Remiantis VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo duomenimis (2020-07-01) nurodoma, kad mūsų šalyje registruota arti 115 tūkst. ūkininkų ūkių. Ūkininkų valdomas bendras žemės plotas sudaro 1 219 920,30 ha, o vidutinis ūkio dydis – 11,22 ha. 2019 m. liepos 1 d. duomenimis, Lietuvoje vyrauja ūkiai, kurių plotas – 1–5 ha, tai sudaro 33 proc. visų ūkių skaičiaus. 27 proc. sudaro ūkiai iki 1 ha, 16 proc. – ūkiai, kurių plotas – 5–10 ha. Mažiausia stambiųjų ūkių: ūkiai, kurių plotas – 150–200 ha, sudaro 0,33 proc., 200–300 ha – 0,30 proc., 300–500 ha – 0,17 proc., daugiau nei 500 ha – 0,05 proc. Natūraliai būtų galima daryti išvadą, kad didžioji dalis pagamintos žemės ūkio produkcijos atkeliauja iš smulkesnių ar šeimos ūkių.

Pastaruosius keletą metų viešojoje erdvėje pastebimi straipsniai, pasisakymai organizacijų, atstovaujančių smulkiuosius ūkininkus, teigiančių, kad mažiau žemės valdantys ūkiai skriaudžiami – mažos tiesioginės išmokos, netinkamos ES paramos priemonių taisyklės ar kryptys, neveiksni informavimo bei konsultavimo sistema ir kt. Tačiau tai dažniausiai ir telieka pasisakymais, o konstruktyvių pasiūlymų kol kas stokojama.

Tiesioginė socialinės paramos programa?..

Būsimi milijardai žemės ūkiui ateinantiems septyneriems metams kaitina ūkininkų vaizduotę ir skatina diskusijas, kas labiau vertas šių būsimų subsidijų. Išdalinsime visiems, dideliems ar mažiems? Atgyja diskusijos apie „sofos“ ūkininkus, deklaruojančius geros agrarinės būklės pievas. Nepamirštami ir „ūkininkai“, tokiais tapę vien todėl, kad norėjo pasistatyti gyvenamąjį namą Vilniaus ar Klaipėdos apylinkėse, o vienintelė legali galimybė – užregistruoti žemės ūkio valdą ir „tapti ūkininku“.

Vien Vilniaus rajone tokių ūkių, deklaruojančių pasėlius ir gaunančių padidintas ES tiesiogines išmokas už pirmuosius hektarus, yra arti dešimties tūkstančių. Žodžiu, vėl negerai – skatindami smulkiuosius, remiame „sofos“ ūkininkus. Didelė dalis gyvenamųjų sodybų yra įregistruotos kaip ūkiai, žolė šienaujama kartą per metus ir gaunamos padidintos išmokos.

Verslūs miestiečiai, įsigiję žemės sklypų, kuriuos viliasi parduoti brangiau, taip pat maitinasi iš bendro žemdirbių aruodo. Bandoma kelti klausimą ir dėl išmokų lubų nustatymo stambiesiems ūkiams. Pateikiami Lenkijos, Italijos, Vokietijos ir kitų šalių pavyzdžiai. Nurodomos diskutuotinos 60 ar 10 tūkstančių eurų tiesioginių išmokų lubos. Smulkieji ir stambieji ūkininkai „deda“ argumentus ant stalo, teigdami, kad būtent jie yra labiau nusipelnę.

Kai kas ironiškai cituoja lenkų žurnalistą, satyriką ir kino kritiką Michalą Ogureką, rašiusį, kad „labiausiai pelninga žemės ūkio sritis – mokesčių nemokėjimas“, pridurdami, jog vienintelis pavykęs verslo planas kaime – tiesioginės išmokos.

Kiti patetiškai skaičiuoja, kad žemės ūkio sektoriuje dirba 234 tūkstančiai darbuotojų arba 17,6 proc. visų šalies dirbančiųjų ir sukuria net 44 proc. viso šalies eksporto.

Nori, bet negali – galėtų, bet nedrįsta

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2020 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje yra 114 181 ūkininkų ūkių. Šis skaičius apima didelius ir labai mažus, nuo lietuviškos ir ispaniškos sofos, močiutės sodybą valdančius ūkininkus. Vidutinis ūkio dydis – 12 ha. Iki 10 ha dirba daugiau kaip 85 tūkstančiai ūkininkų. Yra ir nerimą keliančių skaičių: daugiau kaip 38 proc. žemdirbių – pensinio amžiaus žmonės, kurie dėl suprantamų priežasčių atsisako ūkininkavimo. Jiems tikriausiai aktualiausi žemės nuomos, pardavimo ir nedidelės pensijos klausimai. Nemažai aktyvesnių smulkiųjų ūkininkų ryžtasi plėsti savo ūkius, gaminti daugiau produkcijos ir tiekti ją į rinką. Dažnai bijoma įsipareigojimų ir pernelyg sunkių biurokratinių reikalavimų.

Vis dar labai gaji nuomonė, kad ES parama turi būti duodama už dyką. Kiekvieną kartą paskelbus šaukimus ES paramai gauti, ypač smulkiesiems ūkiams ar jaunųjų ūkių įsikūrimui, suaktyvėja žemės turintys žmonės, galvojantys, kad įregistravus ūkį ES paramos pinigai pradės plėšyti kišenes. Tokie „būsimieji ūkininkai“ aktyviai klausia, skaičiuoja, bando įsisprausti į normatyvus, net tiksliai nežinodami, kas tas ūkininkavimas, neturėdami verslo idėjos... Tuo tarpu asmenys, valdantys mažesnius žemės plotus ar turintys mažus gyvulininkystės ūkius, dažnai pabūgsta įsipareigojimų, ateinančių su paramos pinigais. Dažnai jie nepasiryžta ieškoti išorinių finansų šaltinių ūkio gyvybingumo gerinimui ir lieka tame pačiame lygmenyje, įdėdami daug darbo, bet „neužaugindami“ pelno.

Delikatus ir svarbus valstybinės žemės įsigijimo ar nuomos klausimas. Jauniesiems ūkininkams Lietuvos valdžios institucijų pozicija iki galo nėra aiški: kiek numatoma skirti dėmesio jaunimui kaime, jauniesiems ūkininkams ir jų žemės ūkio veiklai; kokios paramos sistemos bus taikomos; kokie numatomi pagrindiniai prioritetai?

Ko trūksta – paslaugų, žinių ar noro?

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba kasmet atlieka žemdirbių apklausas, vykdo tyrimus, siekdama nustatyti teikiamų paslaugų kokybę, reikiamų žinių poreikį, bendradarbiavimo galimybes. Šių metų pavasarį įstaiga viešai kvietė smulkiųjų ūkių šeimininkus dalyvauti tyrime, siekdama išsiaiškinti, kokių paslaugų ar konsultacijų tokių ūkių šeimininkams labiausiai reikia. Analizuojant tyrimo rezultatus, nustebino faktas, kad smulkiais ūkiais identifikuojasi skirtingus žemės plotus valdantys žemdirbiai. Pavyzdžiui, 600 ha turintis ūkininkas vadina save „smulkiu ūkininku“, kaip ir kitas – 50 ha valdantis ūkininkas.

Tad akivaizdu, kad Lietuvoje trūksta tikro apibrėžimo ir suvokimo, kas yra smulkus ūkis. Be to, kalbant apie smulkų ūkį reikėtų įvertinti ne tik valdomą žemės plotą, bet ir tai, kas tuose plotuose auga. Palyginus, iš vieno hektaro uogyno ir vieno hektaro javų gaunama ekonominė vertė gali skirtis net keliais kartais.

Visi sutinka, kad reikia stiprinti smulkius šeimos ūkius, stokojančius finansinės paramos. KPP yra įvairių paramos priemonių, skirtų ir smulkiems, ir dideliems ūkiams.

KPP priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritis „Parama smulkiesiems ūkiams“ yra skirta tik smulkiųjų ūkių, kurių valdos ekonominis dydis (VED) yra nuo 4 000 iki 7 999 euro, rėmimui. Per visą 2014–2020 m. laikotarpį smulkiesiems ūkiams skirta beveik 50 mln. eurų paramos, lėšos buvo didinamos kelis kartus. Praėjusiais metais paraiškos buvo priimamos du kartus – sulaukta 2 463 paraiškų beveik 37 mln. eurų sumai. Priemonė finansuojama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir valstybės biudžeto.

Vis dar pasitaiko ūkininkų ir netgi jiems atstovaujančių socialinių partnerių, asocijuotų struktūrų narių, teigiančių, kad ūkininkai vangiai naudojasi teikiamos paramos galimybėmis, nes jiems trūksta mokymų, gerosios praktikos pavyzdžių, kvalifikuotų konsultantų, galinčių už juos pigiai, o galbūt ir visai už dyką parengti paraiškas, verslo planus ir kt.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) kasmet numato žemdirbių švietimo ir ugdymo priemones, nuolat skelbia žemdirbių švietimo ir ugdymo konkursus. Juose dalyvauja kvalifikacinius reikalavimus atitinkantys tiekėjai, socialiniai partneriai. ŽŪM iš jai 2020 m. skirtų biudžeto asignavimų numatė skirti skatinamąsias 200 eurų siekiančias stipendijas. Kas mėnesį nuo šio rudens iki metų pabaigos galėtų mokėti 130-čiai studentų.

Pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, neskirstydama savo klientų į didelius ir mažus ar stambius ir smulkius, teikia paslaugas bei konsultacijas visiems įvairių žemės ūkio sričių specialistams ir ūkininkams. Seminaruose bei mokymuose kasmet dalyvauja per 1 500 smulkiųjų ūkininkų. Peržvelgus paskutinių dviejų metų statistiką paaiškėjo, kad tarnybos specialistai smulkiesiems ūkiams padėjo parengti per 630 sėkmingų verslo projektų.

Laikas konstruktyvioms diskusijoms ir realiems veiksmams

Lietuvos ekonomikai žemės ūkis visais laikais buvo svarbi šaka. Statistika rodo, kad šioje srityje produkciją gamina ir realizuoja didelis skaičius šalies gyventojų. Ūkininkavimą reglamentuoja ne vienas teisės aktas, veiklą koordinuoja ar kontroliuoja nemažas kiekis institucijų, o jų interesus atstovauja taip pat nemažai organizacijų, asociacijų, sąjungų ir kt. – daug suinteresuotų šalių.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba – įstaiga, dirbanti su daugiau nei 6 tūkst. ūkininkų, iš kurių daugiau nei trečdalis yra smulkūs ūkininkai. Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta kalbos, kad įstaiga teikia paslaugas, konsultuoja, organizuoja mokymus tik stambiesiems ūkiams, kas iš tiesų neatitinka realybės. Kaip ir buvo minėta straipsnyje, organizacija atliko ir viešą smulkiųjų ūkių apklausą, siekdama sužinoti esminius smulkiųjų ūkių poreikius ir dar labiau savo paslaugas adaptuoti ūkio veiklos gerinimui. Prie jos buvo kviečiamos prisijungti organizacijos, atstovaujančios smulkius bei šeimos ūkius, tačiau jų įsitraukimas buvo minimalus arba jo visai nebuvo. Tad kyla klausimas: šiam segmentui neaktualios konsultavimo paslaugos, mokymai ar tiesiog atitinkamoms organizacijoms patogu viešai kaltinti, bet neiti į diskusiją ir kartu kurti pridėtinę vertę smulkiems ūkiams?

Konsultavimo tarnyba, siekdama sumažinti įtampą tarp smulkių ir stambių ūkininkų, nori pakviesti visas žemdirbiškas organizacijas, atstovaujančias ūkininkų interesus prie vieno bendro stalo atvirai ir skaidriai diskusijai, kurioje būtų aptartas konsultavimo paslaugų bei mokymų poreikis smulkių ūkių segmentui, jų lūkesčiai.

Diskusija bus organizuojama rugsėjo mėnesio pradžioje. Į ją bus kviečiami LR Žemės ūkio rūmų, Lietuvos ūkininkų sąjungos, LR ŽŪM atstovai ir kt.

Tikimasi, kad tai bus pirmas žingsnis į konstruktyvią diskusiją, tikrus sprendimus ir realią naudą ūkininkams. Bus sumažintas susipriešinimas tarp organizacijų, kurių pagrindinis tikslas – kokybiška ir savalaikė pagalba žemdirbiams.