Ūkininkai jau seniai muša pavojaus varpais – Lietuvoje mažėja ir galvijų, ir jų bandų skaičius. Ožkų, kaip rodo statistika, per pastaruosius penkerius metus pagausėjo, tačiau skaičiai neatspindi realios situacijos. Per pastaruosius metus, 2019-aisiais, sumažėjo ir ožkų, ir jų augintojų skaičius. Dalis stambesnių ūkių, laikančių ožkas ir prekiaujančių ožkų pieno produktais, jau dabar svarsto, jog neapsimoka užsiimti šiuo verslu, yra ir tokių ūkininkų, kurie nutraukė veiklą. Ožkų augintojai tvirtina, jog šie metai ožkininkystei gali būti lemiami.

Išliks tiks stipriausi  

„Ko gero, šie metai – išbandymų. Rinkoje išliks tiks stipriausi ožkų augintojai, o visi kiti augins tik po kelias ožkas savo reikmėms. Naujų, stambesnių ožkų ūkių Lietuvoje, vargu, ar atsiras. Bendra gyvulininkystės tendencija tokia, jog gyvulių Lietuvoje apskritai mažėja, niekas nenori auginti, nes ekonomiškai neapsimoka. Tas pats ir su ožkininkyste“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos pirmininkė Dalia Ėmužytė.

Ji – viena didžiausių ožkų augintojų Lietuvoje. Širvintų rajone, Griciūnų kaime, esančiame D. Ėmužytės ūkyje – apie 500–600 ožkų, bet ir ji teigia, kad vien iš ožkų būtų sudėtinga išgyventi.

Ožkininkystės perspektyvų šalyje neįžvelgia ir ūkininkė iš Molėtų rajono Roma Bartkuvienė.

„Ir toliau mažės ožkų ir jų augintojų, nes Lietuvoje su žemės ūkiu darosi kažkas negero. Ožkas gali auginti tik entuziastai, kuriems negaila savęs, laiko, nervų“, – teigė R. Bartkuvienė.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) Ūkinių gyvūnų registro 2019 m. spalio 1 d. duomenimis, Lietuvoje buvo registruota 15,31 tūkst. ožkų, o jų laikytojų skaičius siekė 4,07 tūkst. Nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 1 d. ožkų skaičius padidėjo 4,21 tūkst., arba 37,9 proc., o ožkų laikytojų skaičius padidėjo 0,5 proc. Tačiau šiais metais ožkų, nors ir nežymiai, bet sumažėjo – nuo 15,32 tūkst. iki 15,31 tūkst., o augintojų – nuo 4,17 tūkst. iki 4,07 tūkst.

„Mažų ūkelių, kurie laiko dvi, tris ar dešimt ožkų, pastaraisiais metais daugėjo, bet tam įtakos turėjo ir susietoji parama. Kai prieš keletą metų už ožkas pradėjo mokėti išmokas, gyventojai jas pradėjo registruoti, bet realybėje gyvulių nepagausėjo“, – sakė D. Ėmužytė.

Dideli ūkiai neįžvelgia perspektyvos

Lietuvoje daugiausiai auginama pieninių ožkų. Jų pieno produktai labai vertinami kaip sveikatai itin palankūs, turintys daug žmogaus organizmui naudingų medžiagų, todėl daugelis šiuos produktus vartoja.

ŽŪIKVC Gyvulių veislininkystės informacinės sistemos 2018–2019 m. duomenimis, iš vienos ožkos per metus vidutiniškai primelžiama 661 kg pieno bei vidutiniškai gaunama 26,2 kg pieno riebalų ir 19,7 kg pieno baltymų.

Ožkų augintojai vietos rinkoje plėtros galimybių nemato, o eksportuoti yra per maži. Mažėja žmonių, galinčių patikėti, kad ožka gali būti pelningo verslo ūkinis gyvūnas. Ūkininkams vis labiau neapsimoka auginti ožkų.

„Pavienių ožkų augintojų yra palyginti nemažai, bet jie dažniausiai ožkas laiko savo reikmėms ir nedaro iš to verslo. Tačiau didelių ožkų ūkių mažėja, nes normaliai vystyti didelį ūkį reikia labai daug investicijų. Be to, didelės įtakos turėjo ir perėjimas nuo lito prie euro – tuomet ožkų produkcija atpigo tris kartus, o išlaidos ožkų augintojams išaugo. Ožkų pieno produkcijos kilogramas litais kainavo 60–70 litų, o dabar kainuoja nuo 15 iki 25 eurų, o visos išlaidos ožkų auginime ir produkcijos gamyboje išliko santykiu vienas litas į vieną eurą ar netgi išaugo. Akivaizdu, kad iš ožkų ūkio išgyventi yra sunku. Tiems, kas tikėjosi, jog iš ožkų produkcijos uždirbs, teko nusivilti, todėl daug ūkininkų, kurie kažkada svajojo plėsti ūkius ir juos didinti, šiuo metu savo ketinimus yra atidėję arba netgi išvis yra likvidavę ožkų ūkį“, – teigė D. Ėmužytė.

Vienas tokių – didelio, stipraus ūkio Molėtų rajone savininkai Giedrius ir Birutė Prakapavičiai. Be kitų galvijų jie laikė ir ožkas, iš jų pieno gamino sūrius, jogurtus.

„Gyvulininkystę plėtoti pabaigiau, visiškai jos atsisakiau,“, – „Ūkininko patarėjui“ patvirtino G. Prakapavičius.

Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos pirmininkė apgailestauja, jog dėl ekonominės situacijos šalyje yra palyginti nedaug žmonių, kurie perka nepigią ožkų pieno produkciją.

„Išauginti ir pagaminti gerą produktą kainuoja daug, o rinka nepasiruošusi jo pirkti. Dalis žmonių nemąsto, kokios kokybės maistą valgo, ir perka pigesnius produktus. Yra mažai žmonių, kurie kreipia dėmesį į produktų kokybę ir išgali jų nusipirkti, o didžioji dalis gyventojų mąsto, kaip išgyventi – jie neįperka ožkų produkcijos“, – apgailestavo asociacijos vadovė.

Perkančiųjų ožkų pieno produktų sumažėjo ir dėl didžiulės emigracijos – iš šalies išvažiavo kone milijonas gyventojų.

Iš emigrantų – į ožkų augintojus   

ŽŪIKVC Ūkinių gyvūnų registro 2019 m. spalio 1 d. duomenimis, daugiausia ožkų bandų registruota Vilniaus (343 vnt.), Alytaus (185 vnt.) ir Panevėžio (151 vnt.) rajonų savivaldybėse. Vilniaus krašte ūkininkauti nėra lengva, nes čia nemažai nenašių žemių, kalvotų sklypų, bet pasirinkimą auginti ožkas šiame krašte, pasak D. Ėmužytės, daugiausia lemia ne žemės, o tai, jog arti yra Vilnius. Laikantys po kelias ožkas žmonės nedidelius kiekius ožkų pieno, sūrio, jogurtų veža parduoti į sostinę.

„Kas augina kelias ožkytes, tiekia ožkų pieno produktus Vilniaus zonai. Rinka čia didelė, gal todėl daugiau ožkų augintojų koncentruojasi Vilniaus krašte. Stambieji ožkų ūkiai daugiausiai išsidėstę apie Vilnių, Kauną, Varėnos krašte, o visur kitur ožkų augintojai yra maždaug tolygiai pasiskirstę“, – pasakojo D. Ėmužytė.

Plungės rajone ūkininkaujantys Aušra ir Vytautas Pupkevičiai laiko virš 30 ožkų bandą ir gamina ožkų pieno sūrius, kuriuos dažniausiai parduoda turguje Palangoje. Seni klientai sūrių įsigyti atvažiuoja ir tiesiai į namus.

„Ožkas auginame beveik septynerius metus. Ūkyje mes dirbame tik dviese su vyru. Plėstis neketiname, nes tuomet reikėtų samdyti žmonių, kurių nėra, o mums jau būtų nebeįmanoma visko aprėpti“, – teigė Aušra Pupkevičienė.

Aušra ir Vytautas Pupkevičiai – buvę emigrantai, prieš dešimt metų grįžę iš Didžiosios Britanijos ir įsikūrę sodyboje Plungės rajone. Ožkomis susidomėjo dar gyvendami Anglijoje.

„Londono supermarkete akys užkliuvo už ožkos sūrio pakelio. Vyras tuomet turėjo sveikatos negalavimą – kilo skrandžio rūgštys ir rėmuo graužė, o internete radome informacijos, kad tokiais atvejais padeda ožkų pienas. Paskui pradėjome labiau domėtis ožkomis, pamatėme, kad įvairiose šalyse jos sėkmingai auginamos, todėl ir mes, grįžę į Lietuvą, nusprendėme auginti ožkų ir gaminti jų pieno produktus“, – pasakojo A. Pupkevičienė.  

Ožkų produkcijos nebeįperka

Molėtų rajone Giedraičių seniūnijoje Bekupės kaime ūkininkė Roma Bartkuvienė laiko 50 ožkų, gamina jų pieno sūrius.

Ūkininke ji tapo atsikrausčiusi į tėviškę iš didmiesčio, kur iki tol užsiėmė tekstilės verslu.

„Nesu tas ūkininkas, kuris visą gyvenimą iš to gyveno. Visai neseniai apsigyvenau sodyboje, o ožkytes įsigijau ne todėl, kad verslą ketinau daryti, o dėl to, kad reikėjo kažkuo užsiimti, dėl artimųjų sveikatos reikėjo ožkų pieno. Nieko apie ožkų auginimą nežinojau, nesupratau, todėl ir įlindau“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė R. Bartkuvienė.

Iš pradžių ji įsigijo vieną, paskui – antrą, trečią ožkelę. Melžti nemokėjo, tad teko mokytis. Taip susiklostė, kad šalia Giedraičiuose pradėjusiam dirbti gurmaniško šokolado ir ledų cecho įkūrėjui Domantui Užpaliui reikėjo pieno savo produkcijai gaminti. Taip R. Bartkuvienės ožkos tapo pieno tiekėjomis jo cechui.

„Kai Domantas atidarė cechą, jam reikėjo pieno ledams, o aš tada turėjau viso labo tik tris ožkeles, bet kai atsirado galimybė parduoti ožkų pieną, įsigijau ožkelių daugiau. O iki tol nelabai buvo kur dėti pieno, todėl ir laikiau tik kelias ožkas savo reikmėms. Dabar gaminu ir sūrius, juos parduodu turguose. Mano ūkis – nedidelis, be jokių investicijų – ką pati pasidariau, tą ir turiu, bet užtat ramiai miegu, bankai manęs nežadina ir nekelia šoko“, – sakė ūkininkė.

Plėsti savo ūkio ji nežada – ir toliau žada laikyti panašaus dydžio ožkų bandą.

„Vienam žmogui nudirbti visus darbus laikant 50 gyvulių – didelis darbo krūvis: pradedant nuo ožkų priežiūros, šėrimo, melžimo, pieno apdorojimo, sūrių gamybos iki produkcijos išvežimo, pardavimo. Kelias nuo gyvuliuko iki sūrio patekimo pas klientą – ne toks trumpas ir gana sunkus. Nežinau, kiek tam entuziazmo dar turiu, – svarstė R. Bartkuvienė. – Jeigu norėtum plėsti ūkį – reikia darbo jėgos, o pas mus jos nėra ir nebus. Ieškojau ir darbo biržoje, bet nesėkmingai. Aplinkiniai gyventojai iš  Giedraičių važinėja į darbą Vilniuje, o kas nevažinėja, tai jau ir nevažinės, ir nedirbs…“

Ūkininkė apgailestauja, kad ožkų pieno produktus įpirkti gali ne visi norintys, nes jie nėra pigūs.

„Rinkoje esu septynerius metus. Iš pradžių, kai dar buvo litai, žmonės pirko ir valgė ožkų pieno sūrius, o dabar, atėję į turgelį, sako, jog taupo, ir perka tik nedidelius gabalėlius sūrio. Kuo toliau, tuo labiau tie sūrio gabaliukai mažėja“, – tvirtina R. Bartkuvienė.

Violeta GUSTAITYTĖ