2019 metams riebų tašką padėjo Nijolė Oželytė, ištardama vardą: Ingrida Šimonytė, ir paaiškindama, kad mato ją kaip vienintelę, kuri turi potencialo būti lyderiu Lietuvoje 2020-aisiais.

Mažai kam kilo abejonių, jog tai yra žinelė nuo Vytauto Landsbergio. Eik, Nijolyte, pasakyk jiems...

Profesorius 2020 metais pamėgins susukti dar vieną savo politinio serialo seriją.

Tai ką tuomet kudakuoja Oželytė? Kokia Ingrida? Manau, kad Oželytei tiesiog iš jaudulio susipainiojo liežuvis: jos užduotis ne Ingrida, o intriga.

Dar geresnis klausimas yra toks: kodėl atskleisti uždangą ir ištarti pirmuosius žodžius šiame spektaklyje buvo patikėta būtent Oželytei? Paklauskite manęs, nes aš trumpai į šį klausimą neatsakysiu! Kodėl? Todėl, kad, kaip sakė Marshalas McLuhanas „The medium is the message“, o mūsų atveju, pasiuntinys ir yra pati žinutė.

Pradėsiu iš tolo: tų, kurie pasirašytų tokiai misijai, profesoriaus apkaboje liko labai mažai. Paprastai šį vaidmenį atliekantis Algimantas Čekuolis nudėvėtas apsimestinėje Visagino AE reklamoje. Donatas Katkus prarado vertę reklamuodamas Eurovaistinę. Kas dar galėtų su ašara aky ištarti „Int... grida!“? Jos bičiulė Aušra Maldeikienė - galėtų. Tačiau ji tik neseniai konservatorė, o prieš tai varė ant jų kaip pasamdyta. Be to, Aušra dar vis aušta po muštynių su Macu lėktuve.

Belieka Oželytė...

Ir dabar jau pasakysiu labai asmeniškai: nuo pat to momento, kai ne savo iniciatyva pateko į šį pasaulį, Oželytė visą laiką su ypatingu atsidavimu šneka svetimais tekstais ir vykdo ne savo sumanymus. Ir aktorystė čia, kaip sakydavo Grybauskaitė, beveik „ne prie ko“.

Cituoju: „Profesoriau, jums nelinkėsiu nieko. Linkiu visiems semtis, semtis ir semtis iš jūsų“, - sakė ji Landsbergiui 85-ojo gimtadienio proga kaip kokiam nors Ošo ar Mirzabajui, kuriam juk nelinkėsi nei sveikatos nei sėkmės, nes jis pats yra viso ko šaltinis.

Taip, jūs perskaitėte teisingai: Landsbergis Oželytės gyvenime nėra pirmasis pranašas.

Jos vardas ir tarybinių laikų telefono numeris yra tokio Mirzos Kimbatbajevo asmeninėje knygelėje, saugomoje Lietuvos archyve kartu su kitais įrodymais klaikaus nužudymo byloje.

Tas Mirza buvo subūręs sektą, kuri išvaduodavo nuo visuomenės raiščių kūrybiškas sielas, reikalaudamas visiško paklusnumo, versdamas kompleksų apsėstus vidutinių gabumų menininkus ubagauti, nuogiems maudytis upelyje ir užsiimti atsitiktiniu ritualiniu seksu. Finalas buvo Vilniuje, kai to Mirzos asistento Abajaus nurodymu kraupiausiu įmanomu būdu buvo nužudytas garsus aktorius.

Ir, nepaisant to, kad dabar Oželytė turi kitą gyvą šventąjį, pirmasis vis prasimuša, kai ji važiuoja per mokyklas ir pasakoja jaunimui, kaip reikia tapti savimi. Mirzos „filosofijos“ leitmotyvai nejučiom sunkiasi iš jos sąmonės srauto ir smalsiam žmogui teikia peno apmąstymams apie iliuzijų ir netikrų pranašų nelaisvę, į kurią yra papuolusi ne tik šios vargšės Nijolytės, bet ir didelės dalies mūsų visuomenės valia. Laisva valia, kuri tokia būti nenori ar nemoka.

Oželytė dar suteikė ir vilties. Jos žiniomis, kitąmet viskas jau keisis, nes Lietuvos vaikščiojimas po dykumą su Moze (čia ji, žinoma, turėjo galvoje patys žinote ką) baigiasi, mat... išmiršta tie, kurie buvo nelaisvėje. Taip kalbėjo gyva aktorė-komunistė, Atgimimo metais tapusi Komunistų partijos Centro komiteto nare. Išeitų, kad kalba „Walking dead“ - gyva numirėlė? Ar jūs matote savo vaidmenį ir šiame seriale?