Prieš trejus metus įsikūrusi Angirių kaimo bendruomenė savo veiklą pradėjo nuo to, ko labiausiai trūksta sodiečiams. Įrengė šiuolaikišką krepšinio aikštelę, ėmė organizuoti turiningas šventes, sugalvojo visokių užsiėmimų kaimo moterims… O šiemet pradėjo statyti labiausiai reikalingus bendruomenės namus.

Mažam kaimui – nedidelė salė

Būsimasis pastatas – 50 kv. metrų. „Beveik visą plotą ir užims nedidelė salė, – teigė Bendruomenės pirmininkė Irina Mažeikienė – Bus vieta, kur žmonės galės susirinkti. Mūsų kaimas nėra didelis: gyvenamąją vietą deklaruoja apie 130 asmenų, bet gyvena tikrai mažiau – gal apie 100 su vaikais. Salėje žmonės galės švęsti įvairias šventes, joje sutilptų iki 30 vestuvininkų. O prireikus čia būtų galima ir mirusiuosius šarvoti.“ Šį apie 30 tūkst. eurų vertės projektą finansuoja Europos Sąjunga ir Kėdainių rajono savivaldybė.

Irina pasakojo, kad nuo pat Angirių bendruomenės įsikūrimo svajota, kaip būtų gerai turėti savo namus, į kuriuos galėtų ateiti kas tik panorėtų. Dabar įvairiems renginiams tenka glaustis vieno ar kito bendruomenės nario name ar net bute. Dviejų galų namą turi Aldona Chadaravičienė, tai ji mielai įsileidžia į laisvą patalpą įvairių renginių dalyvius.

Šiuo metu Angirių kaime nebėra ne tik mokyklos, bet ir jokios kitos visuomeninės paskirties ar valdiškos įstaigos, išskyrus, žinoma, vieną parduotuvę.

Į svečius – viena pas kitą

„Dabar jau turime modernią krepšinio aikštelę, kurią įsirengėme vos tik susikūrus bendruomenei, prieš trejus metus, – pasakojo Irina. – Vasarą dar galime susirinkti ir toje pačioje aikštelėje, ir gamtoje prie tvenkinio, o ateina žiema, kai tamsus paros metas ilgesnis už dieną, ir susiburti jau nėra kur. Dėl to ir ėmėmės bendruomenės namų statybos. Turėsime vietą, kurioje galėsime pabūti visi kartu. Nors mūsų moterys ir taip šaltuoju metų laiku kiekvieną ketvirtadienį turi bendrų užsiėmimų. Iš anksto nusprendžiama, pas kurią tą dieną visos ateis į svečius. Šeimininkė, pas kurią susirinks kitos kaimo gyventojos, pasiruošia – būtinai turi būti pagamintas koks nors lietuviškas patiekalas. Moterys pažiūri įdomesnį filmą, pasitaria, pasikalba apie tai, kas kaime vyksta. Kai kada ir lietuviškas gražias dainas visos kartu padainuoja. O vakarėlio pabaigoje tariasi, pas ką kitą ketvirtadienį eis. Ir taip per visą žiemą, iki pat pavasario, eina ratuku viena pas kitą. Susirenka ir dešimt, ir daugiau moterų.“

Įdomu ir tai, kad bendruomenės nariais čia skaičiuojami ne žmonės, kaip yra visur kitur, o namai. Dabar tokių bendruomenės narių-namų – Angiriuose yra septyniolika. Juose gyvena po keletą asmenų, todėl ir iš tikrųjų bendruomenė gyvų narių turi daugiau.

Apie Angirius negalima pasakyti, kad čia – „sodybų tuštėjimo metas“. Nėra nė vienos tuščios ar parduodamos sodybos. Vieta gera – netoli Kėdainiai, Kaunas, iki šių miestų – asfaltuoti keliai. Vos tik atsiranda tuščių sodybų, jas kaip mat nuperka kauniečiai ir kitų miestų gyventojai. Susiremontuoja jas, susitvarko ir turi kur vasarą atostogauti.

Pagalbininkai ir sumanios moterys

Bendruomenė turi ir pagalbininkų, ir rėmėjų. Aktyvūs pagalbininkai yra Irinos vyras Valdas, dirbantis elektriku trąšų gamykloje AB „Lifosa“, ir sūnus Ignas. Bendruomeninę veiklą mielai paremia Rimvydas Raščiauskas, ūkininkaujantis kartu su sūnumi Vaidotu, ir augalininkystės ūkio savininkas Vidas Blinstrubas.

Ypač I. Mažeikienė džiaugiasi Josvainių seniūnu Algimantu Sirvydu, kuris ne tik niekada neatsisako pagelbėti bendruomenei, bet ir pats pasiūlo gerų idėjų, domisi, kokios pagalbos dar reikėtų.

Angiriuose gyvena Laimutė Raižienė, kuri įvairiausiais būdais margina nuostabaus grožio margučius – jau šį gruodį jai bus įteiktas tautodailininkės sertifikatas. Bronė Ambrazevičienė ir Genutė Danielienė ypač gražina aplinką. Jos vis ką nors įmantraus, naujoviško sugalvoja. Štai pernai, kai iki Naujųjų metų nebuvo sniego, Bronė ir Genutė iš polietileno plėvelės bei kitokių medžiagų „nulipdė“ sniego senį- besmegenį. Pasak I. Mažeikienės, jos ir kitais gražiais darbais yra pradžiuginusios – pavyzdžiui, sumanė ir įrengė gėlyną pamiškėje.

Zenutė Šilkaitienė, Rasa Kišonienė kepa senoviškus grybukus, visokius pyragus. Rasa – jaunesnė, tad šių visų konditerijos paslapčių ją išmokė Zenutė.

„Turime Angiriuose ir mezgėjų, ir kitokių rankdarbių meistrių“, – džiaugėsi bendruomenės pirmininkė.

Bendruomenė vienija ne tik Angirius, bet ir dar tris gretimus kaimus – Grašvą, Ruseinius ir Varnupę. Juose belikę vos po kelis gyventojus. Į kraštiečių šventę vasarą suvažiuoja žmonės, kažkada gyvenę tuose keturiuose kaimuose. Kraštiečių šventėse dalyvauja apie 130 vietinių ir seniau čia gyvenusių žmonių. Atvyksta ne tik iš Klaipėdos, Vilniaus ar Panevėžio. Smagu, kai vaikai sugrįžta iš užsienio šalių – Anglijos, Norvegijos, Vokietijos ir net Australijos… Atvažiuoja ir senoliai, sulaukę aštuoniasdešimties ar daugiau metų.

Jau tradicija tapo ir gegužinės pamaldos. Visą mėnesį, kiekvieną dieną, moterys meldžiasi, o pabaigoje užsako šv. Mišias Josvainių bažnyčioje ir važiuoja ten visos, kurios tik gali.

Stasys BIELSKIS