Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ūkio kryptį padiktavo auksinės žuvelės

Ražių kaime, netoli Domeikavos (Kauno r.), ūkininkai sutuoktiniai Ingrida ir Eivilis Norkai pasirinko netradicinį ūkininkavimą – šeimos ūkis augina dekoratyvines tvenkinių žuvis, o jie patys užsiima žuvų auginimu ir veisimu. Dideliame mieste gyvenusi moteris kaime save atrado įžuvinimu užsiimančiame ūkyje, kurį pavadino „Ingridos žuvys“.

Pradėjo nuo tvenkinio

Tokią ūkio kryptį, anot I.Norkienės, jie pasirinko visiškai atsitiktinai, jų planuose iš anksto jos nebuvo. Moteris teigė, kad jie – kauniečiai, bet atėjo metas, kai panoro gyventi atokiau nuo didelio miesto. Šeimos galva norėjo turėti savo tvenkinį, kuriame laisvalaikiu galėtų pažvejoti ir iki jo nereikėtų toli važiuoti. Todėl susirado ir įsigijo sodybą vienkiemyje, netoli Kauno. Taip papuolė į šią vietą. Greta sodybos savo šeimos poreikiams išsikasė ir nedidelį tvenkinį.

„Mano vyras buvo autoverslu užsiimantis verslininkas. Jis iš Vokietijos į Lietuvą pargabendavo automobilius, grįždamas parsivežė ir dekoratyvinių žuvyčių. Susipažinęs su šios šalies žmonėmis pamatė, kad Vokietijoje žuvyčių auginimas labai populiarus. Tad ir mes, be abejo, žuvyčių prisileidome į tvenkinį“, – spalvotų žuvelių auginimo pradžią pamena ūkininkė.

Pasak I.Norkienės, buvo patiems gražu tvenkinyje stebėti dekoratyvines žuvis, o kai jas pamatė ir į svečius užsukę žmonės, tai ir jie žuvelėmis susidomėjo. Vienas paprašė parduoti vieną žuvytę, kitas – kitą, vėliau jau daug kas pradėjo teirautis spalvotų žuvyčių. Taip jų auginimas pamažu išsivystė į ūkinį šeimos verslą. Pagal poreikį palaipsniui plėtėsi ir asortimentas. Į savo tvenkinį įsileido vis daugiau rūšių žuvų.

Ūkio šeimininkai gali pasiūlyti žuvis, kurios išveistos, užaugintos ir prisitaikiusios prie Lietuvos klimato. „Mes abu su vyru esame ūkininkai, bet mūsų šeimos ūkis paprastas, nedidelis ir kuklus, jame auginame žuvytes ir jas parduodame įžuvinimui“, – aiškino I.Norkienė.

Žuvų veisėjai

Ūkininkai Norkai žuvų veisimo verslą vysto palyginus nedideliame plote – tam yra skyrę porą hektarų. Savo ūkyje jie augina iki 20 rūšių žuvų. Asortimentas įvairus – nuo mailiaus iki reproduktorių, dekoratyvinių ir įvairių tvenkinio įžuvinimui skirtų žuvų. Iš ūkio žuvys transportuojamos deguonies pripildytuose maišuose.

Nors didelė dalis žuvų – dekoratyvinės, augina ir skirtų maistui. Pavyzdžiui, amūrai arba karosai gali būti ir dekoratyviniai, ir nedekoratyviniai, vartojami žmonių mityboje. Iš valgomų žuvų užsiaugina tų, kurios neršia Lietuvoje – karosų, karpių, lynų. Jų ūkio kryptis – žuvų veisimas, parduoda mailių tvenkinių įžuvinimui.

„Žmogus atvažiuoja pas mus ir pasako, kad turi 5 ar 10 arų tvenkinuką, o mes jam patariame, kokių žuvų geriausia jam įsiveisti“, – teigė I.Norkienė.

Tokių, kaip Norkai, kurie augina žuvų mailių įžuvinimui, Lietuvoje yra ir daugiau smulkių bei stambių ūkių. Pasak ūkio šeimininkės, jie negalėtų įžuvinti didžiųjų ežerų ar didesnių gėlo vandens telkinių.

„Tokių kiekių mes tiesiog neauginame, nes neturime ir tokių plotų veisimui. Net jeigu ir turėtume, mes nespėtume. Visos lietuviškos žuvys prisitaikiusios ir neršia mūsų klimato sąlygomis, o kai kurių rūšių žuvų ikriukus mes perkame. Kai viską žinai, tokia veikla užsiimti gal ir nėra sudėtinga. Viskas pas mus vyksta natūraliai – žuvys pačios neršia. Patys inkubacinių sistemų neturime. Čia viskas natūraliau , tik tiek, kad reikalauja labai daug darbo“, – atkreipė dėmesį ūkio savininkė.

Jos teigimu, pats intensyviausias laikas pas juos yra pavasarį, kai balandį prasideda visi darbai, o rudeniop, lapkričio mėnesį, jau ateina ramesnis periodas. „Šiai dienai mes jau užbaigėme tvenkinių ruošimą žiemojimui. Žuvys paleistos iki pavasario. Tada vėl turėsime žuvis gaudyti mažesniuose tvenkiniuose ir turėsime ką parduoti žmonėms“, – pasakojo Ingrida.

Tvenkinių daugėja

Intensyviai su žuvimis Norkų ūkis dirba apie 5 metus. Iki tol dar nemažai metų vyko įvairūs bandymai, eksperimentai. Norkai įsitikino, kad yra žmonių, kurie domisi dekoratyvinėmis spalvotomis žuvytėmis, nori jų įsigyti įžuvinimui savo sodybų tvenkiniuose.

„Lietuvoje pasidarė labai populiaru ir madinga įsigyti sodybą, o įsigiję daug hektarų žmonės išsikasa tvenkinius. Pradžioje mes išsikasėme savo poreikiams, kad galėtume laisvalaikiu pažvejoti, pasimaudyti, nereikėtų važiuoti kažkur kitur. Lygiai taip ir kiti žmonės kasasi tvenkinius, o tvenkinys negali būti be žuvų, nes tuojau apaugs žolėmis, maurais, vanduo uždumblės. Tvenkinyje būtinai turi būti žuvų. Kiekviena žuvų rūšis jame atlieka kažkokią funkciją. Vienos žuvys valo vandenį, kitos naikina žoles, „sutvarko“ nereikalingus buožgalvius. Taip žmonėms ir patariame – kiek ir ko reikia“, – patirtimi dalijosi tvenkinių dekoratyvinių žuvų augintoja.

Šeimos ūkyje dirba abu sutuoktiniai, prireikus jiems padeda vaikai. Prieš įkuriant šeimos ūkelį, Ingrida su Eiviliu buvo miestiečiai. Ieškodami gamtos prieglobsčio, ramybės po darbų, jie sugalvojo atvažiuoti iš miesto gyventi į kaimą. Kaip Ingrida sakė, patys „susikurpė“ namus, išmoko lipdyti krosnis ir įgudo į kitus ūkiškus darbus. Kaip tai vyko, visą procesą matė ir jų draugai.

Kaime pagyvenę abu nusprendė tapti ūkininkais. „Mes smulkūs ūkininkai. Kviečių pasisėjame ir savo ūkio poreikiams užsiauginame grūdų. Be žuvų, savo poreikiams dar auginame vištų. Anksčiau visko daugiau auginomės, bet per laiką supratome, ko labiausiai reikia, tai tas ir liko“, – vardijo Ingrida.

Norkai augina amūrus, plačiakakčius, eršketus, šamus, lynus, auksines arfas, irklanosius, dekoratyvinius karosus, karpius, ungurius.

Ir vieni, ir kartu

Netradicinių kaimo verslų idėjos įgauna vis daugiau erdvės. Lietuviai riša šluotas buičiai, o vantas – pirčiai, augina veją pardavimui, valo kaminus, kasa šulinius, formuoja statybinius blokelius iš kanapių, ruošia pardavimui skaldytas malkas ir t.t. Vieni iniciatyvūs kaimų gyventojai verslą imasi kurti patys, kiti tai daro susibūrę į kaimo bendruomenes. Kaip VL teigė Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Virginija Šetkienė, dažniausiai pasitaikantis verslas kaime – žemės ūkio produkcijos perdirbimas. To imasi tiek pavieniai žmonės, tiek kaimo bendruomenės.

„Dažnai kaimo verslai ieško naujų inovatyvių gamybos būdų. Bendruomenės imasi ir sulčių spaudimo, įvairiais būdais džiovina uogas, vaisius. Kitos verda cukatus iš moliūgų, morkų, burokėlių. Yra perdirbančių burokėlius ir iš jų darančių saldainius. Pastaruoju metu labai plečiasi liofilizavimas – džiovinimas šalčiu. Tai irgi yra inovacija, labai sparčiai populiarėjanti tiek tarp atskirų kaimo verslininkų, ūkininkų, tiek tarp bendruomenių. Įsigijus reikiamą įrangą galima ne tik liofilizuoti perteklinę vietos produkciją, bet ir teikti liofilizavimo paslaugas. Lygiai taip pat su obuolių sulčių spaudimu“, – aiškino V.Šetkienė.

Tokie smulkūs verslai, pasak jos, ne tik padeda bendruomenėms išgyventi ir uždirbti lėšų bendruomenių veiklai, bet ir sukuria naujas darbo vietas kaime. Tiesa, imtis verslų bendruomenėms yra gal kiek paprasčiau, ypač tais atvejais, kuomet verslo idėjos nepasiteisina.

„Žinau situacijų, kada idėja atrodo labai gera, pavyzdžiui, kavinukės atidarymas kaime, bet laikui bėgant viltys nepasiteisino, tai teko uždaryti. Bet veikla išliko – pradėjo ruošti maistą pagal užsakymus. Tad alternatyvių žemės ūkiui įvairių verslų kaime atsiranda ir, manau, jie yra reikalingi. Jeigu nebūtų tokio poreikio, jie gal ir nesikurtų“, – pastebėjo Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė.

Jos nuomone, per bendruomenes yra paprasčiau realizuoti sumanymą, nes kaimų bendruomenės vienija pačius aktyviausius gyventojus, nebijančius rodyti iniciatyvą. Tik tai daryti pavieniui dažnai būna sudėtinga, o susibūrus į bendruomenę – kiek paprasčiau, nes nemaža dalis iniciatorių turi kitus tiesioginius darbus, kurių palikti negali. O kaimo verslo pradžia ne visada generuoja tokias lėšas, kurios leistų išgyventi.

„Galbūt ne visada žmogus net matydamas, kad kažkokios paslaugos trūksta ir tokia veikla būtų efektyvi, geba „užsukti“ verslą. Be to, yra skirtingi reikalavimai kada nevyriausybinė organizacija pradeda teikti tam tikras paslaugas ir vystyti kažkokį verslą, ir kai tai daro smulkųjį verslą pradedantis fizinis asmuo“, – teigė V.Šetkienė, aiškindama, kad bendruomenės kai kada net ne pačios imasi verslo, o tik sukuria sąlygas kitiems kaimuose užsiimti smulkiais verslais.

„Žinau atvejį, kuomet sutvarkius kaimo bendruomenės namus buvo atidarytas grožio salonas. Tokių paslaugų ten nebuvo ir bendruomenė pasiskaičiavo, kad bus labai populiaru, nes tokios paslaugos mieste yra brangios, be to, iki miesto dar reikia ir važiuoti. Tad privačiai dirbantys specialistai kaimo bendruomenės grožio salone pasiūlė platų spektrą įvairių paslaugų“, – pasakojo V.Šetkienė.

Rekomenduojami video