Rusijos karas prieš Ukrainą mūsų politikus tikrąją žodžio prasme pažadino iš letargo miego. Tik po skaudžių įvykių ir iškilus grėsmei Lietuvoje susirūpinta, koks ir kur laikomas valstybės maisto rezervas. Iki šiol vieša paslaptis buvo ta, kad praktiškai visas valstybės kauptas rezervas tebuvo grūdai, o jie saugoti vienoje įmonėje – „Jonavos grūduose“. Tačiau praėjusį mėnesį nuspręsta šalies maisto rezervą patikėti saugoti ir privačiam sektoriui. Kol kas įmonės, ūkininkai neatmeta galimybės įsitraukti į rezervo tinklą, tačiau vienbalsiai pripažįsta, kad jiems trūksta informacijos apie galimybę jungtis prie jo.

Įtraukė privatų sektorių

Seimas šių metų kovo mėnesį pritarė Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) siūlymui keisti valstybės maisto produktų rezervo tvarką, kad ji būtų efektyvesnė ir atitiktų šių dienų poreikius. Pasikeitus Valstybės rezervo įstatymo nuostatoms, buvo įtvirtintas naujas institutas – rezervavimo sutartis, kuri leidžia tiekėjui už atlyginimą, nustatytą sutartyje, rezervuoti valstybės rezervo tvarkytojui materialinių išteklių atsargas ir prireikus jas perduoti valstybės rezervo tvarkytojui nuosavybėn už rezervavimo sutartyje nustatytą kainą.

ŽŪM specialistai tikino, kad fizinis valstybės rezervo formavimas maisto produktais, kai pati valstybė jų įsigyja ir saugo, bus efektyvesnis, kai atsargos bus kaupiamos ir privačiuose subjektuose. Esą tai padaryti leis rezervavimo sutartys, kurios išplės galimybę Lietuvai turėti įvairesnį ir platesnį maisto rezervą. Tiekėjams bus atlyginama už maisto produktų saugojimą tam tikrą laiką, o produktų įsigyjama tik atsiradus realiam poreikiui. „Tai efektyvus ir ekonomiškai pagrįstas rezervo formavimo būdas“, – nedaugžodžiavo ŽŪM atstovai VL atsiųstame atsakyme.

Sąrašas išplėstas

Paslaugos teikėjas, sudaręs rezervavimo sutartį su ŽŪM, turės užtikrinti, jog maisto produktai bus rezervuojami ir laikomi atskiruose statiniuose, patalpose arba atskirtose jų patalpose Lietuvos teritorijoje. Susidarius ekstremaliajai situacijai, krizės atveju, paskelbus mobilizaciją arba įvedus nepaprastąją ar karo padėtį, maisto produktai be Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos leidimo negalės būti naudojami jokiems kitiems tikslams. Pasiteiravus, kokie maisto produktai įtraukti į šalies maisto rezervo krepšelį, ŽŪM VL patikino, kad tai geriamasis vanduo, makaronai, kruopos, mėsos konservai ir aliejus, daržovių konservai ar ankštinės daržovės. Informacija apie produktų kiekius nėra viešai skelbiama, motyvuojant tuo, kad ši informacija pažymėta „riboto naudojimo“ žyma. Užsimenama tik apie tai, kad maisto atsargų bus tiek, kad jų užtektų pusei metų.

Didės kontrolė

Žadama sustiprinti maisto rezervo kontrolę. Bus sudaryta galimybė ŽŪM įgaliotiems asmenims ne rečiau kaip du kartus per metus patikrinti, ar pardavėjas laikosi įsipareigojimų dėl produktų rezervavimo. Produktai, Vyriausybei priėmus sprendimą, bus įsigyjami tik esant poreikiui, ekstremaliųjų situacijų ar krizės metu, paskelbus mobilizaciją, įvedus nepaprastąją ar karo padėtį. Minėti produktai turės būti saugūs, nekenksmingi sveikatai ir aplinkai ir tikti ilgalaikiam saugojimui. Jų sąrašas derinamas su Sveikatos apsaugos ministerija ir Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie Krašto apsaugos ministerijos.

Per daug atsipalaidavę

Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius sutinka, kad atidžiau peržiūrėti, kur ir koks maisto rezervas yra laikomas valstybėje, privertė karas Ukrainoje. Jis neslepia, kad buvo klaida laikyti visus kiaušinius vienoje pintinėje. „Vaizdžiai sakant, buvome per daug atsipalaidavę. Mūsų rezervą daugiausia sudarė grūdai, neturėjome jokio platesnio asortimento. Kalbant apie grūdų rezervo saugojimą, buvo vieša paslaptis, kad jie laikomi „Jonavos grūduose“. Dabar grūdus bus galima saugoti ne tik ten, bet ir ūkininkų, žemės ūkio bendrovių, įmonių sandėliuose. Jei kiltų ekstremali situacija, karas, rezervus bus daug sunkiau sunaikinti, jeigu jie bus paskirstyti po skirtingus Lietuvos rajonus“, – kalbėjo K.Starkevičius.

Pasak parlamentaro, dėl saugumo sumetimų, maisto rezervą saugančių ūkininkų pavardės ar įmonių, bendrovių pavadinimai nebus viešai atskleidžiami. Maisto rezervo sandėliai turėtų būti paskirstyti po visus šalies regionus, kad, esant reikalui, būtų galima lengvai išvežioti produkciją gyventojams.

Pamokė ukrainiečiai

K.Starkevičius pripažįsta, kad naują tvarką inspiravo ir ukrainiečių pavyzdys, mat pastarieji maisto rezervą buvo paskirstę per įmones, ūkininkus. Nors viešai nėra skelbiama jo sudėtis ir kiekiai, jis buvo toks, kad pajėgtų pamaitinti civilius gyventojus ir ginkluotąsias pajėgas, ginančias šalį. Tačiau šiuo metu ukrainiečiams maisto jau stinga, todėl kuris laikas pagalba siunčiama iš įvairių Europos šalių.

Ar gyventojai šiandien gali būti tikri, kad atsitikus blogiausiam scenarijui maisto užtektų, nesutriktų aprūpinimas juo? Kas šiandien gali viešai užtikrinti, kad mūsų valstybė turi pakankamą maisto rezervą, kad dėl to galime būti ramūs?

„Į maisto rezervą reikia žiūrėti pragmatiškai. Subombarduoti 2 ar 5 tūkst. sandėlių – didžiulis skirtumas. Priešui brangiai kainuoja bombos, reikia ieškoti logistikos centrų, tai reikalauja daugiau laiko, lėšų, todėl turėti daugiau maisto, grūdų, degalų saugojimo vietų ir jų viešai neatskleisti – didesnė nauda“, – pabrėžia Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas.

Ukrainiečiai pas ūkininkus, turėjusius tinkamas talpas, taip pat laikė ir degalų atsargas. Iš ten degalus pylėsi ne tik kariuomenė, bet ir greitosios medicinos pagalbos medikai,  ugniagesiai gelbėtojai, policijos pareigūnai. Šiuo metu ir Lietuvoje kelios savivaldybės svarsto galimybę pradėti pokalbius su žemdirbiais dėl šios galimybės. K.Starkevičiaus teigimu, dabar mūsų degalų atsargomis rūpinasi „Orlen Lietuva“, paskirsčiusi kurą keliose vietose.

Pasiūlyti saldainį

Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto ekonomistas ir analitikas Albertas Gapšys atviras – iki karo Ukrainoje maisto rezervas mūsų politikams per daug nerūpėjo. „Kiek žinau, ir seniau buvo galimybė privačiam sektoriui prisijungti prie grūdų rezervo saugojimo. Bet verslas taip ir nesusidomėjo. Paskui ta tvarka buvo pakeista, o dabar vėl grįžtame prie senosios. Verslas tada netryško noru saugoti rezervą. O kas norėtų, kad juos vis tikrintų, vertintų, ar sąlygos geros, ar patalpos atitinka keliamus reikalavimus? Galų gale išlaikyti rezervą ilgą laiką – didelė atsakomybė. Šiuo metu įtraukta daugiau produktų. Ką valstybė turėtų padaryti, kad verslas susidomėtų? Pasiūlyti gerą laikymo kainą, gerą saldainį, nes kitaip norinčiųjų gretos bus retesnės“, – svarsto analitikas.

Jis taip pat primena ir neseną pandemijos sukeltą krizę, kai prekybos centrų lentynose ėmė stigti kai kurių produktų. Jo nuomone, dar nevėlu peržiūrėti klaidas. „Noriu pastebėti tai, kad kai prasidėjo pandemija, mums greitai pradėjo trūkti tų maisto produktų, kuriais patys nesugebame apsirūpinti, pavyzdžiui, kiaulienos. Kai kuriuose prekybos centruose jau buvo jos trūkumas, todėl gerai, kad Lenkija mums vėliau atvėrė sieną“, – pasimokyti iš buvusių klaidų ragina A.Gapšys.

Trūktų sandėlių

„Vilvi Group“ generalinis direktorius Gintaras Bertašius sako girdėjęs apie pokyčius organizuojant šalies rezervą, tačiau jis kol kas nesvarsto galimybės jungtis prie privataus tinklo, saugančio maisto atsargas. Jo teigimu, pagrindinė problema, kišanti koją – logistikos sandėliai. „Būtų sudėtinga. Neturime labai didelių sandėlių, kuriuose galėtume laikyti maisto rezervą. Kartais net ir mūsų įmonių veikloje sandėlius tenka nuomotis. Būtų galima svarstyti tik apie labai nedidelį sausų produktų kiekį“, – tikina G.Bertašius.

Net ir neturint reikalingų patalpų maistui saugoti, verslas neatmeta galimybės į tai investuoti, tačiau „Vilvi Group“ vadovas pripažįsta, kad kol kas tokia perspektyva jis nesidomi. Jo nuomone, verslas susidomėtų maisto atsargų saugojimu pasiūlius patrauklias laikymo kainas, o dalis verslininkų tai darytų ir iš patriotiškumo. „Verslas visada padeda, kai ištinka ekstremali situacija. Tačiau jeigu tai planingas ėjimas link susitarimo, valstybė turėtų sudaryti verslo sandėrį su įmone. Tai visiškai normali praktika“, – neabejoja G.Bertašius.

Išplėtus maisto rezervo asortimentą, iš viešai prieinamų šaltinių matyti, kad pieno produktų rezerve nėra. G.Bertašius sako negavęs užklausų dėl pieno miltelių, sūrių ar kitų ilgai negendančių pieno produktų pirkimų didesniais kiekiais. „Iki vadovų dažnai tokia informacija ateina, tačiau, matyt, niekas nesidomėjo, rimtų užklausų nebuvo“, – sako jis.

Nutolo nuo ūkiškų klausimų

Įsitraukti į grūdų, degalų ir ilgai negendančių sausų maisto produktų saugojimą norėtų ir šalies stambieji ūkininkai, žemės ūkio bendrovės. Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, sako, jog bendrovės šiuo valstybei svarbiu klausimu nesiruošia likti nuošalyje. „Valstybės saugumas mums labai svarbus. Kol kas nežinome, ar jau galima dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Pastaruoju metu ŽŪM yra atitolusi nuo žemdirbiškų klausimų, todėl komunikacijos trūksta“, – atsidūsta pašnekovas.

ŽŪM pasiteiravus, nuo kada bus pradėta laikyti maisto atsargas privačiuose subjektuose, ministerijos specialistai atrėmė, jog materialinių išteklių maisto produktų atsargos rezervuojamos, atlikus visas viešųjų pirkimų procedūras ir pasirašius sutartį dėl maisto produktų įsigijimo ir rezervavimo paslaugos. Šiuo metu jau yra vykdomos viešųjų pirkimų procedūros, tačiau informacija, kiek įmonių pareiškė norą dalyvauti, ar pateikė pasiūlymus, – neskelbiama.

Valstybei padėtų stambieji ūkiai

P.Puskunigis įsitikinęs, kad įsitraukti į šalies rezervo saugojimą pajėgtų stambieji ūkiai ir bendrovės, kurios turi modernizuotas patalpas. Jo nuomone, į tai šalis ir toliau turėtų investuoti, nes, ištikus krizei, tokie ūkiai būtų didelis ramstis valstybei. „Yra ūkių, kurie su tręšimo planais dirba jau dešimt metų, nors politikai tai pristato kaip sensaciją. Dalis ūkininkų turi pakankamai ir organinių trąšų, todėl jiems nėra toks aktualus mineralinių trąšų brangimas. Šiuo metu remiami vadinamieji hobio ūkininkai, o ne tie, kurie realiai dirba augindami ir parduodami žemės ūkio produkciją“, – akcentuoja šalies žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas.

VL, siekdamas išsiaiškinti, kokie veiksmai numatomi organizuojant maisto rezervo tinklą ir logistiką, kreipėsi ir į Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės patarėją žemės ūkio klausimais Igną Jankauską, taip pat į Kęstutį Lančinską, patarėją nacionalinio saugumo, korupcijos ir prevencijos klausimais. Tačiau specialistai nerado laiko atsakyti į jiems išsiųstus klausimus. Ar tai tikrai taip nesvarbu? Ar gyventojai šiandien gali būti tikri, kad atsitikus blogiausiam scenarijui maisto užtektų, nesutriktų aprūpinimas juo? Kas šiandien gali viešai užtikrinti, kad mūsų valstybė turi pakankamą maisto rezervą, kad dėl to galime būti ramūs? Nenoras atsakyti sufleruoja ką kita, juk tik dabar organizuojami viešieji konkursai, kurie, visi žinom, kiek užtrunka.