savo gyvenimo drauge, žmona Nadežda Gultiajeva ir dvejų metų sūneliu Mariumi. Nadežda – atviros širdies, paslaugumo ir pasiaukojimo pilnos sielos žmogus. O Eimio mama ne iš karto priėmė marčią, sakė man: „Taigi ruskė, iš Irkutsko, ji gi nė šieno nemoka grėbti.“ Manau, su laiku ji suprato, kad geresnės marčios nė nereikėjo norėti.
Vieną šaltą gruodžio dieną į mano kabinetą mandagiai pasibeldęs įėjo jaunas režisierius, ką tik po debiutinio spektaklio. Atsisėdęs pradėjo iš lėto kalbėti: „Mes nuomojame butą Žvėryne. Šeimininkė liepia tuoj pat išsikraustyti.“ Tik tiek pasakė, visada buvo mažakalbis.
Ką daryti? Tuo metu su mano gyvenimo žmogumi Mintautu ir sūnumi Mariumi gyvenome Benediktinių vienuolyno patalpose. Dviejų kambarių butas buvo be ypatingų patogumų, bet su jaukiu Mintauto suprojektuotu židiniu. Dukra Patricija augo pas močiutę Antakalnyje. Skambinu mamai: ar galėtume vėl glaustis pas tave? Jau kitą dieną Eimis su šeima įsikūrė tame vienuolyno butuke, kur gyveno bene dvejus metus. Ten liko gyventi ir mūsų paauglys sūnus Marius, kuriam Eimis tapo tikru guru“, – prisimena Birutė.
Pirmasis direktorius
Į mūsų pokalbį įsijungė ir M.Daulenskis: „Mano specialybė – inžinierius. Sovietmečiu 20 metų dirbau Paminklų restauravimo institute, bet žmonos dėka draugavome su daugeliu menininkų. Tai įdomūs žmonės su fantazija – su jais niekada nebuvo nuobodu. Jie viešėdavo ne tik mūsų namuose, bet ir sodyboje Balandiškių kaime. R.Tuminas tuo metu gyveno su žmona Inga Burneikaite pas jos tėvus Viršuliškėse. Būtent prie mūsų virtuvės stalo Rimui gimė idėja įkurti savą teatrą. „Ar sutiktum būti jo direktoriumi?“ – paklausė. Pamaniau, kodėl gi nepabandžius, jau metas pakelti užpakalį nuo projektuotojo kėdės. Juk buvo 1990-ieji, daug entuziazmo, noro dirbti. Tik lengva buvo pasakyti – įkurkim. Viską pradėjome nuo nulio – kiek būta rašliavos, lakstymo iš vienos instancijos į kitą...
Vilniaus mažasis teatras iš pradžių buvo prisiglaudęs Akademinio dramos teatro mažojoje salėje. Sėdėjau viename kabinete su buhalterijos poniomis. Vėliau teatras įsikūrė Gedimino pr. 22. Iš pradžių patalpas nuomojomės iš restorano „Šešupė“, kurio direktorė buvo Kristina Brazauskienė. Teko su ja bendrauti, šauni moteris. Pirmiausia visi rinkome teatro pavadinimą. Aš siūliau jį pavadinti tame pastate tarpukariu veikusios Lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ vardu. Deja, už mano Rūtą nenubalsavo. Rūpinausi salės restauravimu, teatro įkūrimu, lėšų „išmušinėjimu“. Jaupirmasis R.Tumino spektaklis – mano draugo poeto Valdemaro Kukulo „Čia nebus mirties“ – sulaukė pripažinimo. Po kiekvienos premjeros švęsdavome teatre arba pas ką nors namuose. Tuo metu Mažajame teatre dirbo senoji aktorių karta: Arnas Rosenas, Mečys Chadaravičius, Mykolas Smagurauskas, Gediminas Girdvainis, vėliau atėjo V.Šapranauskas, Eglė Gabrėnaitė, Vytautas Rumšas.“
Už bilietus – televizoriai
„Mažasis teatras tada priklausė savivaldybei, teatrą kuravo Algirdas Čiučelis, – pasakojimą tęsia buvęs teatro vadovas. – Tarkime, aktoriams reikia važiuoti į gastroles Švedijoje, ieškau autobuso, visur skambinėju. Vienos įmonės vadovas pareiškia: „Jei paimsi mano paauglį sūnų į kelionę, duosiu autobusą.“ O kai Mažasis teatras 1990 m. gavo leidimą išvykti gastrolių į Kanadą, skrydžių iš Vilniaus juk nebuvo – tik iš Maskvos. Tačiau kad į lėktuvą tilptų visa teatro trupė ir nereiktų skristi dviem reisais, reikėjo net 20 bilietų. Paskambinau bendrovės „Aeroflot“ atstovui, jis davė suprasti, kad gali gauti bilietus. Mes su R.Tuminu už savo pinigus nupirkome du televizorius „Šilelis“ (o juos buvo galima gauti tik pagal talonus), ir traukiniu išdundėjome į Maskvą. Geležinkelio stotyje sutartoje vietoje susitikome su „Aerofloto“ atstovu nešini tais „Šileliais“. Jis patenkintas juos paėmė ir tarė: „Vsio chorošo, budut vam bilety.“ (Viskas gerai, gausite bilietus). Teatras sėkmingai nuskrido į Otavą. Aš pats neskridau, bet man teko duoti kyšį – pirmą ir paskutinį kartą gyvenime“, – prisipažino Mintautas.
Vasaros sodyboje
Smagūs draugų pasibuvimai tapo dar dažnesni, kai Daulenskiai įsigijo kaimo sodybą Balandiškėse, netoli Juodžio ežero. „Ten nuolat viešėdavo mūsų draugai, išeivijos lietuviai ir užsieniečiai, vasarodavo aktorių vaikai: Grigolių dukros Goda ir Rūta, Tuminų Gabrielė ir Smoriginų Kostukas, – mena Birutė. – Jį pažįstu nuo vienų metukų, vadinu Kostu III-iuoju, nes jo tėvas ir senelis – irgi Kostai. Tekdavo jį ir ant puoduko sodinti, ir valgydinti. Pas mus pagyvenę draugai suprato, kad ir jiems reikia sodybos, ir dairėsi po mūsų apylinkes. Pirmieji „išskrido“ Smoriginai. Įsigijo sodybą maždaug už trijų kilometrų nuo mūsiškės, prie Asono ežero. Paskui Tuminai nusipirko trobesius prie Prūsiškio ežero. O Grigoliai nutolo – nutūpė Labanoro girioje. Pamenu, vieną vasaros dieną apsilankėme Kostų sodyboje. Klausiame, kur Kostukas? Dalia sako: štai jis – pamatome ant bėro arklio atjojantį Kostuką. Tokį išlakų, tokį išdidų! Paprašiau padainuoti, juk buvo jau II kurso konservatorijos studentas. Ir tada per viso kaimo laukus nuskardėjo: „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom...“ Baigęs dainuoti balne nusilenkė – man net širdis apsalo. Dabar Kostas džiugina pasaulio operos mėgėjų širdis. Jis jau susilaukė Kosto IV-ojo. Teklesti Kostų dinastija.“
Basanavičiaus niekam nereikia
Birutė yra vertėja iš bulgarų kalbos. Ji išvertė keliolika šios šalies autorių pjesių, prozos, humoro knygų. „Dabar draugauju su mūsų patriarchu Jonu Basanavičiumi. Šiemet minime 170-ąsias jo gimimo metines, tad verčiu jo mokslinę studiją „Medžiagos apie Bulgarijos sanitarinę etnografiją. Lomos apskritis“, kurią sudaro 7 skyriai: etnologiniai pastebėjimai apie gyventojus, apie jų ekonominę būklę, apie bulgarų liaudies mediciną ir prietarus, apie gyventojų medicinos būklę ir kt. Kaip žinome, J.Basanavičius 18 metų gyveno Bulgarijoje, buvo Bulgarijos mokslų akademijos narys. Bulgarai iki šiol tyrinėja jo raštus. Deja, Lietuvos kultūros taryba nefinansavo šios knygos leidimo. Skaudu, kad Lietuvai nereikia šio mokslo veikalo, nors jį yra išleidę ne tik bulgarai, bet ir čekai, lenkai, prancūzai“, – apgailestauja vertėja.
