Jau daugelį metų Lietuvoje ir darbdaviai, ir politikai, ir paprasti gyventojai kalba apie išlepintų tinginių – „pašalpinių“ – armiją, kuri dosniai maitinama biudžeto pinigais. Tuo tarpu mokslininkai tvirtina, kad tai tik suformuotas stereotipas, nes skaičiai rodo ką kita – Lietuvoje žemiau skurdo rizikos ribos gyvena beveik 23 proc. gyventojų, o socialinė piniginė parama skiriama tik 2,5 proc. asmenų.

Skurdo daug, paramos – mažai

Praėjusį gruodį Seime įvykusioje konferencijoje „Pirmumo vargšams principas ir kova su skurdu šiandienos Lietuvoje“ buvo pateikta skaičių, kurie, kaip teigia mokslininkai, griauna mitus, esą mūsų šalyje yra gausybė socialinės paramos gavėjų, kuriems klijuojamos veltėdžių ir piktnaudžiautojų etiketės. Statistika rodo, kad socialinę gerovę sukūrusiose valstybėse, į kurias labai dažnai lygiuojasi Lietuva, pašalpų gavėjų yra daug daugiau. Ir ten jie nėra taip stigmatizuojami, kaip pas mus.

„Man atrodo, kad skurstančiųjų tragedija Lietuvoje yra tai, jog jie niekam nerūpi“, – konstatavo Vilniaus universiteto (VU) dėstytoja, socialinių mokslų daktarė Jekaterina Navickė.

Lietuvos išlaidos socialinės apsaugos reikmėms sudaro 15,1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o ES vidurkis – 27,9 proc. Pas mus skurdo rizikos lygis – 22,9 proc. (2018 m.), o piniginę socialinę paramą gauna tik 2,5 proc. (2019 m.) asmenų. Piniginei socialinei paramai skiriama vos 0,3 proc. nuo BVP, o ES – 1,1 proc.

J.Navickės pastebėjimu, paramos gavėjų skaičiai pas mus dažnai išpučiami. „Paplitęs mitas, kad piniginę paramą gauna vos ne pusė Lietuvos. Pavyzdžiui, Suomijoje socialinę piniginę paramą gauna 4 kartus daugiau asmenų – apie 10 proc. populiacijos, nors šioje šalyje skurdo rizika dvigubai mažesnė – 12 procentų“, – Lietuvai nepatogią statistiką pateikė mokslininkė.

Kur kas dosniau nei mes socialinės apsaugos reikmes finansuoja kaimyninė Lenkija – tam skiria daugiau nei 20 proc. BVP.

J. Navickė

Gerovės likučiai

Konferencijoje ir diskusijose apie kovos su skurdu priemones VU dėstytoja priminė gerovės valstybės apibrėžimą: „Tai yra tam tikras valstybės įsipareigojimas garantuoti kiekvienam žmogui orų gyvenimą, ir tai suteikiama ne kaip labdara, o kaip socialinė teisė – per socialinę apsaugą, socialines paslaugas, darbo rinkos ir būsto politiką, švietimą ir sveikatos apsaugą.“

Pasak mokslininkės, šis apibrėžimas atspindi mūsų visuomenės raidos etapą – mes turime išvystytas technologijas, mūsų BVP vienam gyventojui pakankamai aukštas, ir tai turėtų užtikrinti, kad nebūtų skurstančių ir į visuomenės paraštes nurašytų žmonių. Tačiau pagal santykinius rodiklius Lietuvoje jų daugybė, ir ilgalaikė socialinė politika nepadeda sumažinti šio sluoksnio. Ir tai ypač bado akis, kai vis dažniau ir garsiau kalbama apie gerovės valstybę.

Lietuvos pasirinktą gerovės modelį mokslininkė vertino dviem aspektais – pagal dizainą ir pagal adekvatumą. Dizaino atžvilgiu, mūsų šalis pasirinkusi korporatyvinį klientalistinį kelią, o adekvačiai gerovė kuriama pagal likutinį liberalų modelį.

Ką tai reiškia socialinės apsaugos srityje? „Korporatyvinis dizainas dar vadinamas konservatyviu, kontinentiniu. Mes jį pradėjome kurti tarpukariu, sovietmečiu jis buvo paimtas iš Vokietijos. Mūsų socialinės apsaugos srityje yra akcentas į socialinį draudimą. Tai reiškia, kad tiems žmonėms, kurie yra šios sistemos dalis, užtikrinamos socialinės teisės ir socialinė apsauga. O tiems, kurie iš to iškrenta, sistemoje dalyvauja tik epizodiškai“, – aiškino sociologė.

Ji pridūrė, kad klientalistinis bruožas yra būdingas Pietų Europos valstybėms ir Lietuvai. „Ir pensijų, ir mokesčių sistemoje mes turime privilegijų. Dėl menko ir nepakankamo finansavimo pensijos prastos, bet kai kas gauna vieną ir labai menką, o kai kas gauna dvi, tris ar net keturias. Ir apie mokestines privilegijas daug kalbama“, – teigė J.Navickė.

Vertinant adekvatumą ji pabrėžė, kad socialinės apsaugos reikmėms Lietuvoje skiriamas labai menkas finansavimas – dvigubai mažesnis, nei ES vidurkis. „Socialinės paramos sistema turi veikti kaip socialinio saugumo tinklas, kaip gerovės valstybės grindys, žemiau kurių neturėtume leisti būti piliečiams. Kalbant apie dosnumą, pas mus vidutinė socialinė išmoka siekia apie 81 eurą asmeniui“, – sakė VU Filosofijos fakulteto dėstytoja ir pridūrė, kad į socialinę atskirtį patekusiems asmenims reikalinga ne tik piniginė parama, bet ir socialinės paslaugos, visuomenės dėmesys.

Mokslininkė taip pat pabrėžė, kad, kalbant apie socialinę paramą, reikia įvertinti, ar nebus pažeistas dosnumo, užimtumo ir biudžeto apribojimų balansas.

Pašalpos labai menkos

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė priminė, kad pagal skurdo rodiklius Lietuva velkasi ES uodegoje, prasčiau tik Bulgarijoje ir Rumunijoje. Ji konstatavo, kad pagrindiniai mūsų socialinės apsaugos sistemos iššūkiai – menkos išmokos ir paslaugų stoka.

„2017 metais skurdo rizikos riba buvo 345 eurai, vidutinė pensija – 277 eurai, vidutinė socialinė piniginė parama – 66 eurai. Dabar ji pakilo iki 81 euro, bet tai labai dideli skirtumai. Jeigu žmogus netenka darbo, jis labai žemai smunka ir tai kerta per gyvenimo kokybę“, – pastebėjo ji.

Tradiciškai labiausiai skursta bedarbiai, taip pat vieniši tėvai, auginantys vaikus, neįgalieji. Per pastaruosius metus išryškėjo dvi tokios tendencijos – gerokai sumažėjo daugiavaikių šeimų skurdas, bet išaugo senatvės pensininkų skurdas (iki 41,7 proc.).

Aistė Adomavičienė

Įtraukia atskirtis

Iš visuomenės užribio išsikapstyti sudėtinga ir dėl žemo viešųjų paslaugų prieinamumo. „Transportas ir susisiekimas – didžiulė regionuose gyvenančių žmonių problema. Kaip žmogui atvykti į darbą, jeigu vasarą autobusas važiuoja tik du kartus per savaitę? Kita problema – paslaugos keliasi į internetinę erdvę, o tuo pasinaudoti toli gražu ne visi gali. Daugybė žmonių patiria energetinį skurdą – 28 proc. gyventojų susiduria su sunkumais apmokant šildymo sąskaitas.15 proc. gyvena būstuose, kur varva stogas, drėgnos sienos, supuvę langai ar grindys“, – su gerovės valstybės siekiais nederančių skaičių ir faktų pažėrė skėtinės nevyriausybininkų organizacijos vadovė.

Daug kas iš skuro pakilti negali dėl įsiskolinimų – apie 10 proc. gyventojų yra įsiskolinę, iš jų 6 proc. turi daugiau kaip vieną bylą.

Viešieji darbai kuria problemas

Su socialinėje atskirtyje gyvenančiais ir skurdo riziką patiriančiais asmenimis dirbantys specialistai tvirtina, kad neretai socialinė parama ne padeda išbristi iš skurdo labirinto, bet dar labiau įtraukia. Pavyzdžiui, viešųjų darbų sistema užprogramuoja daug problemų.

Patys pašalpų gavėjai, kurie yra priversti atidirbti už paramą, stebisi, kodėl už tokį darbą jie negali gauti algos. „Juk jeigu yra darbo, turėtų būti ir darbo vieta, jeigu eini šluoti gatvių, kodėl negali būti įdarbintas? Žmogus kitaip jaustųsi. Jeigu būtų įteisinti darbo santykiai, kauptųsi darbo stažas“, – paramos gavėjų mintis citavo A.Adomavičienė ir pridūrė, kad visuomenei naudingi darbai problemų neišsprendžia, o tik sukuria jų ateičiai.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė apgailestavo, kad pašalpų gavėjai lyg karšta bulvė mėtomi tarp Užimtumo tarnybos ir savivaldybių. Užimtumo tarnyba sako, kad jie dar ne jų klientai, nes nėra parengti darbo rinkai, jiems reikia socialinių paslaugų, reikia padėti spręsti jų problemas. O savivalda irgi jų purtosi, teigdama, kad užimtumas – ne savivaldybių reikalas.

„Pagrindinė problema – požiūris į žmogų. Jeigu nuolat kartojama, kad paramos gavėjai yra veltėdžiai, tinginiai ir piktnaudžiautojai, kaip gali staiga pakeisti nuomonę ir sakyti, kad jiems reikia padėti“, – teigė A.Adomavičienė.

Nevyriausybinių organizacijų atstovų manymu, tinkamai nedirbama ne tik su paramos gavėjais, siekiant išsiaiškinti jų problemas, galimybes integruotis į darbo rinką, bet ir su darbdaviais.

Valstybės kontrolė taip pat konstatavo, kad savivaldybės, nuo 2017 metų įgyvendinančios užimtumo didinimo programas, iš esmės socialiai pažeidžiamų asmenų užimtumo problemų nesprendžia. Jiems skiriama trumpalaikių viešųjų darbų, ir jie vėl grįžta į paramos sistemą.

2018 metais užimtumo didinimo programoms vykdyti buvo skirta 7,76 mln. eurų, bet į darbo rinką integravosi mažai asmenų. Pernai įsidarbino tik 27 proc. bedarbių, baigusių programą, o po 3 mėn. iš jų darbo rinkoje liko tik 6 proc.

Valstybės kontrolė taip pat pabaksnojo, kad savivaldybėse nepanaudojami turimi instrumentai, kurie skatintų ilgalaikius pašalpų gavėjus dirbti. Savivaldybės turėjo galimybes mokėti papildomą pašalpą asmenims įsidarbinus ir taip skatinti juos įsitraukti į darbo rinką, tačiau šia galimybe pasinaudota nedaug – 2018 metais tik apie 18 proc. asmenų gavo pašalpą (50 proc. socialinės pašalpos dydžio).

Per daug lengvai mokėjome

Gintautas Gegužinskas, Pasvalio rajono savivaldybės meras

Šioje srityje yra visko. Gal ir dėmesio pristingama, kad ilgalaikius bedarbius integruotume į darbo rinką. Kita vertus, yra tokių žmonių, kurių, matyt, niekada neintegruosime. Jų yra visur. Mūsų partneriai iš Švedijos, viešint šioje šalyje, kažkada mums rodė vietas, kur renkasi jų bedarbiai. Jie sakė, jog tiems žmonėms moka socialines pašalpas, kad visuomenė būtų rami, nes jų nelabai įtrauksi į darbo rinką.

Manau, kad mes galbūt per daug lengvai tokiems žmonėms kažkada pradėjome mokėti pašalpas. Dabar, kai keičiasi demografinė situacija, kiekvienas, kuris nori dirbti, gali susirasti darbą. Klausimas, ar nori ir ar sugeba tai daryti.

Reikėtų pabrėžti, kad socialinės paramos sistema nukreipta ne tiek į nedirbančius suaugusius, bet labiau į jų vaikus. Juk dažnai jie turi nemažai vaikų. O jie neprivalo nukentėti, kad jų tėvai pasirinko ne patį geriausią gyvenimo būdą. Čia yra pats didžiausias rūpestis.

Kita problema, kad jeigu socialinę pašalpą gaunantis žmogus įsidarbina, jis paprastai gauna minimalią algą, nes dažnai neturi kvalifikacijos. Bet jis susiskaičiuoja, kiek gaus pašalpų ir  atlyginimo, įvertina, kiek patirs su darbu susijusių išlaidų, ir nusprendžia, kad dirbti nelabai apsimoka. Be to, jei žmogus turi, pavyzdžiui, žemės, jo galimybės gauti socialinę pašalpą yra apribotos.