LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Signatarų namuose (anksčiau – Štralio namuose), įsikūrusiuose Pilies gatvėje, Vilniuje, sieninis laikrodis rodo 11 val. Jis mini 1918 m. vasario 16 d. šeštadienį, kai į Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti pirmininko Antano Smetonos kabinetą rinkosi 20 būsimų signatarų. Tą dieną šiame nedideliame kabinete buvo pasirašytas svarbiausias dokumentas – Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.
Į Signatarų namus įsiprašiau galiojant karantinui. Esu dėkinga istorikei, vyr. muziejininkei Sandrai Germanavičiūtei už išskirtinę ir įdomią ekskursiją, kurią bandysiu perteikti straipsnyje.
Dokumentas saugus
Pasirašymo kambarys atkurtas pagal išlikusią to meto nuotrauką – knygos, šviestuvas, autentiški to laikmečio baldai, garsioji signatarų nuotrauka ir retas „Lietuvos aido“ egzempliorius su išspausdintu Lietuvos Nepriklausomybės Aktu. Garbės pirmininkas Jonas Basanavičius perskaitė visą Nepriklausomybės Akto tekstą, o signatarai vieningai nubalsavo ir pagal abėcėlę pasirašė.
Muziejuje eksponuojama Nepriklausomybės Akto faksimilė, nes originalą karantino metu globoja Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Tikimės, kad šis brangus istorinis dokumentas, kurį šimtmečio proga Vokietija penkeriems metams paskolino Lietuvai, netrukus vėl bus prieinamas lankytojams. Kai prof. Liudas Mažylis atrado šį dokumentą, pasipylė klausimai – kodėl jis saugojamas Vokietijoje, kodėl jo neatsiimame? Tačiau Nepriklausomybės Aktas, kurio vienoje pusėje tekstas išrašytas lietuviškai, kitoje – vokiškai, buvo skirtas Vokietijai, prašant, kad ji pripažintų Lietuvos Nepriklausomybę.
Kur dingo Lietuvai skirti dokumento egzemplioriai? Juk pasirašymo dieną buvo atspausdinti bent trys: vieną ranka rašytą egzempliorių, kaip liudijo signatarai atsiminimuose, tą vakarą išsinešė J.Basanavičius ir nuo tos dienos jo niekas nematė. Tikėta, kad Nepriklausomybės Aktą jis slėpė savo bibliotekoje, kuri šiuo metu yra Lietuvių kalbos ir tautosakos institute, tačiau knygos jau seniai išieškotos. Kol nebuvo rastas originalas, Signatarų namai eksponavo mašinėle atspausdinto dokumento faksimilę.
Liko Štralio dvelksmas
Vadinamasis Štralio namas – vienas seniausių architektūros paminklų Vilniuje, pastatytas XV a. pab. XVI a. jis buvo paminėtas kaip burmistrui priklausęs pastatas. Jo išvaizda keitėsi: tai, ką matome šiandien, mus pasiekė iš XIX a. pab., kuomet pastatą įsigijo tuometis pirklys Karlas Štralis. Po rekonstrukcijos namas įgavo neorenesansinį pavidalą. Pagrindinis pastato fasadas yra Pilies gatvėje, rytų korpusas – Literatų. Iš Pilies gatvės Štralio namas yra trijų, iš kiemo – keturių aukštų. Keturi korpusai supa uždarą kiemelį, iš kurio keltuvu galima patekti į vidų. Tai puikus įrenginys neįgaliems turistams. XX a. pr. pirmame aukšte veikė kavinė „Baltasis Štralis“, į kurią užsukdavo ir lietuvių visuomenės veikėjai. Štralio namas turi mansardą-balkoną, iš kurio Vasario 16-ąją sklinda iškilmingi sveikinimai. Deja, ne karantino metu.
Namo kambariuose kai kur galima pamatyti autentiškų XIX a. sienų ar lubų lopinėlių. Pirmieji aukštai buvo skirti parduotuvėms, cukrainėms, net pats K.Štralis turėjo konditerijos įmonę, garsėjusią puikiu šokoladu. Viršutinių aukštų butai nuomojami. Taip sutapo, kad vienas iš jų buvo išnuomotas Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti, kuri suvaidino didžiulį vaidmenį atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę.
Nesimelsime rusiškai!
Būsimieji signatarai palaipsniui įsisuko į tautinio atgimimo sūkurį, vyriausias iš jų – Jonas Basanavičius. Jo nelegaliai leidžiamas laikraštis „Aušra“, o vėliau – Vinco Kudirkos „Varpas“, agitavo žmones imti likimą į savo rankas ir gelbėti tautą – kalbėti, skaityti lietuviškai. Su nelegalia spauda augę signatarai užsidegė lietuvybe (kitaip – litvomanija), o pagrindiniai to meto herojai buvo knygnešiai. Vyskupas Motiejus Valančius suorganizavo slaptą lietuviškos spaudos platinimą Lietuvoje. Rusų valdininkai jo nė neįtarė, nes iš sakyklos jis aršiai kalbėjo ne tiek prieš rusų priespaudą, kiek prieš alkoholį.
Didelio atgarsio visuomenėje sulaukė Šiaulių gimnazistų maištas. Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Jonas Vileišis ir kiti jaunuoliai griežtai atsisakė melstis rusų kalba. Tuo užsikrėtė ir kitos gimnazijos. Vaikinus bandyta pašalinti iš gimnazijos, kol nebuvo įrodyta, kad galima melstis lotyniškai. Maži laimėjimai vedė prie didelių tautinio atgimimo darbų.
Lūžio taškas
Iš Bulgarijos į Lietuvą grįžęs J.Basanavičius su kitais bendraminčiais – Petru Vileišiu, Jonu Kriaučiūnu – ėmėsi organizuoti Didįjį Vilniaus Seimą, kuris, įvykęs 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniaus miesto rūmuose (Filharmonijoje), buvo lūžio taškas į Lietuvos Nepriklausomybę. Tauta pareiškė siekianti kur kas daugiau nei būti Rusijos imperijos dalimi (neoficialus terminas – „Šiaurės vakarų kraštas“).
Dalyvaujant dviem tūkstančiams delegatų iš visos Lietuvos, Didysis Vilniaus Seimas priėmė lietuvių autonomijos idėją bei kasdienius žingsnius siekiant tai įgyvendinti: neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, boikotuoti carinės administracijos objektus, ypač teismus. Žinoma, trokštama autonomija daugiau apsiribojo krašto kultūrine atskirtimi, bet mintis atkurti Nepriklausomybę ir toliau kirbėjo.
Tautos patriarcho garbei
J.Basanavičiaus memorialiniame kambaryje eksponuojami autentiški jo darbo kambario baldai – knygų spinta, ant kurios tarsi trumpam nutūpė mylima pelėda (iškamšą padarė pats signataras), rašomasis stalas, originalus kilimas, krėslas, skėtis, lazdos, pensnė. Ant rašomojo stalo – apdovanojimai, pelnyti Bulgarijoje, kur jis iki šiol laikomas ne tik gydytoju, bet ir archeologijos, etnologijos mokslų pradininku, jo surinktos, išleistos lietuvių liaudies pasakos ir kiti darbai. Ant sienos – Lom Palankos miestelio Bulgarijoje vaizdai ir žmonos portretas, kuris visada kabėdavo jam prieš akis, žmonos vėduoklės bei stropiai išsaugota gėlių puokštelė.
Su čekų vokiete Leonora Gabriele Mohl J.Basanavičius susipažino gyvendamas Prahoje. Apie romantišką meilės užuomazgą rašė biografijoje: „Persikeldamas iš Karoliaus aikštės į Vynasodų Palackio gatvę aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame gyvenime – karštą meilę. Beveik prieš namus, kuriuose aš gyvenau, kitoje gatvės pusėje, trečiojo aukšto lange pastebėjau dailią merginą, kuri su kanarka žaidė.“ Jie susipažino Prahoje, susituokė Vienoje, gyveno Bulgarijoje, deja, jų meilės istorija truko neilgai – po penkerių santuokos metų J.Basanavičiaus mylimoji Elė mirė nuo džiovos.
Muziejus skirtas Nepriklausomybės Akto pasirašymui, bet jame užtenka vietos ir su tuo susijusioms temoms – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, Kovo 11-osios gimimui. Taip viename iš didžiausių kambarių atsirado Signatarų galerija. Tai Kovo 11-osios klubo dovana muziejaus atidarymo proga, antrųjų signatarų dovana pirmiesiems. Į lankytojus žvelgia realistiški, 1998 m. dailininko Rimgaudo Žebenkos nutapyti Signatarų portretai.
Odė laikrodžiui, plunksnai
Atskira ekspozicijos salė pasakoja apie pirmuosius prezidentus – A.Smetoną ir Aleksandrą Stulginskį. A.Smetona tuomet buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti pirmininkas, o A.Stulginskis – agronomas, atsakingas už daržininkystę. Beje, šiai draugijai priklausė net 9 signatarai. Jau nuo 1914 m. draugija kaip įmanydama šelpė miestiečius. A.Stulginskis užsiėmė daržovininkyste draugijos išsinuomotoje žemėje. Jo užaugintomis daržovėmis būdavo aprūpinami gyventojai, labdaros valgyklos.
Šalia kitų Stulginskių šeimos daiktų ekspozicijoje saugojamas signataro šveicariškas laikrodis „Zenith“, kurį jis per darbus pametė, o vėliau vėl įsigijo tokį patį. Laikrodis ištikimai tarnavo pasirašant Nepriklausomybės Aktą, prezidentaujant, kalint Sibiro lageriuose ir sugrįžus į tėvynę. Beje, iš Sibiro grįžo tik du signatarai – A.Stulginskis ir P.Klimas.
Nepriklausomybės Akto pasirašymo kambaryje saugomą vienintelį asmeninį A.Smetonos daiktą – auksinę plunksną – į Lietuvą sugrąžino Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA). Ją buvo padovanojusi prezidento dukterėčia Marija Tūbelytė-Kulhman. 1933 m. šį suvenyrą A.Smetonai – ne tik kaip prezidentui, bet ir kaip puikiam publicistui – įteikė Ukmergės inteligentai. Pasak istorikų, 1940 m. išvykdamas iš Lietuvos, prezidentas A.Smetona vos spėjo susidėti daiktus – paskutinis Vyriausybės posėdis vyko birželio 14-osios naktį.
Mažuma, įveikusi daugumą
Vienoje iš ekspozicijų salių galima pasiklausyti tuomečių signatarų ginčų ir įgarsintų derybų su Vokietijos atstovais protokolų. 1917 m. rugsėjo mėn. Lietuvių konferencijoje buvo išrinkta Lietuvos Taryba, kurią sudarė 20 Lietuvai nusipelniusių žmonių. 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė su vokiečių valdžios atstovais suderintą Deklaraciją, kuri skelbė „nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi“. Tai buvo itin svarbus juridinis ir politinis žingsnis išlaisvinant Lietuvą iš sąjungos (unijos) su Lenkija, ištraukiant ją iš carinės Rusijos suvereniteto.
Deklaracija numatė Lietuvos valstybę glaudžiais saitais (keturiomis konvencijomis: muitų, finansų, susisiekimo ir karine) susaistyti su Vokietija. Dėl šių keturių konvencijų užvirė karšti ginčai. Keturi signatarai – M.Biržiška, S.Kairys, S.Narutavičius ir J.Vileišis – tam nepritarė, aršiai pasisakydami už visišką nepriklausomybę. Taip šiuose namuose atsirado ekspozicija, skirta keturiems Signatarams, istorikų pavadintiems mažuma, įveikusia daugumą.
Taigi, Nepriklausomybės Aktas – Lietuvos Tarybos pastangų vaisius ir dar kelių dokumentų – konferencijoje priimtos rezoliucijos ir 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos – junginys. Galutinis tekstas – pusmetį trukusių diskusijų rezultatas. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą savo ranka surašė Jurgis Šaulys.
Pagal savo scenarijų
1918 m. vasario 16 d. signatarai, vieningai nubalsavę ir pasirašę Nepriklausomybės Aktą, išėjo papietauti ir vakarop grižo į antrą posėdį, kuriame sprendė, kokiu būdu šią žinią pranešti. Juk Nepriklausomybės Aktas pasirašytas slapta, ne pagal vokiečių scenarijų, ignoruojant keturias jų primestas konvencijas. Vasario 16-osios popietę J.Šaulys įteikė Nepriklausomybės Akto dokumentą Vokietijos atstovui Vilniuje, prašydamas nusiųsti jį į Vokietiją ir pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę.
Vokietija nepriklausomą Lietuvos valstybę pripažino tik kovo 23 d., nors jau vasario 18 d. Nepriklausomybės Akto tekstas buvo perspausdintas ne viename Vokietijos laikraštyje. Lietuvoje žinia apie paskelbtą Nepriklausomybę buvo paskleista slaptu vasario 19 d. „Lietuvos aido“ numeriu, išspausdintu M.Kuktos spaustuvėje naktį, nerimaujant dėl vokiečių cenzūros. Šių laikraščių buvo išspausdinta tik keli šimtai, vienas iš jų – pasirašymo kambaryje.
Vis dar gyvas mitas, kad garsioji Signatarų nuotrauka, kabanti pasirašymo kambaryje, daryta Aleksandro Juršaičio studijoje tuoj po Nepriklausomybės Akto pasirašymo. Iš tikrųjų būsimus signatarus, po to, kai jie Vilniaus konferencijoje buvo išrinkti į Lietuvos tarybą, 1917 m. rugsėjo 25 d. tėvo studijoje nufotografavo A.Jurašaičio dukra Aleksandra Jurašaitytė (būsimoji Vailokaitienė).
