Į naujo kapitono vedamo Lietuvos burlaivio bures įsisuko naujas politinis vėjas: kursime gerovės valstybę! Tik ar ilgam pavyks išlaikyti įtemptas bures, ar nenusineš laivo priešingon pusėn traukiančios giliosios gyvenimo srovės?

Šiapus ir anapus

Naujo politinio sezono, kurio kulminacija taps kitąmet vyksiantys Seimo rinkimai, viduryje, mažiau nei po pusmečio, minėsime nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 30-metį. Neišvengiamai teks apžvelgti valstybės nueitą kelią, pasidžiaugti pasiekimais ir paminėti „vis dar pasitaikančius trūkumus“, kaip būdavo įprasta brandaus socializmo laikais, kuriuose tebeglūdi dabartinio politinio elito šaknys. Vienas iš tų pasitaikiusių trūkumų lyg tyčia toks, kurio negalima nepastebėti: statistika liudija, kad iš laisvos Lietuvos per 3 dešimtmečius pasitraukė apie 900 tūkst. gyventojų. Kai iš tėvynės pabėgo trečdalis tautos, sunkoka kalbėti apie tai, kad tuometiniai nepriklausomybės vedliai ir demokratiškai rinkta valdžia kūrė valstybės gerovę.

Kita vertus, galėtų sakyti politikai ir valstybės kūrėjai, pamažu kuriamos gerovės visiems iš karto neužteks. Reikia eiti į priekį pamažu, bet tvirtai, nesustoti. Taip ir buvo padaryta: po 30 metų po tuo pačiu dangumi gyvena dvi Lietuvos: viena klestinti, pasitikinti savimi, drąsiai žvelgianti į rytojų, besidžiaugianti gerovės valstybės pasiekimais, kita – užgesusiomis akimis, nuvilta ir pažeminta, nublokšta į ekonominės baudžiavos laikus, kai dirbantys ir toliau grimzta į skurdą. Tarp šių dviejų Lietuvų, mažosios ir didžiosios, žiojėja gilus Europoje nematytos socialinės atskirties griovys, kokių rastum nebent Afrikoje ar Lotynų Amerikoje. Ar beverta klausti, su kokiomis nuotaikomis bus pasitinkamas nepriklausomos Lietuvos 30-metis šioje ir anoje griovio pusėje?

Bendras šūkis dėl gerovės

Permesti per jį bent siaurą vilties lieptą prezidentas Gitanas Nausėda pabandė jau savo pirmojoje kalboje inauguracijos dieną, retoriškai paklausdamas, ar turima laisvė yra ta, kurios buvo siekta, ar jau visi atėjome į Pažadėtąją žemę – gerovės Lietuvą, ar saulė Lietuvoj tamsumas išsklaidė, ar išsipildė kovotojų už laisvę brangintos stiprios ir visiems geros Lietuvos viltis. Politinis elitas tada jam mandagiai paplojo, tačiau po poros mėnesių kilstelėjo iš nuostabos antakius: prezidentas nuo poetinių metaforų perėjo prie politinės skaičių kalbos. Jis pateikė pasiūlymus dėl Seimo rudens sesijos darbotvarkės, juose numatyta socialinės apsaugos išlaidas kitais metais papildomai padidinti 100 mln. eurų, daugiausia šių lėšų skiriant spartesniam senatvės pensijų, išmokų neįgaliesiems, šalpos pensijų, mažų pensijų priemokų, valstybės remiamų pajamų didinimui. Papildomų lėšų skurdui mažinti, socialinei apsaugai stiprinti prezidentas pasiūlė surinkti lėtinant su darbo pajamomis susijusių mokesčių mažinimą, mažinant lengvatą ūkininkų naudojamam dyzelinui, labiau apmokestinant su darbo santykiais nesusijusias pajamas.

Po trečiadienį įvykusio susitikimo su prezidentu G.Nausėda premjeras Saulius Skvernelis pranešė, kad dėl pirmųjų žingsnių gerovės valstybės kryptimi buvo rastas „bendras vardiklis“. „Galiu tik patvirtinti, kad mes girdime, kartu darbuojamės ir darysime viską, kad būtų pasiekti tie tikslai, kurie yra keliami – dėl pagalbos pensininkams, šeimoms, auginančioms vaikus, gausinti ir pildyti dirbančių pajamas, mažinti skurdą. Girdime lūkesčius, tie sprendimai bus suprojektuoti ateinančių metų biudžete“, – žadėjo premjeras. Jis net paminėjo galimą bendrą šūkį „Gerovės valstybė“ „Tėvynės labui“, kuris esą sujungtų ir prezidento, ir Vyriausybės idėjas.

Bendras šūkis – neblogai, bet per 30 metų iš anos griovio pusės sklido jau nemažai gražių šūkių, ir apie tai, kad viskas – žmogui, ir apie darnią Lietuvą, tačiau atskirtis vis didėjo ir plėtėsi. Ar Seimo rudens sesijai teikiami prezidento pasiūlymai duos konkrečios naudos gerovės valstybės kūrimo požiūriu?

Nesitikėjo iš prezidento

Ekonomisto Romo Lazutkos, Vilniaus universiteto profesoriaus, manymu, prezidento pasiūlymai, nors ir nėra nei revoliuciniai, nei kuo nors ypatingai nauji, visgi yra judėjimas teisinga kryptimi. „Pagrindinė idėja – kaip pagerinti pensininkų padėtį. Tai visiškai sutampa su tuo, ką aš šneku. Gal ir nekuklu, bet tuose siūlymuose atpažinau ir savo minčių: nepateisinama, kad 40 proc. pensininkų skursta. Gerovės valstybės priešai atkerta, kad ir jauni žmonės skursta. Taip, bet mastai yra skirtingi. Lietuvoje skursta 8 proc. dirbančių žmonių, aišku, ne visi tarp jų jauni, ir 40 proc. pensininkų. Nereikia ilgai įrodinėti, kad būtina daugiau lėšų skirti pensijoms. Jau dabar „Sodros“ sistemoje yra lėšų perteklius, reikėtų susitarti, kokią dalį to rezervo palikti ilgesniam laikotarpiui, įvairiems svyravimams, ir kokią atiduoti pensininkams pakeitus pensijų indeksavimo taisyklę. Prezidento patarėjas tą paaiškino, ir labai gerai“, – sakė R.Lazutka.

R. Lazutka

Nors, pasak profesoriaus, prezidento pasiūlymuose Seimui įvardyta suma – 100 mln. eurų – atrodo didelė, bet ją padalijus iš 12 mėnesių ir iš pensininkų skaičiaus teišeis apie 10 eurų per mėnesį. „Tai nėra įspūdinga suma. Pritarčiau, kad nereikėtų svaigti, jog prezidentas pasiūlė ištraukti pensininkus iš skurdo. Neištrauks, bet nors judama į tą pusę. Dabar staiga ką nors pakeisti dėl biudžeto, kurį jau po mėnesio Vyriausybė turi teikti Seimui, negalima, bet reikėtų palinkėti, kad ir toliau būtų šia linkme dirbama. Sąžiningai prisipažinsiu, kad aš nesitikėjau iš prezidento tokių iniciatyvų. Jis 20 metų kalbėjo tą patį, ką ir kiti jo kolegos, dirbantys komerciniuose bankuose. Kartu  su finansų ministru jie prieštarauja gerovės valstybės plėtojimui, aiškina dalykus, kurie nėra gerovės valstybės tema – apie mokesčių moralę, apie tai, kad reikia mažinti šešėlinę ekonomiką... Reikia mažinti, reikia nevogti, reikia gražiai elgtis, reikia valgyti su peiliu ir šakute. Jie nusuka tą kalbą, ypač finansų ministras. Tiems, kurie išmano, kas yra gerovės valstybė, viskas aišku, bet daug žmonių tuo nesidomi, neieško informacijos“, – sakė pašnekovas.

Gerovę mažina ir neteisybė

„Vien jau tai, kad pradėta aiškiai kalbėti apie gerovės valstybę, yra gerai“, – sakė ekonomikos profesorius Povilas Gylys. Jis atkreipė dėmesį, kad tokios kalbos beveik tris dešimtmečius Lietuvoje buvo patylomis uždraustos. „Viešumoje dominavo Laisvosios rinkos instituto ir bankų ekspertai, kurie apie šalies gerovę nelabai mėgsta kalbėti. Vis dėlto daugelis dalykų, susijusių su gerovės valstybės kūrimu, yra parlamento ir Vyriausybės kompetencijoje. Jei prezidentas bandys perimti premjero funkcijas, po kurio laiko gali kilti nereikalingų konfliktų. Manau, kad jeigu jis imtųsi tokios moralinės, intelektinės iniciatyvos ir kalbėtųsi su parlamentinėmis partijomis, bet neprimestų joms kokių nors konkrečių sprendimų, būtų geriau. Dar vienas dalykas: viena iš prezidento kompetencijoje esančių visuomeninių gėrybių yra teisingumas. Aš siūlyčiau prezidentui tęsti tai, ką jis, mano manymu, neblogai daro – reikia apvalyti teisėsaugą. Nepasitikėjimas ja, savivaliavimas yra labai rimta problema, neteisybė mažina mūsų gerovę“, – teigė pašnekovas.

Povilas Gylys

Pasak P. Gylio, gerovės valstybėje turi būti pakankamai pinigų viešosioms gėrybėms kurti, švietimui, sveikatos apsaugai, kitoms sritims finansuoti. „Kaip jų gauti? Reikia galvoti apie mokesčius. Dabartinė mokesčių sistema gula daugiausia ant neturtingų žmonių pečių, ir šitą reikia taisyti. Tai vadinama regresine mokesčių sistema. O turėtų būti progresinė: jei žmogus gyvena labai turtingai, tai iš jo galima paimti daugiau. Kalbėjimas apie tai, kad mes neapmokestiname minimalių pajamų, yra žeminantis dalykas, rodantis, kad kažkas negerai su mūsų idėjomis apie gerovės valstybę“, – sakė jis.

Pasak profesoriaus, gerovės valstybėje negali būti didžiulės nelygybės, tuo metu pas mus penktadalis žmonių gyvena gerai, gauna 7 kartus didesnes pajamas nei penktadalis tų, kurių pajamos mažiausios. „Ar negalėtų būti kaip civilizuotose šalyse – 4 kartai, o ne 7? Čekijoje, Slovėnijoje jau panašiai. Lietuvoje labiausiai verkia turtingieji, kad juos skriaudžia. Palaukite, jei turite namus Ispanijoje, važinėjate „Lomborghini“, galite prie valstybės išlaikymo prisidėti daugiau? Juk jausitės geriau, tai moralinė satisfakcija. Bet mes apie tai nekalbame. Pradėkime gražiai, geranoriškai kalbėti, kaip išvesti šalį iš krizės ir kurti gerovės valstybę“, – siūlė ekonomistas.

Reikia proveržio

Ekonomistas, politikas Algirdas Sysas sakė skeptiškai vertinantis prezidento siūlymą lėtinti neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimą, kaip žadėjo valdantieji. „Pirmiausia aš pasisakau už darbo užmokesčio didinimą, nes visos tos išmokos per NPD, vaiko pinigus ir panašiai žmogui pasitenkinimo nesuteikia. Jis eina į darbą ir gauna labai mažą atlyginimą. Kadangi uždirba mažai, jam reikia kažkokių kompensacijų, priemokų. Manau, turime stengtis, kad Lietuvoje dirbantys žmonės neturėtų gauti dar ir pašalpų. Prezidento pasiūlymuose apie tai nekalbama. Jis susikoncentravo ne į realių darbo pajamų didinimą, o tų išvestinių pajamų. Taip, kryptis teisinga, aš neprieštarauju, skurdo plitimas gal truputį sulėtės, bet atskirties niekaip nesumažinsime. Ji vis didėja“, – sakė A.Sysas.

Pasak jo, siūlymas padidinti pensijas irgi kelia daug klausimų. „Kokiu principu remiantis tai daryti? Kelti bazinį dydį? Papildomą pensijos dydį? Juk „Sodros“ įmokos nedidėja, jos auga tik didėjant atlyginimams. Jei viešajame sektoriuje gerokai išaugtų atlyginimai, automatiškai ir privatus sektorius stengtųsi juos kelti. Gaunasi užburtas ratas. Išdalyti 100 mln. ir neįgaliesiems, kurių išmokų baziniai dydžiai seniai buvo nekeičiami, ir pensininkams, ir dar kažkam... Labai lengva paskaičiuoti, kad pensija padidėtų vos keliais eurais per mėnesį. Ar tai sumažintų skurdą? Visi pradėtų burnoti, kad čia pasityčiojimas. Reikia ryškesnio proveržio. Gal grįžti prie didesnio „Sodros“ mokesčio tarifo, kurį neapgalvotai sumažino „valstiečiai“?“ – svarstė pašnekovas.

A.Syso teigimu, jis tikėjęsis, kad prezidento siūlymai, kaip mažinti skurdą ir atskirtį, bus kur kas stipresni. „Aš nekritikuoju, tik kartoju prieš porą metų vienoje konferencijoje jo pasakytą frazę, matyt, kai jau buvo sugalvojęs tapti prezidentu ir pradėjo kalbėti apie progresinius mokesčius, nes jis visada buvo prieš juos: „Aš už progresinius mokesčius, bet ne tokius, kokius siūlo Algirdas Sysas.“ Na, gerai, tai aš dabar klausiu, o kokius jūs siūlot? Sysas blogus siūlė, tai pasiūlykit kitokius. Tai jie, pasirodo, nieko šia prasme nesiūlo“, – apibendrino pašnekovas.

Šūvis pro šalį

Kęstutis Glaveckas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys

Ar duos naudos prezidento pasiūlymai? Neduos. Ta gerovės valstybė yra labiau iliuzinis dalykas. Vokietijos vienytojas Otto von Bismarckas sakydavo, kad jei kalbame apie gerovės valstybę, tai iš pradžių reikėtų tokius pasiūlymus kurioje nors mažoje šalyje išbandyti ir tik paskui jau taikyti Vokietijoje. Tai reiškia, kad niekas nežino, kur bus ta gerovės valstybė ir kas tie gerovės vartai. Ar pajamų paėmimas iš turtingųjų ir atidavimas nepasiturintiems, ar rinkų išplėtimas, ar valdymo liberalizavimas, ar dar kas nors. Tai labai abstraktus dalykas. Mano supratimu, ta mokesčių korekcija, kuri sumanyta prezidentūroje, dar nėra subrandinta. Tai pirmas šūvis, kuris nelabai pataikys į taikinį. Jei pažvelgtume konkrečiau, pavyzdžiui, į siūlymą panaikinti degalų akcizo lengvatas žemdirbiams, tai reikštų, kad mes savo ūkininkams dar labiau apsunkintume konkuravimą su kitų ES šalių žemdirbiais. Pakištume juos po vandeniu. Tai kas liks iš mūsų žemdirbių, kai ir taip mažėja ES parama? Negalima to daryti. Mokestiniai siūlymai dėl gyventojų pajamų mokesčio tarifų irgi yra negeras dalykas, rinkos ekonomikos principas – kas geriau dirba, tas daugiau ir uždirba. Negalima grįžti į socializmą, komunistinę ekonomiką, kai visi dirba pagal sugebėjimą, o gauna pagal poreikį. Nebėra tokios ekonomikos, ji numirė. Prezidento siūlymas vertas pagarbos, bet tai nereiškia, kad Seimo nariai balsuos taip, kaip norima, kad jis būtų įgyvendintas.