XFM radijo laidoje „Būk sveikas“ (vedėja – medikė ir sveikatos politikė Ieva Girdvainienė) gimdymo tema kalbėjo Santaros klinikų akušerijos skyriaus akušerė ir Lietuvos akušerių sąjungos valdybos narė Inga Drūteikienė bei Dulų asociacijos valdybos narė dula Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė.

– Jūs esate praktikė, kiekvieną dieną dalyvaujat priimant naujas gyvybes į šį pasaulį, padedant moteriai. Ką matot šiandien? Koks moters pasirinkimas?

Inga: Manau, kiekviena moteris turi tam tikrų lūkesčių ir vizijų apie savo gimdymą, todėl ji renkasi gimdyti ten, kur jai atrodo saugu, kur ji nori, kad ją pasitiktų suprantantys jos lūkesčius žmonės. Pagal šių dienų įvykius matom, kad dalis moterų renkasi gimdymą namuose.

– Ar šiandien gimdant namuose jos gauna pagalbos? Ar akušerė gali priimti gimdymą namuose?

Inga: Jūs kaip žinot, jau šių metų sausio 1-ąją įsigaliojo įstatymas, įteisinantis gimdymą namuose, tačiau realios pagalbos gimdanti namuose moteris negauna. Šiai dienai nėra akušerių, kurios galėtų teikti tokią paslaugą gimdyvėms namuose. Nėra reglamentuota akušerėms, kurios galbūt galėtų teikti tokias paslaugas – vis dar lieka daug klaustukų: ir mokėjimo klausimas, ir galbūt kompetencijos stoka, nepasitikėjimas savo jėgomis.

– Tačiau yra naujovė. Iš tiesų moteris, jeigu yra mažos komplikacijų rizikos gimdyvė, turi teisę rinktis stacionarą jau seniai. Kai kuriuose iš jų ji turi teisę rinktis ir su kokiu mediku gimdys: ar su akušere, ar su gydytoju. Taip pat gali pasikviesti dulą. Ką matote šiandien stacionaruose ir kuo padedate moterims, kaip atkeliaujate iki ligoninės su jomis?

Vitalija: Dulos atsiranda prie moters įvairiu laiku. Kartais moteris dar pačioje laukimo pradžioje paprašo pagalbos, kartais ji kreipiasi jau prieš pat gimdymą, kai būna pasirinkusi ligoninę ir tiksliai žino, ko ir kaip nori, bet, sakykim, vyras išvyksta ar dar kas nors nenumatyto įvyksta, dėl ko ieško pagalbos iš šalies. Dulos šiuo metu per keletą metų Lietuvoje apvažiavo daug Vilniaus ir Lietuvos gimdymo namų ir dalyvavo keliuose šimtuose gimdymų, padėjo ateiti į pasaulį mažyliams. Mes džiaugiamės, kad ne vienoje ligoninėje gydytojų, medikų, akušerių komanda, kuri dalyvauja gimdyme, jau yra dirbusi su dula arba tikrai girdėjusi apie tai. Na, o kokios tos moterys? Moterys, kurios kreipiasi į dulas, dažniausiai iš tikrųjų rūpinasi savo mažyliu – tai turbūt yra svarbiausia. Jos ieško, kaip padėti ateiti vaikučiui į pasaulį kaip tik gali būti geriausiai. Ir kiekviena iš jų turi savo rūpestį, istoriją. Vienos kreipiasi dėl to, kad joms trūksta emocinio palaikymo. Gal neturi kažkokio artimo ryšio su mama, sesėmis arba yra pirmos draugių rate, kurios laukiasi mažylio. Kitos būna, kad jau gimdo antrą ar trečią vaiką ir prieš tai yra turėjusios kažkokį patirtį, dėl kurios bijo, kad nepasikartotų. Ketvirtos atvažiuoja ir prašo dulos pagalbos, nes, sakykim, yra ištekėjusios už užsieniečio ir bijo važiuoti į gimdyklą dėl to, kad jausis vienos, nes vyras nekalba lietuvių kalba. Taigi, jos yra labai įvairios, bet visos moterys tikrai rūpinasi mažyliu. Ir tai yra sąmoningumas arba suvokimas, kad gimdymas yra svarbiausias pokytis.

– Šiandien mūsų šalyje šeimos turi teisę rinktis gimdymo vietą. Tačiau profesionalios pagalbos namuose vis dar nepakanka. Jūs, žinau, keliaujate ir turite daug teigiamos patirties iš svečių šalių. Ką matėte ir kokią praktiką įgijote kitur? Kuo mes galėtume pasimokyti?

Inga: Kadangi ilgus metus dirbau stacionare ir skaitau paskaitas nėščiosioms, besilaukiančioms šeimoms gimdymo, naujagimio priežiūros tema, man buvo labai įdomu pasižiūrėti, kaip kitose šalyse patenkinami moterų lūkesčiai. Nuvykome į Angliją, į natūralaus gimdymo centrą. Mane sužavėjo tai, kad ten akušerės dirba prižiūrėdamos mažos rizikos gimdyves, kurios pas jas atvyksta ir pirminei, ir esant jau trisdešimt šešių nėštumo savaičių apžiūrai. Pateisinant moterų lūkesčius Lietuvoje, aš matau vieną iš alternatyvių sprendimo būdų priartinant gimdymą ligoninėje link gimdymo namuose – tai yra natūralių gimdymo centrų steigimą ar bent kažkokių panašių skyrių, padalinių.

– Bet Sveikatos apsaugos ministerija ir daugelis įstaigų vadovų teigia, kad gimdymo erdvės dabar labai jaukios, panašios į namų sąlygas. Yra naujagimiui palanki ligoninė, mamai palankios ligoninės turime tik iniciatyvą, bet tai yra mūsų siekiamybė. Ar tikrai Santaros klinikose yra galimybių gimdyti jaukiai namų sąlygomis?

Inga: Taip, tiesa. Mes kviečiame visas nėščiąsias gimdyti mūsų klinikoje, kur yra fiziologinio, natūralaus gimdymo gimdykla. Yra galimybės pasirinkti akušerę, su kuria moteris nori gimdyti; gimdyti tik prižiūrint vienai akušerei be gydytojo, todėl tokiu būdu galbūt galėtume pritraukti moteris, kurios nori artimesnio, palankaus šeimai gimdymo, galbūt lankstesnio požiūrio ir daugiau saugumo, šilumos.

– Ar dažnai jums tenka bendradarbiauti su dulomis? Kaip suprantu, ši draugystė nėra nei nauja, nei sena – jau turite praėję kažkokį kelią ir akušerė su dula turėtų bendradarbiauti. Ar taip ir yra?

Inga: Taip, manau, kad tikrai akušere su dula turėtų bendradarbiauti, nors mes kartais tapatinamos ir mūsų teikiamų paslaugų paketas laikomas panašiu, bet dula galėtų būti akušerės pagalbininkė gimdymo metu. Ir moteris, be abejo, galėtų atvykti su dula kaip palaikančiu, artimu žmogumi, jeigu jai reikalinga tokia pagalba, paslauga.

– Kokia yra dulų atsiradimo, prisilietimo prie moters istorija ir kokios yra gerosios užsienio praktikos?

Vitalija: Jeigu žiūrėtume į gimdymus nuo pačių seniausių laikų, jūs atsivertę bet kokius paveikslėlius, graviūras, kuriose vaizduojami gimdymai, matytumėt, kad šalia gimdančios moters yra gana didelis kitų moterų būrys. Dažniausiai viena arba kelios yra prie moters, klūpi šalia jos kojų, o kitos – kažkur už nugaros. Akušerės yra dažniausiai priešais moterį, pasiruošusios padėti priimti vaikutį. O visos kitos tose iliustracijose paduoda vandenį, glosto galvą, palaiko kažkokį rankšluostį. Tai būdavo tetos, seserys, kaimynės, pusseserės, kurios subėgdavo į gimdymą tam, kad pabūtų šalia moters. Jos neturėdavo specifinių, specialių žinių, kurias turėdavo kūdikį priimanti moteris. Ji visuomet turėdavo išskirtinį statusą bendruomenėje. Maždaug XX a. antroje pusėje Amerikoje buvo atlikti psichologiniai tyrimai ir pastebėta, kad jeigu gimdyme dalyvauja ne tik mama, jos artimieji ir personalas, bet žmogus, kuris yra nesusijęs su gimdyve medicininiais arba asmeniniais ryšiais, gimdymas yra daug sklandesnis. Kitaip tariant, jeigu šalia yra moteris, kuri pati turi gimdymo patirtį (dažniausiai turi, kad galėtų, atjausti, suprasti kas vyksta su ta moterimi), bet nesijaudina taip, kaip tėtis arba močiutė, tie gimdymai yra geresni. Mes turime ir Pasaulio sveikatos organizacijos, ir daugelį kitų institucijų atliktus tyrimus, kurie rodo, kad iš tiesų taip ir yra, jeigu gimdyme dalyvauja žmogus, turintis tam tikrus įgūdžius, patirtį, ir ne šeimos narys, personalo dalis. Medikai yra labai aiškiai reglamentuoti, ką jie turi daryti gimdyme. Jie yra įsprausti į tam tikrą rėmą, o šeimos narys tiesiog emociškai yra labai pažeidžiamas taip, kaip ir moteris. Tai va, yra labai daug naudos nustatyta: ir greitesni gimdymai, ir mažiau intervencijų... Galima tyrimus paskaityti. Siekiant įvardinti tokį žmogų, kuris, kaip minėjau, XX a. antroje pusėje atsiranda patenkinti moterų poreikį, turėti tokį šalia savęs žmogų, buvo įvestas terminas „dula“ – senas, graikiškas terminas, kuris reiškia būtent moterį, esančią šalia ir padedančią kitai moteriai. Dar Šv. Rašte Jėzaus gimimo istorijoje, kada Marijai apsireiškia angelas, ji sako: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“. Graikų kalba tai yra žodis „doulē“ (δούλη), kuris reiškia „aš esu dėl tavęs, aš atsiduodu visa tau“. Dula ateina pas gimdančią moterį kaip patarnautoja, vergė, ta, kuri atliepia visus moters poreikius. Iš tikrųjų, ką jau pasakė Inga, dula gali būti didelė pagalbininkė ir akušerėms. Kada yra tas susibendravimas, išeina tikrai komandinis darbas, kada mes dirbam kartu dėl tos moters, jau suprantam vieną kitą be žodžių, ką reikia padaryti, ir galime viena kitai padėti.

Kalbant apie tarptautines praktikas, būna, kad dulos akušerėms nugarą pamasažuoja, arbatos pasiūlo. Lietuvoje mes labai jaunos ir visa tai tik kuriasi, bet tikrai žinau, kad jau ir čia yra buvę, kad po gimdymo akušerės pasiūlo dulai pagalbos. Jos turi savo kambarėly, kur budėjimo metu gali nueiti arbatos išgerti, jeigu nėra taip intensyvu, o dula visą laiką būna su moterimi ir kartais tai trunka 16-20 valandų. Tai būtent yra ta specifika, kad tu skiri visą savo dėmesį tik tai moteriai ir savo poreikius atidedi. Pasaulyje dulos veikla yra viena iš labiausiai dabar populiarėjančių dėl psichologinių momentų dėl globalizacijos: žmonės išsiskaidę, iškeliavę po visą pasaulį, šeimų ryšiai sutrūkinėję. Ir gimdymai vėlyvi, draugai ne visada turi vaikų ir aš pati sutinku šeimų, kurios ateina ir sako, kad nei vyras, nei moteris nematę gyvo kūdikio, neturėję jo ant rankų. Tada klausimų ir nerimo labai daug. Gerai, jeigu yra artimas žmogus šalia, arba aš sakyčiau, tobula būtų, jeigu kiekviena akušerė galėtų kiekvienai moteriai nuo pat nėštumo pradžios skirti daug laiko, kuris būtų apmokamas, kad išklausytų asmeninę istoriją, galėtų su ja išgerti arbatos, išeiti pasivaikščioti, padaryti masažą. Bet akušerės yra akušerės, jos yra apribotos savo darbu, yra medikės. Būtent tada dula atsiranda kaip pagalba moteriai, kažkuriais atvejais ir medicinos personalui. Kaip kažkada yra sakęs vienas gydytojas: „Jūs nuimate visą tą psichologinę įtampą, kurią mums reikėdavo nuimti.“ Tikrai moteris gali būti ramesnė, labiau atsipalaidavusi gimdymo metu ir tada tas gimdymas gali būti sėkmingesnis.

– Ką gali dula ir kuo ji naudinga moteriai?

Vitalija: Visame pasaulyje dulų kompetencijos ir dulų veikla yra labai aiškiai apibrėžta. Lietuvoje mes irgi naudojamės ta gerąja praktika. Ką reikėtų pabrėžti prisistatant visuomenei apie dulą yra tai, kad ji jokiu būdu nėra medikė. Dula teikia emocinę, psichologinę, informacinę, kartais fizinę pagalbą, nes, jeigu reikia, gali kokius krepšius nunešti ar mašiną nuvairuoti. Bet dula nepriima kūdikio, nevertina moters būklės medicininiu požiūriu, neskiria vaistų, jų nerekomenduoja. Tai yra labai svarbu. Bet iš tikrųjų, ne viena dula pasaulyje yra ir akušerė arba ir psichologė, ar dar kokios kitos srities specialistė. Lietuvoje mes turime dulų, kurios yra baigusios arba studijuoja akušeriją. Tai – iššūkis pačioms moterims aiškiai atskirti, kada tave kviečia kaip dulą, kada tave kviečia kaip akušerę. Dabar gal Lietuvoje tai yra mažesnė problema dėl to, kad namuose gimdymo nėra ir ligoninėje, jeigu tu dirbi bei budi ir atvažiuoja pas tave moteris, tai tu ir esi akušerė, o nesi dula. O jeigu tave pakviečia kaip dulą, tada tu eini ir padedi kaip dula, turėtum netaikyti savo akušerinių žinių. Tai yra toks nemenkas iššūkis, bet iš tikrųjų dauguma dulų nėra akušerės, neturi medicininio išsilavinimo ir jos apsiriboja būtent emocine, psichologine, fizine, informacine pagalba. O pagrindinis dulos tikslas yra atliepti moters poreikiui. Iš tikrųjų pažinti moterį, išklausyti ją, suprasti, ko tai konkrečiai moteriai reikia, ko ji nori, ir visą laiką jai priminti, kad tu esi svarbiausia, tai yra tavo gimdymas, ko nori tu pati.

– Jūs, būdama dula, matote darbą stacionare iš kitos pusės. Kokio pokyčio reikėtų siūlyti akušerėms žvelgiant iš dulų perspektyvos?

Vitalija: Na, kiekvienas gimdymas yra labai skirtingas ir po kiekvieno turi įžvalgų, ką būtų galima arba ką norėtųsi padaryti kitaip. Tačiau galiu pasidžiaugti tuo, kad per kelerius metus, tiek, kiek veikia dulos, mes matome pokyčius: kaip keičiasi ligoninės, gimdyklos, personalo elgesys. Ko dar labiausiai norėtųsi ir ko dar trūktų, tai turbūt ko ieško moteris, apie ką vis dar Sveikatos apsaugos ministerija ir kitos institucijos nesupranta, kad pagrindinis raktas – ne sienos, ne tas namų jaukumas, kuris ne sienose glūdi, o pirmiausia dėmesys, pagarba, empatija, atjautimas – tam tikri psichologiniai gebėjimai. Aš sakyčiau, kad turbūt visi žmonės, kurie eina prie gimdančios moters: ir akušerės, ir gydytojai, ir anestiozologai, ir dulos, visi ateina su geriausiais ketinimais, tačiau mes kaip dulos puikiai suprantam, kad turint kelis gimdymus, kartais labai įtemptus per parą, ribojimus: ką turi padaryti, kiek popierių užpildyti, kaip viską sekti, kartais tai empatijai arba tam nuoširdumui pritrūksta laiko, o gimdanti moteris yra be galo jautri. Jai tai yra jos vienintelis gimdymas ar jos pirmas gimdymas, ji jaučiasi, nors ir girdi, kad šalia yra kitų moterų, labai pažeidžiama ir tikrai kartais neatsargus žodis ar garsiau trinktelėtos durys yra tai, kas paskui labai skauda ir liūdina ir niekas, nei paslėpti aparatai, negali kompensuoti. Aš linkėčiau ne personalui, bet iš tikrųjų turbūt visai sistemai labiau suprasti, kokia jautri yra moteris gimdymo metu, koks lygiai taip pat jautrus yra ir tėtis, ir tiesiog ieškoti mums visiems kartu, kaip būtų galima visą tą sistemą pakeisti, kad ji būtų palankesnė. Ir čia tikrai mes kalbam ne tik apie pozas ar nutildytus aparatus, bet ir apie akušerę. Toje pačioje Britanijoje yra galimybė akušerėms vykdyti tą tęstinę priežiūrą – tu turi moterį nuo pat nėštumo, gimdymo pradžios ir visą laiką gali ją prižiūrėti, su ja pagimdyti bei paskui dar ir namuose lankyti. Arba Šveicarijoje, Vokietijoje – tai yra norma. Lietuvoje tai dar yra išskirtiniai atvejai, kuriuos dažniausiai pačios moterys kažkaip susiorganizuoja. Tai va, tokie dalykai, man atrodo, labai padėtų ir tam reikia visų mūsų bendrų pastangų.