Gegužės 28 dieną Azerbaidžano tauta mini Nepriklausomybės dieną. Tai 102-osios moderniojo Azerbaidžano valstybingumo metinės. Istorine prasme įdomu tai, kad pirmą kartą musulmonų pasaulyje buvo įkurta demokratinė respublika. Tais pačiais metais savo nepriklausomybę atkūrimą ir demokratinės respublikos santvarką deklaravo ir Lietuva. Taigi – 1918 metų Gegužės 28-oji Azerbaidžanui reiškė tą patį, kaip Lietuvai Vasario 16-oji.

Man ši šalis, kurioje lankiausi prieš keletą metų, įdomi tuo, kad daugelis istorinių peripetijų persipina su Lietuvos likimo vingiais. Ir dar tuo, kaip ten gebama įamžinti savo istorinius įvykius bei simbolius, ko šiaip galima būtų ir pasimokyti.

Tiesa, ana Kaukazo respublika gyvavo vos 23 mėnesius. Kas spėta padaryti? Sukurta valstybės simbolika – tame tarpe nacionalinė vėliava, himnas kurie galioja ir šiandien. Sukurtas šalies pilietybės institutas. Sukurta kariuomenė, kuri, kartu Kaukazo islamo armija, 1918 metų rugsėjo mėnesį iš Baku išvijo bolševikus. Priimta apie 200 įstatymų, moterims suteikta teisė balsuoti. Palyginimui – britai tai padarys penkiais metais vėliau. Buvo įsteigtas universitetas. Žodžiu, bandyta žygiuoti ta pačia kryptimi, kuria nuėjo Lietuva. Skirtumas tas, kad mūsų atkurtos valstybės kuriamiesiems darbams buvo lemta trukti ne 23 mėnesius, o du dešimtmečius. Sovietai ten atsivilko anksčiau. Gal dėl to, kad europinėje kryptyje stiprokai į dantis, o gal ir dėl to, kad rūpėjo šios šalies turtai. XIXa. pabaigoje ir XX pradžioje Azerbaidžane ir išvis Kaukaze naftos gavyba buvo reikšmingas pasaulinis išteklius. Juk tie patys sovietai Tolimųjų rytų telkinius atras tik daug vėliau. Ir koks sutapimas – Azerbaidžano sovietizavimui vadovavo ypata, kuri vėliau pasireikš ir pas mus. Tai toks Dekanozovas – okupacijų ir aneksijų, represijų architektūros profesionalas.

Turbūt nelabai kas žino, bet Azerbaidžano demokratinės respublikos, kurią, beje, Lietuva tais pačiais metais pripažino, kūrybos darbuo dalyvavo ir lietuvių kilmės veikėjai. Ir ne visada eiliniais. Apie Vincą Krėvę-Mickevičių, kuris buvo pirmuoju Lietuvos konsulu Azerbaidžane žinoma daugiausiai. Tačiau yra ir kitų pavardžių. Antai totorius iš Vilniaus krašto Motiejus Sulkevičius kūrė Azerbaidžano armiją ir joje buvo generolu. Bolševikų sušaudytas. Broliai Kričinskiai, greičiausiai irgi totoriai, atvykę kartu su Sulkevičiumi, užėmė svarbias pareigas: Algirdas buvo teisingumo viceminitru, o Leonas vyriausybės kancleriu. Sovietų okupacijos metu Lietuvos miškuose kartu partizanavo ir azerbaidžanietis Šakiras Sadygovas.

Dar viena bendro požiūrio iliustracija. Po Didžiojo karo Paryžiaus taiklos konferencijoje kolektyvinėse deklaracijose pasirašė Lietuvos, Estijos, Latvijos, Azerbaidžano, Ukrainos, Gudijos Sakartvelo ir net Šiaurės Kaukazo tautų Resublikos diplomatai. Nei viename Versalio dokumente, kas labai simptomiška, nepasitaiko Armėnijos atstovo parašo. Bet yra išklikę jo užrašai, esą nesvarbu kokio ruso paunksnėje būti – Denikino, ar Lenino. Toks Armėnijos politinis kursas, mano subjektyvia nuomone, tęsiamas ir šiandien. Niekaip nesibaigiant Karabacho ir kitos temai, karinės Rusijos bazės laikomos gėriu, kuris saugo nuo baisiųjų musulmonų.

Taigi, Kaukaze viskas, kaip bebūtų gaila, vyksta kur kas žiauriau, negu prie Baltijos, nors ir čia visko būta. Sakartvelo skelbia nepriklausomybę 1918 metų gegužės 27 dieną. Azerbaidžanas ir Armėnija 28 d. Tą pačią dieną Armėnijos Nacionalinė taryba prašo, kad Azerbaidžano tautinė tarybą užleistų Jerevaną, idant jie galėtų paskelbti jį sostine, kuri tokia yra ir iki šiol. Armėnai žada jokių daugiau teritorinių pretenzijų nereikšti. Patikėta, užleista. Paskui buvo kitaip – pretenzijos ne tik iki šiol reiškiamos, bet ir įgyvendintos. Rusijos pagalba.

Tada, 1918 metais, Armėnija puola Sakartvelo (Gruzija). Nori Tifliso (Tbilisio). Viskas vyksta labai dramatiškai. Apie tai 1921 metais vasario mėnesį savo pokalbyje laikraščiui „Lietuva“ yra vaizdingai pasisakęs Petras Vileišis, tada ką tik grįžęs iš Kaukazo: „Georgiečiai susyk yra visiems pasisakę, ko jie nori ir ko siekia, ir susyk mokėję gerai pasirodyti. Kai pačioj jų nepriklausomybės pradžioj Armėnija norėję paimti jų sostinę Tiflisą, kur visi namai, visos krautuvės ir visa prekyba yra armėnų rankose, tai georgiečiai (taip P. Vileišis vadino dabartinius sakartvelus, - aut. past.) ėmė ginkluotis aplink, kuo įmanydami, ir pareiškė išpjausią visus armėnus Tiflise, ir armėnai sustojo.“ Kaip gerai, kad čia mažai ko panašaus būta, išskyrus brolžudiškas kovas su Lenkija.

Istorija vėl pasuks tiek Lietuvą, tiek Azerbaidžaną panašiu ratu 1990-1991 metais. Sovietų imperijos griūtis vėl reikš abiejų valstybių atsikūrimą. Ir ten, ir čia nepriklausomybės siekiai bus malšinami tankais, kurie Vilniuje ir Baku traiškys žmones. Azerbaidžanas, kaip ir Sakartvelo, ir Baltijos šalys už savo nepriklausomybę kovojo. Jos sieks.

Didesnei daliai kitų „sovietinių respublikų“ ji tiesiog, beveik neprašyta, nukrito į glėbį po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo. Kai kur buvę sovietiniai statytiniai tiesiog greit susigaudė išsikėlė nacionalines vėliavas, kai kur prasidėjo kruvini etniniai ar religiniai konfliktai. Daugelis jų kurstyti Maskvos ir kai kurie yra įšaldyti ligi šiol. Nuo Sakartvelo sugebėta atplėšti Abchaziją ir Pietų Osetiją, nuo Moldovos Transnistriją. Rusijos protektoratą labiau negu valstybę primenanti Armėnija iki šiol laiko okupavusi 20 procentų Azerbaidžano teritorijos. Panaši taktika, tik jau modernizuota, pritaikyta Ukrainai, kai tik ji išties panoro tapti nepriklausoma valstybe. Inicijuoti „sukilimai“, užgrobta dalis teritorijos. Konfliktas tada įšaldomas, sudaromos derybinės grupės, kurios metų metais dėl nieko nesusidera. Azerbaidžano atveju niekas nė neketina vykdyti keturių JTO Saugumo tarybos rezoliucijų ir patraukti okupacines pajėgas iš užgrobtų teritorijų. Kartais įšaldytas konfliktas „pakaitinamas“, jei norima paspausti tą ar aną buvusios imperijos pakraštį. Taip buvo ir Azerbaidžane 2016 metais.

Kadangi Lietuvoje byrant sovietų imperijai irgi bandyta kurti visokias „autonomijas“, kurias Kremliaus siųstiems žmogeliukams reiktų gelbėti, tenka dėkoti likimui, kad to nepavyko padaryti.

Lankantis Azerbaidžane didelį įspūdį padarė jų memorialų kultūra. Jei jau ši nacija vertina kažkokį asmenį ar įvykį, tai ten pamatai tikrą paminklą, o ne kažkokį neaiškios paskirties kalnelį, kaip kažkokių merui artimų menininkų sugalvota mūsų Lukiškių aikštėje.

Šiandien NATO šalis Lietuva per įvairias sutartis remia Armėniją, per Europos Sąjungos programą – Azerbaidžaną. Įdomu. Juk Rusijos, kurią turėjome omenyje stodami į NATO, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas užvakar pasakė, kad rusų kariuomenė Armėnijoje yra regiono stabilumo garantas. Mat kaip... . Iškart pasijunti saugus tokį garantą turėdamas.

Tenka kartais švelniai nusistebėti, kad daugelis Lietuvos politikų ir politologų, kalbėdami apie faktiškai Rusijos okupuotas teritorijas, vengia minėti ir Karabachą bei kitas užgrobtas Azerbaidžano sritis. Lyg Karabacho tragedija ir okupacija būtų kažkokio atskiro proceso grandinės dalis. Ne – tai iš ten pat. Iš įšaldytų SSRS griūties epochos konfliktų. Iš Kremliaus. Iš esmės tai niekuo nesiskiria nuo Krymo, Lugansko ir Donecko istorijų. Tokie dvigubi standartai Azerbaidžano atžvilgiu neturėtų būti taikytini. Ne tik dėl praeities istorinių ryšių, bet ir dėl ateities perspektyvų.

Tiesa, yra demokratijos kokybės klausimas. Jis tikrai labai sunkus. Lietuva su Europos Sąjunga juk stengiasi padėti jį spręsti. Patogu, sėdint po NATO skydu reikalauti, kad Baku būtų griežtai antirusiškas. Patogu laikytis požiūrio, kad okupuotos teritorijos Azerbaidžanui neatiduodamos, kaip ir pabėgėliams jų namai, todėl, kad Baku režimas nėra demokratijos etalonas. Puiku. Tada primenu, kad Karabachas ir aplinkinės Azerbaidžano teritorijos buvo okupuotas 1991 – 1993 metais. Tada šaliai vadovavo Abulfazas Elčiebėjus – dabartinei valdžiai griežtai opozicinis asmuo. Jį sunku būtų kaltinti autoritarizmu. Nepamiškime, kad Pietų Osetija paskutinį kartą Rusijos nuo Sakartvelo atplėšta vadovaujant Vakarų pripažįstamam Michailui Saakašviliui. Ukraina neteko teritorijų irgi valdant Vakarų pripažįstamiems lyderiams. Kur skirtumai? Priežastis juk yra mūsų visų bendras didelis ir mielas kaimynas. 1991 m. rugpjūčio 30 d. buvo atkurta Azerbaidžano nepriklausomybė ir tą pačią dieną Azerbaidžanas pripažino nepriklausomą Lietuvą. Tad, su gimtadieniu, Azerbaidžane.