Rubrika

Knygos apie Mėmelį autorė: „Kuo daugiau gilinausi į miesto istoriją, tuo labiau jį pamilau“

Lietuvių rašytojų istorinių romanų centre paprastai būna Vilnius. Tačiau rašytoja Diana Latvė savo pirmame spausdintame kūrinyje – novelių romane „Memelio gaisras“ aprašo Mėmelį, vėliau virtusį Klaipėda. „Mėmelis išties buvo nepaprastai gražus miestas. Tuo įsitikiname vartydami senas fotografijas. Kuo daugiau gilinausi į miesto istoriją, tuo labiau pamilau Mėmelį, artimesnė tapo ir Klaipėda“, – sako rašytoja.

Rašytoja sako anksčiau negalvojusi, kad teks apsigyventi Klaipėdoje, o atvykus čia miestas pasirodė svetimas, sovietinis. Norėdama prisijaukinti šį miestą, ji nusprendė gilintis į jo istoriją, taip atverdama sau labai įdomią šio krašto praeitį. Nenuostabu, kad šios knygos pagrindu tapo Mėmelio erdvė ir šio miesto siejami žmonės.

Novelių romane keliaujame laiku – nuo Mėmelio klestėjimo, kuomet jis buvo pirklių verslo centre, iki miestą nusiaubusio gaisro, grubių sovietinių pertvarkų ir pojūčio, kad visgi čia viskas yra amžina, laikui nepavaldu.

Autorė, spausdinusi savo kūrybą kultūrinėje spaudoje, o dabar debiutavusi šiuo kūriniu, pasakoja ne tik apie romano sukūrimą, Mėmelio istoriją, bet ir tai, ko šiam kraštui trūksta, kodėl jis lieka mūsų dėmesio pakraščiuose.

Šiai knygai pasirinkote istorinio romano žanrą. Pastaruoju metu lietuvių literatūroje, kaip ir visame pasaulyje, galima pastebėti jo pakilimą. Kodėl, jūsų nuomone, šis žanras toks populiarus? Ar Lietuvoje prie to prisidėjo ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“?

Istorinio romano žanras – puiki priemonė supažindinti skaitytojus su istorija. Jis paskatina ieškoti ir atrasti. Istoriniame romane pasakojami ne tik praeities įvykiai, bet ir atmosfera, žmonių išgyvenimai, emocijos. Daug kam tokie faktai tampa atradimu, naujove. Leiskite priminti ankstesnių autorių istorinius romanus, pavyzdžiui, Antano Vienuolio „Kryžkelės“ arba Kazio Almeno „Pjūties metas“. Pamenu paauglystėje perskaitytus Petro Dirgėlos istorinius romanus. Jų populiarumas pozityviai prisideda prie Lietuvos istorijos populiarinimo.

Atkurtos nepriklausomybės laikais atgijo poreikis domėtis savo praeitimi. K.Sabaliauskaitė išleido savo kūrinius kaip tik tuo metu, kai suaktyvėjo savų šaknų ieškojimas, žmonės pradėjo gilintis į valstybingumo praeitį. Kiekvienas asmeniškai nori atrasti savo krašto arba šalies, kurioje gyvena, istoriją. Tam ir reikalingos knygos. Beje, trūksta nepaviršutiniškų, nedidaktiškų romanų istorine tematika. Juos rašant neretai iškyla pavojus nuklysti nuo istorinės tikrovės klodų, bet tai priklauso nuo autoriaus įsigilinimo į temą ir sąžiningumo, kitaip knygose gali rastis keistokų išmonių ir interpretacijų. Pamenu epizodą iš vienos knygos: Petras I Biržų pilyje, kai ji dar priklausė Radviloms, šoko sutartinių suktinį. Bet tai, pasirodo, prasimanymas. Gaila, kad mūsų istorikai daugiausia rašo akademines knygas. Domėjausi švedų rašytojo ir istoriko Peterio Englundo kūriniais – jis ima vieną temą ir ją gvildena, interpretuoja literatūriškai. Išmonės jo kūriniuose nėra, bet jis rašo taip įtraukiamai, kad priimi jo knygas kaip grožinius kūrinius.

[caption id="attachment_109571" align="alignnone" width="1024"] Vartydama senas fotografijas, D.Latvė įsitikino, kad Mėmelis buvo labai gražus miestas. 1913 m.[/caption]

Kalbant apie dabar pasirodančius istorinius romanus, didžiosios dalies jų veiksmas vyksta Vilniuje, retkarčiais Kaune. Klaipėda, apie kurią savo knygoje rašote jūs, lieka nuošalyje. Kodėl susiklostė toks geografinis susiskirstymas?

Galbūt taip yra todėl, kad Vilniuje yra susitelkę daugiau rašančiųjų. Jie savo miestą pažįsta ir apie jį rašo. Atsikėliau į Klaipėdą po studijų. Man šis miestas nebuvo labai mielas. Esu kilusi iš Žemaitijos ir visuomet galvojau, kad gyvensiu Vilniuje arba Kaune. Bet taip jau nutiko, kad atsidūriau Klaipėdoje, tad nusprendžiau: jeigu jau čia apsigyvenau, turiu ją prisijaukinti, iš naujo atrasti miestą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė labai sovietinis.

Klaipėda įdomi, nes nėra istoriškai vientisa. Kalbėdami apie jos praeitį, turime įsivaizduoti du skirtingus miestus: vokiškąjį Mėmelį ir naujai sukurtą sovietinio stiliaus Klaipėdą. Tai du miestai. Po karo jų istorinė bambagyslė buvo perkirsta, todėl tyrinėti šių miestų istoriją labai įdomu. Kodėl taip atsitiko? Aišku, įtakos turėjo politinė situacija, neleidusi perimti vokiškosios kultūros, bet iš esmės toji kultūra buvo svetima ir lietuviams, ne tik sovietams. Biurgeriško miesto, valstybės valdymo formos taip pat skyrėsi nuo Lietuvos. Tai buvo su Didžiąja Lietuva mažai susijęs kraštas. Apie Klaipėdą labai nedaug istorinių šaltinių, parašytų lietuvių kalba, – reikia skaityti kitomis kalbomis. Taip pat gausu terminų, kuriuos tenka aiškintis su specialistais. Mėmelis išties buvo nepaprastai gražus miestas. Tuo įsitikiname vartydami senas fotografijas. Kuo daugiau gilinausi į miesto istoriją, tuo labiau pamilau Mėmelį, artimesnė tapo ir Klaipėda.

Šiame romane galima rasti kelis epizodus, susijusius su krašto istorija. Kaip juos atsirinkote? Galbūt manėte, kad būtent jie geriausiai charakterizuoja Mėmelio istoriją?

Aprašomasis laikotarpis prekybos požiūriu turbūt buvo sėkmingiausias Mėmelio istorijoje. Vyko Krymo karas, šiauriniai kaimyninių valstybių uostai buvo užblokuoti, didelis krovinių srautas pasuko per Mėmelį, tad miestas suklestėjo. Sandėliai buvo kimšte prikimšti degių prekių – medienos, dervos, deguto. Buvo sunku rasti laisvą pastatą, kuris nebūtų prikrautas iki stogo. Dėl krovinių pertekliaus, neatmetant ir aplaidaus sandėliavimo, kilo didysis miesto gaisras.

Ėmiau keletą Mėmelio istorijos pjūvių nuo 1853-iųjų iki šių laikų, užmečiau tinklą ir išgriebiau keletą ryškiausių to laikotarpio epizodų. Mano pramanytus knygos herojus suvienijo laikas, miesto ir jo priemiesčių erdvė.

Jau kalbėjome apie istoriškumą, faktiškumą. Ar jums pačiai buvo svarbus tikslumas, faktų atitikimas, kiek leidote sau improvizuoti?

Improvizacija užpildžiau sumanyto siužeto faktų trūkumą. Faktų tikrai nedaug – viso labo tik rėmas, kuris tave laiko, nes iš to, kas vyko iš tikrųjų, mažai žinoma. Skaičiau knygas, rinkau nuotrupas, kalbėjau su žmonėmis, gyvenusiais knygoje aprašytu ir sovietiniu laikotarpiu. Iš tų pokalbių paaiškėjo kai kurios detalės. Taip pat nagrinėjau fotografijas, tyrinėjau žmonių veidus, juose sustingdytas emocijas, buitį, aprangą, stengiausi priartėti prie tiesos.

Kartais pagalvoju: anksčiau valdovus lydėdavo metraštininkai, tačiau ar galima tvirtinti, kad tuose raštuose yra tiesos? Gal jie norėjo įtikti valdovui? Kas dabar patvirtins, kad jie nepagražino įvykių ir visi palikti liudijimai nėra asmeninė metraštininko nuomonė, fantazija ar interpretacija? Gal jų palikti raštai irgi yra savotiški grožiniai kūriniai? Toli ieškoti nereikia – juk sovietiniais laikais mums buvo bandoma įpiršti iškreiptą istoriją, buvo ir vis dar yra daug ja tikinčių. Kartais pasvarstau, kiek žmonijos istorija tikra, kiek išgalvota ir jau virtusi legenda.

Tiesos procentas grožiniame kūrinyje neturi reikšmės, tačiau interpretuojant istoriją ir apipinat ją fantazija svarbus autoriaus sąžiningumas.

Aprašydama gaisrą jūs, matyt, rėmėtės tikrais faktais? Tuo metu buvo kelios šio gaisro versijos.

Dvi pagrindinės versijos – gaisras įvyko savaime arba buvo padegta tyčia. Policija taip ir nenustatė. Abi versijos minimos Johanno Sembritzkio knygose. Beje, tuo metu buvo labai stiprus vėjas, namai gatvėse, laivai uoste ir upėje stovėjo arti vienas kito, tad gaisras išplito žaibiškai. Tiesa, aprašydama gaisrą nesilaikiau tikslaus jo plitimo gatvėmis trajektorijos. Kūriniui šis tikslumas nelabai ką duotų. Kokia nauda skaitytojui iš sausų faktų? Neįdomu. Man svarbiau perteikti naikinančią gaisro atmosferą, miestiečių išgyvenimus ir elgseną nelaimės metu.

Tai buvo labai garsus įvykis, minimas įvairiuose šaltiniuose, nes sudegė didžioji miesto dalis. Įdomiausia, kad Mėmelio gaisras pagarsėjo tuo, kad Homero aprašytos Trojos atradėjas, archeologas Heinrichas Schliemannas tuo metu Mėmelyje sandėliavo prekes, tiekė Rusijai indigo dažo miltelius ir kitas prekes. Jo sandėlis išvengė liepsnų, nes buvo paskubomis pastatytas iš žalių lentų, be to, stovėjo šiek tiek nuošaliau. Vėliau H.Schliemannas savo prekes pardavė. Tačiau ar dėl Mėmelio gaisro jam pavyko gauti pinigų, padėjusių atrasti Troją, nežinoma – galime tik spėlioti.

Dramatiškas ir pasakojimas apie sovietmečiu sunaikintą Smeltės kaimą. Tai tikra istorija – Mažosios Smeltės kaimas buvo nukastas kartu su Smeltės pusiasaliu. Kaip atradote šią istoriją?

Kaimo nukasimo faktas buvo žinomas ir anksčiau, bet sovietiniais laikais apie jį buvo draudžiama kalbėti. Tik praėjusiais metais Klaipėdos istorikai, skaitydami paskaitas, iš naujo atrado ir paviešino šį faktą. Man ši istorija pasirodė labai įdomi. Aišku, žmonių, menančių, kaip buvo nukastas Smeltės kaimas, nebėra. Tarp bičiulių radau keletą, pamenančių Didžiąją ir Mažąją Smeltę, bet iš jų prisiminimų mažai naudos – jiems tuomet buvo 7–8 metai ir visai ne tai rūpėjo, svarbiau buvo nubristi iki farvaterio ar iškastinėje žemėje rasti gintarų. Kita vertus, tikrieji kaimo gyventojai pasitraukė į Vakarus, sodybos ištuštėjo. Naujakuriai neturėjo ryšio su šiuo kraštu, nepuoselėjo sodybų kultūros. Jie džiaugėsi gavę naujus butus. Juk pamename, kad sovietiniais laikais gauti naują butą su karštu vandeniu ir kitais patogumais buvo privilegija. Sovietai sumanė pastatyti didelę laivų remonto gamyklą, uostą. Niekas nepaisė mažo žmogaus.

Taigi kaimas su savo struktūra, gyvenimo būdu tiesiog dingo.

Taip, ir tai įvyko labai greitai – nukasė per vieną vasarą. Išliko nuotraukų, nes buvo visa tai fiksavusių entuziastų. Nuotraukose matyti stovinčios sodybos, o aplink jas viskas apkasta. Tačiau niekur neminima liūdna kaimo išnykimo eiga, nėra liudininkų prisiminimų, tad išgalvojau kaimo gyventojus – kas ir kaip gyveno.

Ši istorija – tarsi viso krašto simbolis. Krašto, kuriame sutrūkinėję ryšiai, nebėra istorinio tęstinumo. Mėmelio virsmas Klaipėda irgi kažkuo panašus.

Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, buvo pakeista ir gamtinė struktūra, tuo metu nesirūpinta aplinkosauga. Ko gero, ši istorija mums atrodo dar graudžiau nei anais laikais, kai buvo galvojama: viską nušluosime nuo žemės paviršiaus ir pastatysime naują santvarką.

Knygoje jūs leidžiatės į kelionę laiku, tačiau beveik neskiriama vietos šiems laikams. Kodėl?

Paskutinė novelė kalba apie dabartį. Tiesa, skaitant gali susidaryti įspūdis, kad taip buvo, yra ir bus. Tai amžinybės alegorija – apie valtininką, keliantį į anapusinius vandenis...

Kokia buvo Mėmelio miesto kultūra jūsų aprašomais laikais? Kaip jį apibūdintumėte? Iš jūsų knygos atrodo, kad tai buvo labai gyvas miestas.

Iš tiesų miestas buvo labai gyvas. Mokyklos, restoranai, daugybė kavinių, elektrinis traukinys... Buvo labai daug įvairių draugijų, leistos knygos, spausdinami laikraščiai, stipri biurgeriška kultūra. Kalbant apie gaisrą, tuo metu jau buvo sukurta nebloga gaisrų gesinimo sistema, bet nepakankama, kad suvaldytų itin didelius gaisrus.

Su Prūsija susisiekimas sausuma prastas – nebuvo geležinkelio, vasaromis keliai klampūs, pagrindinis kelias pajūriu per Smiltynę ėjo iki Karaliaučiaus. Uostas orientavosi labiau į britišką kultūrą, nes atvykdavo daug anglų, škotų, prancūzų, kitų tautų prekybininkų, kurie įsikurdavo nuošaliame Prūsijos pakraštyje. Buvo didelių galimybių įvairiems daugiau ar mažiau legaliems verslams.

Mėmelis buvo stiprus, gerai aprūpintas miestas. Žemaičiai atveždavo žemės ūkio produktų, pramonines prekes gabendavo laivais, per Mėmelį aukštyn Nemunu prekės pasiekdavo ir Lietuvos gilumą.

Kas iš tų laikų nepasikeitė, būdinga ir šiems laikams?

Emocijos, jausmai visais laikais išlieka ir yra atpažįstami. Dar lieka miesto magija. Keičiasi gyvenimo būdas, papročiai, nekinta tik žmogiškosios savybės.

Kuo jus dabar traukia Pamario kraštas? Nepaisant, regis, puikios geografinės padėties, Klaipėda tarsi lieka pamiršta.

Pamario kraštas išsiskiria ne tik unikaliu gamtos grožiu, bet ir savitu gyvenimo būdu. Mano galva, žmogus, gyvendamas ne savo gimtajame krašte, bent iš pagarbos vietiniams gyventojams privalo pasidomėti, susipažinti su to krašto kultūra, papročiais ir praeitimi, t. y. prisijaukinti gyvenamąją erdvę. Šis kraštas neretai inspiruoja mintis ir įvairias istorijas, skatina žavėtis.

Atgavus nepriklausomybę, žmonės galvojo, kad dar galima šį kraštą prisijaukinti, bet sovietiniais metais vokiška kultūra buvo laikoma pasaulio blogiu, kurį esą reikia sunaikinti. Sovietai ketino nugriauti Klaipėdą ir perstatyti pagal savo skonį bei supratimą. Laimei, taip neatsitiko, bet miestas buvo nesaugomas, griaunamas ir statomas. To apraiškos akivaizdžios ir dabar.

Klaipėdos krašte buvo įvesta kolchozų (kolūkių) sistema, prarastas asmeninės nuosavybės ir atsakomybės jausmas, įsivyravo aplaidus požiūris į veltui gautą turtą, juk visų turtas – niekieno. Pažvelkime į kaimyninę Lenkiją, jos prūsiškąją dalį. Ten nebuvo kolchozų, todėl kitaip vertinamas ir vokiškas palikimas: nukrito čerpė, žmogus pakeitė į tokią pat čerpę, nelaukė, kol stogas visai nubyrės. Naujoji lenkų karta šį kraštą traktuoja kaip savo gimtinę. Pažiūrėkite, kaip atstatytas Gdansko senamiestis, o mes Klaipėdos senamiesčio nesugebame susitvarkyti iki šiol.

Turime draugijų, muziejų, pavienių trumpalaikių iniciatyvų, bet nemokame jomis pasinaudoti, nėra visumos. Esame krašto šeimininkai, tačiau nežinome, kaip jį išsaugoti. Saugome vieną kitą istorinį pastatą, tačiau istorinis vientisumas sunaikintas, jam atstatyti reikėtų kur kas daugiau pastangų.

Kadangi pati gyvenu Klaipėdoje ir domiuosi jos istorija, noriu paskatinti klaipėdiečius (ir ne tik juos) domėtis, nes šio krašto istorija – unikali. Didžiuojamės būdami jūrine valstybe, deja, jūrą ir Pamario kraštą prisimename tik vasaromis.

Audrius Ožalas

Parengta pagal 15min.lt