Pastaruoju metu laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo papročiai Lietuvoje keičiasi. Vis dažniau pasirenkamos ne tradicinės laidotuvės – mirusiojo laidojimas į žemę, o palaikų deginimas –kremavimas. Tačiau ne visi žino, kur dėti urną su pelenais. Lietuvos įstatymai numato, kad urną su pelenais galima laidoti kapinėse, kolumbariumuose ir tam numatytose vietose. Negalima berti pelenų į upę, jūrą, miške ar po medžiais kieme – įstatymuose to nenumatyta.

Tradicinės laidotuvės

Lietuvoje mirusiojo kūną laidojant kapinėse, šermenys paprastai tęsiasi tris paras: velionis šarvojamas šarvojimo salėje (seniau – savo namuose), jo karstą gausiai puošia gedulingi vainikai su kaspinais, gėlių puokštės bei žvakės. Prie velionio karsto artimieji ir giminės budi dvi paras melsdamiesi ir giedodami, o trečią dieną už išėjusįjį aukojamos šventosios Mišios bažnyčioje. Vėliau karstas, lydimas laidotuvių procesijos ( seniau, kai gedulingas melodijas grodavo dūdų orkestras, ir muzikos), nešamas arba vežamas į kapines, kur velionis palaidojamas. Jo kapas papuošiamas gėlėmis, vainikais ir laikinu mediniu kryžiumi. Po metų kapavietėje pastatomas paminklas. Kasmet per Vėlines velionio kapavietę artimieji lanko, tvarko, puošia gėlėmis, degina žvakutes.

Papročiai keičiasi

Senovės baltai prieš krikščionybės įvedimą mirusiuosius taip pat degindavo, o dabartinėje Europoje esame paskutinė valstybė, pasistačiusi krematoriumą. Pirmasis  krematoriumas atsirado tik 2011 m. Kėdainiuose, jį planuojama statyti ir Vilniuje.

Pradėjus deginti mirusiuosius, keičiasi ir laidojimo bei mirusiųjų pagerbimo papročiai. Nusprendus velionį kremuoti, jo pagerbimo apeigos laidojimo firmose ar šarvojimo salėje vyksta prie jo urnos ir trunka vos keletą valandų. Prie urnos dega žvakės, skamba gedulinga muzika, o laidotuvių vainikus keičia gėlių puokštės. Neretai ekrane rodomos nuotraukos iš mirusiojo gyvenimo.

Pasibaigus šermenims, ne visi  artimieji urną su mirusiojo pelenais iškart laidoja kapavietėje, užkasdami į žemę. Kai kurie laiko ją namuose, kol nuspręs, kaip ją palaidoti. Lietuvos įstatymai numato, kad urną su pelenais namuose galima laikyti iki trijų mėnesių, o ją laidoti galima kapinėse, kolumbariumuose ir tam numatytose vietose. Negalima berti pelenų į upę, jūrą, miške ar po medžiais kieme – įstatyme to nenumatyta.

Dar ne visose Lietuvos kapinėse yra pastatyti kolumbariumai, skirti urnoms su mirusiųjų pelenais saugoti. Kolumbariumai yra mokami: imamas vienkartinis mokestis, be to, kasmet dar reikia mokėti už urnos laikymą. Specialių vietų, kur būtų galima išbarstyti mirusiojo pelenus, Lietuvos kapinėse kol kas iš viso nėra.

Kremuojama tik asmens valia

Mažai kas žino, kad palaikus kremuoti galima tik asmens valia, kurią jis pareiškė būdamas gyvas. Žmogus norą dėl savo palaikų laidojimo būdo po mirties gali pareikšti testamente arba kitame notaro patvirtintame dokumente.

Asmens, kuris būdamas gyvas nepareiškė valios dėl savo palaikų kremavimo, palaikus kremuoti galima, jeigu mirusiojo asmens veiksnus pilnametis sutuoktinis (sutuoktinė) ar kiti veiksnūs pilnamečiai asmenys pateikia prašymą kremavimo įmonei ir raštu patvirtina, kad asmuo būdamas gyvas nepareiškė nesutikimo dėl savo palaikų kremavimo.

Nežinantys įstatymų žmonės, laidodami artimuosius, išpildo jų priešmirtinius pageidavimus. Štai žymi režisierė Galina Dauguvietytė pageidavo, kad po mirties jos pelenai būtų išbarstyti gimtinėje po medžiu, Lietuvos ambasadorės prie UNESCO Ugnės Karvelis pelenai buvo išbarstyti Baltijos jūroje, žymaus dailininko Vytauto Kalinausko našlė Vilija Daugirdaitė jo pelenus nuo Palangos tilto taip pat išbarstė į Baltiją.

Parengė Valda Dagilė