Senasis Testamentas pasakoja, kad pranašas Mozė, išvedęs žydus iš Egipto nelaisvės namų, paliko juos 40 metų klajoti dykumoje, kol išmirs senoji žydų karta, kuri išsižadėjo Dievo ir ilgėjosi Egipte palikto turto. Jeigu laikytume šį pasakojimą ne vien vaizdinga istorija, bet ir svarbaus visuomenės psichologinio reiškinio analize, tai turi praeiti dar 10 metų, kol Lietuva pagaliau ras kelią iš sovietinių laikų ilgesio dykumos. O nusimetusi sovietinę kuprą, trukdančią šaliai vystytis, atsitiesusi ištaisys savo demografinės, socialinės, ekonominės, agrarinės politikos klaidas.

Atėjo tik jaunoji karta

Autoriai, oratoriai, žurnalistai, į savo tekstus, kalbas nuolat įterpiantys tą garsiąją biblinę istoriją apie dykumoje klaidžiojančius žydus, dažniausiai pamiršta pasakojimo pabaigą, kuri ir yra svarbiausia. Į Pažadėtąją žemę paskui Mozę atėjo tik jaunoji karta, kurios nekamavo prisiminimai apie vergovės laikus, ir sukūrė iš pradžių stiprią, klestinčią, dar nesusiskaldžiusią Izraelio karalystę.

Lietuvoje iki šiol nemažai žmonių galvoja kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia XX amžiaus tragedija.

Visuomenės nuomonių apklausos atkakliai, be didesnių pokyčių rodo, kad Lietuvos gyventojai vis dar palankiai vertina sovietų okupaciją, kai „visi buvo lygūs, o maistas pigus“. Praeities nostalgija trukdo visuomenei gerai gyventi dabartyje ir kurti ateitį.

Dar yra laiko

„Pasaulio mitus, Šv. Rašto tekstus įvairūs mokslininkai lingvistai (kalbininkai), Biblijos tyrinėtojai aiškina skirtingai ir prieštaringai. Man būtų įdomiau, jeigu kas nors apskaičiuotų, kiek kilometrų per dieną žydai, pradėję kelionę nuo Sinajaus kalno Egipte, nueidavo iki būsimosios Izraelio karalystės, kad užtruko net 40 metų. Juk dykumos, kurią keliautojams teko įveikti, plotas ne ką didesnis negu Lietuvos teritorija. Mūsų šalies valdantiesiems visada būna labai malonu, kai kas nors prisimena žydų klajonių istoriją. Tada ministrai, departamentų direktoriai gali ataušinti smarkiausius valdžios kritikus: „Turėkite kantrybės, dar yra laiko, net 10 metų. Kai minėsime Kovo 11-osios 40-metį, Lietuva gaus dovaną – gerovės valstybę“. Ir niekam nereikia prisiimti atsakomybės dėl valstybinės korupcijos, šlubuojančios ekonomikos, žmonių skurdo“, – pusiau juokais, pusiau rimtai „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius psichologas dr. Gediminas Navaitis.

Liktų vien fanatikai

Profesoriaus G. Navaičio manymu, dažno žmogaus palankų požiūrį į žlugusią sovietų santvarką nulemia šilti jaunystės prisiminimai.

„Jeigu sociologai praeivių paklaustų – ar norite atjaunėti? Visi be išimties mielai sutiktų. Bet žmonės tik norėtų, kad nuo jų pačių veidų išnyktų senatvinės raukšlės ir randai. Atsikratę keturiasdešimties gyvenimo metų, nė akimirkos nepasiliktų nuobodžioje, uždaroje kaip Šiaurės Korėja, komunalinių butų bendrose virtuvėse susigrūdusioje, į griežto režimo kalėjimą panašioje Sovietų Lietuvoje. Fantastiniuose romanuose ir filmuose dažnai minimos kelionės laiku iš dabarties į praeitį ir ateitį. Jeigu Vilniaus Katedros aikštėje stovėtų laiko mašina, o jos vairuotojas paklaustų susirinkusios gausios smalsuolių minios: „Kas pageidauja grįžti į 1987-uosius, sovietinio deficito, tuščių maisto parduotuvių lentynų, ragų ir kanopų laikus? Arba nusikelti į Stalino epochą ir, sovietų enkavėdistui paraginus šautuvo buožės smūgiu į nugarą, lėkte įlėkti į gyvulinį Sibiro tremtinių vagoną?“, aikštėje liktų tik keli užkietėję Kremliaus fanatikai“, – teigė psichologas G. Navaitis.

Ne nuomonė, o išdavystė

Hibridinio karo ekspertas, istorikas prof. dr. Valdas Rakutis įsitikinęs, kad sovietinė nostalgija nėra jau toks nekaltas senstančių žmonių arba dar neapsiplunksnavusio jaunimo žaidimas su kūju ir pjautuvu. Tie, kurie ilgisi Sovietų Sąjungos, karštai myli ir jos teisių perėmėją Rusiją. Rusų žvalgybai gražiai paprašius, ilgai nesvarstę sutiktų šnipinėti Lietuvos strateginius objektus. Tai jau ne „kitokia nuomonė“, o valstybės išdavystė.

Iš meilės Rusijai

„XV amžiaus pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras politiniais sumetimais vedė Maskvos kunigaikštytę Eleną. Su ja į Vilnių atvyko gausi apie 100 žmonių palyda: tarnai, šventikai. Uošvis, Maskvos kunigaikštis Ivanas III dar pareikalavo Lietuvos sostinėje prie Vilniaus pilies pastatyti stačiatikių cerkvę. Iš tiesų tie atvykėliai buvo Rusijos šnipai, o cerkvė turėjo tapti jų stogu, užsienio rezidentūra. Nuo tada Lietuvoje veikia nuolatinė, nenykstanti, nemažėjanti „Rusijos grupuotė“, rusų įtakos agentai. Ne visi jie užverbuoti, kiti tarnauja Maskvai savanoriškai. Jie tiki – „rusų tauta tokia dvasinga, kilni ir atlapaširdė, kaip galima nemylėti Rusijos?“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo V. Rakutis.

KGB generolų žentai

Anot profesoriaus V. Rakučio, Lietuvos istorijoje buvo LTSR, ir niekur nuo to nepabėgsi. „Pažiūrėkite, koks dabar Lietuvos politikos ir visuomenės „elitas“. Taigi visi kaip nors susiję su sovietų okupaciniu režimu. Vieni yra kokio nors aukšto LTSR kompartijos veikėjo giminaičiai, kiti – KGB generolų žentai ar patys dar spėję padirbėti kompartijos ir KGB struktūrose. Savųjų ratelyje jie gal dar ilgisi SSRS ir nori, kad Lietuva draugautų su Rusija. Jų vaikai – klestintys verslininkai, buvę ar esami diplomatai. Vienas toks buvęs Lietuvos Respublikos misijos prie Europos Sąjungos Briuselyje pirmasis sekretorius, buvęs Seimo narys ir kandidatas į Vilniaus merus, rusų Federalinės saugumo tarnybos nurodymu rinkęs kompromituojančią medžiagą apie Sausio 13-osios bylą tyrusius prokurorus, ją nagrinėjusius teisėjus, iki dabar laukia teismo sprendimo. Rusija visada palaikys tokius veikėjus ir negailės jiems Judo sidabrinių“, – tvirtino hibridinio karo specialistas.

Jautė nostalgiją smetoninei Lietuvai

Tačiau, pasak istoriko V. Rakučio, ir tarpukario Lietuvoje buvo rusofilų, kurie ilgėjosi Rusijos imperijos kaip dabartiniai Rusijos mylėtojai – SSRS. „Bet galime pajuokauti – 1990 m. kovo 11 dieną nepriklausomybę paskelbė sovietų piliečiai, jautę nostalgiją smetoninei Lietuvai. Vis dėlto leiskime aistringiems, nuolatiniams rusiškų filmų, TV laidų, V. Putino spaudos konferencijų žiūrovams pagaliau atsikratyti sovietinės uodegos. Žmones keičia ne laikas, o pastangos. Savo ateitį išgrįskime ne rusiškomis, putiniškomis, o lietuviškomis, europietiškomis vertybėmis“, – Nepriklausomybės šventės išvakarėse Lietuvos visuomenei palinkėjo istorikas V. Rakutis.

Trauminė atmintis

Filosofas, Seimo narys Mantas Adomėnas mano, kad sovietinė nostalgija yra reiškinio, kurį psichologai vadina traumine atmintimi, pasekmė. Vienus žmones, negalinčius pamiršti skaudžių vaikystės, paauglystės, jaunystės nelaimių, trauminė atmintis arba patirtis nugramzdina į gilią, ilgą depresiją, kitus apima nevaldomo audringo pykčio priepuoliai. Nemažai nusižudo. Štai kodėl Lietuva nelemtai išgarsėjo kaip savižudžių kraštas. Bet būna atvejų, kai trauminė atmintis primena vadinamąjį Stokholmo sindromą. Ilgai teroristų laikomi įkaitai pamilsta savo kankintojus ir net trukdo specialiųjų tarnybų kariams sėkmingai baigti įkaitų vadavimo operaciją.

Sovietiniai įpročiai dar blogiau

„Ne 40 metų, o dar bent kelios kartos praeis, kol sovietų okupacija pagaliau bus pamiršta. Žmonės, nepasveikę nuo lėtinės nepaliaujamos sovietinės nostalgijos, pražudė save. Dar blogiau už nostalgiją – sovietiniai įpročiai, kuriais nepriklausoma Lietuva apsikrėtė nuo okupantų. Korupcija, kyšininkavimas, savanaudiškas požiūris į valstybę. Sovietinės nostalgijos atvejai skirtingi. Aktyvistai, saugantys Rusijos kolaboranto P. Cvirkos skulptūrą Vilniuje, tiesiog gina savo komjaunuoliškos jaunystės ornamentą. Šie nepavojingi. Piktų nostalgijos aukų, kurios kartu su rusų šnipinėjimo centrų internetiniais įsilaužėliais ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos propagandininkais kenktų Lietuvai, mažiau. Agresyviajai nostalgijai jau ištrauktas geluonis“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino M. Adomėnas.

Nekrikščioniška atstumti vyresniąją kartą

Linas KOJALA

^{Rytų Europos studijų centro direktorius}

Visuomenės nuomonės tyrimų duomenimis, 2004 m. SSRS (Rusijos) garbintojų Lietuvoje buvo 45–50 proc. Dabar – 20 proc. Euroatlantinę Lietuvos valstybės politikos kryptį nuolat remia dauguma lietuvių. Narystę Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO) – 80 proc., Europos Sąjungoje – 60 proc. Jeigu ekonomika nepaliaujamai kiltų, visuomenės socialinė atskirtis, žmonių nelygybė mažėtų, tai ir sovietinė nostalgija silptų, galų gale visai išnyktų. Nekrikščioniška net svarstyti, kad, vos išmirus kartai, kurią likimas pasmerkė ilgai gyventi pagal okupantų primestus rusiškus įstatymus, kitą dieną Lietuva suklestės. Vyresniajai lietuvių kartai netrūksta entuziazmo ir noro keistis. Kovo 11-oji yra puiki proga visai Lietuvai, jaunai ir pagyvenusiai, drauge džiaugtis laisve.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS