Šventė, kavos pertraukėlė, pasimatymas… Be ko neapsieinama? Žinoma, jaukumą, ryšį bei šilumą simbolizuojančio deserto. Jubiliatą pradžiuginame tortu ar pyragaičiu, prie kavos – sausainiukas, su antrąja puse dalijamės ledais… Nors išgirdę žodį „desertas“, visų pirma pagalvojame apie Prancūziją, ir mes, lietuviai, nevengdavome po pietų pasimėgauti dar vienu kąsneliu… Medumi, riešutais, vaisiais, vėliau – ir kepiniais, kitais gardumynais. Tūlas pasvalietis jau spėjo pamilti pavasarį Vilniaus gatvėje duris atvėrusią fi rminę „Biržų duonos“ parduotuvę. Jauki vieta vilioja užsukti ir kavos, ir deserto – tiek lietuviško, tiek užsienio šalių įkvėpto – ir „rimtesnio“ užkandžio…

Su kaimyninės „Biržų duonos“ produkcija, gaminama nuo 1953 metų, jau esame susipažinę ir lig šiol – jos randame turguje, parduotuvėse. Naujoji parduotuvė – tarsi „Biržų duonos“ sostinė Pasvalyje, čia – visa paletė įvairiausių gaminių, kurių asortimentas vis atsinaujina. Gausu ne tik gardžios duonos – nuo kurios visa ir prasidėjo – bet ir konditerijos gaminių.

Tai – vienintelė vieta mieste, atsidaranti dar prieš darbo dienai prasidedant – pusė aštuonių ryte, bei veikianti kasdien. Tad rytas prasideda nebe nuo lėkimo darban geliančiais pirštais, bet – šviežių, kvepiančių kepinių ir sodrios, garuojančios kavos. Tai – puikiausia ryto meditacija. Juk kartais taip trūksta bent akimirkos nusiraminti, suplanuoti dieną, pažvelgti į dangų. Kava ir pyragėlis – laiko dovana kasryt…

„Biržų duonos“ parduotuvės Pasvalyje savininkai – biržiečiai broliai Andrius ir Valdas Budriūnai. Kalbėjomės su direktoriumi Andriumi, jau ketverius metus gyvenančiu Pasvalyje. Jo veikla neapsiriboja vienu rajonu – vyras dirba Panevėžyje, taip pat yra gimtųjų Biržų rajono tarybos narys. Tad Andriaus akys sužiba ir ėmus kalbėtis apie vietinės politikos, kultūros aktualijas, kaimyninių rajonų bendradarbiavimo galimybes… Svalios paupys, kaip pasakoja jis, po studijų visų pirma suviliojo draugę – taip pat biržietę. Kiek vėliau čia apsistojo ir Andrius. Netruko gimti ir verslas. Smalsu – kokios idėjos jį kuria, kokia šio „skanaus“ verslo kasdienybė?

– Kuo užsiėmėte prieš įkurdami kepyklėlę Pasvalyje? 

– Pagal išsilavinimą aš esu teisininkas. Daug metų po studijų gyvenau Vilniuje ir dirbau teisinį darbą viename iš Lietuvoje veikiančių bankų. Taip pat užsiėmiau tarptautine prekyba Europos Sąjungoje. Prekiavau ekologišku kuru – medienos granulėmis. Tam verslui šiek tiek nepasisekė, reikėjo keisti gyvenimą, po trylikos Vilniuje pragyventų metų grįžti į tėviškę, Biržus. O susiklostė taip, kad atsidūriau Pasvalyje. Po truputį ir vėl kažką galvojome. Va, ir sugalvojome – dirbti maisto srityje.

Brolis po pramonės inžinerijos studijų yra dirbęs „Biržų duonoje“. Tuo metu kaip tik paleido „lazdelių“ liniją, jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems teko prie to prisidėti. Matėme Biržuose unikalų kavinės „Sucré“ fenomeną. Svarstėme, galbūt galime padaryti ką nors panašaus? Ir iš pačios „Biržų duonos“ žinojome, kad nemažai pasvaliečių važiuoja į Biržus – tiek į „Sucré“ atsigerti kavos, tiek ir gaminių. Tik čia, Pasvalyje, darėme ne „Sucré“, bet naujo koncepto „Biržų duonos“ krautuvėlę. Jei nuvyksite į Vilnių – ten jau yra tokio, naujo tipo, krautuvių, jų interjeras – panašus. Išlaikome tą patį savitą stilių ir dabar planuojame atidaryti kelias naujas krautuves, deramės dėl patalpų kituose miestuose. Jų koncepcija bus panaši.

– Kas paskatino bendradarbiauti su kaimynais? 

– Brolis su „Biržų duonos“ pagrindiniu savininku ir direktoriumi žaidžia tenisą – turime glaudų ryšį. Vis svarstėme, kaip galėtume bendradarbiauti. Žinome ir kitų žmonių sėkmės istorijų, pavyzdžiui – Vilniuje atsidariusieji „Kmyninę“ . Va, ir sugalvojom… Norėjom pabandyti ir pradėjom nuo Pasvalio.

– Ne vieną pradžiugino nuo ankstyvo ryto kvepianti kava… Kaip pasiryžote rizikuoti? 

– Aišku, buvo nerimo, kadangi į tokį verslą mes nėrėm pirmą kartą – iki tol mano sritis buvo kitokia. Bet pasitaikė pastatytos ir įrengtos naujos patalpos. Žinojom, kad jų savininkai ir patys siūlė „Biržų duonai“ bendradarbiauti, su ja ir mes konsultavomės. Nusprendėm rizikuoti. Ir ta rizika pasiteisino.

O tai, kad ryte… Kai atsikėliau gyventi čia, į Pasvalį, iš tikrųjų jokios tokios vietos apskritai nebuvo, nebuvo restoranų. Norėjome dirbti nuo ankstaus ryto, pusės aštuonių, – kad būtų galima prieš darbą pasiimti kavos, pyragaitį, sausainį… Ir kilo ši mintis.

– Kokią nuotaiką kuria kepyklėlės stilius? 

– Reikėtų klausti pačios „Biržų duonos“, mes prie šio stiliaus kūrimo neprisidėjome, tik jį įgyvendinome. Aišku, jie norėjo išlaikyti jaukumą, jo suteikia mediena. O juoda spalva duoda prabangos. Tai bandyta suderinti.

<…> Turime pasirašę franšizės sutartį ir esame įsipareigoję. Iki tol krautuvėlės įrengtos pagal miestą, nuotaiką, kažkokią idėją… Vykdomajam direktoriui Andriui Kurganovui kilo mintis, kad vis tik reikėtų jas visas suvienodinti, – kadangi pamatė franšizės naudą. Šiuo metu jie franšizę parduoda, pagal ją įsipareigojama laikytis tam tikro stiliaus.

– Praskleiskite užuolaidą į kavinės-kepyklėlės „užkulisius“, virtuvę… Kokiu keliu gardumynai pasiekia klientą? 

– Mes stengiamės, kad pasvaliečiai kiekvieną dieną gautų šviežius produktus, todėl neatsivežame daug – tik tiek, kiek maždaug parduodame per dieną. Ypač tų produktų, kurie yra trumpo galiojimo laiko. Galiojantys ilgiau, pavyzdžiui, sausainiai, kiekvieną dieną neatvyksta. O pats principas toks – prekės mus pasiekia kiekvieną rytą, pusė septynių jau būna čia. Vairuotojai turi raktus, užeina, išsikrauna, o atėjusios pardavėjusios sudėlioja į lentynas. Dalį produkcijos mes kepame vietoje, gauname šaldytą. Tai – „skarelės“, keletas duonų, čiabata, avižiniai „Anzac“ sausainiai. Kad gardėsiai žmogų pasiektų šilti, ir kad užėjus jaustumėt kepyklėlės kvapą…

– Kokių atsiliepimų sulaukiate? Matyt, jau turite ir nuolatinių klientų? 

– Turbūt tuo klausimu daugiau atsakytų pardavėjos… Bet taip, yra nuolatinių klientų. Blogų atsiliepimų negirdėjau, tik gerus… Stengiamės. Ir pati „Biržų duona“ daug investuoja į gamybos procesą, kad sukurtų kokybišką gaminį, išlaikytų vardą. Mes irgi nešame atsakomybę, nes dirbame po „Biržų duonos“ ženklu. Stengiamės tai ir išlaikyti. Ir, ačiū Dievui, blogų atsiliepimų dar negirdėjom…

– Kas šioje kepyklėlėje išskirtinio, ką paliekate nuo savęs? 

– Su „Biržų duonos“ savininkais mus sieja draugystės ryšys, o ir patys su broliu esame iš Biržų, ir norime juos garsinti. Dabar tai yra vienas didžiausių ženklų, kurį ne gėda pristatyti Lietuvoje, užsienyje. Jis – vienareikšmiškai solidus, turi savo svorį. Net neabejoju, kad aštuoniasdešimt procentų mūsų sėkmės sudaro būtent jis. Ir neatmetame planų ateityje, pasikeitus šiandieninėms sąlygoms, bandyti su šiuo ženklu eiti ir tolyn. Tai įpareigoja labiausiai.