LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Jeigu miegosime, nieko nedarysime, politikai eilinį kartą dalį visuomenės apvogs, nacionalinį turtą, gamtos išteklius, žuvis, atiduos meškeriotojams, o mus, valgytojus, paliks prie šaldytos žuvies valgymo kultūros. Todėl siūlau nepramiegoti, ginti savo interesus ir apie save pranešti valdžioje esantiems Seimo nariams. Dreverna padėkos. Esu biologas, ne kartą esu rašęs, kad Kuršių mariose tinklų per daug, tačiau niekada mokslininkai, tiriantys marių išteklių būklę, nesiūlė uždrausti visiškai, kadangi tyrimai nerodo, kad žuvų nebėra. O svarbiausių verslinių marių žuvų – karšių, ešerių, kuojų, stintų – išteklių būklė nėra bloga.
Tikrai nėra tai tik įsivaizduojama grėsmė šviežios žuvies mėgėjams. TS-LKD atskiri nariai per rinkimų batalijas prisižadėjo žvejams mėgėjams, kad uždraus verslinę žvejybą Kuršių mariose. Valdančios koalicijos sutartyje yra išskirtas atskiriems koalicijos partneriams ypatingas klausimas: „Įstatymų pakeitimai, numatantys verslinės žvejybos vidaus vandenyse uždraudimą“. Todėl, jei tylėsime, jie tikrai tai padarys.
Pabandysiu labai trumpai apžvelgti, ką tai reiškia mums visiems. Valstybė nesugrius, gamtai nuo to blogiau nebus, tik mes prarasime galimybę įsigyti laukinės šviežios žuvies. Dreverna, Nida, Juodkrantė, Rusnė ir kitos pamario gyvenvietės liks be tinklų, žvejų ir vietinio rūkyto karšio. Rūkyta žuvis neišnyks, šaldytos atveš iš kaimyninės Kaliningrado srities, Lenkijos, Latvijos ir gal dar iš kur nors, bet visais atvejais iš ten, kur valstybės išteklius naudoja, o ne marinuoja. Akvakultūroje auginantys žuvis džiaugsis, o ponams tinklai netrukdys puikuotis blizgančiais kateriais. Meškeriotojams truputį geriau kibs, o Kuršių nerija liks išsterilintu prestižo ir prabangos rezervatu. Šimtmečiais vietos gyvenimui įtaką darančio verslo, žvejybos, neliks, o mes vietinio rūkyto karšio nebenusipirksime, viename geriausių šalies žuvies restoranų „Šturmuose“ net tikros žuvienės su pūgžliais nebeparagausime, Drevernos ir Rusnės rūkyklos bus užpildomos importuota žuvimi. Vietos žvejų uždarbio dalis iškeliaus į užsienį. Klaipėdos rajono turizmo ir informacijos centro išpopuliarintas puikus turistinis produktas „Žuvies kelias“ liks tik prisiminimuose. Nei stintos, nei tikro rūkyto karšio (tikrai turime savo gerų vietelių, kur pasitikime kokybe) Klaipėdos rajone neliks. Karklės paskutinis žvejys visų šviežia žuvimi neaprūpins.
„Įdomiausia, kad nuolat priekaištaujantys dėl žuvies pergaudymo ekologai, biologai neinicijavo tokios neva „ekologiškos“ priemonės, visiško verslo uždraudimo Kuršių mariose nesiūlo ir jokia gamtosauga čia „nė prie ko“. Toks draudimas – nei mokslas, nei tvarus išteklių vartojimas, o ciniškas politikų populizmas medžiojant rinkėjų balsus. Lietuvai priklauso tik ketvirtadalis marių ir įstatymais žuvų Lietuvos ketvirtyje nesulaikysim. Lietuva uždraus verslinę žvejybą Kuršių mariose, o Kaliningrado sritis iškart pasididintų žvejybos limitus tuo pačiu dydžiu, kuriuo susimažino Lietuva, tą jie oficialiam susitikime ir pažadėjo padaryti. Tad kyla klausimas, kas čia dirba Rusijai?“ – retoriškai klausia ekologas E. Paplauskis.
Draudimui mokslo nereikia
Tiesą sakant kaip gamtininkas jaudintis neturėčiau. Gamtai tai blogiau nebus, ūdros, maisto daugiau turės, ko čia mums, ekologams, jaudintis, mažiau ančių ir kragų žus tinkluose, niekas nepersekios vargšų kormoranų. Taip ir būtų tikriausiai, bet ekologija nėra mokslas apie gamtos užkonservavimą ir nenaudojimą. Draudimui mokslo nereikia, uždraudi viską, gamtos nebevartoji, neari laukų, nekerti miškų, nedegini naftos, nesidaugini, išnyksti iš Žemės ir gamta suklesti, kaip suklestėjo Pripetės „zonoje“ po Černobylio AE avarijos. Nėra žmonių, nėra problemos, o ekologams visada svarbu, kad gamtoje liktų vietos ir žmonėms. Draudimas yra kraštutinė priemonė, taikytinas tik tada, kai būtina ir kitos išeities nėra. Turint galvoje, kad Kuršių mariose per metus sužvejojama apie 1000 t žuvų (po 0,5 kg 2 mln. gyventojų per metus), keliasdešimt verslinės žūklės įmonių ekonomine reikšme vienareikšmiškai pralaimi mėgėjiškos žūklės verslininkams. Todėl, atrodo, logiška, jei mėgėjams nekimba, vadinasi, Kuršių mariose žuvų nebėra, uždraudžiam tinklus, ir vėl bus. Tai jeigu taip būtų ir žuvys būtų visai išgaudytos, o marios būtų tik Lietuvos, niekas ir neprieštarautų. Bet taip nėra, Gamtos tyrimų centro mokslininkų Aplinkos ministerijos užsakytų tyrimų „Kuršių marių žuvų išteklių tyrimai ir rekomendacijos dėl žuvų išteklių racionalaus naudojimo ir saugomų žuvų šalutinio laimikio sumažinimo 2019–2021 m.“ ataskaita skelbia kitaip: „Verslinių 70 ir 40–45 mm tinklų laimikių analizė 2003–2019 m. laikotarpiu parodė, kad karšių gausumas Kuršių mariose didėjo, kuojų ir ešerių išteklių būklė kito nežymiai, žiobrių ir ypač sterkų gausumas mažėjo. 2019 m. stebėtas žymesnis žiobrių gausumo ir biomasės augimas, jie buvo didesni nei daugiametis vidurkis“. Visa ataskaita čia: https://drive.google.com/file/d/1jXv5LKMgjXjsVm_EUTrEOMS1VeuA-maP/view
Kova dėl resursų
Taigi, yra žuvų, kurių ištekliai nemažėja, o yra kurių mažėja. Todėl mokslininkai ir teikia rekomendacijas, kokių žuvų negaudyti ar gaudyti mažiau, o kurių galima gaudyti tiek pat. Bet jokio siūlymo uždrausti visą verslinę žūklę nėra, tik trečdaliu sumažint tinklų kiekį. Tad kodėl politikai ignoruoja mokslininkų išvadas ir žuvies valgytojų interesus pamiršo? Nepamiršo. Tiesiog sąmoningai ignoruoja. Šiuo atveju mes turime elementarią kovą dėl resursų. Viena ekonomiškai pajėgesnė grupė nori atimti iš kitos išteklių ir pažada balsuoti už juos proteguojančius politikus. Ir nieko čia naujo, tik visiškai nėra apie jokią ekologiją, tai tiesiog elementarus paklodės tempimas į savo pusę. Tik šiuo atveju susikovė žuvis vartojantieji pramogai su žuvis vartojančiaisiais išgyvenimui. Kuo vieni geresni už kitus, niekas argumentuotai nepaaiškina. Bet tam ir yra valdžia, kad skirtingi interesai būtų subalansuoti ir visiems liktų vietos po Saule. Jeigu politika ima tenkinti vienos grupės interesus, ji nebėra interesų derintoja valstybėje ir nėra kalbos apie jokį bendrabūvį. Tai tik lobizmas. Vienus mylinti, kitus mindanti valdžia nėra jokia respublikos siekiamybė. Galima lyg ir suprasti, žvejų mėgėjų yra daugiau, koks šimtas tūkstančių, o verslininkų tik koks 40 įmonėlių, pirmieji lyg ir svarbesni. Tačiau prisiminkime, kad mažoji žvejyba yra vienintelė šviežios žuvies tiekėja ir jokia žuvies valgymo kultūra neįmanoma be šio verslo. Verslinė žūklė tik tenkina vartotojų interesą nors kartais turėti šviežios žuvies ant stalo. Todėl žuvies valgytojai, kuriems svarbu Drevernoje ar Nidoje suvalgyti ne iš Lenkijos atvežtą karšį, ešerį, turi savo interesą ginti, kitaip vėl eilinį kartą liks prie suskilusios geldos, apsiribojantys prakeiksmais valdžiai.
Atsiliko nuo realijų
Mėgėjiška žūklė tampa didele industrija, žymiai didesne ir galingesne ekonomiškai už verslinę žvejybą. Tad pasijuto galinti silpnesnį pastumti. Labai nemažai žmonių dirba žvejybos versle, parduotuvėse, yra įmonių, gaminančių žvejybos įrankius, dalis žvejų mėgėjų tapo profesionalais, jie uždirba iš gido paslaugų. Į Lietuvą lašišinių žuvų žvejoti ima važiuoti užsieniečiai. Ir viskas čia gerai. Tik nereikia visko susigrobti vien sau. Nėra taip, kad žvejai mėgėjai protestuodami prieš verslinę žvejybą yra visiškai neteisūs. Ne, mariose tikrai stambių žuvų per mažai, logiškas reikalavimas yra leisti lašišoms laisvai pasiekti nerštavietes. Galima sutikti, kad verslo mariose yra per daug, daliai įmonių reikia padėti pasitraukti iš mažiau beatsiperkančio verslo, bet ne staiga sunaikinti visą ūkio šaką. Panašu, kad visuomeniniai santykiai labai pakito, susidarė naujos sąlygos, o valstybė beviltiškai savo reglamentais atsiliko ir nebetenkina laikmečio realijų, todėl kyla konfliktai tarp interesų grupių. Gal verta viltis, kad bent jau valdančiojoje koalicijoje esanti partija, deklaruojanti turinti sveiko proto, nepasiduos komjaunuoliškiems atskirų politikų polėkiams ir naujai susiformavusias įtampas sumažins mokslu grįstais sprendimais, reguliavimais, vadyba, skatinimais, kompensacijomis, o ne draudimais, iš kurių taip tyčiojosi dar neseniai būdami opozicijoje. Taip, kaip dera veikti XXI amžiuje.
Prie tos pačios geldos
Dievaži, to sveiko proto reikia ne mažiau negu oro visada, o šiuo sunkiu metu ypatingai. Vilniaus burbule neršiančios didžiosios politikos žuvys, panašu, kad niekada nėra mačiusios tų žmonių, prasimanančių duoną traukiant tinklus ir iš jų išrenkant žuvis. Tai tikrai nėra prabangoje skęstantys turtuoliai. Tokiu metu juos nuvaryti nuo verslo reiškia tik daugiau išmokų socialinei sistemai. Tai kita medalio pusė, o eiliniai žvejai mėgėjai, palaikantys šią užkurtą politinę akciją, galėtų pagalvoti ir apie savo interesą giliau. Ar patys parodę politikams mėgėjišką žūklę kaip avį, nuo kurios galima kirpti mokesčius, nepasijaus vieną dieną, kad įpirkti licencijas toms pačioms lašišoms gaudyti pajėgs tik labai pasiturintys verslininkai ir trofėjų medžiotojai iš užsienio, o rimtam verslui trukdantys skurdžiai atsidurs prie tos pačios geldos, kur pasiuntė patys žvejus verslininkus ir liks it musę kandę, ir be rūkyto karšio, ir be licencijos žvejybai.
Erlandas PAPLAUSKIS
