LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Stipriai išaugus laukinių gyvūnų populiacijai miškininkai skundžiasi, kad jie tapo žvėrių šėrikais. Medžioklės plotų naudotojai teisiškai nėra įpareigoti sureguliuoti laukinių gyvūnų gausos, tad medžioklė tėra elito pramoga. Todėl miškininkams reikia vis daugiau investuoti į miško apsaugos priemones, o žemdirbiams maldauti kompensacijų už žvėrių padarytą žalą.
Sumedžiojama per mažai
Medžiotojų pateiktais duomenimis, nuo 2005 metų elninių gyvūnų padaugėjo apie 2–3 kartus. Kasmet šie gyvūnai sužaloja vis daugiau jaunuolynų. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, praėjusiais metais nauji žvėrių pažeidimai pastebėti beveik 2 300 ha miško plote. Pagrindiniai žalos darytojai yra elniniai žvėrys, kurie nukandžioja ūglius, nuskabo viršūnes, nulaupo žievę.
Padaroma žalos ir žemės ūkio pasėliams. Tačiau rajonų savivaldybių atstovai tvirtina, kad daug nuostolių pridarydavo šernai, jų sumažėjus situacija pagerėjo. Dabar dažniau minimi vilkų išpuoliai ir jų sukelti nuostoliai.
Aplinkos ministerijos (AM) skelbiamais medžiotojų duomenimis, 2019–2020 m. medžioklės sezono metu briedžių buvo beveik 18,2 tūkst. (per metus padaugėjo 1 585), tauriųjų elnių – apie 55,2 tūkst. (padaugėjo 7 874), stirnų – per 170 tūkst. (padaugėjo 14,7 tūkst.), danielių – 7 161 (padaugėjo 1 543), šernų – 11,6 tūkst. (per metus sumažėjo 3 733).
Nurodoma, kad praėjusį medžioklės sezoną (iki balandžio 15 d.) briedžių buvo sumedžiota 2 317 (318 daugiau nei ankstesnį sezoną), tauriųjų elnių – 7 876 (1 471 daugiau), stirnų – 28 931 (2 339 daugiau), danielių – 444 (67 daugiau), šernų – per 18 tūkst. (17,5 tūkst. mažiau, nei ankstesnį sezoną).
Kai kurių miškininkų manymu, elninių gyvūnų sumedžiojama per mažai. Anot jų, stirnų yra 8 kartus per daug, briedžių – 5 kartus, per gausi ir elnių populiacija. Elninių gyvūnų sumedžiojimo limitus nustato rajonuose veikiančios komisijos, į kurių sudėtį įeina aplinkosaugininkai, medžiotojai, miškininkai ir žemdirbiai. O šių žvėrių padarytą žalą privalo atlyginti medžioklės plotų naudotojai. Kėdainių ir Panevėžio krašto žemdirbių pasėlius gerokai apniokoja dar ir stumbrai, tačiau jų žalą kompensuoja valstybė.
Lieka tik stagarai
Miškininkai ragina didinti elninių gyvūnų sumedžiojimo limitus, o daliai jų iš viso atsisakyti limitų. „Per pastaruosius 5–7 metus stipriai pagausėjus elninių žvėrių skaičiui labai išaugo medžių pažeidimai. Nesureguliavus gausių briedžių, elnių ir stirnų bandų iki leistinų normų, neturėsime sveikų pusamžių medynų, jau nekalbant apie jaunuolynus“, – perspėja Lietuvos miškų savininkų asociacijos (LMSA) atstovai.
Pasak jų, nepadeda jokie repelentai ar tvoros – pažeidimų mastas jaunuolynuose ir kituose miškuose – didžiulis. O nuostoliai atlyginami vangiai ir labai maža apimtimi.
AM duomenimis, Valstybinė miškų urėdija kasmet apie 2 mln. eurų išleidžia želdinių apsaugai – tvoroms ir repelentams. Labiau saugant valstybinius miškus laukiniai gyvūnai atsigriebia privačiuose miškuose.
„Dabar mes – ne miškininkai, o žvėrių šėrikai“, – kolegos miškininko iš Šilutės krašto mintį persakė LMSA valdybos narys Romualdas Cicėnas. Pasak jo, laukinių gyvūnų padarytos žalos mastas skiriasi pagal regionus: vienur ji mažesnė, kitur – didesnė.
Romualdas Cicėnas
„Ignalinos rajone savo akimis mačiau, kaip jaunuolyne buvo nugraužtos ne tik eglių viršūnėlės, bet ir visos šakos, ir dar jos buvo nutrintos ragais, pavasarį buvo likę tik stagarai. Ir toks vaizdas ne viename, bet dešimtyje hektarų. Eglaičių viršūnes žiemą paprastai nuskabo elniai ir stirnos, o pušų – briedžiai“, – aiškino miškininkas.
Jis pateikė statistikos: per vieną žiemą vienas briedis gali suėsti 5 ha pušų jaunuolyno želdinių, o į vieną ha susodinama po 5–7 tūkst. pušaičių. „Dabar išauginti jaunuolyną tikrai nelengva. Miškininkai naudoja repelentus, tačiau ir šie nebepadeda. Anksčiau naudojo repelentą, kurio sudėtyje buvo smėlio. Žvėrims skabant želdinius smėlis traškėdavo tarp dantų, ir tai juos turėjo atbaidyti. Tačiau tai nebeveikia, jie išragauja visas viršūnes. Dabar apdoroja kitu repelentu“, – pasakojo R.Cicėnas.
Medžioklė – tik pramoga?
Ūkininkai ir miškininkai neretai priekaištauja medžiotojams, kad šiems medžioklė terūpi kaip pramoga. LMSA valdybos narys sutiko, kad tose kalbose, matyt, yra dalis tiesos.
„Lietuvoje nėra žvėrių reguliavimo mechanizmo. Anksčiau urėdijose būdavo jėgeriai, bet paskutinius jų išvaikė prieš 10–15 metų. Medžioklės žinovai rimtai skaičiavo, kiek žvėrių gali išmaitinti miškas ir pan. Dabar to nėra. Sako, kad žvėrių gausą reguliuoja medžiotojų būreliai. Betgi į juos susirenka daugiausia aukštos padėties žmonės, kuriems rūpi pabendrauti, pamedžioti. Daug kas iš tų medžiojančių vyrų mėsos parduotuvėse neperka, jie valgo tik žvėrieną. O populiacijos reguliavimas – juodas darbas, gyvūnus reikia atrinkti, suskaičiuoti ir kt. Niekam tai neįdomu“, – samprotavo R.Cicėnas.
Per maži limitai
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) konsultantas biologijos, medžioklėtvarkos ir žuvininkystės klausimais, Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro docentas Egidijus Bukelskis svarstė, kad pateikiami duomenys apie labai stipriai išaugusią elninių gyvūnų populiaciją gali būti išpūsti.
„Sutinku, kad jų pagausėjo, bet teiginys, kad iki 4 kartų – iš piršto laužtas. Tikrai atsistatė briedžių banda, tačiau nesutikčiau, kad jų padaugėjo bent du kartus. Elnių galbūt ir padaugėjo du kartus. Duomenys nėra tikslūs, juos pateikia medžiotojai. Žvėrių apskaitą žiemą atlikome tik prieš 2 metus, o visuotinė apskaita nevykdyta nuo 2004 metų. Jeigu galėtume surengti medžiojamų žvėrių apskaitą ne tik pagal žiemos pėdsakus, bet ir pagal ekskrementus, galima būtų tikėtis realesnių skaičių. Tai turėtų inicijuoti valstybė, o medžiotojai, be abejo, prisidėtų“, – siūlė VU Gyvybės mokslų centro docentas.
Kalbėdamas apie elninių gyvūnų populiacijos reguliavimą jis užsiminė apie ne visada adekvatų medžioklės limitų nustatymą. „Medžiotojų klubai prašo vienokio limito, o jiems duoda, tarkime, du kartus mažiau. Ką jie gali padaryti? Sakykim, bandoje yra 30 elnių, jeigu sumedžiojami du ar trys, tai ar banda ir nuostoliai sumažės? Tikrai ne. Taigi komisijos neatsižvelgia į medžiotojų prašymus dėl medžiojimo limitų“, – aiškino E.Bukelskis.
Prašo išlygų
Pasak LMŽD konsultanto, priekaištai medžiotojams, kad jiems labiau rūpi elitinės medžioklės ir pramogos, yra emociniai. „Taip tik atrodo. Medžiotojai stengiasi išpildyti skirtus limitus, bet tai nėra taip lengva. Štai taurusis elnias – labai atsargus gyvūnas, jį sumedžioti nėra paprasta. Didelę dalį sumedžiodavome tik per medžiokles su varovais. Šiemet žiemos nėra, tad varymo metu ne taip lengva tarp žolių ir krūmų pamatyti žvėrį, o ilginti medžioklės termino irgi negalime. Yra ir daugiau įvairių problemų, kurias reikia spręsti kolektyviai“, – medžioklės niuansus aiškino E.Bukelskis.
Jis siūlytų suteikti tam tikrų išlygų medžiotojams, pavyzdžiui, leisti medžioti su garso slopintuvu. Tokiu būdu nebūtų baidomi laukiniai gyvūnai. „Po vieno šūvio žvėrys tą vietą aplenkia kelių kilometrų spinduliu. Galop tie garsai nereikalingi ir medžiotojų ausims bei visai aplinkai. 19 ES šalių tai leidžiama, o pas mus kažkodėl ne. Jeigu siekiame išspręsti problemą, turime pasitelkti visus įmanomus būdus“, – įsitikinęs LMŽD atstovas.
Būtų anarchija
VU Gyvybės mokslų centro docentas pabrėžė, kad ten, kur padaroma daug žalos žemės ūkiui arba miškams, turi būti nustatomas kitoks žvėrių sumedžiojimo limitas. „Seniai sutarta, kad mažai jauniklių vedančių gyvūnų biologiškai pagrįstas medžiojimo procentas – ne daugiau kaip 20–25 proc. populiacijos dydžio. Taip yra visame pasaulyje. Bet kai daromas ženklus poveikis miškams ar pasėliams, tada jau reikia tvirtinti gausos reguliavimo priemonių planą. Atsižvelgiant į regiono specifiką, galbūt ten reikia ir dvigubo limito“, – samprotavo jis.
E.Bukelskis užsiminė ir apie apsaugos priemones (tvoras, repelentus), kurios yra efektyvios saugant mišką. Jis tvirtino, kad medžiotojai yra nusiteikę prie to prisidėti neatlygintinai.
„Jei jaunuolynai nesaugomi, laukiniams gyvūnams neįsakysi jų neliesti. Jeigu vidury miško neaptveriame pasodintų pušelių, tai kaip briedžiui uždrausi jas graužti? Išnaudojus sumedžiojimo limitą, medžiotojams neprivalu atlyginti žalos. Ją ir apskaičiuoti nėra lengva. O ką daryti medžiotojų klubui, kai žvėrys ateina iš kitur, pavyzdžiui, briedžiai gali migruoti per 2–3 rajonus, jie ateina iš kitų šalių. Tad sunku papriekaištauti medžiotojams, kad savo užduoties jie neįvykdė. Taip yra ir kitose ES šalyse“, – aiškino LMŽD konsultantas.
VU Gyvybės mokslų centro docentas išsakė savo nuomonę ir dėl siūlymų nelimituoti kai kurių elninių gyvūnų medžioklės. „Tai būtų anarchija. Prieš kurį laiką kelis metus buvo nelimituojama stirnų medžioklė, tai medžiotojai jų sumedžiodavo mažiau. Dėl elnių ir briedžių patinų gal ir reikėtų pagalvoti, ar limitavimo atsisakyti. Tokia priemonė gal ir padėtų metams, bet tai nevienareikšmis klausimas“, – svarstė E.Bukelskis.
Stimulas – žalos atlyginimas
Algirdas Klimavičius, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyriausias patarėjas
Elninių gyvūnų padaugėjimas stačia kreive kyla į viršų. Tačiau reikia suprasti, kad tos kreivės nubrėžtos iš medžiotojų pateikiamų apskaitos duomenų. Dalis medžiotojų tą apskaitą, ko gero, atlieka „kabinetiniu“ metodu, neišeidami į mišką. Daug patikimesnis kasmet miškininkų atliekamas vertimas, kokį neigiamą poveikį žvėrys daro miško želdiniams ir medynams. Jeigu tas poveikis auga, limitas turėtų būti didinamas.
AM nepritarė siūlymams atsisakyti elninių gyvūnų medžioklės limitų. Prie AM yra sudaryta medžioklės tvarkymo konsultacinė taryba, kurios sudėtyje – medžiotojų, mokslo įstaigų, miškininkų, saugomų teritorijų žinybos atstovai. Dauguma jų nepritarė, kad reikėtų eksperimentuoti ir tam tikram laikui atsisakyti medžioklės limitų.
Buvo pasiūlyta nurodyti savivaldybėse sudarytoms komisijoms, kad jos imtųsi didesnės atsakomybės ir aktyviau didintų sumedžiojimo limitus. Žemių savininkai, ūkininkai, miškininkai, medžiotojai ir gamtosaugininkai turėtų kartu išsiginčyti ir nuspręsti, kaip turėtų būti valdoma žvėrių populiacija jų savivaldybėje.
Geriausia pareiga laukinių gyvūnų populiacijai reguliuoti – reikalavimas atlyginti žvėrių padarytą žalą. Jeigu sumedžiojimo limitai nebuvo išnaudoti, medžioklės plotų naudotojai privalo atlyginti nuostolius. Jeigu miško savininkai arba valstybinių miškų valdytojai labiau pasinaudotų šia teisės nuostata, tie klausimai spręstųsi greitai.
