Rubrika

Gyvenimo išbandymai kūrėjos nepalaužė

,,Niekada negalvojau rašyti, jokių knygų, o eilėraščių išvis nemėgau...“ – prisipažįsta Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos bei Kėdainių rajono literatų klubo „Varsna“ narė Nijolė BALSYTĖ-POCIENĖ, šių metų vasario 24 dieną pasitiksianti savo 80-ąjį gyvenimo jubiliejų ir šiandien besidžiaugianti šešiomis išleistomis knygomis – pasakų, miniatiūrų, poezijos bei prozos ir, kaip ji pati sako, gyvenimo universitetų diplominiais darbais: Balsių ir Staugaičių giminės genealoginių apybraižų „Nuo Stoškų iki Tupikų“ bei tragiškos lemties dėdės kunigo V. Balsio biografine knyga ,,Kunigo Balsio gyvenimo ir kančios kelias“.

Sapnavo pasakas

,,Nei vaikystėje, nei jaunystėje nerašiau ir negalvojau rašyti. Tiktai skaityti išmokau anksti, dar neidama į mokyklą, nes turėjau vyresnius brolius, kurie jau mokėsi, o namuose jiems padėdavo mama.

Na, o jau lankydama mokyklą, labai pamėgau skaityti knygas.

Pirmoji mano perskaityta knyga, labai gerai prisimenu, buvo ,,Miestukas tabokinėje“. Tai tokia lyg ir pasaka, kai berniukas, žiūrėdamas į ant stalo padėtą senelio tabokinę, užsnūdo ir susapnavo miestuką tabokinėje.

Toji pirmoji knyga iš bibliotekos man padarė didžiulį įspūdį.

Ir visą gyvenimą, nežinau, gal nuo tos knygos, labai mėgau fantastinę literatūrą.

Ir besimokydama, ir vėliau dirbdama, vis skaitydavau mokslinę fantastiką, istorines, filosofines knygas, mėgau žurnalą ,,Mokslas ir gyvenimas“.

Poezijos nemėgau, man tai išvis buvo neskaitomas dalykas, – pasakoja N. Pocienė. – Ir kaip aš pati pradėjau kurti, tiesiog neįsivaizduoju.

Mėgau vaikystėje piešti, baigiau dailės kursus, leisdavau stendus ir svajojau, kad, išėjusi į pensiją atsidėsiu piešimui, įstosiu į tautodailininkų sąjungą. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievulis juokiasi.

Nespėjau išeiti į pensiją, kai atėjo toks laikotarpis, kai aš pradėjau sapnuoti pasakas.

Ir tokias gražias pasakas sapnuoju, prabundu naktį ir galvoju, kad reiktų atsikelt ir užrašyt, tačiau tingiu ir nesikeliu.

Praeina kokia naktis ir vėl sapnuoju pasaką. Ir taip laikas nuo laiko. Jau negalėjau nerašyt. Tarsi koks įkvėpimas iš aukščiau atėjo.

Laukiu, kada šeimyna – vyras, vaikai sumigs ir apie kokią 11 ar 12 valandą, o kartais net ir pirmą, sėdu ir rašau, rašau, tarsi kas man diktuotų... Per vakarą – po pasaką.

Ir taip gimė apie 50 pasakų.

Tuomet, tai buvo 1999 metai,  išleidau pasakų knygutę ,,Saulės takas“.

Paraginta tuometinės Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos renginių organizatorės, šviesios atminties Irenos Parnavienės, bibliotekoje surengiau pirmąjį savo kūrybos pristatymą, kurio metu viena pasaka ,,Geras patarimas, vertas gaidžio“ bibliotekos darbuotojų net buvo suvaidinta.

Tai padarė didelį įspūdį net mano anūkams, kurie sakė: ,,Oi, mes galvojom, kad knygų pristatymas yra labai nuobodus dalykas, o čia buvo labai įdomu.“

Po to dar parašiau keletą apsakymėlių, tačiau pasakos ,,užsidarė“.

Miniatiūros

Užsibaigus pasakoms, kaip sako pati N. Pocienė, į galvą pradėjo ateiti trumpos mintys, aforizmai, miniatiūros.

,,Pradėjau jas užrašinėti ir po kelių metų su viena bendraautore, tokia R. Lukoševičiūte, išleidome knygutę ,,Vizijos“ su jos religinio turinio eilėraščiais ir mano eseistinėmis miniatiūromis“, – pasakojo N. Pocienė.

Kaip gimė eilėraščiai

Nuo 1994 metų N. Pocienė aktyviai dalyvavo Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos veikloje.

Po literatų suvažiavimų, kurie vykdavo Jonavoje, pasibaigus oficialiajai daliai, literatai pasilikdavo dar pabendrauti, pasidalinti savo kūryba.

,,Visi skaito eilėraščius, o ką Pocienė skaitys? Juk eilėraščių neturi. Tai pirmininkas sako – skaityk pasakas.

Na, gerai. Vienąkart, kitąkart pabandžiau, bet ne visiems tos pasakos patinka, o, be to, ir  ne tokios trumpos... – prisimena N. Pocienė. – Tuo pat metu pradėjau lankyti Kėdainių literatų klubą ,,Varsna“, kurio iniciatorius buvo Vitolis Laumakys, paskui Genutė Sereikienė jam daug metų vadovavo. Rinkdavomės Liepų alėjoje esančioje bibliotekoje.  Čia irgi – visi skaito eilėraščius, ,,paskaityk, paskaityk“ ir man sako, o Pocienė neturi ką skaityti...

,,Rašyk eilėraščius, ko tu nerašai?“ – klausia G. Sereikienė bei kiti literatai. Nuvažiuoju į Jonavą – ten taip pat: ,,Pamėgink, pamėgink“. M. Daukšos viešosios bibliotekos renginių organizatorė I. Parnavienė irgi ragina pamėginti, betgi aš nemėgstu poezijos, niekada jos nerašiau!“

Visgi N. Pocienė pabandė kurti eiles, pradėjo nuo vaikiškų eilėraščių ir pamažu. kaip ji pati sako, ,,įsiciongino“, netgi paruošė eilėraščių vaikams knygelę, tačiau jos neišleido.

Pirmasis vaikams sukurtas eilėraštis vadinosi ,,Sniego karas“, o eilėraštis ,,Apie liepą“ buvo atspausdintas Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos išleistame eilėraščių vaikams almanache ir netgi pripažintas geriausiu už meniškumą ir turiningumą.

Paskatinta sėkmės, N. Pocienė nuo vaikiškų eilėraščių perėjo prie poezijos suaugusiems.

,,Taip prasidėjo mano trečiasis kūrybos etapas – 2000 metais išsileidau eilėraščių knygutę ,,Laiko dovanos“, ir, ačiū Dievui, jau turiu ką skaityti...

2004 metais dar vieną – ,,Vėlyvosios gėlės“, į kurią sudėjau prozą ir likusius eilėraščius. Pastarąją knygutę išleidau kopijavimo būdu“, – kalbėjo N. Pocienė.

Išleidusi šias dvi eilėraščių ir prozos knygas, N. Pocienė ,,poezijos skrynią užvėrė“, nes atsidėjo kitiems darbams.

,,Nuo Stoškų iki Tupikų“

,,Man brolis vienąsyk sako: „Ką tu čia rašinėji, va, mano pažįstamas tai genealoginį medį sudarinėja.“

Na taip, pagalvojau, mes gi našlaičiai, apie giminę nežinom nieko, tik senelių vardus, net senelės mergautinės pavardės nežinom, nieko nežinom.

Tėvelis žuvo 1945 metais, kai man buvo ketveri, o po dešimties metų mirė mama. Tai tuo metu su broliais buvom paaugliai.

Kol buvom maži, taigi nesidomėjom ta gimine. O be to, ir karas visus dar išblaškė“, – apie tai, kaip susidomėjo giminės genealogija, pasakoja N. Pocienė.

Paskatinta brolio ir jo pavežiota, N. Pocienė rinko žinias apie tėvus, senelius, prosenelius iki proprosenelių ir dar toliau...

,,Kai nieko nežinojom, kažkas, atrodo, vedė... Kažkur nuvažiuoji, ten pasako – va, ten giminė, kitoj vietoj pasako – tas ar tas... – pasakojo N. Pocienė. – Man taip sekėsi, ir man taip buvo smagu tą darbą daryti, kad jokio sunkumo nejaučiau. Buvo toks užsidegimas, toks noras... Ryte pabundu ir dėlioju, rašau, grupuoju tas žinias.“

Stoškai ir Tupikai – Šakių rajono kaimai

N. Pocienė pasakojo, kad Stoškų kaimas – jos tėvelio šaknys ir visko pradžia, o Tupikai – iš mamos, Staugaičių pusės, kurios giminėje yra daug garsių žmonių, o ypatingai giminę išgarsino Justinas Staugaitis – kunigas, pirmasis Telšių vyskupijos vyskupas ir Telšių kunigų seminarijos steigėjas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

Surinkusi medžiagą, 2011 metais N. Pocienė išleido genealoginių apybraižų knygą ,,Nuo Stoškų iki Tupikų“, kurią pristatė giminės suvažiavime Vilkaviškyje.

Ši knyga Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos renkamų geriausių knygų rinkimuose buvo pripažinta geriausia, o jos autorė apdovanota literatūrine Abraomo Kulviečio premija.

Biografinė knyga apie dėdę kunigą Vaclovą Balsį

Noras kuo daugiau sužinoti apie savo giminę, paskatino N. Pocienę pasidomėti ir savo dėdės kunigo Vaclovo Balsio gyvenimu ir tragišku likimu.

Ji buvo girdėjusi, kad Vilkaviškio rajone, Budavonės miškelyje sovietų buvo žiauriai nužudyti trys kunigai, iš kurių vienas – jos tėvo brolis Vaclovas Balsys.

Apie tris metus ji praleido gyvendama Vilkaviškyje ir rinkdama apie jį medžiagą, ieškodama, gal kas ką atsimena, girdėjo, nes bendraamžių rasti buvo neįmanoma – visi išmirę.

Ieškojo dokumentų archyvuose ir 2016 metais išleido biografinę knygą ,,Kunigo Balsio gyvenimo ir kančios kelias“ su nuotraukomis ir dokumentų kopijomis.

Knygos pristatymas vyko Vilkaviškyje ir Kėdainiuose

Kunigas Vaclovas Balsys, gimęs Stoškų kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių apskrityje, baigęs Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Teologijos skyrių, klebonavo Lankeliškių parapijoje (Vilkaviškio rajonas).

1941–06–22, pirmąją Vokietijos ir Tarybų sąjungos karo dieną, drauge su kunigais Jonu Petrika ir Justinu Dabrila buvo Raudonosios armijos karių žiauriai nukankinti ir nužudyti Budavonės miškelyje, netoli Vilkaviškio.

Sovietiniais laikais buvo uždrausta prisiminti ir kalbėti apie šiuos nužudytuosius.

Keliukas į  jų egzekucijos vietą buvo užverstas akmenimis ir plytomis, tačiau atsirasdavo žmonių, kurie statydavo čia kryžius, sodindavo gėles, bet tuoj pat kolūkio pirmininko ir partinės organizacijos sekretoriaus paliepimu viskas būdavo naikinama, traktoriumi išverčiama, išstumdoma.

Ir tik Atgimimo laikais čia buvo atstatytas paminklas – trys sujungti kryžiai.

Kasmet birželio 22-ąją dieną Lankeliškių bažnyčioje ir prie paminklo minimos trijų kankinių mirties metinės, aukojamos Šv. Mišios.

Istoriją kuriame mes

,,Lietuvos istoriją kuriame mes, lietuviai. Kiekvienas žmogus įrašo savo eilutę. Vieni – žymesnę, kiti – ne tokią žymią.

Kas stato namą, palieka jį ateinančioms kartoms. Kiekvienas paliekame savo indėlį,“ – teigia N. Pocienė.

1964 metais baigusi Šiaulių pedagoginį institutą, N. Pocienė gavo paskyrimą į Klaipėdą, o 1969 metais gyvenimo kelias atvedė ją į Kėdainius, kur dirbo pedagoginį darbą ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais.

2001 metų pavasarį jos iniciatyva Kėdainių rajono Neįgaliųjų draugijoje buvo įkurtas literatų būrelis ,,Likimo palėpėje“, kuriam ji visuomeniniais pagrindais vadovavo 10 metų.

Per tą laikotarpį buvo išleisti 3 neįgaliųjų kūrybos almanachai, apie dvi dešimtis tematinių, atskirų būrelio narių knygelių, lankstinukų, kalendorius bei kitų leidinių.

Per savo gyvenimą N. Pocienė aktyviai dalyvavo ,,Carito“ , kūrybinių organizacijų ,,Branduma“, ,,Varsna“, Spindulys“ bei kitų organizacijų veikloje, įkūrė keletą organizacijų ir pati.

Už aktyvią kultūrinę ir literatūrinę veiklą yra pelniusi Kėdainių rajono Neįgaliųjų draugijos, Kėdainių rajono savivaldybės bei Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos padėkos raštus ir kitus apdovanojimus.

N. Pocienės kūrybos galima rasti daugiau nei 20-tyje įvairių kūrybinių organizacijų almanachų, rajono ir respublikos spaudoje.

Jos biografiniai duomenys pateikti B. Kondrato leistoje knygų serijoje ,,Kūrėjų pėdsakais“, B. ir V. Aleknavičių knygose ,,Novužės krašto vaikai“ , kuriose pristatomi žymesni Suvalkijos krašto žmonės.

Mandalos

Ne vienas žmogus galėtų pavydėti N. Pocienei dvasinės stiprybės, žinant, ką jai teko gyvenime patirti – anksti neteko tėvų, kelerius metus praleido vaikų namuose, mokytis institute teko pragyvenant tik iš stipendijos, o vėliau – baisiausias dalykas – sūnaus žūtis.

Skaudūs prisiminimai, išgyventos tragedijos rašant knygas apie giminę, apie dėdės kunigo kančią ir žūtį – visa tai reikalavo būdų nusiraminimui, užsimiršimui. Gal todėl N. Pocienė susidomėjo mandalomis ir spalvinimo knygomis, skirtomis suaugusiems, kurių iš Vilniaus jai parvežė dukra Vilma.

Piešti mandalų ji nepradėjo, bet spalvinti jai patinka, sako, kad tai yra puiki dailės terapija sielai. ,,Spalvinimas, kaip ir mezgimas, raminamai veikia. Nereikia nieko galvoti, atsijungi nuo visko.

Daug pergyvenimų, nervų Dievulis man nepagailėjo“, – sakė N. Pocienė.

Visą laiką gyvenusi aktyviai, mėgusi keliauti po Lietuvą, lankytis parodose ir teatruose, šiuo metu ji dienas leidžia tarp keturių sienų. Kaip ir daugelis žmonių karantino sąlygomis.

,,Gyvenu  prisiminimais, daugiau neturiu kuo.

Rašyt jau nerašau, tik internete pasidalinu savo ankstesne kūryba.

Neseniai sulaukiau žinutės iš M. Daukšos viešosios bibliotekos renginių organizatorės Laimos Žilytės – prašo atsiųsti eilėraščių.

Taip pat džiaugiuosi, kad turiu draugų FB.

Knygų mažai skaitau, nebent kokią filosofinę literatūrą – Vydūną, Seneką. Sulaukus tokių metų jau mažai kas domina.

Atėjo ramybės, poilsio laikotarpis, gyvenimo žiema. Buvo pavasaris, vasara, ruduo, dabar jau mano gyvenimo tarpsnis – žiema, o žiema – miegas, ramybė, tyla.“ 

Danguolė BARAUSKIENĖ