Pagaliau kursime gerovės valstybę, ar ir toliau versis vis didesnė praraja tarp didmiesčių ir regionų, turtingųjų ir mažas pajamas gaunančiųjų? Akademinio sluoksnio atstovai perspėja, kad parengtuose strateginiuose dokumentuose, kuriuose dešimtmečiui ir dar toliau brėžiamos pagrindinės šalies vystymosi kryptys, ir toliau vyrauja liberalios nuostatos, tad apie gerovę plačiajai visuomenei galima bus tik pasvajoti.

Nuogąstauja ir perspėja

Praėjusių metų pabaigoje politikams ir visuomenei buvo pristatyti pagrindinių nacionalinės svarbos dokumentų – Lietuvos bendrojo plano, pagrindinio šalies teritorijų planavimo dokumento, kuris nubrėš pagrindines šalies vystymosi kryptis iki 2050 metų, ir 2021–2030 metų nacionalinio pažangos plano – projektai.

„Valstiečių laikraštis“ jau rašė apie žemdirbių visuomenės atstovų nuogąstavimus, kad gražiu apdaru apvilktoje ilgalaikės šalies teritorijos vystymo perspektyvoje numatyti siekiai gali nublokšti žemės ūkio gamybą į archajinį lygį, o visą kaimą paversti Europos Sąjungos rezervatu.

Visuomenei pristačius Vyriausybės parengtą 2021–2030 m. nacionalinio pažangos plano projektą, akademinio sluoksnio, taip pat ir nevyriausybinių organizacijų atstovai perspėja, kad centriniame strateginiame dokumente vyrauja pernelyg liberalios nuostatos, tad apie gerovę plačiajai visuomenei galima bus tik pasvajoti. Dokumente nubrėžti skambūs prioritetai neįtikino ir Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) narių.

Sutelks visas investicijas

Skelbiama, kad 2021–2030 m. nacionalinio pažangos plano, kuris apima visas valstybės valdymo sritis, projekte numatyti strateginiai šalies pažangos tikslai ir uždaviniai kuria valstybę, kurioje visiems gyventojams būtų užtikrinta aukšta gyvenimo kokybė, kiekvienam sudarant sąlygas dalyvauti visuomenėje ir kurti gerovę šalyje.

Roberto Patronaičio nuotr.

Nurodomas pagrindinis tikslas – žmogus, įgalintas veikti ir kokybiškai dirbti, gaunantis orias pajamas, gyvenantis saugioje, sveikoje ir švarioje aplinkoje. Bendrajam tikslui pasiekti užsibrėžiama 10 strateginių tikslų, kuriems numatomi kiekybiniai poveikio rodikliai.

Planas pakeičia baigiančią galioti 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programą, tačiau įgauna didesnį svorį ir svarbą kuriant valstybės strateginius planus ir įgyvendinant politiką. Kartu vykdoma strateginio valdymo reforma numato, kad planas taps centriniu valstybės pokyčių planavimo dokumentu. Jam įgyvendinti bus sutelktos visos pokyčiams skirtos investicijos, integruojant ES, kitų tarptautinių šaltinių bei papildomas nacionalinio biudžeto lėšas.

Tvirtinama, kad projektą rengė visos 14 ministerijų, konsultuodamosi su socialiniais ir ekonominiais partneriais bei asociacijomis.

Stebina disbalansas

Vyriausybės vicekancleriui Deividui Matulioniui KRK pristačius Nacionalinio pažangos plano projektą ir pabrėžus, kad vieni iš svarbiausių prioritetų bus regioninių netolygumų ir socialinės atskirties mažinimas, seimūnai pratrūko. Vienas po kito parlamentarai priekaištavo, kad siekis mažinti tiek regionų, tiek socialinę atskirtį tėra gražios kalbos, nes ji nemažėja, o priešingai – auga. Skaičiai rodo, kad Lietuvoje kažkas negerai.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje gruodį įvykusioje konferencijoje „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ Vilniaus universiteto sociologijos ir ekonomikos profesorius Boguslavas Gruževskis dar kartą pabaksnojo į mūsų valstybės skaudulius. Pasak ekonomisto ir sociologo, Lietuvos ekonomika stipriausia regione, tačiau pagal darbo užmokestį esame treti nuo galo.

„Kaip lenkai, turintys 10 proc. mažesnį bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam žmogui, gali sau leisti mokėti daugiau nei 100 eurų didesnius atlyginimus? Estai, turėdami faktiškai tą patį ekonominį potencialą, moka 300 eurų daugiau. Mūsų ekonomika leidžia generuoti pakankamai aukštus atlyginimus, kad pagal pajamas ES būtume 10–12 vietoje nuo galo, bet esame dugne“, – konstatavo B.Gruževskis.

Liberali kryptis

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Rimantas Dapkus tvirtino, kad 2021–2030 m. nacionalinio pažangos plano projektas orientuotas liberaliai, o žmonių gerovės dimensijai vietos mažai. Vadinasi, ir toliau Europą stebinsime ekonomikos ir socialinių rodiklių disbalansu. „Pats vicekancleris pripažino, kad plane vyrauja liberalios idėjos, tad kviečiu parlamentarus pagalvoti, ar reikia tai tęsti ateityje“, – KRK posėdyje sakė jis.

Rimantas Dapkus

R.Dapkus priminė, kad ir besibaigiančioje Nacionalinės pažangos programoje vienas horizontalių prioritetų buvo tolygus regionų vystymas, tačiau atskirtis nesumažėjo, o padidėjo. Daugiausia BVP vienam gyventojui tenka Vilniaus apskrityje – 110 proc. ES vidurkio, o Tauragės regione nesiekia ir 50 proc. Taigi sostinės gyventojai jau pralenkia ES vidurkį, o provincija vis labiau atsilieka.

„Kodėl neišanalizavome, kodėl yra tokios dabartinės regioninės politikos pasekmės, kaip pasieksime vėl numatytą tokį prioritetą? Kur mes klystame, kad yra tokia atskirtis?“ – pažvelgti į esmę ir įvardyti socialinės atskirties priežastis ragino VDU profesorius.

Nedraugiškas visuomenei

R.Dapkus „Valstiečių laikraščiui“ sakė stipriai abejojantis, ar, siekiant nacionaliniame pažangos plane numatytų tikslų, iš tikrųjų pagerės žmonių gyvenimas. „Gruodžio 9–10 d. projektas buvo pristatytas visuomenei. Ten dalyvavo įvairių socialinių partnerių atstovai, jie pasisakė, kad parengta programa labai nedraugiška visuomenei. Apibendrindamas diskusijas ir vicekancleris Deividas Matulionis pripažino, kad nacionalinis pažangos planas pernelyg liberalus. Prezidentas kalba apie gerovės valstybę, tačiau paskatų tam plane nesimato“, – teigė VDU profesorius.

Jis nuogąstavo, kad ateityje gali būti dar prasčiau, nes regioninė politika gali būti dar liberalesnė. Seimui pateiktas svarstyti Regionų plėtros įstatymo pakeitimo projektas, pagal kurio nuostatas, R.Dapkaus įsitikinimu, nėra ko tikėtis gerų rezultatų regionams.

FB nuotr.

„Ten įvardyti socialiniai partneriai, kurie turėtų būti regionų plėtros tarybų sudėtyje. Tai verslo ir daugiausia stambaus verslo atstovai, kuriems paranki liberali politika. Jeigu ankstesniame laikotarpyje dar buvo įrašyti ir laukiami mokslo bei švietimo organizacijų atstovai, dabar net ir tai eliminuota. Nuomonės tų, kurie gina žmonių gerovę, nepageidaujamos. Taigi regioninė politika gali būti dar liberalesnė. Tai reiškia: lupk devynis kailius nuo žmogaus, gauk greitą pelną, o jei toks gyvenimas netenkina, ieškok laimės kitur“, – nuogąstavimus išsakė regionų vystymosi tematika besidomintis mokslininkas.

Kova dėl Lietuvos ateities

R.Dapkus įvardijo vieną iš prastų signalų regionams – numatytas kaimiškų profesinio mokymo ir rengimo mokyklų bei centrų optimizavimas. „Dabar jų likimas pakibęs ant plauko. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija dabar planuoja tokias įstaigas sujungti, prijungti, kitas žingsnis – naikinimas. Tai židiniai, kur rengiami kaimui reikalingi specialistai. Jeigu jų neliks, regioninė atskirtis tik padidės“, – perspėjo mokslininkas.

Jis užsiminė apie dar vieną problemą – tai profesinio mokymo ir rengimo įstaigų orientaciją į užsienio šalių darbo rinką. „Peržiūrėjus specialybių sąrašą susidaro įspūdis, kad labiau orientuojamasi ne į tai, ko reikia mūsų kaimiškiems regionams, o į Vokietijos, Anglijos ir kitų šalių darbo rinkas. Taigi biudžeto pinigus skiriame specialistams užsieniui paruošti. Negalima nacionalinės pažangos pasiekimų matuoti pagal rodiklius, kurie skatina darbą užsienio naudai, o ne Lietuvos labui“, – mūsų šaliai nenaudingas tendencijas atskleidė pašnekovas.

Pasak VDU profesoriaus, dabar svarstomi pagrindiniai nacionalinės svarbos dokumentai ir vyksta kova dėl Lietuvos ateities. „Yra du požiūriai – koncentruotis į didmiesčius, arba pabandyti išlaikyti gyvybingus kaimiškus regionus. Jeigu orientuosimės tik į Vilnių ir kelis kitus miestus, regionuose nereikės nei kelių tiesti bei remontuoti, nei vandentiekio bei kitos infrastruktūros išlaikyti. Taip, tai neekonomiška ir yra našta valstybei. Bet kartu kyla klausimas, ką daryti su ten gyvenančiais mūsų valstybės gyventojais?“ – susirūpinęs R.Dapkus.

Įdomu tai, kad ir Vyriausybė pripažįsta, jog keliami tikslai kuria poreikį peržiūrėti iki šiol vyravusios valstybės liberalios ekonomikos raidos kelią, siekiant didinti valstybės galimybes mažinti ekonominius, socialinius ir regioninius netolygumus, teikti kokybiškas ir visiems prieinamas viešąsias paslaugas ir didinti perskirstomąją BVP dalį, artėjant prie ES vidurkio.

Varguolių turguje prie pensijos iš savo sodų ir ūkelių prisiduria garbaus amžiaus žmonės. P. Lileikio nuotr.

Dešimt strateginių tikslų

Bendrajam tikslui pasiekti užsibrėžiama 10 strateginių tikslų:

•  pereiti prie mokslo žiniomis, pažangiosiomis technologijomis, inovacijomis grįsto darnaus ekonomikos augimo ir didinti šalies tarptautinį konkurencingumą;

  •    didinti gyventojų socialinę gerovę ir įtrauktį, stiprinti sveikatą ir gerinti Lietuvos demografinę padėtį;

  •    didinti švietimo įtrauktį ir veiksmingumą, siekiant atitikties asmens ir visuomenės poreikiams;

  •    stiprinti tautinį ir pilietinį tapatumą, didinti kultūros skvarbą ir visuomenės kūrybingumą;

  •    gerinti transporto, energetinį ir skaitmeninį vidinį ir išorinį sujungiamumą;

  •    užtikrinti gerą aplinkos kokybę ir gamtos išteklių naudojimo darną, švelninti Lietuvos poveikį klimato kaitai ir didinti atsparumą jos poveikiui;

  •    tvariai ir subalansuotai plėtoti regionus, mažinant regionų netolygumus;

  •    didinti teisinės sistemos ir viešojo valdymo veiksmingumą;

  •    stiprinti Lietuvos įtaką pasaulyje ir ryšius su diaspora;

  •    stiprinti nacionalinį saugumą.

Deklaratyvūs siekiai

Aistė Adomavičienė, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė

Į akis krenta tai, kad pagrindinė kryptis nesikeičia, panašu, jog kaip darėme, taip ir toliau darysime, todėl vargu ar bus pasiektas proveržis, apie kurį kalbama.

Pirmas tikslas – ekonomika, inovacijos. Pagal tai užsibrėžta patekti į pažangiausių ES valstybių  penketuką, o pagal socialinę sritį – į ES vidurį. Taigi pagal ekonomikos proveržį norime būti vieni pirmųjų, o socialiniai reikalai nustumti į vidutiniokų poziciją. Be to, įdomu, kaip mes tokius rezultatus pasieksime, juk kitos šalys, tikėtina, irgi nestovės vietoje ir judės į priekį.

Sakoma, kad išskirti 10 tikslų nėra reitinguojami, esą dešimtas tikslas toks pats svarbus kaip ir  pirmasis. Tai gerai, nes darnaus vystymosi tikslai turėtų būti horizontalūs ir vienodai svarbūs. Bet visuomenei pateiktoje apklausoje 2021–2030 m. nacionalinio pažangos plano tikslus prašoma reitinguoti. Tad susidaro priešprieša ir kyla abejonių, ar Vyriausybė iš tikrųjų nenori reitinguoti nustatytų tikslų ir išskirti prioritetus.

Socialinėje srityje pirmas uždavinys – mažinti pajamų nelygybę, tačiau neaišku, kaip tai pasieksime, nes už tai atsakinga paskirta Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ji gali būti tik kaip pagalbinė, nes ši ministerija gali sudėlioti socialinės paramos sistemą, bet jos pagrindas – mokesčiai, o tai jau Finansų ministerijos laukas. Tačiau pastaroji tokios atsakomybės kratosi. Taigi čia tik deklaratyvus uždavinys, kuris nebus įgyvendintas.

Pamirštas socialinis būstas – vienas iš esminių socialinės politikos ramsčių, nors Lietuvoje vien oficialiai priskaičiuojama apie 4 000 benamių. Iš tikrųjų jų yra gerokai daugiau. Dėmesio lauke – ne visos socialiai pažeidžiamos grupės. Be to, neįvertinta, kaip visuomenei atsilieps sparti robotizacija ir skaitmenizacija. Kiek darbuotojų dėl to atsidurs užribyje, kaip mes jiems padėsime? Kitų sričių visuomenininkai taip pat vardija nemažai trūkumų.