Panevėžyje užaugęs ir kelerius metus užsienyje praleidęs Remigijus Pinigis gyventi ir kurti pasirinko Rokiškio rajoną. Jis nusprendė išbandyti save maisto srityje. Kodėl vadinamasis „street food“, arba tiesiog „gatvės maistas“, kaip kilo SOTO idėja, koks buvo pirmasis patiekalas, kurį Remigijus pasiūlė savo klientams, tai ir dar daugiau – šiame pasakojime.

– Kaip prasidėjo tavo kulinarinė kelionė?

– Jaučiuosi per jaunas pasakoti biografiją, bet jei jau klausiat… Gimiau ir užaugau auksiniais 90-aisiais Panevėžyje. Veiklų ir pomėgių buvo įvairių. Paauglystėje daug dėmesio skyriau sportui, ypač sambo imtynėms ir dviračiams. Beje, tuo metu Lietuvos sambo imtynių federacijos prezidentas buvo obelietis gerb. Pranciškus Eigminas. Studijavau ir baigiau KTU verslo administravimo mokslus.

Aktyviai sportuodamas ir studijuodamas sudegindavau labai daug kalorijų. Buvo akivaizdu, kad mityba tiesiogiai atsiliepia savijautai, gebėjimui susikoncentruoti ir atgauti jėgas po krūvių. Teko išmokti maisto ruošos. Taip ir prasidėjo kulinarinė kelionė, kuri vis dar tęsiasi. Maistas ir jo ruoša užima ypatingą vietą mano gyvenime. Nuo mažens prisimenu, kad vaišių stalas suburia šeimą ir yra visų švenčių epicentras. Mane kaip mažą vaiką vis dar džiugina gerai paruoštas maistas. Linkėdamas to paties, stengiuosi savo patiekalais pradžiuginti ir klientus. Mano tikslas – gaminti taip, kad patiekalas bent akimirkai priverstų stabtelėti skubantį žmogų ir paskatintų pasimėgauti mažais gyvenimo džiaugsmais. Nesiekiu jokios karjeros, tikiuosi visą laiką likti virtuvėje ir neprarasti meilės maistui ir noro tuo dalintis.

– Kaip kilo SOTO idėja?

– SOTO idėja kilo gyvenant Londone, kur išvykau pabaigęs mokslus. Didmiesčio gyvenimo tempas yra labai intensyvus, tad laisvalaikio neturėjau daug. Lankytis ūkininkų turgeliuose, ragauti įvairius patiekalus, prisipirkti šviežių produktų, o po to gaminti pačiam ir dalintis su draugais – tai tapo smagiausiu būdu atitrūkti nuo rutinos. Bendradarbiams britams buvo labai keista matyti mane atsinešantį įmantrių paties gamintų pietų. Ten nepopuliaru gaminti namie.

2008 m. ekonominė krizė stipriai palietė maitinimo verslą visame pasaulyje ir privertė užsidaryti daug restoranų. Bet nebūna taip, kad neišeitų kitaip… Daug kūrybingų virtuvės šefų pradėjo ieškoti pigesnių alternatyvų tęsti savo veiklai. Taip atsirado gurmaniško maisto furgonėlių konceptas. Mane sužavėjo Londono gatvės maisto kultūra. Ten pirmą kartą paragavau tokių patiekalų, apie kuriuos net nebuvau girdėjęs Lietuvoje. Visų spalvų, kvapų ir skonių įkvėptas pamaniau, kad galėčiau parvežti tai į Lietuvą. Labiausiai traukė Tolimųjų Rytų virtuvė, ypač japonų, korėjiečių ir kinų. Taip gimė SOTO, išvertus iš japonų kalbos – „viskas, kas išorėje“.

– Kodėl maistui ruošti pasirinkai autobusiuką?

– Esu labai dėkingas savo šeimai, draugams, Užimtumo tarnybai, agentūrai „Versli Lietuva“ ir Rokiškio rajono savivaldybei. Be jų visapusiškos pagalbos tikrai nebūtų SOTO. O maisto vagonėlio koncepciją pasirinkau dėl mažesnių investicijų ir mobilumo. Taip galėjau išbandyti savo jėgas mažiau rizikuodamas finansiškai. Norint turėti savo maisto furgonėlį reikėtų pradėti nuo vizijos. Kam gaminsite, kur gaminsite, ką gaminsite ir t. t. Vietos maisto autobusiukams Lietuvoje ar net pačiame Rokiškyje tikrai atsiras. Jeigu atsirastų nuoširdžiai besidominčiųjų, galėčiau pakonsultuoti asmeniškai. Tikrai padėsiu ir atsakysiu į rūpimus klausimus. Su manimi galite susisiekti www.soto.lt arba info@soto.lt.

– Kokį pirmąjį patiekalą patiekei žmonėms? Koks buvo jausmas? 

– Pirmas SOTO patiekalas buvo ramenas. Patiekalas yra kilęs iš Kinijos, stipriai evoliucionavęs Japonijoje, šiuo metu labai populiarus visame pasaulyje. Rameną tradiciškai sudaro lakštiniai makaronai (noodles), sodrus sultinys, mėsa ir įvairūs pagardai. Norint pasigaminti ramenų namuose, reikėtų pradėti ruoštis bent prieš dieną. Sultinį būtina virti nuo 8 iki 20 val. – tik toks bus tinkamas šiam patiekalui. Kiti komponentai yra kepami, verdami, troškinami ir marinuojami padažuose. Šis patiekalas yra panašus į sriubą, bet priešingai nei sriuba visi jo komponentai yra pagaminami atskirai ir prieš patiekiant sudedami į vieną dubenėlį.

Pirmą kartą išvažiuodamas labai jaudinausi, bet buvau nusiteikęs optimistiškai. Renginys vyko viduryje savaitės Vilniaus Sapiegų parke. Atsivežiau didžiausią savo puodą rameno, bet greitai supratau, kad teks kviestis draugus į pagalbą tiek suvalgyti. Dirbdamas visą dėmesį sukoncentruoju į procesą, visiškai užmirštu save. Po ketverių metų intensyvaus darbo maisto furgonėlyje vis dar jaudinuosi prieš kiekvieną išvažiavimą, jaučiu atsakomybę prieš kiekvieną žmogų, valgantį mano maistą.

– Kokiuose festivaliuose ir renginiuose teko dirbti? Gal turi tokį, į kurį visada norisi grįžti?

– Teko dalyvauti nemažai renginių. Iš tų, kur maistas yra svarbiausias patirtį sukuriantis elementas, galėčiau išskirti Vilniaus „Open Kitchen“ renginius. Visada smagu grįžti į „nowJapan“ Japonijos kultūros festivalį, technologijų ir inovacijų festivalį LOGIN, jaukų Rokiškio festivalį  „Vasaros naktys. Mūsų naktys“. Tai pat mėgstu dalyvauti įvairiuose muzikiniuose festivaliuose, kuriuose paprastai įsikuriam visam savaitgaliui ar net ilgiau.

– Turbūt daugumai „gatvės maistas“, pagamintas autobusiukuose ir kitose kilnojamose vietose, asocijuojasi su greitu ir ne itin kokybišku maistu. Ką manai?

– Būtų neteisinga visą gatvės maistą „sudėti“ į vieną krepšelį. Mano manymu, kiekvienas stengiasi gaminti geriausiai kaip supranta ir kaip sugeba. Todėl kiekvieną maisto furgonėlį, kioskelį, palapinę ar virėją su šaltkrepšiu reikėtų vertinti individualiai. Turbūt paragavę daugiau „gatvės maisto“ žmonės susidarytų visai kitokią nuomonė. Šioje sferoje vyrauja įvairovė. Aš asmeniškai visada stengiuosi žmonėms patiekti kuo geresnės kokybės maistą. Kad išlaikyčiau žemą kainą ir aukštą patiekalo kokybę, labai stengiuosi surasti geriausius produktų tiekėjus. Dauguma produkcijos yra užauginta Lietuvoje, pagardų ir prieskonių atvežama iš Tolimųjų Rytų.

– Ką gaminai šiais metais? Kokie tavo ateities planai?

– Šių metų meniu buvo pritaikytas įvairioms šventėms ir festivaliams. Man labiausiai patinka „keliaujantys patiekalai“, patiekalai, kurie juda laike ir erdvėje. Na, tie receptai, kurie perduodami iš kartos į kartą ir geografiškai vienos kultūros kitai kultūrai. Aš pats neturiu vieno mėgstamiausio patiekalo. Šiuo metu labai patinka gaminti troškinius.

Galvoje noksta daug naujų idėjų, bet išsiplėsti dar nenorėčiau. Viską pamatysite pavasarį, kai bus ką parodyti. Kitais metais planuoju daugiau laiko praleisti „namų bazėje“ ir sukurti pietų meniu rokiškėnams pamaloninti.