Rubrika

Agnės ir Alano šeimoje niekada netrūksta duonos

Kepyklėle „Agnės duonelė“ susiviliojau senokai, nes tai bene vienintelė kepykla Vilniuje, kurioje galima rasti gana retos grikių duonos. Jaunos moters kepyklėlės asortimente – daug sveikuoliškų kepinių. Neatsitiktinai tarp pagrindinių šeimos vertybių, kurias puoselėja Agnė ir Alanas Dzeranovai su trimis jų atžalomis, pirmiausia ji įvardijo sveikatą, po to santykius, savirealizaciją bei asmenybės tobulėjimą. Agnė patikino, kad kiekvienai iš šių sričių reikia lygiai tiek pat dėmesio ir laiko. Taigi, apie viską iš eilės.

Šeimos laida

Kaip atsitiko, kad šiai jaunai šeimai toks svarbus sveikatingumas? Noras sveikiau maitintis gimė kartu su vaikais. Su mažyliais augo ir atsakomybė: kaip juos auginti, kuo maitinti, kad nesirgtų, augtų sveiki.

„Vyras savo kelią susiejo su sportu, tad sveika gyvensena ir visavertė mityba ėjo greta, – pasakoja Agnė. – Abu perklausėme daugybę seminarų, mokėmės, diskutavome tarpusavyje. Dabar Alanas veda seminarus, asmenines ir grupines sporto treniruotes, mankštas bei kalbina herojus savo šeštadieninėje LRT Plius laidoje „Į sveikatą!“. Palaipsniui ji tapo visos šeimos laida – jos metu kartu su vaikais treniruojamės, gaminame, išbandydami kokį nors sveikuolišką receptą.“

Iš pradžių Perkūnkiemyje, dabar – centre savo duonos parduotuvėlę įsteigusiai šeimai svarbu, kad kitų gamintojų (pirmiausia – smulkiųjų Lietuvos verslininkų) produkcija, kurią priima po savo stogu, būtų sveikesnė ir turėtų kuo daugiau naudingų medžiagų. „Agnės duonelės“ produkcijos pagrindas – įvairios sveikuoliškos duonelės, pagardai bei kuo natūralesni desertai.

Svarbiausia balansas

Ne, Dzeranovų šeima netapo nei vegetarais, nei veganais – jokių kraštutinumų. Pasak Agnės, tikrai ne kiekvienas veganas sveikai maitinasi. Šiai šeimai sveika mityba pirmiausia yra balansas: tam tikri kiekiai reikalingiausios statybinės medžiagos – baltymų, angliavandenių (sudėtinių, ne greitųjų) bei augalinės kilmės riebalų. Šeima vengia cukraus ir miltinių patiekalų, pirmenybę teikia viso grūdo miltams, skaiduloms, ląstelienai, neatsisako mėsos, kurią perka iš ūkininkų. Žodžiu, labiau koncentruojasi į maisto kokybę, kokiu būdu jis ruošiamas. Agnė košes užpila iš vakaro, neperverda daržovių, o salotas gamina iš kuo šviežesnių žalumynų.

„Iš kur gauname miltų? – perklausė Agnė. – Švenčionyse gyvena mūsų dėdė ūkininkas, todėl didelė dalis žaliavos, pirmiausia viso grūdo miltai, turtingi mineralinių medžiagų, keliauja tiesiai iš jo. Tradicinei duonai naudojame stambiai sumaltus miltus, kurie teigiamai veikia žarnyną. Minkydama tešlą ruginei duonai, pastebėjau, jog ji net prie rankų nelimpa, vadinasi, panašiai veikia ir žarnyną. Taip pat naudojame grikius be glitimo, kepame grikių duonelę. Jos sudėtis: žali mirkyti grikiai, bolivinė balanda, batata (saldi bulvė), kuri atstoja cukrų, alyvuogių aliejus. Taip pat kepame riešutų duoną, kuri tinka vartotojams, netoleruojantiems glitimo bei negalintiems vartoti didesnio angliavandenių kiekio. Ji kepama iš migdolų bei kokosų miltų su linų sėmenų sėklomis ir gysločių sėklų luobelėmis.“

Šeimos mėgstamiausia

Kepyklėlėje „Agnės duonelė“, kurioje sukasi Agnės stropiai sustyguota komanda, kasdien kepama natūralaus raugo ruginė duona be cukraus, tradicinė (rugių ir kviečių) duona su sėklomis, speltos miltų duona, kanapių arba ruginė duona su kanapių lukštų sėklomis, taip pat desertinės duonelės su vaisiais ir riešutais. Verta paminėti, kad kanapės turi saldumo, todėl papildomai cukraus nededama.

„Šeimos mėgstamiausios – tradicinė ir speltos miltų duona, – šypsosi Agnė. – Man labiausiai patinka minkštesnės struktūros ir saldumo turinti speltos miltų duona. Vaikai dievina visas duonos rūšis. Kai pritrūksta laiko kažką pagaminti, jie mielai valgo duoną su sviestu. Esu rami, kad vaikai gauna visų maistinių medžiagų ir yra sotūs.“

Nuo teisės iki duonelės

Pasirodo, Agnė kardinaliai pakeitė savo gyvenimo kelią. Baigusi teisės bakalaurą ji dirbo advokato padėjėja, lyg ir siekė advokatės karjeros. Vis dėlto Agnė pasirinko tai, kas arčiau namų ir šeimos – duonelės kepimą.

„Visa tai iš mamos, – atvirauja ji. – Mama – puiki šeimininkė, jau seniai kepa duoną. Sykį su vyru grįžę iš Danijos, kur jis žaidė profesionalioje Kopenhagos krepšinio komandoje, išvykome savaitgaliui pas mamą. Namuose palikau visokio maisto, bet nenupirkau duonos. O Alanas viską valgo su duona, net cepelinus, kaip ir mano šviesios atminties tėtis. Jis dėl to pyktelėjo, tad iš mamos parsivežusi jos keptos duonos kepalėlį ir raugo, juokaudama gražiai supakavau duonelę ir pridėjau atvirutę su užrašu: „Nuo šiol mūsų namuose duonos niekada netrūks.“ Nė pati nepastebėjau, kad jau daugiau kaip dešimtmetį kepu duoną. Iš to atsivežto duonos raugo net verslas išaugo.“

Danijoje Agnė dar po truputį užsiėmė makiažu, nes Lietuvoje buvo baigusi specialius kursus, draugių paprašyta praktikavosi. Vis dėlto Agnė norėjo gimdyti Lietuvoje, ir niekada nesigailėjo, kad grįžo. Čia šiek tiek rimčiau užsiėmė makiažu. Tai buvo savotiška meditacija, dovanojusi daug gerų emocijų, ko Agnė nepajuto dirbdama teisės srityje.

„Labai svarbu darbe gauti gerų emocijų, – sako Agnė. – Gimus mažyliui pradėjau gilintis į save, užsiėmiau saviugda, tad teisės dalykai tiesiog nutolo. Priartėjo duonelė. Nusprendžiau, kad geriau mažiau uždirbsiu, bet turėsiu laiko šeimai. Dar ir draugai nuolat prašydavo: „Iškepk ir man.“ Ilgai kepiau namie – patogu. Viena po kitos gimė dvi dukros. Jei kuris iš vaikų suserga, nekepu, o jei galiu ir turiu laiko, kepu. Po truputį daugėjo klientų, todėl reikėjo dirbti tvarkingiau, ne priešokiais, burti komandą, ieškoti patalpų.“

Užauginti sparnai

Palaipsniui šeima atrado veiklų, kurios teikia malonumą ir neša finansus. Ideali savirealizacija, iki kurios nueitas ilgas kelias. Pasak Agnės, kai augini vaikus, gali griebtis hobio, nes rimtai veiklai trūksta laiko, jėgų, pirmiausia – vaikai. Vyrai turi mažiau apribojimų, lieka pagrindinis – išlaikyti šeimą. Ir čia įsijungia moters vaidmuo – pasitikėti, paskatinti. Arba užaugini sparnus, arba ne.

„Buvo sunku, kol nusistovėjo viena sritis – sportas, – atsiduso Agnė. – Darbe vyras užtrukdavo iki penkių, po darbo vedė treniruotes, ankstų rytą – vėl treniruotės. Tėčio nematydavome, jo trūko namie, o jau antras vaikas buvo gimęs. Gal vis dėlto atsisakyti vieno darbo dėl kito? Žinojau, kad Alanui pavyks, nes sporte jis kaip žuvis vandeny, daug duoda žmonėms. Žinoma, laikas buvo pilkas, ekonominė krizė, truputį veržėmės diržus. Šiandien Alanas skaito paskaitas, kaip atrasti savo kelią, pašaukimą.“

Santykiai – taip pat darbas. Svarbu pažinti save, suvokti, ko tau reikia ir mokėti tai pasakyti kitam. Kita pusė irgi turi būti išklausyta, nes santuokoje svarbu tai, ką gali duoti, o ne gauti. „Kad gyventume ilgai ir laimingai, lankome įvairius seminarus, atrandame laiko vienas kitam ir kiekvienas sau. Šių sričių taip pat nevalia apleisti“, – tikina Agnė. Ji stengiasi pailsėti, pasivaikščioti, pabūti viena, kad išliktų maloni, gera žmona ir mama. O už visa tai, ką turi geriausio, ji kiekvieną rytą padėkoja visatai.

Dėkingi visatai

Sportas be galo svarbus visai šeimai. Kartu su trimis vaikais jie vos ne kasdien vyksta į treniruotes. Dešimtmetis sūnus Asparas žaidžia krepšinį, tėtis sportuoja su svarmenimis, visus keturis pakviečia treniruotis gryname ore. „Džiaugiuosi, kad sūnus daug dirba savarankiškai, turi svajonių, – pasakoja Agnė. – Šiandien ryte 16 laipsnių šalčio, o jis, atsikėlęs prieš pamokas, treniruojasi sniege. Mes dar ir grūdinamės. Jau treji metai, kaip vyras kasdien lenda į eketę. Aš prijaučiu, prisijungiu kas antrą ar trečią dieną. Vadovaujamės vadinamuoju Wim Hof metodu. Pasportavę giliai kvėpuojame, pabūname nuogi. Organizmas pasiruošia, poros užsidaro, todėl ir šaltis ne taip jaučiasi. Vandenyje stengiamės atsipalaiduoti, giliai kvėpuojame, kūnas nurimsta. Aš išbūnu dvi minutes, vyras ilgiau. Organizmas nežino, kad išlipsi, ruošiasi išgyventi, kraujas suplūsta į organus, taip gerindamas jų darbą. Štai kur to metodo esmė.“

Kai paklausiau, ką gero sutuoktiniai išsinešė iš savo tėvų namų, Agnė atsakė, jog labai žavisi Alanu, nes jis kasdien susiskambina su mama ir tėčiu – jo ryšys su tėvais toks stiprus! Iš osetino tėčio jis atsinešė didžiulę pagarbą vyresniajai kartai, tradicijoms, stiprią meilę vaikams ir šeimai. Jų kultūroje skyrybos – nesuvokiamas reiškinys. Nuvykusi mačiau, kaip suaugusieji myli vaikus, nesvarbu, jie savi ar svetimi. Agnė dėkinga visatai už nuostabius tėvus. Ji savo vaikus norėtų auginti taip, kaip tėvai augino ją, jos seserį ir brolį. „Mano tėvai labai mylėjo ir puoselėjo šeimą. Mama mums atiduodavo viską, pirmiausia – didelę meilę. Visada jaučiau ir tebejaučiu šeimos vienybę, palaikymą.“