Rubrika

I.Milkevičiūtė: „Anksčiau jaudinausi už dukrą, o dabar – už save, kad ko nors nesugadinčiau“

Ilgametė Lietuvos operos ir baleto teatro solistė, Nacionalinės premijos laureatė Irena Milkevičiūtė, kuriai plojo didžiausios pasaulio koncertų ir teatrų salės, ir šiandien, kaip jau daugybę metų, savo dieną pradeda maldele. „Anksti keliuosi ir vis dėkoju Dievui už viską, ką turiu, kas šalia, – sako ji. – Nieko neprašau, tik dėkoju už vaikus, anūkus...“

Panaši į Tatjaną

Irena gyvena Žirmūnuose, 12 aukštų name – apačioje Neris neša savo vandenis, stūkso Trinapolio vienuolynas, medžiai pilni paukščių... Su Tibeto pratimais ir rytmečio arbata ant palangės – taip ji „įsileidžia“ dieną. „Ne kasdien atsikeliu geros nuotaikos, – liūdnai šypteli. – Iš prigimties esu lyg Tatjana iš operos „Eugenijus Oneginas“, apie kurią sakoma „vsegda grustna“. Stengiuosi to neparodyti, bet vis viena žmonės perpranta: „Irena šypsosi, bet jos akys liūdnos...“ Ir dukra perspėja: „Mama, neliūdėk, atsipalaiduok!“

Liūdėti tikrai nėra ko. Irena užaugino du puikius, daug ko pasiekusius vaikus, apglėbia net 7 anūkus, jos muzikinė karjera peržengė 70-ies metų ribą, ji ilgai dainavo ne tik Lietuvos, bet ir daugelio pasaulio šalių operos teatrų scenose, iki šiol aktyviai dirba su jaunaisiais talentais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra dainavimo katedros profesorė, o svarbiausia – nuolat sulaukia kvietimų koncertuoti, vertindama tai kaip didžiulę dovaną jai ir žiūrovams. Ir jei ne pastarieji keleri metai su ta gyvenimą pristabdžiusia pandemija...

Ne rožėm klotas kelias

„Darbas su studentais mane priverčia pasitempti, turiu būti gyvybinga, – aiškina dainininkė. – Mano amžiuje reikia daug daugiau dirbti, lavinti balsą, nes ims ir „pradings“ aukštos natos, tad kasdien – pratimai ir dar kartą pratimai su aukštomis natomis. Kaip sportininkas užsiima trenažu, taip ir aš nuolat dainuoju. O liūdesys... Gal tai nuovargis? Labai daug savęs atidaviau darbui. Be to, ir jaunystė nebuvo rožėmis klota – kelią į pripažinimą skyniausi dirbdama, mokydamasi. Kartais pagalvoju: kaip aš tada ištvėriau? Sūnų Irvidą gimdžiau būdama studentė. Gyvenau Kaune, studijavau Vilniuje, o darbas – Kaišiadoryse, muzikos mokykloje. Sąsiuvinyje susirašydavau, ką ir kada turiu padaryti, valandomis... Laimė, pasiėmiau atostogas, o grįžusi studijuoti pakeičiau specialybę, jau mokiausi dainuoti. Irvidas lankė savaitinį darželį – jam sunku ir man nelengva – laksčiau jo lankyti, nešina skanėstais, drabužėliais, pasivaikščiodavome abu miške... Tapo lengviau, kai išsinuomojau kambarį Vilniuje ir mes persikėlėme. Bet... važinėjau į gastroles, vėliau – stažuotė „La Scaloje“, tad sūnų, o paskui ir mažąją Astutę (taip Irena vadina dukrą Asmik) neretai palikdavau su svetimais žmonėmis... Dukra buvo šešių mėnesių, kai mane pakvietė į „Don Karlo“ repeticijas. Išsiprašiau, kad leistų namie savarankiškai pasirengti. Pasirengiau, sėkmingai sudainavau. Ir dukra darželio išvengė, jau buvo lengviau, galėjau pasamdyti auklytę...“

Lemtingoji stažuotė

Gūdžiais sovietiniais laikais lietuvaitei pakliūti į stažuotę „La Scaloje“ – neįsivaizduojamai didelis laimėjimas. „Tai atsitiko po išskirtinių vaidmenų Operos ir baleto teatre, po koncertų Sovietų Sąjungoje, o ypač po pergalingų Piotro Čaikovskio, Michailo Glinkos konkursų, – prisimena dainininkė. – Stažuotė Milane man buvo svarbi lyg oras, nes tų ketverių metų mokymosi dainuoti tikrai per maža. Ypač tai pasijuto vos atėjus dirbti į Operos ir baleto teatrą – repertuaras ne iš lengvųjų. Italijoje parengiau Čio–Čio–San, Mimi, Violetos, Butterfly bei soprano Giuseppe Verdi „Requiem“ partijas, dainavau „La Scala“ rengiamuose koncertuose Romoje, Parmoje, Busete, Fidencoje...“

Galbūt po stažuotės dainininkei ne iškart atsivėrė didžių profesinių galimybių horizontai, tačiau atsitiko kai kas dieviška – susiėjo jos ir armėnų tenoro Gehamo Grigoriano gyvenimo keliai. Jis atvyko dainuoti į Vilnių, porai gimė dukrytė Asmik, šiandien savo balsu garsinanti Lietuvą visame pasaulyje... Didžiulį pakilimą tuo metu išgyveno Vilniaus opera – publika eidavo į teatrą pasiklausyti I.Milkevičiūtės ir G.Grigoriano dainavimo. Scenoje jų atliekami meilės duetai skambėjo taip nuoširdžiai...

„Išsaugojau „La Skaloje“ įrašytą Giacomo Puccini operą „Bohema“ su mūsų abiejų balsais ir pranešėjo žodžiais: „Dainuoja patys jauniausi stažuotojai...“, – pasakoja Irena. – Grįžę turėjome daug pasirodymų – atsiskaitėme koncertais Maskvos konservatorijoje, paskui Lietuvoje, Jerevane... Gehamas stropiai rengėsi pasirodymams Vilniaus teatre – per 12 dienų lietuviškai išmoko „Pilėnus“, nes Vilniuje operos tuo metu buvo atliekamos lietuvių kalba.“

Butterfly – šeimos vaidmuo

Paklausta apie mylimus vaidmenis, tarptautinio pripažinimo sulaukusi solistė, dainavusi garsiausiose „La Scalos“ ir „Metropoliteno“ operos teatrų scenose, tikina, kad kiekvienas vaidmuo jai yra brangus. „Žinoma, buvo spektaklių, kurie atnešė išskirtinį publikos pripažinimą. Iš tokių – G.Verdi „Nabukas“, „Aida“, Vincenzo Bellini „Norma“ ir ypač artima širdžiai G.Puccini opera „Madam Butterfly“, mat su šiuo vaidmeniu laimėjau konkursą Tokijuje. Bene labiausiai jaudina pirmasis mano spektaklis – G.Verdi „Traviata“ ir vienas iš paskutiniųjų – G.Puccini „Turandot“. Tik gaila, kad šį spektaklį vaidinome labai trumpai“, – apibendrina ji.

Jei reikėtų kurį nors iš jų pavadinti šeimos vaidmeniu, turbūt ta garbė atitektų Butterfly... „Iš tikrųjų, tai ir mano, ir dukros mėgstamas bei labai jaudinantis vaidmuo, – pripažįsta dainininkė. – Dukra palaipsniui praeina tuos pačius mano dainuotus vaidmenis – visą klasiką. Ypač ji jaudinasi dainuodama Butterfly, nes šią operą kūrėme drauge su jos tėčiu Italijoje, ir aš dainavau nešiodama ją savyje. Jau užaugusi ir būdama mano studentė, Astutė šį vaidmenį tarsi jau mokėjo, nes gali būti, kad dar įsčiose įsisavino... Mistika, bet kai mudvi mokėmės, ji iš pusės žodžio mane suprasdavo.“

Atpildas už pastangas

Didelį džiaugsmą I.Milkevičiūtė patyrė, kai dukra Asmik Grigorian laimėjo geriausios pasaulyje operos solistės vardą. „Nors iš tiesų labiau džiaugiausi tada, kai dukra, vos baigusi mokslus, įsidarbino Vilniaus operos teatre, ir mudvi ėmėme kartu dirbti, – patikino solistė. – O kad nuolatos tobulėjo – tai atpildas už viso mano gyvenimo pastangas, svajones. Žinojau, kad ji talentinga, bet prie talento dar reikia labai daug darbo. Vaikystėje ją leidau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Galima sakyti, sūnaus pėdomis, nes jis čia baigė obojaus klasę. Augdami drauge su muzika, vaikai tampa šiltesni žmonės, kitaip mato pasaulį... Tiesa, šiandien sūnus nemuzikuoja, užsiima verslu, nes kitaip, sako, neišlaikytų šeimos. Gaila, kad Lietuvoje kultūra tarsi podukros vietoje, o juk pasaulyje esame žinomi būtent dėl muzikos, sporto.“

Įdomu, ar Irena, stebėdama dukros Asmik vaidmenį scenoje, į jį žvelgia kaip mama ar kaip profesionali kolegė? „Ir taip, ir kitaip, – nusijuokia moteris. – Šiuo metu ji koncertuoja Prancūzijoje, paskambino iš Paryžiaus, paprašė: „Mama, gal gali pradainuoti man vieną vietą?..“ „Astule, – sakau, – aš mašinoj, už valandos galėčiau...“ Bet po valandos ji jau po koncerto, paklausiau, kaip sekėsi? Aišku, gerai. Asmik dažnai paprašo manęs pamokų, nors, atrodo, viską yra puikiai perpratusi, tačiau į tai man atšauna, kad visada svarbu kai ką pasitikrinti, kaip aš jaučiu, interpretuoju. Drauge mudvi dainavome operose „Pikų dama“, „Eugenijus Oneginas“. Anksčiau labiau jaudindavausi už ją, dabar – už save, kad netyčia ko nors nesugadinčiau.“

Ar rinksis muziko kelią

Ar kuris nors iš septynių (penki sūnaus ir du dukros vaikai) dainininkės anūkų paseks močiutės, muzikės, keliu? „Nebent Asmik sūnus Nojus? – svarsto Irena. – Nors abu sūnaus vaikai, kuriems 23 ir 22 metai, baigė muzikos mokyklą, toliau šiuo keliu nėjo: vaikinas tapo programuotoju, mergina – kineziterapeute. O Nojus lankė „Ąžuoliuką“, parodė savo balsą, soliavo, bet labiau norėtų stoti į teatro fakultetą. Gyvena su manimi, tikina, kad paaugęs tikrai dainuos, nes dabar ir mutacija kiša koją... O kol kas, visus metus besimokant nuotoliniu būdu, svarbiausia sėkmingai baigti dvyliktą klasę.“

Išleido garsių solistų

I.Milkevičiūtė prisipažįsta, kad yra namisėda, vis dėlto, darbas Akademijoje – didžiulė atgaiva, ji džiaugiasi, kad yra reikalinga studentams, pati koncertuoja, nesiliaudama dirbti su savo balsu, dalyvauja komisijoje kaip žiuri narė daugelyje konkursų: „Dainų dainelėje“, M.K.Oginskio festivalyje-konkurse. „Karantino metu, deja, ne kasdien susitikdavom padirbėti su studentais, – apgailestauja ji. – Ar šiandien studentai kitokie nei ankstesniais metais? Gal tokie patys, tik aplinka pasikeitė – prisidėjo daugiau disciplinų, kurių nė nereikės dainininkui, o jėgų, energijos atima. Tad visi skuba, lekia, specialybei lieka nedaug laiko. Šioje estafetėje laimi stipriausi dvasiškai, fiziškai, nes tikrai reikia sveikatos. O juk norint pragyventi Vilniuje daugeliui dar tenka užsidirbti... Į platų pasaulį esu išleidusi daug garsių dainininkų. Neskaičiuojant dukros Asmik, pas mane mokėsi Joana Gedmintaitė, Sandra Janušaitė, Aušrinė Stundytė... Dirbant su studentais svarbiausia technika, o kai kurių dalykų nė neišmokysi – arba duota charizma, intuicija, inteligencija, plati širdis, protas, arba ne...“

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog operos primadonai karantinas nepakišo kojos, ji gyvena pilnu tempu. „Dar ir kaip pakišo, – atsakė pusiau rimtai, pusiau juokais, – jau antrus metus dirbame nuotoliniu būdu, retai susitinkame padirbėti, o ir koncertų, renginių mažiau. Jaučiuosi užsisėdėjusi, dažnai apninka negatyvios mintys, kurias veju lauk. Prieš koncertą pagaunu save bemąstančią, ar ne laikas sudėti ginklus, o po koncerto, kai prieina pasveikinti žiūrovai, kai jie mane vis dar prisimena, pasijuntu ir vėl pakylėta.“