1940 m. rugpjūčio 27 d. šviesą išvydo pirmasis „Valstiečių laikraščio“ numeris. Lietuvoje nėra kito leidinio, kuris beveik be pertraukos būtų leidžiamas tiek daug metų. „Valstiečių laikraštis“, pergyvenęs santvarkas, šeimininkų kaitas, kelias žurnalistų bei skaitytojų kartas, šiandien pasirodo jau 10 000-ąjį kartą. Gyvas „Valstiečių laikraščio“ simbolis, ilgametis jo iliustruotojas Rimantas Dovydėnas sako, kad dirbti redakcijoje jam niekada nebuvo liūdna.

Kada ir kaip atsiradote „Valstiečių laikraštyje“ ir koks „velnias nešė į tą galerą“, kaip paklaustų klasikas Moljeras?

Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Galima sakyti, kad su „Valstiečių laikraščiu“ užaugau – iš jo mokiausi dailininko profesijos, nors iš pradžių buvau tiesiog skaitytojas. „Valstiečių laikraštis“ buvo vienas iš tų, kuriuos prenumeruodavo mano tėtis, kai buvau moksleivis. 1967 m. jame atsirado „Anupro Dirvelės nuotykiai“. Nekantriai laukdavau šeštadienio, kada šis komiksas vėl pasirodys. Pirmuosius ketureilius tuomet kūrė Jonas Šiožinys, o piešinukus – Juozas Kasčiūnas. Buvo ir kitų leidinių – gaudavome „Lietuvos pionierių“, „Genį“, tačiau labiausiai sudomino „Valstiečių laikraštis“, nors jis buvo rimtas, skirtas kaimo žmogui.

Pats jūs irgi ne asfalto vaikas?

Būtent. Gimiau Dauniūnų kaime (Rokiškio r.). Aišku, skaičiau ne tik „Valstiečių laikraštį“ – į sąsiuvinį persipiešdavau komiksus ir iš kitų leidinių. Man „Anupro Dirvelės nuotykiai“ buvo kažkas ypatingo, tobulo ir nepasiekiamo. Pradėjau po truputį piešti. 1972 m. pirmą kartą mano darbą publikavo „Moksleivis“, vėliau – „Kalba Vilnius“, „Komjaunimo tiesa“.

„Valstiečių laikraštis“ pirmą mano piešinuką išspausdino 1974 m., 57 numeryje. Tiesa, buvau jam sugalvojęs prierašą: „Štai dėl ko mums vanduo neskanus“, bet redakcija sumąstė kitaip ir parašė: „Štai kas mūsų vandenį teršia.“ Toks ir buvo mano debiutas prieš 46 metus, kai dar buvau mokinukas. Piešiau ir rajono laikraščiui „Spalio vėliava“ (dabar – „Gimtasis Rokiškis“), įkvėptas „Anupro Dirvelės nuotykių“. Gaudavau honorarą, bet svarbiausias būdavo moralinis pasitenkinimas, kad mane publikuoja.

R. Dovydėno debiutinė karikatūra

O kada ir kaip tapote reguliariu autoriumi?

Kai atvykau studijuoti į Vilnių, mano globėjai „Valstiečių laikraštyje“ buvo Stasys Čyvas ir Stasys Pikelis – jie tvarkė humoro skyrelį. S.Čyvas dažnai pasirašinėdavo Mato Dalbos pseudonimu. Man jis duodavo paskaityti tekstus ir prašydavo pagal juos nupiešti ką nors tinkamo. Taip viskas ir vyko.

1984 m. S.Čyvas man pasakė: „Dabar pieši Anuprą Dirvelę – redaktoriui jau pasakyta.“ Jausmas buvo neapsakomas, nes iš šito ciklo mokiausi. Suabejojau, ar sugebėsiu, nes Anupras Dirvelė turi pasirodyti kiekvieną šeštadienį. „Nieko, – nuramino Stasys, – padėsime, duosime temų.“ Iš tiesų kurį laiką sufleruodavo, o paskui pagalbos nebereikėjo.

Galiu pasigirti, kad nuo 1984 m. spalio dėl mano kaltės skaitytojai nepasigedo nė vienos ciklo dalies. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo atvejų, kai ciklo dalis nepasirodydavo dėl reklamos pertekliaus arba redaktoriaus sprendimu. Man teko piešti net ligoninės palatoje. Žmona vežė į redakciją – juk tada dar nebuvo elektroninių priemonių ir laikmenų. Per metus išeidavo apie 50 ciklų.

Piešėte nelengvais Brežnevo, Andropovo valdymo metais. Ar buvo atvejų, kai neatitikote „socialistinio realizmo“ reikalavimų?

Ne, nebuvo. Anupro Dirvelės nemerkdavome į politiką, partijos komitetų plenumuose jis nepasisakydavo. Anupras Dirvelė buvo ir liko geraširdis, pypkę parūkantis, gramą padarantis dėdulė, kuris patraukia per dantį ir pakritikuoja „vis dar pasitaikančius laikinus trūkumus“. Jis nelipo į mauzoliejaus tribūną ar konservatorijos balkoną, neskrido į kosmosą – buvo arčiau žemiškų dalykų. Žinoma, ideologinę duoklę okupaciniam režimui leidinys atiduodavo, kaip ir visi kiti. Tam tikrų švenčių proga reikėjo parašyti „Šlovė Didžiajam Spaliui“ ar pan.

Ar kas nors dėl tamstos piešinių ar šaržų buvo įsižeidęs, skundęsis ar grūmojęs? Valdžia nekvietė ant kilimėlio?

Buvo vienas toks atvejis. Paradoksalu, bet ne pagal kokią nors partinę ar KGB liniją. Siužetas buvo toks: Dirvelė išgėrinėjo su kunigėliu. Anuprui tai nieko – daugiau pakelia, o kunigėlis kauštelėjo ir nebegali vargšas klausyti išpažinčių. Dirvelė – geras žmogus, todėl nutarė padėti: užsidėjo sutaną ir nuėjo klausyklon, kol šventas tėvelis ilsėjosi savo kambarėlyje. Pamaldos, išpažintys – viskas būtų gerai, bet išpažinties atėjo Dirvelės žmona Onė ir prisipažino, kad „griešijo“ su kitu vyru. Tada Anupras vijosi ją per visą bažnyčią. Po šito siužeto redakciją pasiekė pasipiktinusių religingų žmonių laiškai. Teko suktis iš padėties ir kitame numeryje rašyti, kad temą pats kipšas bus pamėtėjęs. Taip kipšiukas kalčiausias liko.

O turėjote grįžtamąjį ryšį su skaitytojais?

Taip, grįžtamasis ryšys tikrai buvo – dar ir koks. Dabar laiškai redakcijoms nebėra madingi. Seniau žmonės gana aktyviai rašė, siūlė temas komiksams. Kai kurie net nupiešdavo, kaip komiksas, jo nuomone, turėtų atrodyti. Vieną kitą panaudodavome su prierašu, kad idėją pasiūlė koks nors Petras Petraitis.

Visgi tamsta pieši ne tik Anuprą ir Onę. Net tituliniai tekstai išeina su tavo piešiniais. Kai kurie iš jų – redakcijos užsakyti. Ar nepristinga įkvėpimo?

Ar būna dienų, kai nesipiešia? Tikrai būna, bet toks darbas, tokia mano atsakomybė – reikia padaryti. Redaktoriai jau žino mano stilių, supranta, kokį tekstą man pavyks iliustruoti. Rimtų ir akademinių temų niekas nesiūlo, nes tai ne mano sritis. Man duoda tekstus, kur reikia patraukti per dantį, pajuokauti. Kai perėjau dirbti į „Valstiečių laikraštį“ (kuomet privatizavosi ir skilo Trakų „Galvė“), viena dailininkė dirbo su rimtesnėmis temomis, o aš jau seniai bendradarbiavau, pasisiūliau ir tuometis redaktorius Jonas Švoba pasakė tai, ką malonu prisiminti: „Jei tavęs, Dovydėnai, nepriimsime, tai ką gi priimti?“

Metai bėgo, redaktoriai keitėsi – su kuriuo bendradarbiauti sekėsi lengviau?

Pasakysiu taip: mano sritis – specifinė, nė vienas iš jų man netrukdė dirbti, ir tai – svarbiausia. Sovietiniais laikais negaudavau užsakymų piešti plakatus, šlovinančius didįjį spalį ar partiją. Tiesiog man nieko gero iš to neišeitų: būtų kaip Ilfo ir Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ personažams – tektų pasiguldyti kokį nors „Kisą“ su pjautuvu ir kūjų rankose ir parašyti virš galvos „Ura“ (liet. valio). Plakatus piešdavo Juozas Buivydas – man ta specifika visiškai svetima. Į labai rimtus renginius, pavyzdžiui, plenumus ar pavyzdinių kolūkių šlovinimus siųsdavo fotografą, o ne tokį chuliganą kaip aš.

Galbūt teko piešti politikų šaržus, karikatūras? Kurie darbai labiausiai įsiminė?

Nesu karikatūristas, kuris nupieštų kaip iš akies trauktą personažą. Teko pasišaipyti iš Aliaksandro Lukašenkos, piešiniu „pagerbti“ Rolandą Paksą ir jo draugą Jurijų Borisovą. Pasikartosiu – temas piešiu dažniau negu konkrečius žmones.

Kaip sovietiniais laikais buvo  su valdžios kritika „Valstiečių laikraštyje“? Kiek buvo galima įsijausti?

Tikrai nepasakysiu, kad kritikos visai nebuvo – tai stereotipas. Aišku, ginčyti komunistų partijos kursą buvo nevalia, todėl Anupras Dirvelė to nedarė. Tačiau netvarką arba nesąmones kritikuodavome, pašiepdavome – dar ir kaip.

Buvo tokia rubrika „Spyglys“ – žmonės skųsdavosi apsivogusiais kolūkių pirmininkais, valdininkais. Žurnalistai važiuodavo į vietą, tikrindavo faktus. Važiuodavo, beje, dažniausiai viešuoju transportu ir susegtus bilietus pristatydavo buhalterijai. Nuotoliniu būdu tada juk niekas nedirbo. Galiu pasakyti, kad dirbti „Valstiečių laikraštyje“ niekada nebuvo liūdna. Mokėjome ir dirbti, ir švęsti – velykiniai, kalėdiniai ar naujametiniai premijų aplaistymai buvo darbo dalis.

Ką laikote savo mokytoju?

Grįžtu prie to, nuo ko pradėjau: mokiausi iš „Valstiečių laikraščio“, Andriaus Deltuvos ir kitų. Aišku, pirkau žurnalus „Šluota“, „Krokodilas“, lenkų „Szpilki“, vokiečių „Eulenspiegel“. Bulgarų leidiniai taip pat ligi šiol dūla namuose.