Amžinojo poilsio išėjus ilgamečiam miškininkui, buvusiam Biržų miškų ūkio direktoriui Visvaldui Cemnolonskui, daug jį pažinojusių žmonių sakė prieš jį lenkiantys galvą.

Biržiečiai kalbėjo ne tik apie sumanų krašto miškų tvarkymą. V. Cemnolonską pažinojusieji sakė pirmiausia jį gerbiantys už rūpinimąsi žmonėmis. Tikėkimės, kad apie šią neeilinę asmenybę dar ne kartą rašys istorikai ir kraštotyrininkai.

Viena iš dėmesio vertų istorijų – kaip V. Cemnolonskas sugebėjo iš Černobylio pragaro ištraukti Biržų miškų urėdijoje dirbančius vyrus ir tokiu būdu išsaugoti jų sveikatą bei gyvybę.

Didžiausia pasaulyje atominė avarija

Ši istorija tampa itin aktuali šiandien, kai šalia buvusios Černobylio elektrinės kilo gaisras ir ne tik Ukrainos, bet ir Europos sąjungos viršūnės meta pajėgas jam gesinti. Dėl šio gaisro vėl padidėjo radiacijos pavojus.

Be to, kaip tik šiomis dienomis visas pasaulis mini 34-ąsias tragedijos Černobylio AE metines.

1986 metų balandžio 26 – osios naktį įvyko didžiausia pasaulyje atominės jėgainės avarija, turėjusi globalaus masto pasekmių. Sprogus reaktoriui ir kilus gaisrui į aplinką pateko radioaktyvios medžiagos. Oficialiai žuvo 56 žmonės, avarijos metu iš miesto ir apylinkių buvo evakuota apie 130 tūkst. gyventojų.

Dabar reaktorius yra užbetonuotas sarkofage, o šis dengtas nauja apsaugine arka, tačiau Černobylio zona išlieka viena iš pačių radioaktyviausių vietų visoje Žemėje. Apsaugos zona aplink Černobylio AE yra 30 km spinduliu. Šiuo metu Černobylyje gyvena tik pakaitomis dirbantys 3000 mokslininkų.

Įvairiais skaičiavimais, dėl priežasčių, susijusių su katastrofa, žuvo 10 tūkstančių žmonių, dar 3,5 milijono susirgo. Dėl radiacijos susirgimų skydliaukės vėžiu padažnėjo dešimčia kartų.

Lietuvoje ši nelaimė į atmintį ypač įsirėžė maždaug 7 tūkst. mūsų šalies gyventojų, kurie per prievartą buvo nusiųsti likviduoti avarijos padarinių ir tiesiogine šio žodžio prasme buvo paaukoti: žmonėms net nebuvo suteiktos būtiniausios apsaugos priemonės. Todėl daug grįžusiųjų iš Černobylio sunkiai susirgo ir mirė, kiti buvo kankinami įvairių negalavimų – negalėjo turėti vaikų ir kt.

Prieš direktorių kelia kepurę

Biržietis 59 metų Virgilijus Morkūnas pasakojo į Biržų miškų ūkį atėjęs dirbti 1983 metais. Čia savivartės vairuotoju dirbo keturiolika metų.

Miškų ūkyje tuo metu buvo sukurta stipri darbinė infrastruktūra, sukurta gera darbuotojų ir vadovaujančio personalo komanda. Buvo barai, brigados. Kiekviena atliko savo darbą – sausino girią, tiesė kelius, lygino sankasas. V. Morkūnas dirbo kelių tvarkymo ir priežiūros bare.

Jis prisimena, kad apie Černobylio elektrinėje įvykusią avariją žmonės nieko nežinojo. Tik praėjus kelioms savaitėms po avarijos per radiją išgirdo pranešimą, kad Skandinavijos valstybėse pakilęs radiacijos lygis.

Tuo metu jie dirbo Skultiškio karjere, prie Akmeniškio linijos. Pamena, kad buvo labai gražios saulėtos dienos. Vyrai prie vieno eglyno susirinkdavo papietauti. Vis stebėdavosi, kodėl susiraitę šiųmečiai eglių ūgliai. Niekas neįtarė, kad praslinko radiacijos banga. Tik vėliau sužinojo, kad Černobylio atominėje elektrinėje įvyko avarija.

Gegužės mėnesį V. Morkūnui kažkas iš įmonės vadovybės pasakė, kad kai kurie vyrai kitą dieną turi pasirūpinti, jog jų vairuojamų mašinų bakai būtų pilni kuro. Taip pat liepta pasiimti maisto dviem dienoms, o iš kasos buvo išmokėta po 40 rublių komandiruotpinigių.

Visiems buvo pasakyta važiuoti į tuometinės MSV (melioracijos sausinimo valdybos) teritoriją. Į čia, kiek pamena, atvažiavo jis, Povilas Stapulionis, Algis Vėžys, Almantas Viederis. Jie poromis vairavo keturias mašinas – KAMAZ ir ZIL.

„Mums buvo pasakyta – nuvažiuokit, laukit, bus atliktas patikrinimas“, - pasakojo V. Morkūnas.

Tik atvažiavę į MSV teritoriją jie iš kitų įmonių susirinkusių vyrų sužinojo, kad visi kolona važiuos į Panevėžį.

Po to jų mašinos bus keliamos ant traukinio platformos ir visi bus vežami į Pripetę likviduoti avarijos padalinių - vežti gruntą, kitas liekanas.

„Tada paliko nesmagu. Vyrai pradėjo kalbėti, kad per prievartą neišveš. Kai kurie pradėjo gadinti mašinas – vienas į baką įpylė cukraus, kažkas sukeitė laidelius. Bet vėliau žmonės buvo perspėti nieko nedaryti, nes už sabotažą gresia atsidurti „disbate“ (disciplinos batalione).

MSV teritorijoje žmonės išbuvo iki pietų. Buvo patikrinti jų automobiliai bei dokumentai – pasai ir kariniai bilietai.

Virgilijus gerai neprisimena, kas tuomet UAZ automobiliu atvažiavo iš Biržų miškų ūkio. Darbuotojams buvo pasakyta, kad sėstų į mašinas ir grįžtų atgal, nes „mes nebevažiuojam“.

Sugrįžus į Biržų miškų ūkio teritoriją prie garažo stovėjo direktorius V. Cemnolonskas. V. Morkūnas prisiminė pravažiuojant pyptelėjęs, o direktorius pakėlęs ranką.

Kitą dieną miškų ūkio vairuotojai darbavosi karjere. Valgydami pietus visi pradėjo dalintis įspūdžiais. Tuomet vienas iš nekviestų į Černobylį vairuotojų pasakė, kad gerai, jog „direktorius įsikišo“. Kažkas girdėjo direktorių kalbant, kad reikia kažką daryti. „Vyrų į peklą neišleisiu“, - sakęs jis. Kažkas dar pajuokavę, kad jam ne žmonės rūpėjo, bet technikos nenorėjo išleisti. Bet kiti užginčijo, kad tai esanti nesąmonė - jam pirmiausia rūpėję žmonės.

Tais pačiais metais V. Morkūnas prisiminė sykį prie benzino kolonėlės susitikęs direktorių V. Cemnolonską. Direktorius pats priėjo prie vairuotojo, padavė jam ranką. Žodis po žodžio įsikalbėjo. Direktorius domėjosi, kaip jam sekasi.

„Nebeiškentėjau. Pasakiau – ačiū, direktoriau, kad mus ištraukėt“, - pasakojo V. Morkūnas.

Tuomet V. Cemnolonskas jam pasidžiaugė, kad atrado buvusį karinio komisariato viršininką K. Matulionį, kuris „viską išsprendė“.

Kiek šis tarpininkavimas direktoriui kainavo, istorija nutyli.

„Jaučiu didelę pagarbą šiam žmogui. Jis neprisiėmė sau nuopelno net ir tokiu atveju, dėkojo už pagalbą kitam“, - kalbėjo pašnekovas.

Apie šią istoriją jis vėliau kalbėjosi ir su miškų ūkyje dirbusiu V. Cemnolonsko žentu Faustu Maruška. Šis irgi tada prisiminė, kad uošvis kalbėjęs apie tai, kad neleis vyrų į peklą išvežti.

„Direktorius V. Cemnolonskas buvo intelektualas ir pavyzdys visiems vadovams. Jo buvo visur pilna, jis sukūrė šitokią infrastruktūrą, viską apgalvojo. Pasvalyje jį vadindavo Brazausku. Aš buvau pasakęs, kad prieš V. Cemnolonską kelsiu kepurę. Keliu ją ir dabar“, - kalbėjo Virgilijus Morkūnas.

Nežinojo net iš vakaro

Biržietis 59 metų Almantas Viederis pasakojo Biržų miškų ūkyje dirbęs nuo 1985 iki 1994 metų. Tuo metu, kai įvyko Černobylio avarija, jis vežiojo valdžios atstovus.

Vieną dieną jis, kaip įprasta, atvažiavo į darbą. Nuvežė viršininkus, kur buvo suplanuota, ir grįžo į kontorą pasiimti kelionės lapo.

Vyras buvo informuotas, kad turi skubiai susiruošti ir nurodytu laiku nuvykti į melioracijos įmonės teritoriją.

Almantas prisimena, kad vienu KAMAZ markės automobiliu jis turėjo važiuoti poroje su Algiu Vėžiu. Kita transporto priemone, anot jo, turėjo vykti Virgilijus Morkūnas ir Aloyzas Nebilevičius.

A. Viederis prisimena, kad buvo pusdienis nerimo. Jis turėjo skubiai susiruošti, nespėjo net su savo jaunute žmona atsisveikinti. Jokios informacijos apie Černobylio atominėje elektrinėje buvusią avariją nebuvo, tik suprato, kad juos ruošia avarijos likvidavimo darbams.

Nuvykęs į melioracijos įmonės teritoriją čia pamatė aštuonis automobilius iš autoįmonės. Turėjo atvykti daugiau žmonių ir iš kitų organizacijų.

A. Viederis neprisimena, kas atvažiavo ir pasakė, kad visi miškų ūkio darbuotojai važiuotų atgal.

Tik grįžęs į namus apie tai, kas įvyko, jis papasakojo namiškiams.

„Vėliau girdėjau, kad V. Cemnolonskas sakė, kad jis negali leisti, jog iš miškų ūkio du paskutinius KAMAZ išvežtų. Bet tai buvo tik jo pasakymas. Jis suprato, kuo tas gresia, jam buvo gaila ne technikos, o žmonių“, - kalbėjo A. Viederis.

Tiesa, nors žmogui pavyko išsisukti nuo Černobylio, po metų su keliais urėdijos darbuotojais buvo keturiems mėnesiams paimtas arti plėšinių. Tačiau tai nepalyginamai geresnis dalykas, nei buvo ruošiama prieš tai.

„Aš V. Cemnolonską tik geru žodžiu galiu minėti. Užeidavau į jo kabinetą, jei reikėdavo medienos – niekada neatsakė. Sutikęs paklausdavo, kaip gyvenu, kaip šeima, ar viskas gerai. Jis vertino dirbančius žmones. Teko su direktoriumi važiuoti į Jelgavą, visą kelionę bendravome, dar kvietė mane stoti į medžiotojus“, - prisimena A. Viederis.

Kovojo dėl kiekvieno žmogaus

Buvęs Biržų rajono karinio komisariato viršininkas 86 metų Kazimieras Matulionis minėtame poste buvo nuo 1979 metų iki 1983 – ųjų. Tačiau net ir išėjęs į pensiją susitikdavo su naujais savo buvusios darbovietės vadovais.

Biržų miškų ūkio direktorių Visvaldą Cemnolonską jis pažinojo nuo 1979 metų.

„Mes labai gerai sutarėme. Būdavo, kareiviai sugrįždavo iš tarybos, V Cemnolonskas su jais susitikdavo ir kviesdavo į įmonę dirbti. Jis asmeniškai paaiškindavo žmonėms, kokios sąlygos, ką reikėtų dirbti“, - pasakoja K. Matulionis.

„Pagal nurodymus iš Vilniaus turėdavome išsiųsti asmenis tam tikriems darbams. Būdavo sudaryti sąrašai, žmonės pereidavo medicininę komisiją. Būdavo, kad kai kurių organizacijų vadovai prašydavo jų darbuotojų neišsiųsti, tad vietoj jų paimdavom kitus. V. Cemnolonskas buvo konkretus, pažinojo visus savo žmones. Jis kaip tarpininkas ateidavo ir prašydavo, kad jo žmonių neišsiųstų. Susitardavome žmogiškai. V. Cemnolonskas turėjo diplomatinių gabumų su viršininkais kalbėti. Tokie kaip jis buvo pavyzdys kitoms įstaigoms“, - prisiminė K. Matulionis.

Pašnekovas sakė šiek tiek žinantis apie istoriją, kai į Černobylį buvo vežami Biržų rajono gyventojai. Tiesa, tais laikais ne viskas buvo skelbiama.

K. Matulionis minėjo, kad V. Cemnolonskas prašė tarpininkauti dėl savo darbuotojų, jog jie neišvyktų į Černobylį. Ir jis žino, kad V. Cemnolonskas pasiekė savo, darbuotojų neišleido.

„Jis kovojo dėl kiekvieno žmogaus“, - kalbėjo K. Matulionis.

Buvęs karinio komisariato vadovas neslėpė, kad tai padaryti buvo sudėtinga, nes buvo vedama tiksli apskaita, buvo žinoma viskas apie galimus darbuotojus – jų šeimyninė padėtis, amžius, sveikata. Ne taip, kaip dabar, kai net tiksliai nežinoma, kiek mokinių nelanko mokyklos.

„Ir apie radiaciją aš žinau daug daugiau nei apie dabartinį karantiną“, - kalbėjo Kazimieras Matulionis.

Niekada nesigyrė

V. Cemnolonsko dukra Dalia Maruškienė sakė girdėjusi tėtį kalbant, kad jaunus vyrus nori paimti į Černobylį. Jis dejavo, kad neliks kam miške dirbti. O kaip ten viskas įvyko, ji nežino.

„Jis turėjo daug pažįstamų, galėjo prieiti prie kiekvieno, jam buvo tas pats, ar ministras, ar paprastas žmogus. Jei buvo reikalas, jis ėjo, šnekėjo, įtikinėjo. Ir taip mokėjo išaiškinti, kad juo patikėdavo“, - kalbėjo D. Maruškienė.

Buvusi V. Cemnolonsko sekretorė Julė Šeštokienė, įmonėje dirbusi nuo 1977 metų, apie Černobylį sakė nieko nežinanti.

Tik pamena, kad miškų urėdijoje lankydavosi labai aukšto rango pareigūnai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Maskvos.

„Kaip vadovą jį laikau tikru vadu. Jis buvo griežtas, bet labai geras žmogus“, - apie V. Cemnolonską kalbėjo J. Šeštokienė.

Buvęs miškų ūkio inžinierius Rimvydas Mačiukas apie nuo Černobylio išgelbėtus biržiečius sako nežinantis, tačiau mano, kad V. Cemnolonskas turėjo pakankamai įtakos ir pažinčių, jog galėtų taip padaryti.

„Jis mus, kolektyvo narius, stengdavosi uždengti prieš tuometinę valdžią. Jis daug ko nepasakojo, bet taip pasielgti tikrai galėjo“, - sakė R. Mačiukas.

Buvusio miškų ūkio vyriausiojo inžinieriaus, pirmosios direktoriaus rankos Stasio Atraškevičiaus žmona Elena sakė negirdėjusi tokios istorijos, nes su moterimis tokia informacija nesidalindavo.

„Jei toks darbas buvo padarytas, tai slapčia“, - sakė E. Atraškevičienė.

Nieko apie šią istoriją nežinojo ir meistre 30 metų urėdijoje dirbusi Birutė Vaivadienė.

Anot jos, V. Cemnolonskas buvo geras žmogus, intelektualas. Daug ką numatydavo. Buvo labai reiklus, todėl ir miškų ūkį pakėlė.

Biržų miškų urėdijos viešųjų ryšių specialiste dirbusi Jurgita Bruniuvienė sakė rinkusi buvusio miškų ūkio direktoriaus atsiminimus apie įmonės veiklą ir istoriją. Jie saugomi miškų ūkio muziejuje.

Apie Černobylio istoriją V. Cemnolonskas jai irgi nieko nepasakojo. „Nesistebėčiau, kad taip būtų buvę – jam tokie dalykai būdingi“, - sakė J. Bruniuvienė.

Saulė Vaitaitė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"