Vilnietis Gintautas Dūdėnas sako dvarą nusipirkęs, ieškodamas vietos, kur pasodinti sakurą. Akinamo baltumo sakurą, augintojų teigimu, vienintelę tokią Europoje, šeima įsigijo japoniškame sode Kretingoje. Namų Vilniuje terasa tokiam augalui netinka. Besvarstant, kur ją auginti, kilo mintis – gal dvare.
Šeima atsivertė parduodamų dvarų skelbimus, nieko nesitikėdami. Kaip sako pats G. Dūdėnas, – juokais. Ir akis užkliuvo už Vaitkuškio dvaro skelbimo.
„Dvaras pasirodė vertas dėmesio, bet už jį prašoma suma buvo per didelė“, – pasakoja naujasis šeimininkas. Vis dėlto atvažiavo jo apžiūrėti. Šeima, pasak G. Dūdėno, gerai praleido laiką ir išvažiavo.
Rūpėjo išsaugoti paveldą
Kai tuometinis parduodamo dvaro šeimininkas paklausė, kiek šeima siūlo už dvarą, daug negalvodami pasakė sumą, už kurią įsigyti šio turto nesitikėjo. Pardavėjui pasiūlyta suma išties netiko, tad atsisveikino.
Po kurio laiko buvęs dvaro šeimininkas apsilankė G. Dūdėno šeimos parduotuvėje Užupyje, pamatė jų gyvenimo koncepciją. Čia įkurta „Visokių daiktų krautuvėlė“ traukia lankytojus įvairiais senoviniais dirbiniais.
Nors pirkėjas ir pardavėjas išsišnekėjo, kainos vis tiek nesutarė. Dvaras jau slydo į kito pirkėjo, siūliusio didesnę sumą ir ketinusio jame įrengti pramogų kompleksą, rankas. Pardavėjas išvažiavo tartis dėl dvaro pardavimo kitam žmogui.
Tačiau po pusvalandžio vėl paskambino. Buvusiam dvaro šeimininkui buvo svarbu išsaugoti paveldą. Jam rūpėjo dvaro likimas.
Pirko karantino metu
Dvarą su jam priklausančiu 4 hektarų žemės plotu G. Dūdėnas įsigijo karantino metu. Nors iš pradžių už jį buvo prašoma ketvirčio milijono eurų, karantinas gerokai numušė kainą.
Atsakydamas į klausimą, kiek atsiėjo įgytas turtas, naujasis šeimininkas tikslios sumos neįvardijo, tik pasakė, kad dvaras kainavo „kaip butas Šeškinėje“.
Planai ir fantazijos
Pasidomėjus, kokie yra naujojo dvaro šeimininko planai, jis atsako, kad norėtų išsaugoti tai, kas išlikę. Vienas pirmųjų būtinų darbų – įrengti pastato hidroizoliaciją, kad nešlaptų pamatai. Taip pat reikia užsandarinti langus.
Apie planus G. Dūdėnas dar nekalba, juos vadina fantazijomis. Norėtų atkurti bokštą, sutvarkyti oranžerijos griuvėsius. Juose reikia išpjauti medžius, kad neardytų išlikusių sienų. G. Dūdėnas norėtų atidengti buvusią oranžeriją, kad ji taptų labiau matoma, o tuo pačiu ir konservuoti, kad neirtų mūras. Tolimoje fantazijoje jis šią vietą mato kaip erdvę parodoms – su išlietomis grindimis, su ekspozicijomis ant vidinių ir išorinių sienų, apsaugotą stikliniu gaubtu.