Sekmadienį Paberžėje, kur vyks jau tradiciniu tapęs festivalis, skirtas Tėvo Stanislovo atminimui, išsiskleis „Viešpaties lelija“ – čia savo svajonę išpildys ir Paberžėje koncertuos tiesiai iš Amerikos atvykusi magiškoji dainininkė, kompozitorė ir pianistė Gintarė JAUTAKAITĖ. Kone 40 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gyvenanti atlikėja, sugrįžusi aplankyti savo gimtinės, į Paberžę skubės pirmąjį kartą. Tądien vyksiančiame festivalyje šv. Mišias 16 val. jaukioje Paberžės bažnytėlėje aukos Kėdainių dekanas, kunigas Norbertas Martinkus. Giedos Vilniaus Dievo Gailestingumo Šventovės ansamblis. G. Jautakaitės koncertas prasidės 17 val. Kėdainiečiai į šį renginį jau tradiciškai kviečiami vykti nemokamai autobusu, kuris iš Kėdainių autobusų stoties išvyks 15 val.

Laukia nepamirštamas susitikimas

– Gintare, Paberžėje ne vien koncertuosite, bet ir lankysitės pirmąjį kartą. Kaipgi nėra tekę pabuvoti šioje magiškoje, ramybe alsuojančioje Kėdainių krašto vietoje?

– Pačiai pajusti tą magišką Paberžės aurą, apie kurią visi tiek daug pasakoja, – mano viso gyvenimo svajonė (šypteli). Lankytis neteko, bet visuomet labai norėjau.

Dar sovietmečiu mano draugai, dailės instituto studentai ar teatralai ten vykdavo ir pasakodavo man. Tačiau jau tais laikais buvau labai užimta: mokiausi Klaipėdos konservatorijoje, dirbau Kauno teatre, o kur dar televizija, filmavimai, koncertai... Nepavykdavo ištrūkti. Galiausiai išvykau į užsienį, tad labai smalsu galų gale išvysti Paberžę. Tai bus pirmasis mano šitiek išsvajotas kartas.

– Ko pati tikitės iš savo pasirodymo, sekmadienį vyksiančio Paberžėje? Ko turėtų tikėtis susibursiantys ir pirmąjį kartą joje jūsų besiklausysiantieji?

Meniškosios prigimties ir neeilinio grožio dainuojanti, piešianti, šokanti bei visa, kas sielą džiugina, kurianti lietuvė G. Jautakaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

– Na, žinote, kiekvienas koncertas, kaip ir paveikslas dailininkui, priklauso nuo kelių dalykų. Kiekvienas koncertas, kaip ir spektaklis teatre, niekada nebus toks pats. Tebūnie du pianistai groja Sergejaus Rachmaninovo ar Johano Sebastiano Bacho kūrinius, bet abu juos atliks kitaip.

Vienas pagrindinių dalykų – atmosfera salėje. Jeigu tiksliau – atmosfera tarp klausytojų. Nuotaika.

Kuomet esi scenoje, tu turi tokį kone ekstrasensinį jautrumą. Visiškai ne tą jautrumą, kurį žmonės turi eidami gatve ar kalbėdami vienas su kitu. Ir aš, kai vaikštau gatve ar bendrauju, tą jautrumą turiu visiškai kitokį. Scenoje apima kitoks jautrumas. Aš joje jaučiuosi tarsi visiškai kitoje planetoje, kitame lygmenyje, galima sakyti, kad kitame išmatavime.

Daug dalykų daro įtaką koncertui. Koks jis bus Paberžėje? Aš įsivaizduoju, kad jis bus pats fantastiškiausias... Bent jau man – tai tikrai (šypteli).

Mano misija – kiekviename koncerte žmonėms sukurti ypatingą renginį. Man kiekvieną kartą labai norisi, kad žmonės džiaugtųsi atėję, suprastų, kad tas laikas, kurį mes koncerte praleidome kartu, buvo ne toks pats, kokį žmogus turėjo tądien ryte ar toks, kokį turės rytoj. Ir kad mūsų susitikimas yra visiškai kitoks pasaulis, į kurį, tikiuosi, klausytojus su savimi nusivesti man pavyks (šypteli).

Kregždutės lūpomis skraidė šimtus kartų

– Daugelis jus iki šiol prisimena kaip pirmąją „Kregždučių“ atlikėją Giedriaus Kuprevičiaus roko operoje „Ugnies medžioklė su varovais“. Ar kregždutės – gyvos žirklės – sekmadienį Paberžės dangų sparnais dalins į gabalėlius?

– (šypteli) Bandysiu pakelti jas, jeigu tik bus toks pageidavimas... Greičiausiai ši daina nuskambės.

Maestro G. Kuprevičių mačiau visai neseniai, po naujai išrinkto prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos vykusiame priėmime prezidentūroje. Atlikusi savo pasirodymą pastebėjau jį, apsikabinome, pasidžiaugėme, prisiminėme tuos nuostabius laikus.

Pabandau suskaičiuoti, kiek kartų tekę atlikti legendines „Kregždutes“ nuo pirmojo debiuto 1976-siais. Mažiausiai šimtą – tai tikrai... Daug dainuoti reikėjo įrašų metu. Tai juk man buvo pirmasis gyvenime stovėjimas prie mikrofono ir savo balso girdėjimas per ausines. Buvo šokas (juokiasi).

– Įvairių atlikėjų perdainuojamos „Kregždutės“ skambėjo ir vis dar skamba dešimtis metų. Galbūt tai yra ir vienas jūsų mylimiausių kūrinių?

– Na, mylimiausio kūrinio neturiu, nes į tai įeina visa klasika, tokia plati muzikos amplitudė!.. Galbūt joje išsiskirtų Claude Debussy, Peteris Gabrielis, tikriausiai mėgstamiausia muzika šiame pasaulyje man yra Gustavo Mahlerio. Jau tik ne mano pačios (juokiasi).

G. Jautakaitė pasirodė naujai išrinkto prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos vakariniame renginyje. Asmeninio archyvo nuotr.

Lakštingala prie molberto

– Jums, iš esmės, pritaikyti gali bet kokią su kūryba susijusią veiklą, ir vis tiek pro šalį neprašausi: dainininkė, kompozitorė, pianistė, poetė, dailininkė... O kur dar mama, dukra ir draugė!.. Kuriai iš šių veiklų pastaruoju metu skiriate didžiausią dėmesį?

– Žinoma, mamos, dukros, draugės, o profesinėje srityje – kompozitorės. Turiu daug kepurių (šypteli).

– Vieni blaškosi visą gyvenimą savęs neatrasdami jokioje srityje, o štai jūs, Gintare, esate talentinga šitokioje galybėje veiklų. Tik vienas klausimas: kaip?!

– (juokiasi) Nuo mažens mane traukė ir muzika, ir dailė, ir šokis. Norėjau groti smuiku, bet septynerių stojau į muzikos mokyklą ir apsigalvojusi nuėjau į fortepijono klasę.

Kai man buvo 17, jaučiau, jog muzika man pabodo, ir susiruošiau stoti į dailę. Piešiau ir iki tol, man labai patiko grafika, dailės šiek tiek mokė nuostabioji mūsų dailininkė Danutė Jukniūtė. Po „Ugnies medžioklės su varovais“, po muzikos mokyklos įtemptai svarsčiau apie dailės institutą. Nuvykau į Vilnių apsižiūrėti, kas kaip, dalyvauti stojamuosiuose egzaminuose. Nustebau: įėjau į didžiulį pastatą, o tyla tokia, lyg čia nebūtų nė gyvos dvasios. Atvėriau auditorijas – bet jos buvo pilnos! Pilnos žmonių, bet niekas niekuo negrojo... Tai mane išmušė iš vėžių. Galiausiai nusprendžiau nebestoti, prisidėjo ir tai, kad muzikinis gyvenimas įsuko mane į verpetą, nebebuvo ir laiko.

– Dailės institute žmogų iš garsų pasaulio šiek tiek išgąsdino tyla?

– Išgąsdino visiškai (juokiasi). Nuo vaikystės muzikos mokykloje vienoje klasėje fleita skambėjo, kitoje fortepijonas, trečioje violončelė, o bendrai viskas dūzgė lyg iki vidurnakčio nenutylantis bičių avilys. Tuo metu galvojau, kad tyloje gyventi aš nepajėgčiau.

Bet dailė lydėjo mane visą gyvenimą, tik niekuomet nemaniau, kad galiu dirbti su spalvomis. Darydavau trijų dimensijų juodai baltus kūrinius, iki kol prieš dvejus metus pradėjau mokytis dailės internetu iš meistrų danų, prancūzų, italų. Pirmaisiais metais nepirkau drobių, teptukų ir dažų, tik mokiausi, konspektavausi, žiūrėjau, klausiau po 19 kartų tą patį ir tą patį. Kuo daugiau žiūrėjau, tuo baisiau darėsi, kiek visko reikia žinoti ir suprasti, bet... tuo labiau norėjau to (juokiasi).

Kadangi nieko nemėgstu daryti bet kaip, man nepakanka suprasti „kaip“, man reikia sužinoti ir „kodėl“. Viską kapstau labai giliai. Būdavo taip, kad nesupratusi priežasčių, kodėl kažkas yra būtent šitaip, ieškojau daugiau informacijos, tarkime, japonų kalba, versdamasi ir lygindama ją su užsienio kalbomis, kurias moku (šypteli).

Dabar užsiimu stambiąja tapyba, avangardu. Esu marionistė – tapau didelės apimties aliejaus tapybos darbus, kuriuose – jūra, bangos, tai, kas susiję su vandeniu ir permatomais dalykais.

Du albumai Lietuvai

– Prabilote apie užsienio kalbas. Kartu su dailininke Sigute Ach išleidote albumą naujagimiams „Kur nakties lelijos žydi“, o jame lopšinės skamba net penkiomis kalbomis! Kaip gimė mintis kurti eiles, tapusias lopšinėmis, patiems mažiausiems?

– Norėjau sugretinti spalvas su kalbomis ir parodyti, kokios jos visos nuostabios. Amerikoje sutikau suaugusių žmonių, kurie neatskiria japonų ir norvegų kalbų. Arba danų nuo indų. Stebėjausi: kaip taip gali būti? Juk kalbos tarsi paukščiai: klausydami pažįstame, kur gieda gegutė, kur kvaksi antis. Ir nors nesuprantame, ką paukščiai pasakyti nori, džiaugiamės, klausome ir atskiriame.

Vyliausi, kad naujagimiams per miegą, lopšines į jų smegenis ateis skirtingų kalbų grožis. Šį diską išleidau lietuvių, anglų, estų, japonų ir norvegų kalbomis. Man padėjo draugės – estė, norvegė ir japonė, išvertusios mano eiles į gimtąsias savo kalbas. Visas lopšines turėjau tobulai išmokti, tiesiog „atpyškinti“, su tiksliais tarimais, be akcento, ir sudainuoti (juokiasi).

Vaikai turi savo pasaulį, tad norėjau, jog tos kalbos sukeltų jiems asociacijas, kad jie išmoktų teisingai tarti bent kelis japoniškus ar norvegiškus žodžius, o ūgtelėję galbūt pasidomėtų daugiau.

Kita vertus, naujagimiams skirtos muzikos, kuri jų negąsdintų, nebaugintų, neišderintų – apskritai tiesiog nėra. Savo dukrelei leisdavau C. Debussy, J. S. Bachą. Tokią švelnią suaugusiųjų muziką, tad, norėdama paeksperimentuoti, sukūriau gražų paprastą garsų pasaulį be būgnų, pripildytą tik varpelių, fleitų, dangiškų arfų, mano dukrelės vaikiško balselio.

– Esate išleidusi keturis albumus – po du angliškus ir lietuviškus. Albumas naujagimiams buvo antrasis jūsų „kūdikis“ 2014 metais, o pirmasis lietuvių kalba dienos šviesą išvydo tik 2009 metais. Kodėl ganėtinai ilgokai užtrukote savo kūrybą lipdydama į albumus?

– Neturiu daug diskų, nes mano reikalas yra kokybė, ne kiekybė. Ir dėl tos kokybės kartais būna ilgesnis laiko tarpas, kol vėl pribręsta kokybiškas reikalas. Tarkime, tuo metu daržininkauju arba kitokius meditacinius gyvenimus gyvenu.

Pagrandukę dukrytę auginau, tai irgi laiko užėmė. Būti mama juk irgi profesija, reikalaujanti labai daug jėgų, išmonės, grožio...

Dabar atsidedu visokeriopai kūrybai vienu metu. Šiuo metu einu į avangardinę elektroniką, akademinę chorinę muziką ir į tapybą. Laikas bus paskirstomas taip. Tikiuosi, kad man pavyks įsprausti save į rėmus ir visiškai juos užpildyti... Galbūt (juokiasi).

Kitas dalykas – mano muzika Lietuvoje vyko ir vyksta be jokių mano pastangų. Čia niekada neturėjau vadybininko... Pirmąjį albumą išleidau tik 2009, kadangi prieš tai  buvau per jauna ir per antitarybinė. Vėliau man jau buvo leista tai daryti, bet užgriuvo kiti darbai, o po to – ir JAV...

Lietuvos valstybės vardo paminėjimo tūkstantmečio proga susizgribau (šypteli).

– Kompaktinių plokštelių iki 2009 metų neleidote, nuo 1982-ųjų gyvenote užsienyje, bet jūsų kurtos dainos vis vien skambėjo. Vien ko verti jūsų kūriniai „Viešpaties Lelija“, „Į tave einu“ ir „Dobilo širdy“, kuriuos tauta traukė Dainuojančios revoliucijos laikais 1988–1991-siais!..

–  Grįžau į Lietuvą revoliucijos metais, jau buvo grupė „Antis“, kurios bosistas tarybiniais laikais buvo mano bosistas. Vilniuje, stadione, vyko jų koncertas, atvykau pasižiūrėti. Mane minioje pastebėjęs bosistas užsikėlė ant scenos, aš muzikantams pasakiau „Viešpaties Lelijos“ akordus ir mes pirmą kartą Lietuvoje atlikome šią dainą...

Gyvenau kitapus Atlanto, bet tėvai, giminės, draugai man pasakojo, kad ne vien Dainuojančios revoliucijos metais, bet ir po jų, per kiekvieną baisų, skaudų Lietuvai įvykį ar jo paminėjimą, ar tai būtų Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji – mano dainos kaskart skambėjo.

Kai mano dainas ėmė traukti Dainuojančios revoliucijos laikais, aš išgyvenau fantastišką nuostabą ir didelį džiaugsmą. Pasijutau reikalinga: ne tik kaip dekoracija, suvenyras ar kažkoks dekoratyvinis daiktas, kas būdinga populiariajai kultūrai. Aš supratau žmonėms galinti duoti kažką daugiau, nei vien patenkinti poreikį gerai praleisti laiką.

Pagalvojau, kad netgi jeigu aš parašysiu tik vieną dainą, kuri taps liaudies daina, mano gyvenimas gaus didesnę prasmę, negu kada nors galėjau svajoti.

Taip, tai, kad mano dainos vis dar skamba Lietuvoje, man yra didelis įvertinimas. Kartais žvelgiu į veidrodį ir galvoju: „Negi tai mano gyvenimas? Kaip čia taip gali būti?“ (juokiasi).

Džiugu, jog be vadybininkų ir be niekieno pagalbos mano muzika Lietuvoje visą gyvenimą pati eina savo kojų. Ant žmonių noro ją girdėti. Gimtinėje nėra žmogaus, kuris įsakytas arba apmokėtas kovotų už mano muziką, tačiau už ją kovoja labai daug žmonių, norinčių ją girdėti.

Mano gyvenime nuolat atsiranda tie, kurie palaiko mano muziką, kurie kviečia mane koncertuoti. Žmonės, per kuriuos galiu egzistuoti Lietuvoje. Šiemet tarp jų – Paberžės festivalio organizatorius Liudas Mikalauskas, operos solistas Egidijus Bavikinas ir kiti nuostabūs žmonės.

Dėkinga gamtai, likimui, prigimčiai ir draugams

– Jau beveik 40 metų gyvenate ne Lietuvoje. Kurį laiką dirbote su „Emmy“ ir „Sony“ kompanijomis Anglijoje, vėliau išvykote į JAV. Tačiau nuo gimtinės nenutolote, neišbarstėte turtingo lietuviškų žodžių žodyno iš galvos, neišvarėte gražaus taisyklingo tarimo iš savo širdies. Lietuva visada buvo svarbi?

– Ačiū už komplimentus! Lietuva visuomet buvo labai svarbi, čia grįžtu bent kartą metuose.

Šįkart mano atostogos Lietuvoje – ilgiausios per visus 37-erius gyvenimo užsienyje metus. Taip dar nėra buvę, kad likčiau čia nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo vidurio (šypteli). Dėl to esu labai laiminga.

Ketinu kitąmet Lietuvoje surengti parodą ir koncertinį turą. Nemažai pasirodymų turiu ir šįkart. Rytoj susitikime Paberžėje, rugpjūčio 8 d. – Palangos Kurhauze, 10 d. – Vilniuje, Užupyje (šypteli).

Visą gyvenimą lėkiau, verčiausi per galvą. O dabar beveik visi vaikai jau turi savo gyvenimus... Ir man labai neįprasta, kadangi nė vienu gyvenimo etapu savo laiko vien kūrybai visu 100 procentų skirti negalėjau... Arba tiesiog turėti daug laiko ir daryti tik tai, ko noriu pati...

Dabar jaučiu, jog prasideda būtent toks gyvenimo etapas. Nereikia nieko virti, kepti – tai yra fantastika, o dar fantastiškiau tai, kad galvoje knibžda šitiek daug idėjų.

– Vaikai užauginti, plokštelės išleistos... Nemandagu klausti moters amžiaus, tad to ir nedarysiu. Bet sakykime taip: jums – kiek daugiau nei trisdešimt... Iš kur energijos kaip pas 3 trisdešimtmetes? Nuotaikos, optimizmo, to krištolinio juoko? Iš meno, o gal prigimties?

– Na, sakykime, daugiau ir negu 40 (juokiasi). Esu ramus žmogus, bet menas man kelia entuziazmą. Gyvenimas entuziazmo nekelia, ekologija man gyvenimą visiškai numuša žemyn, bet dvasingumas ir menas mane gelbėja. Tai, kas mus sukūrė, ir tai, kas mus tebekuria, man ir duoda tą energiją. O jeigu esame sukurti dar kažką ir patys kurti, tai kažkokiu būdu mes gauname energijos tam kūrimui.

Aš energijos turiu labai daug, bet nubėgti maratono ar užkopti į Kilimandžarą negalėčiau. Nors mėgstu gamtą, daug vaikštau, bet mano energija ne tokia, kadangi ji pakrauta ne fizinių dalykų... Tačiau tik prisiliečiu prie kokios nors kūrybos – mane išsyk užsuka kaip laikrodį. Tiesiog užsuka...

– Meno žmonės dažnai būna labiau linkę į depresiją, psichologines problemas. Kaip jums sekasi kovoti su melancholija, nerimu, nusivylimais, su liūdesiu, kuris, nori nenori, užklumpa?

– Fotografuoju jūrą, bangą, vandenis. Renku medžiagą, kad suprasčiau bangas, jų fiziką. Man labai patinka kvantinė fizika kaip tokia. Prasitarsiu – šiuo metu rašau „Quantum  physics“ skambų chorinį kūrinį.

Man taip įdomus gyvenimas kūrinyje, kad norėčiau turėti bent 100 gyvenimų tam, jog viską ištyrinėčiau, suprasčiau. Mano prigimtis – tyrinėjanti ir besigilinanti. Negyvenu paviršutiniškai ir būna, jog net per daug kapstausi, analizuoju viską. Kodėl žmogus taip pasakė, ką turėjo omenyje... Būgštauju, kad ir vaikams, ir tėvams, ir visiems – esu labai didelė rakštis (juokiasi).

Esu vaikščiojantis mikroskopas. Būti juo užima daug laiko, emocijų, jėgų. Bet to pasikraunu iš kūrybos ir gamtos... Mane gelbėja gamta, smalsumas bei tai, kad laiko depresijai tiesiog neturiu... Man per daug įdomus gyvenimas, nenoriu jo praleisti pro pirštus, todėl viskuo domiuosi ir tai užima laiko. Sėdėti depresijoj? Na, betgi kodėl?..

Pripažįstu, kad gyvenime būta išties sudėtingų momentų, ir labai džiaugiuosi, kad nepuolu į, sakykime, ko nors vartojimą, dėl ko turiu sveikinti ne save, bet ištvermę, kurią esu gavusi iš aukščiau.

Tikrai blogi žmonės prie manęs retai atsiduria, o mane gyvenime apskritai supa nedaug žmonių, bet jie visi yra švytintys deimantai. Mes visi vieni kitiems esame naudingi savo gyvenimais ir patirtimis, kai žvelgiame vieni į kitus, negalėdami vieni kitais atsistebėti.

Aplink mane yra žmonės – žiburiai. Mano draugės daugiausia yra moterys. Turiu ir bičiulių vyrų, stebėtinai fantastiškų, bet vis dėlto mano gyvenime patys nuostabiausi individai yra moterys. Tokios, kurių gyvenimai, mano akimis, yra „virš visko“.

Visuomet pavyzdžiu laikau savo geriausią draugę amerikietę. Ji – teisininkų vaikas, pasekusi jų pėdomis baigė teisę, vėliau užsienyje – prancūzų literatūrą, turėjo galimybę tapti diplomate, bet apsigalvojo... Grįžo  į Ameriką, įkūrė fermą su 60 avių, 60 vištų, 5 ožkomis, 2 karvėmis ir arkliais, didžiausiais sodais ir baseinais. Savo rankomis pasistatė namą iš knygos!..

Ji – karate juodo diržo savininkė, arklių jojimo ir slidinėjimo čempionė, laisvai grojanti fortepijonu ir namuose turinti net 3 arfas!

Ir ačiū Dievui, kad turiu tokių žmonių aplink, nes jeigu nežinai kitų žmonių gyvenimų, tik skaitai apie juos iš knygų, negali pajusti to stebuklo... Bet kuomet tokie žmonės yra tavo draugai, viskas visai kitaip tau atrodo apie tavo paties gyvenimą. Žvelgdama į savo draugus suprantu, kad dar daug gyvenime turiu nuveikti (šypteli).

Labai žaviuosi savo draugais ir aplinkiniais, juose semiuosi įkvėpimo... Ir esu visiškai dėkinga gamtai ir visatai už tai, kuo esu apdovanota, kokį gyvenimą susikūriau pati ir tai, ką galiu dovanoti kitiems.

Justina ŠVEIKYTĖ