Ką iš naujojo Seimo darbo pradžios būtų galima spręsti apie opoziciją? Ko iš jos vertėtų ir ko nereikėtų tikėtis? Ar opozicinėmis pasiskelbusios Seimo frakcijos akylai stebės ir iki paskutinio kaulelio narstys daugumos sprendimus, kaip ir priklauso parlamentinėse demokratijose, ar, mikliai persidažiusios kailį, patylomis prisijungs prie valdančiųjų?

Šachmatai ir kortos

Daugeliui rinkėjų nė motais, kad į rinkimų urną mesdami biuletenius jie ne tik į valdžią renka norimus kandidatus, bet ir balsuoja už opoziciją. Šalį valdys daugumos atėjusių į rinkimus išrinkti politikai, o mažumą turės guosti tai, kad be darbo Seime neliks ir didžiausio jos pasitikėjimo sulaukę kandidatai. Jie formuos opoziciją, demokratinėse šalyse būtiną politinę atsvarą parlamente, kontroliuojančią valdančiosios daugumos veiksmus ir verčiančią ją dirbti visuomenės, o ne siaurų interesų grupių labui. Po naujų rinkimų pozicija ir opozicija gali apsikeisti vietomis, tad valdantieji, įsitvėrę politinės daugumos buldozerio svirčių, paprastai nepuola griauti to, kas teisėtai priklauso opozicijai. Taip įprasta Vakarų demokratijose, kur galioja griežtos politinio žaidimo taisyklės, ir politinės figūros parlamentinio žaidimo lauke juda nuspėjamai ir aiškiai.

Šiam Seimui pirmininkauja šachmatų didmeistrė, tad, regis, galėtume lengviau atsikvėpti: galbūt ir ši valstybės institucija, „Vilmorus“ piliečių pasitikėjimo reitinge stabiliai užimanti priešpaskutinę vietą, pamažu užsitarnaus žmonių pagarbą? Juk didmeistrė neleis, kad bokštai šachmatų lentoje šuoliuotų it žirgai, juodųjų pėstininkai nė už ką nekirstų baltųjų, o žaidimo metu figūros keistų ne tik taisyklėse nurodytą veikimo būdą, bet ir savo spalvą. Tuo labiau, kad valdančioji dauguma iškart po rinkimų iškilmingai pasižadėjo diegti aukštą politinio žaidimo kultūrą.

Visgi jau po pirmųjų 13-ojo Seimo politinių ėjimų akyse ištirpo oriai paskelbta šachmatų etiudo užduotis „Baltieji pradeda ir laimi“. Skiriant Seimo vadovybę ir tvirtinant Ministrą Pirmininką, šachmatų lentoje viskas taip pakriko ir susijaukė, kad tapo nebeaišku, ar žaidžiama šachmatais, ar šaškėmis, ar visko mačiusiomis riebaluotomis kortomis vėl pliekiamas „durnius“.

Nei baltas, nei juodas

Pirmaisiais besišypsančios Seimo pirmininkės ėjimais buvo grakščiai pradėtas „žaliasis“ (arba, pasak kai kurių, „kolchoznikų“) gambitas: vienas, du, trys, ir didžiausia opozicinė Seimo frakcija liko be savo atstovų Seimo, o vėliau – ir jo komitetų vadovybėje. Žadėtoji nauja politinė kultūra šovė į viršų kartu su žiūrovų antakiais. Pirmą kartą per 30 metų! Va čia tai ėjimas! Vieniems atitokusiems pratrūkus ploti, kitiems – švilpti, didmeistrė pateikė kitą staigmeną: į strategiškai svarbią poziciją prie svarbiausių Seimo figūrų buvo iškeltas pėstininkas iš mažos opozicinės frakcijos. Žiūrovai vėl sušurmuliavo, ir visai be reikalo: juk sakoma, kad svarbu ne ūgis, bet smūgis. O valdančioji dauguma premjerės tvirtinimo Seime iššūkio smūgį atlaikė sėkmingai: pritrūkus valdančiųjų balsų, į pagalbą atskubėjo opozicijos atstovai. Balsavime nedalyvavo 8 socialdemokratai, tarp jų ir naujasis Seimo vicepirmininkas Julius Sabatauskas, pavieniai „valstiečiai“ ir „darbiečiai“, o posėdžių salėje likę opozicinių frakcijų nariai, tarp jų ir didžioji dauguma „valstiečių“, susilaikė.

Ar šis balsavimas atskleidė opozicinių frakcijų kortas ir patvirtino, kad dėl kažkokių interesų politinės opozicijos figūros keičia savo spalvą ir veikia taip, kaip nori valdančioji dauguma? Iš dalies į šį klausimą atsakė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Gabrielius Landsbergis, patvirtinęs, kad kai kurie opozicijos atstovai valdantiesiems davė pažadą per balsavimą išeiti iš posėdžių salės ir taip padidinti šansus I.Šimonytei surinkti reikiamus balsus. Viena vertus, galima kalbėti apie savanorišką „tamsiųjų opozicijos arkliukų“, iš kurių galima visko tikėtis, persidažymą, kita vertus, apie sėkmingai vykdomą opozicijos skaldymo taktiką. Didžiausiai opozicinei frakcijai nepakanka balsų skirti Seimo opozicijos lyderį, o tikimybė, kad opozicinės frakcijos pasirašys bendradarbiavimo sutartį ir veiks išvien, kol kas atrodo labai menka. Opozicija atrodo išskydusi, nuo jos jau sklinda įtartinas kvapelis. Iš visko sprendžiant, valdantieji sumaniai žaidžia „valstiečių“ ir socdemų nesutarimais, išnaudoja jiems tradiciškai palankius pavienius Seimo narius, dabar atsidūrusius opozicijoje, ir aukštus postus maino į Seimo mažumų palankumą. Kas žino, gal yra ir kitokių paskatų „susitarimams po kilimu“ sudaryti, dėl kurių juodieji žirgai, pėstininkai ar bokštai prireikus pereina į baltųjų pusę.

Skaldyk ir valdyk

Ainius Lašas, Kauno technologijos universiteto docentas, atkreipia dėmesį į tai, kad opozicija yra gan įvairialypė tiek ideologine, tiek politinių interesų prasme, todėl valdantiesiems bus nemažai galimybių bendradarbiauti su atskiromis frakcijomis ar asmenybėmis. „Jau dabar matome, jog pavyksta gauti paramos balsų iš Mišrios Seimo narių grupės, o atskirais klausimais galima tikėtis ir Darbo partijos ar LSDP paramos. Tai turėtų šiek tiek sušvelninti problemas, kylančias dėl sąlyginai mažos dabartinės daugumos balsų maržos. Antras dalykas, kuris taip pat bent jau kol kas yra palankus valdantiesiems, siejasi su „valstiečių“ ir socialdemokratų santykiais. Pastarieji, pralaimėję rinkiminę kovą savo pagrindiniams konkurentams, neturi rimtesnių paskatų jungtis su „didesniu broliu“ ir būti jo užgožtiems. Socialdemokratai kaip tik greičiausiai bandys išryškinti savo nišas ir atsikovoti iš „valstiečių“ prarastus rinkėjus. Taigi reiks daug lankstumo ir geranoriškumo iš „valstiečių“, kad bendras šešėlinės Vyriausybės projektas užsiaugintų kojas“, – sakė politologas.

Ainius Lašas

A.Lašo teigimu, valdantieji gana daug savo Seimo narių nori matyti ministrais, ir iš pirmo žvilgsnio tai yra rizikinga strategija: juk ministrai negalės kasdien pribėgioti į Seimą ir balsuoti už reikiamus projektus. „Bet, jei opozicijoje neatsiras didesnės darnos, šią riziką galima suvaldyti. Reikėtų paminėti ir Ramūno Karbauskio pasitraukimo iš Seimo veiksnį. Tikėtina, jog dabar „valstiečių“ frakcijoje pagrindiniu smuiku grieš Saulius Skvernelis, o tai irgi turės įtakos opozicinių frakcijų bendradarbiavimui. Bent jau man atrodo, kad Skvernelis galimai užims pragmatiškesnę poziciją ir galbūt sugebės efektyviau sutelkti opozicines jėgas“, – sakė pašnekovas.

„Kol kas ženklų, kad Seimo opozicija būtų susivienijusi ir tvirta, nelabai yra. Kodėl, galima tik svarstyti“, – sakė politologė, Vilniaus universiteto docentė Lidija Šabajevaitė. Pasak jos, valdantieji labai gražiai sužaidė su opozicija, ypač su „valstiečių“ frakcija. „Gražiai suskaldė opoziciją tvirtindami Seimo pirmininkės pavaduotojus. Valstiečių kandidatai vis netiko, todėl suprantama ir reakcija iš „valstiečių“ pusės. Vis dėlto nepamirškim, kad tai yra didelė frakcija, joje daugiau nei 30 žmonių. Ir jie turi teisę į savo balsą“, – pridūrė politologė.

Priešai užnugaryje

Ar nėra taip, kad frakcijos tik formaliai skelbiasi opozicinėmis, o neformaliai palaiko valdančiuosius? L.Šabajevaitės teigimu, tokia yra pačios politikos esmė: esą per amžių amžius būdavo stengiamasi susitarti, kitus patraukti į savo pusę, ir ne visada viešai.

L.Šabajevaitė

„O garsiai galima sakyti: „Ne, ne, nieko panašaus! Kuo jūs mane įtariat?“ Bet tyliai yra padaroma. Čia nieko naujo, manau, kad visi tą darė, ir lygiai tą patį dabar matome arba matysime. O gal ir nepamatysime, niekas per daug nenori girtis tokiais dalykais“, – svarstė politologė. Bet ar dėl to rinkėjai nelieka kvailio vietoje? „Žinoma. Ir, deja, turbūt dauguma balsuodami renkasi žmogų pagal gražias akis ar dar kažką. Taigi, išsirenkam, o po to puolam piktintis, kodėl jie ką nors daro ne taip. Deja, priekaištauti reikėtų tik sau“, – sakė L.Šabajevaitė.

Artūras Zuokas, vienas partijos „Laisvė ir teisingumas“ lyderių, Vilniaus miesto tarybos narys, sakė, kad jam nerimą kelia gana keistas dabartinės valdančiosios daugumos požiūris į opoziciją. „Remiuosi praktika, kaip konservatoriai ir Laisvės partijos atstovai dirba Vilniaus miesto taryboje. Jie faktiškai nemato jokio opozicijos vaidmens, ir taryboje elgiasi taip, kad Aliaksandras Lukašenka turėtų pavydėti. Tad jeigu šią tradiciją jie perkels į Seimą, visuomenė tikrai gali pamatyti, kad neliks normalios ir demokratinėje valstybėje būtinos parlamentinės opozicijos. Aišku, viskas priklausys nuo politinių partijų, kurios save įvardija kaip opozicines politines jėgas“, – sakė A.Zuokas.

A. Zuokas

Jis teigiamai įvertino tai, kad premjerė I.Šimonytė buvo išrinkta būtent opozicinių partijų balsais. „Tai, sakyčiau, gana brandus požiūris, nes kam žaisti tuos žaidimus, kaip dažnai daro Seimo nariai: jei dauguma suformuota, tai premjero patvirtinimas tėra fizinio dalyvavimo klausimas. Opozicija parodė labai aiškiai: su mumis galima bendradarbiauti, ir mes suprantame, kas yra svarbu, ir nepolitikuosime ten, kur kalbame apie valstybės interesus“, – teigė politikas.

Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius neslėpė skeptiškai vertinantis Seimo opozicijos perspektyvas. „Mano požiūriu, opozicija šiame Seime neegzistavo ir neegzistuos. Tai yra pokiliminių susitarimų dalykas. Šie susitarimai tarp konservatorių ir „valstiečių“ buvo pradėti dar praėjusioje Seimo sesijoje, kai buvo derinama jūrinių vėjo jėgainių statyba prie Lietuvos krantų. Abiejų partijų atstovai Seime vieningai balsavo už akivaizdžiai mūsų valstybei nenaudingą projektą. Žinoma, tokių projektų yra ir daugiau, ir iš esmės tai, ką mes dabar matome, yra tik opozicinės veiklos imitacija. Kita vertus, galima sakyti, kad stebime ir valstybės valdymo imitaciją. Jei į būsimą Vyriausybę siūlomi absoliučiai jokios valstybės valdymo patirties neturintys žmonės, ir netgi be elementaraus išsilavinimo, akivaizdžiai neturintys kultūros, privalomos asmeniui, besiimančiam spręsti visuomenės reikalus, kalbėti apie valstybės valdymą nebėra prasmės. Reikia aiškiai pabrėžti, kad už tai visiškai atsakingi konservatoriai su krikščionimis demokratais, išvedę į politinį pasaulį žmones, pasiruošusius savo ir kitą kartą asmeninių problemų diktuojamus interesus paversti visuomenės ir valstybės reikalais“, – sakė A.Butkevičius.

Suprantama, gyvenimas – ne juodai balta šachmatų lenta, ir norėtųsi, kad politikos didmeistriai nesusimautų regzdami gudragalviškas valdžios ėjimų kombinacijas: juk pralaimėtume mes visi. Ir Seimo naujokams, ir senbuviams vertėtų prisiminti daugiau nei 64 metus Anglijos parlamento nariu buvusio Winstono Churchillio požiūrį į opoziciją. Kartą į parlamentą išrinktas jaunas konservatorių partijos narys, žvaliai susiradęs savo vietą Bendruomenių rūmuose, pirštu dūrė į priešingą salės pusę ir mestelėjo W.Churchilliui: „Tai štai kur priešai!“. „Ne, sūnau, – atsakė jam partijos lyderis. – Ten opozicija. Priešai va ten“, – ir parodė į vietas sau už nugaros.