Pokalbis su Goda – kaip žiūrėjimas į žiedą. Gėlę, žavinčią magiška trauka ir stebėtinai greitai galinčią keistis. Tereikia šešėlio, neatsargaus judesio, galbūt kvailokos klausimo minties ir tas aguonos trapumu virpėjęs žiedas kaipmat virsta aštraus humoro prisodrintu „kardeliu“.

Goda ir jos gėlės – kaip aplinkos, nepagražintas mūsų pačių atspindys.

Sakoma, kad savo tylia šneka gėlės perduoda daug mūsų jausmų ir minčių. Tačiau kalba ne žiedai, o žmogus, netgi į gėles kartais reaguodamas atgrasumu, kitoniškumo nepripažinimu arba beatodairišku noru regėti tik vieną spalvą ar tiesą.

Žydėjimas provincijoje – ir žiemą

„...nuo žmonių aš greitai pavargstu, o nuo gėlių – ne. Be to, pagal statistiką, vis tiek perkamiausi yra šunų portretai“, - parodos „Spring is coming“ (gėlės pagal Elizabetch Blackadder) anotacijoje rašo autorė – profesionali grafikė Goda Balbiera.

„Goda – talentinga ir įdomi šiuo metu Biržuose gyvenanti profesionali dailininkė“, - taip 36 metų grafikę Godą Balbieriūtę pristatė „Portfolio“ meno galerijos vadovė Lijana Judickaitė. Praėjusį ketvirtadienį vyko parodos atidarymas, į kurį atėjo Godos artimieji, bičiuliai, kolegos ir bendradarbiai.

Parodoje – gal dvi dešimtys preciziškumu žavinčių akvarele tapytų bei palyginti reta, tapybos ir grafikos galimybes derinančia aliejinių dažų monotipijos technika atliktų darbų. Visuose juose – gėlės ir neįtikėtinai tiksliai atspindėtas, atskleistas bei „prakalbintas“ gamtos stebuklų grožis.

Tai jau trečioji Godos darbų paroda Biržuose.

Oficialių ceremonijų kalbų vengiančią dailininkę „Šiaurės rytai“ kalbino ne meno galerijos salėje ir ne tik apie parodą.

Vilniuje užaugusi Goda jau ketverius metus gyvena Biržuose. Darbo dienomis ji gyvena mieste pas močiutę, o savaitgaliais - kaimo sodyboje pas tėtį. Goda yra Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokytoja.

Pati Goda vidurinę mokyklą, vadintą Senvage, baigė Vilniuje. Po to – grafikos studijos Dailės akademijoje, įgytas magistro diplomas.

Poeto, fotomenininko Alio Balbieriaus dukra Goda turi brolį Saulių, tėvą džiuginantį dviem anūkais ir su šeima gyvenantį sostinėje. Vilniuje gyvena ir Godos mama - žurnalistė Dalia, turinti savo laidą LRT televizijoje.

Kūrybiniu vardu Goda Balbiera pasirašanti Goda Balbieriūtė sako su malonumu oficialiai pasikeistų pavardę, kad ji būtų lengviau „įkandama“. Tačiau, anot Godos, problema yra reikalavimas, kad pakeista pavardė baigtųsi raide „ė“. Toks pavardės variantas dailininkei yra nepatrauklus.

- Paroda „Spring is coming“ – apie pavasarį, gėles. Ką jos kalba, kokią emociją transliuoja dabar, kai ne tik gėlėms sunku suprasti, kam ir koks sezonas prasideda ar baigiasi?

- Tai vasaros darbai. Emocijos? Tai tiesiog gėlės. Įvairios. Iš daržo. Emocija – tai paties žmogaus žvilgsnis, santykis... O jų, kaip ir žmonių bei gėlių, yra labai įvairių. Tarkim, chrizantemų žiedai – tokie daugiareikšmiai... O jei turėčiau kalbėti apie savo emociją į kurį nors žiedą, tai, ko gero, pajusčiau, kad velniai žino, ko galima tikėtis iš tokios skustagalvės. Tikras žiedas tarp žiedų (juokiasi – red.).

- Šukuosena – reakcija į aplinką?

- Šiuo atveju, į žiemos sezoną. Palendi po dušu, po to gali užsimauti kapišoną ir nerti pro duris. Vasarą plaukai atauga, ir jiems tvarkyti reikėtų „feno“. Tačiau močiutė prieš „feną“ griežtai nusistačiusi. Kiekvieną kartą įsijungusi tą plaukus džiovinantį prietaisą girdėčiau ne tik jo, bet ir močiutės zirzimą. Jai būtų gaila ir mano plaukų, ir elektros (juokiasi red.). Močiutei atrodo, kad plaukai yra ypatinga vertybė, sudaranti kone pusę žmogaus vertės.

- Daugelio biržiečių pažįstamoje, kūrybingoje, ilgus metus rajono laikraštį koregavusioje, vėliau muziejuje dirbusioje močiutėje kartais atpažįstate save?

- Ką galėčiau atpažinti turinti iš tokios gražuolės moters? Nebent charakterio bruožą – kalbos aštrumą, kurį esu dar labiau ištobulinusi – „išgalandusi“.

Tačiau jei labai rimtai, myli mane močiutė, tik labai nusivylusi dėl tų mano plaukų...

- O ką jauti paveldėjusi iš profesionalaus biologo, poeto, fotomenininko tėčio?

- Dėmesį gamtai. Vaikystėje, pamenu, buvo žygiai su juo ir broliu po Verkių parką. Mokė mus pažinti augalus, gyvūnus... Ypač į atmintį įstrigo driežai...

Mokykloje galvojau apie biologijos studijas, tačiau jau paskutinėse klasės žinojau, kad rinksiuosi dailę. Kadangi buvau „krapštukė“, tai man rekomendavo grafiką...

O jei apie paveldėtas savybes, tai manau, jog kiekvienas gimstantis žmogus yra naujas genetinis darinys. Ko jame daugiau, kas ryškiau pasireiškia, priklauso nuo aplinkybių...

- Vieniems žmonėms būdingas noras išsiskirti, šaukti apie save mėlynais plaukais ar kitais ryškalais. Kiti gi tarsi nori ištirpti būryje, susilieti... Ko meniškoje Godos sieloje daugiau?

- Kai bandau susilieti, neišsiskirti, tai pavyksta tik tol, kol nepradedu kalbėti... Ir išvaizda bandžiau būti tokia labiau prisitaikiusi prie aplinkos – išsipešiojau antakius, laikui atspariais dažais pasiryškinau blakstienas, įsivėriau auskarus. Išbandžiau empiriškai, tačiau nieko iš to neišėjo...

- Jei Biržus matytum kaip didelį paveikslą, kokia jo dalimi lengviausia būtų įsivaizduoti save?

- Gal stovinčią ten, kur Rinkuškių ar Biržų alaus daryklos bokštai – „cilindrai“, kuriuose laikomas alus (juokiasi)?

O jei ne ten, tai save matyčiau vietose, kurios man artimos ir brangios. Ežeras, pilis ir jos židinys. Muziejuje dirbusi močiutė mane pietų miegelio guldydavo židinyje. Ten buvo ir močiutės pirkti mano žaisleliai – ištisas „zoologijos sodas“. Ekskursijoms būdavau įdomus miegantis eksponatas.

Biržų miestas man labai savas. Žmonių daug nepažįstu, pažįstamų ratas - daugiausia močiutės draugės. Juk aš čia neaugau. Gera, kad dabar Biržuose turiu kolegę Gražiną Visockienę. Ji labai šiltas ir geras žmogus.

- Iš visų meno rūšių Godai svarbiausias yra...

- Konkretus dalykas – muzikos kūrinys, grafikos darbas ar skulptūra... Iš muzikos grupių kažkada labai žavėjo „Rolling Stones“. Dabar klausausi tai šį, tai tą... Mano skaitomos knygos – apie dailės technikas. O grožinės literatūros kūrinių klausausi iš garso įrašų. Tą galiu daryti piešdama.

Dabar per „youtube“ anglų kalba klausausi Wodehouse’o knygų (Pelham Grenville Wodehouse – anglų rašytojas, vienas iš skaitomiausių 20-ojo amžiaus humoristų - red.).

- O dabar – „į pievas ir vandenis“. Mokate plaukti?

- Na, moku... Atrodo, motina išmokė kažkur „tvenkiniuose“ prie Žaliųjų ežerų... Esu per Širvėnos ežerą nenustodama plaukusi nuo Astravo iki salos, nuo jos – iki kapinių. Po to išropojau į krantą...

- Jeigu būtų neribota, o gal netgi nereali galimybė nardyti, į kokias gelmes norėtų panerti Goda?

- Tai būtų vandenynas. Su daugybe spalvų ir koralų.

- Žinau, sukelsiu ironišką juoką, tačiau artimiausiuose Jūsų planuose...

- Sužinoti, kaip baigsis Trump‘s impeachment (JAV prezidento apkalta- red.). Apie asmenines svajones ir planus jau nebekalbu – jie taip greitai griūva...

- Kalbėtis buvo gera. Gyvenimo vandenyne linkėčiau gelmės ir užburiančio koralų švytėjimo.

Alfreda Gudienė