Naujoji šalies valdžia nusprendė nekeisti ankstesnės nustatyto pramoninės migrantų žvejybos kurso į Lietuvos išlietuvinimą, tik laikinai sumažino apsukas.

Neapsikentė kvapo

Stiprus žuvies kvapas pagaliau pasiekė ir jautrią XXI amžiaus pradžios Lietuvos politinio, teisinio ir propagandinio elito atstovų uoslę. Per pačius vasaros karščius nosimi pajutę keistą ir nemalonią permainą jie, regis, dar nesiryžta įvardyti jos dvoku, nes puikiai suvokia priežastinį ryšį tarp politinių sprendimų ir jų pasekmių. Tačiau ir aromatu jos vadinti nenori, nes pernelyg pykina.

„Vienu metu pajutau, jog esu šokiruotas, kad visur kalbama rusiškai. Vilniuje. Aš dar taip nustebau. Meras buvo ne dabartinis, ankstesnis, bet vis tiek ne iš Eduardo Vaitkaus partijos, taip sakant, kokia ta partija bebūtų. Valdžioje – konservatoriai. Ir kur nueini – visur rusiškai. Mane patį parduotuvėje kažkas visiškai ramiai, be skrupulų, užkalbina rusiškai. Tai aš, tiesą sakant, labai neblogai supratau, kad tos nuotaikos gali atsirasti ir pas mus“, – vienoje TV laidoje atviravo buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris.

Nebeišlaikė ir ne be pagrindo, jei turėtume galvoje politinį pamušalą, įtakingiausiu Lietuvos žurnalistu valdžiasklaidos tituluotas Edmundas Jakilaitis. „Rusų kalbos kiekis Vilniuje jau yra nebetoleruojamas. Ši kalba yra visur. Kaip dabar susigrąžinsime sostinę?“ – retoriškai savo „Facebook“ paskyroje teiravosi ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus kavalierius, riteriškai apėjęs klausimą, kaip čia atsitiko, kad po 35 nepriklausomybės metų, valdant ne kokiems „vatnikams“, bet pačiai Tėvynės sąjungai, Lietuva prarado savo sostinę, ir dabar belieka klausti, kaip ją susigrąžinti.

Išlepusiai nosiai nemalonus permainų Lietuvoje vėjas šįkart stipriau dvelktelėjo nuo saulėje džiovinamų pramoninės darbo migrantų žvejybos tinklų. Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ką tik atsiskaitė už sugautą laimikį: liepos 1 d. Lietuvoje buvo 204 071 užsienietis, turintis leidimą gyventi mūsų šalyje. Tai sudaro 7,05 proc. visų Lietuvos gyventojų, kurių, išankstiniais Valstybės duomenų agentūros duomenimis, tą dieną buvo lygiai 2 893 336.

Daugiausia leidimų laikinai gyventi Lietuvoje valdžia yra išdavusi Ukrainos piliečiams (72 399 asmenims, dar 2 442 išduotas leidimas gyventi nuolat), taip pat Baltarusijos (48 162, dar 3 908 – gyventi nuolat), Rusijos (5 657, dar 8 414 – gyventi nuolat), Uzbekistano (9 468), Indijos (7 054), Tadžikistano (6 117), Kirgizijos (4 823), Azerbaidžano (3 987), Kazachstano (2 825) ir Pakistano (2 388) piliečiams. Likę 15 288 užsienio piliečių nepateko į pirmąjį valstybių dešimtuką.

Kadangi dalis į Lietuvą gyventi atvykusių Ukrainos piliečių yra iš Luhansko ir Donecko sričių pasitraukę etniniai rusai, be to, rusiškai kalba ir atvykusieji iš Baltarusijos bei Vidurinės Azijos, ką jau sakyti apie buvusios valdžios svetingai priimtus Rusijos piliečius, neverta stebėtis, jog apie 170 tūkst. rusakalbių, šiuo metu įsikūrusių mūsų šalyje, iš esmės pakeitė Lietuvoje per nepriklausomybės metus nusistovėjusią lingvistinę pusiausvyrą ir grąžino ją į sovietinės okupacijos laikus. O tai savo ruožtu jau verčia kraipyti nosį ir politinio dvaro atstovus, savo kasdienybėje vietoj politiškai priimtinos ukrainiečių ir baltarusių kalbos Vilniuje kažkodėl girdinčius kalbant tik rusiškai.

Be to, nereikia pamiršti, kad buvo paminėta oficiali migrantų žūklės statistika. Gyvenimo patirtis rodo, kad kasdienybėje verčiau reikėtų vadovautis mokyklos suole įgytomis aritmetikos žiniomis: vieną rašom, trys minty. O tai jau reikštų, kad televizorius pamiršo pranešti naujieną: gyvename kitoje realybėje. Šiandieninė Lietuva – rusų pasaulio dalis. Bent jau lingvistiškai.

Nerimauja ir saugumiečiai

Rimtas permainas valstybėje po konservatorių ir liberalų valdymo žadėję dabartiniai valdantieji pramoninės darbo migrantų žūklės atsisakyti irgi neketina. Tiesa, iš mandagumo sumažino žvejybos kvotą – šiemet Socialinės apsaugos ir darbo ministerija leido Lietuvoje įdarbinti iki 25 tūkst. užsieniečių iš trečiųjų šalių. Ankstesnė Seimo patvirtinta kvota siekė 40 tūkst. Ar jau kitais metais vėl nebus prie jos sugrįžta, niekas nežino. O jei kas žino, tai nesako.

Žinovai stebisi, kad iš migrantų žvejybos tinklų Lietuvoje traukiamos tik smulkios žuvelės. Skelbiama, kad iš daugiau nei 100 tūkst. pas mus dirbančių imigrantų tik maždaug 6 tūkst. turi aukštą kvalifikaciją. Dar labiau stebina, jog ir pačioje Lietuvoje yra kam dirbti nekvalifikuotus darbus: pas mus yra daugiau kaip 100 tūkst. bedarbių, iš jų net 20 proc. – jaunimas iki 29 metų. Nepaisant to, per 4 metus darbo migrantų iš užsienio skaičius Lietuvoje išaugo 4 kartus.

Atėjus vasarai naujoji valdžia peržiūrėjo migrantų žvejybos tinklus – supuvusius išmetė, skylėtus sudurstė, nupirko naujų. Migracijos departamentas nuo rudens keičia užsienio valstybių, kuriose galima pateikti prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvoje ar nacionalinių vizų išdavimo per išorės paslaugų teikėjo padalinius, sąrašą. Uždaromi padaliniai Albanijoje, Argentinoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Tadžikistane ir Venesueloje. Atidaromi nauji – Bosnijoje ir Hercegovinoje, Ganoje, Vietname ir Zimbabvėje. Nuo liepos 1 d. naujas padalinys pradėjo veikti Mongolijoje, kurioje, beje, rusų kaip užsienio kalbos privalomai mokoma mokyklose.

Tikėtina, kad peržiūrėti migrantų žūklės tinklų būklę privertė ne tik dar labiau kritusi laimikio maistinė vertė, bet ir saugumiečių kritika. Antai Valstybės saugumo departamentas (VSD) atkreipė dėmesį į migrantų žvejojimo tinklo Tadžikistane landas, keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Vos per 2 metus Lietuvoje gyvenančių šios šalies piliečių skaičius išaugo 4 kartus, jie dažnai lieka Lietuvoje net ir praradę darbą, dirba šešėlyje, nesimoko kalbos ir niekaip nesiintegruoja. Tai būdinga ne tik Lietuvoje gyvenantiems tadžikams. VSD duomenimis, pernai į Lietuvą laikinai gyventi atvykusių užsieniečių iš Centrinės Azijos skaičius išaugo daugiau kaip 10 kartų – iki 24 tūkst. Dėl to esą kyla radikalizmo didėjimo pavojus.

Ar išsaugosime lietuvišką Lietuvą?

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Vytautas Sinica, priklausantis Mišriai Seimo narių grupei, sakė remiantis siūlymą keisti darbuotojų iš trečiųjų šalių pritraukimo į Lietuvą sistemą, uždrausti pramoninę jų žvejybą Trečiojo pasaulio šalyse įkurtuose išorės paslaugų centruose.

„Visiškai pritariu, tą esu ir viešai sakęs. Man regis, reikėtų uždaryti visus tuos išorės paslaugų centrus. Lietuva neturi užsiimti aktyviu viliojimu atvykti į ją dirbti. Mes jau turime susikūrę reputaciją migrantų akyse, dabar reikia susirūpinti migracijos kontrole ir jos reguliavimu, o ne migrantų pritraukimu. Protingiausia būtų uždaryti tuos 30 išorinių paslaugų centrų ir perduoti jų funkciją, kaip buvo ir anksčiau, mūsų diplomatinėms tarnyboms, šitaip griežtai panaikinus galimybę atvykstantiems į Lietuvą visus popierius susitvarkyti savo šalyse. Anksčiau, kai dokumentai galutinai būdavo sutvarkomi Lietuvoje, atvykstantieji susidurdavo su visai kitomis rizikomis, visai kitais kaštais, ir tai savaime sulaikydavo juos nuo, sakyčiau, avantiūrų. O dabar norintys dirbti Lietuvoje tuose centruose pateikia visus prašomus dokumentus. Oficialiai gal niekas to nepasakys, bet iš migracijos kontrolės srityje dirbančių žmonių teko girdėti, kad dažnai būdavo pateikiami ir suklastoti. Ypač – Vidurio Azijos šalyse, kur dažniausiai klastojami studijų baigimo dokumentai. Jie būdavo perduodami į Lietuvą, ir per trumpą laiką duodamas atsakymas, dažniausiai teigiamas, dėl leidimo laikinai gyventi suteikimo. Manau, kad tokia sistema yra gerokai per liberali. Tai palaida bala, ir mes turime ją pakeisti. Turbūt racionaliausia grįžti prie ankstesnės tvarkos, gal su kažkokiais modifikavimais. O dabar darbo migrantai važiuoja per daug nesukdami galvos, ir tai neatitinka mūsų interesų. Tiek ekonomiškai, turint galvoje mūsų dirbančiųjų interesus, tiek nacionalinio saugumo prasme, tiek pagaliau demografiškai, nes keičiasi Lietuvos veidas. Imigrantų mums yra per daug, todėl ir keliame klausimą, ar išsaugosime lietuvišką Lietuvą, ar ne“, – sakė V.Sinica.

Politiko teigimu, migracijos politika pirmiausia turėtų būti grindžiama ne įvežtine darbo jėga suinteresuotų darbdavių interesais. „Mano supratimu – ir „Nacionalinis susivienijimas“ tą visą laiką kartoja – pirmaeiliai turi būti nacionalinio saugumo ir valstybės nacionalinės tapatybės išsaugojimo klausimai. Ekonominis interesas turi sekti po jų, o ne atvirkščiai. Kokį biudžetą surinksime migrantų sumokamais mokesčiais, visgi yra antraeilis dalykas, palyginus su tuo, kaip gyvensime, jei Lietuvoje bus nesaugu arba jeigu apskritai ne mes šioje valstybėje nustatinėsime tvarką. Be to, ekonominis klausimas yra gana dviprasmiškas. Yra sektorių, kur darbdaviai, be abejo, išlošė iš migracijos, jiems ji naudinga, bet tuo pačiu yra sektorių, kur Lietuvos piliečiai dėl jos pralošė. Todėl, kad jų darbus užėmė pigiau ir blogesnėmis sąlygomis dirbantys imigrantai. Man regis, ekonominis argumentas vienareikšmiškai nėra svariausias. Nacionalinio saugumo ir lietuvybės išsaugojimo yra svarbesni“, – pridūrė pašnekovas.

Kodėl darbo jėgos migracijos procesai Lietuvoje toliau rieda tais pačiais bėgiais? Kodėl dabartinė Vyriausybė nekeičia ankstesnės migracijos politikos? V.Sinica tai aiškino labai stipria lobistų įtaka.

„Kalbu apie statybų ir transporto sektorius. Jų atstovai gana svarbūs verslo asociacijose, o šios yra įpareigotos atstovauti savo narių interesams. Lietuvos politikoje įsitvirtino bendra tendencija, kad darbdavių reikalavimai yra neproporcingai gerai girdimi lyginant ir su darbuotojų organizacijų, ir su nacionalinių saugumu susijusių institucijų reikalavimais. Ir tą pakeisti ne taip jau paprasta“, – konstatavo V.Sinica.

Pasak jo, įdėmiau pažvelgus į migracijos politiką susidaro įspūdis, kad sveiko proto Lietuvoje, regis, liko nedaug. „Procesas nutrūkęs nuo grandinės. Viena vertus, turime labai daug Baltarusijos piliečių, bet tikėtina, kad tarp jų yra žmonių su baltarusiškais pasais iš Rusijos, nes niekas čia negali patikrinti, iš kur jie Baltarusijoje atsirado ir ar tikrai yra jos piliečiai. Baltarusija šiandien faktiškai yra marionetinė valstybė, joje gali būti kiek tik nori Rusijos režimo infiltruotų asmenų, kuriems Baltarusijos valdžia išduoda savo pasus. Jie atvyksta į Lietuvą su netikra tapatybe, mes mielai juos priimame kaip Baltarusijos piliečius, nors jie gali būti atsiųsti su Rusijos užduotimi. Keliu tokią hipotezę ir labai stebėčiausi, jeigu tokių atvejų nebūtų.

Kita vertus, turime vis didėjantį žmonių iš musulmoniškų Azijos šalių srautą. VSD teisingai skelbia, kad jie yra linkę radikalizuotis. Lietuvoje dar nerengiami teroro išpuoliai arba bent jau nėra tokios viešos informacijos, bet jeigu pasidairytume po Europą, pamatytume, kad visur anksčiau ar vėliau tai nutinka. Iš patirties Prancūzijoje ar Švedijoje neblogai žinoma veiksmų seka: iš pradžių reikalaujama mečečių, religinių centrų, prie jų steigiamos mokyklos, o jose vyksta radikalizacija. Aš nelabai žinau, kur Europoje buvo kitaip. Todėl kai šiandien musulmonai Vilniuje kelia tarytum natūralų reikalavimą gerbti jų religines teises ir steigti maldos namus, niekaip negalime atsieti šio reikalavimo nuo to, kad beveik visur Europoje tai išvirsta į indoktrinacijos centrus. O tai yra pavojinga, ir mes turėtume jau nuo pirmųjų žingsnių užkardyti šituos procesus“, – sakė V.Sinica.

„Valstybė turi susigriebti, kol nevėlu“

Regionų partijos pirmininkės pavaduotojas Vitas Farinas, aistringas žvejys, neslėpė pramoninę darbo migrantų žvejybą vertinantis labai kritiškai.

„Manau, valstybė turėtų labai stipriai susirūpinti dėl imigracijos. Taip, šiandien šis klausimas dar nėra toks aštrus, kaip Vokietijoje ar Švedijoje. Ten miestuose yra rajonų, kuriuos kontroliuoja vietinės imigrantų bendruomenės. Net policija vengia ten kelti koją. Neseniai buvau Švedijoje, pats mačiau. Baisu, kas darosi. Nusikalstamumo lygis labai išaugęs, žmonės bijo. Mes su tuo dar nesusidūrėme, bet, manau, po metų kitų tikrai tokią problemą turėsime. Tai neišvengiama, nes lietuvių mažėja, o migrantų daugėja. Ir jie neapsiribos tik pavežėjų ar maisto pristatymo paslaugų rinka“, – sakė V.Farinas.

Jo manymu, reikėtų griežtinti imigracijos politiką, taip pat atidžiau stebėti iš Vidurinės Azijos, kur stiprios religinio radikalizmo pozicijos, atvykusius žmones. „Panašu, kad VSD negali kaip reikiant sužiūrėti tuos migrantus. O be jų mums šiandien išsiversti labai sudėtinga, nes valstybė neskatina mūsų piliečių grįžti iš užsienio namo ir dirbti čia. Darbdaviams pigiau paimti žmonių iš, tarkime, Vidurinės Azijos ar Indijos, kuriems moka nedaug, bet jie atlyginimu ir darbo sąlygomis būna patenkinti. Jie dirba kone kiaurą parą, jiems nereikia jokių socialinių garantijų, jie darbdaviams atsieina labai pigiai. Nesunku įsivaizduoti, kad netolimoje ateityje susidursime su labai didele problema. Ne tik bus daug imigrantų, bet jie dar ir pradės mums savo sąlygas diktuoti. Regionų partijai tikrai rūpi šis klausimas. Žiūrėkit: turime daugiau kaip 100 tūkst. bedarbių, penktadalis jų – jauni vyrai ir moterys. Jiems neapsimoka dirbti, nes atlyginimą mokėtų gal tik keliais šimtais didesnį už nedarbo išmoką. O siūlomas atlyginimas mažas dėl to, kad yra, kas ir už tokį dirbs“, – pridūrė V.Farinas.

Anot pašnekovo, Vyriausybė turėtų pradėti iš esmės stiprinti reemigraciją, vilioti mūsų žmones grįžti į Lietuvą. „Juk daugiausia jų išvyko iš regionų, o ten uždarinėjamos mokyklos, ligoninės, nekuriamos darbo vietos. Žmonės tiesiog neturi kur grįžti. Jie nenori grįžti į vietą, kurioje nieko nėra. Tie, kurie grįžta, kuriasi didmiesčiuose. Vilnius, Kaunas pučiasi, o regionai toliau traukiasi. Kita vertus, reikia labai susirūpinti imigrantų integracija. Gavę leidimus gyventi, jie gali atsivežti šeimos narius, o šeimos Azijos kraštuose didelės. Todėl, manau, prie atvažiavusio vieno po kurio laiko galima pridėti 10. Pirmiausia atvykusius reikia mokyti valstybinės kalbos, nes nemokėdami lietuviškai jie niekada pas mus nesiintegruos. Kauno rajone jau yra keletas parduotuvių, kuriose dirba užsieniečiai. Yra tokių, kurie stengiasi mokytis kalbėti lietuviškai, negalima visų imigrantų matuoti vienu matu. Bet iš tikrųjų valstybė turi susigriebti, kol dar nevėlu“, – pabrėžė V.Farinas.

Nelegalų dauginimo versliukas?

„Jeigu apie viską nuosekliai, tai pradėkime nuo tų Lietuvos atstovybių, kurių pristeigta visur, kad būtų galima pritraukti migrantus. Kas dirba tuose išorės paslaugų centruose? Kas tuos migrantus atrinkinėja? Mes to nežinome“, – atsakė Rimantas Liepa, Europos pasieniečių profesinės sąjungos susivienijimo pirmininkas, paprašytas apibūdinti nacionalinės migrantų žvejybos ypatumus.

„Šį tą žinodami apie Azijos šalių gyventojų mentalitetą, atsižvelgdami į mūsų profesinių sąjungų turimą informaciją, kiek gali kainuoti leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (o jo kaina svyruoja nuo 500 iki 1,5 tūkst. eurų), galime apie šį bei tą pasvarstyti. Jei steigiame tokią atstovybę, tai turime žinoti, kas konkrečiai atsako už tai, kad į Lietuvą, gavęs leidimą joje laikinai gyventi, atvyksta vairuotojas, neturintis vairuotojo pažymėjimo, arba specialistas su kvalifikaciją patvirtinančiais dokumentais, kuris, kaip paaiškėja jau Lietuvoje, neturi jokio supratimo apie šitą specialybę? Paprastas klausimas – kas už tai atsako? Niekas? Tai va: čia, ko gero, yra labai gerai sudėliotas bizniukas. Mes jau vieną kartą tokį etapą esame praėję su vizų išdavimais, kai visokios organizacijos tarpininkaudavo, kad kažkam būtų išduotos vizos atvykti į Lietuvą. Tai dabar padarė dar geresnį variantą – leidimus laikinai gyventi. Manau, kad jei kažkur steigiamos atstovybės darbo migrantams pritraukti, tai jose turėtų būti atstovų iš Lietuvos, kurie paskutiniai bendrautų su pas mus dirbti norinčiu žmogumi, įsitikintų jo pateiktų duomenų tikrumu, padėtų parašą ir prisiimtų visą teisinę atsakomybę, jei kartais „prisigrybautų“. Kalbu ne apie vieną ar kitą apsirikimą, o apie atvejus, kai į Lietuvą pagal reikiamą kvalifikaciją dešimtimis ir šimtais atvyksta visiškai nekvalifikuoti asmenys. Kažkas turėtų už tai atsakyti“, – pabrėžė R.Liepa.

Anot jo, ir jo vadovaujama profesinė sąjunga, ir kitos pasieniečių profesinės organizacijos, ir Seimo nariai kėlė klausimą, kad pasienyje dirbantiems pareigūnams būtų suteikta galimybė naikinti leidimus atvykstantiems laikinai gyventi, jei kyla pagrįstų įtarimų.

„Pareigūnai pakankamai kvalifikuoti, ne taip lengva juos apgauti. Jei važiuoji į Lietuvą dirbti vairuotoju, o atsiveži perforatorių, grąžtą ar kitą įrankį, sutikite, yra pagrindo abejonėms. Tačiau tokia galimybė pasieniečiams nebuvo suteikta, nes tai neva netikslinga. Eikime toliau. Kokia atsakomybė darbdavio, kuris kviečiasi darbuotojus iš užsienio? Juk jis patvirtino jam siūlomą žmogų, tas atvyko pas jį į Lietuvą. Tačiau neilgai trukus darbdavys nusprendžia, kad tas žmogus jam dėl kažko netinka. Tai tokiu atveju jis turėtų atlydėti tą savo darbininką į oro uostą ir įsodinti į lėktuvą. Kai Migracijos tarnyba informuoja apie šimtus ar tūkstančius panaikintų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje, kyla logiškas klausimas: tai kur tie žmonės? Kas atsako už tai, kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos? O ji tokia: iš pradžių leidimo laikinai gyventi netekusiam užsieniečiui pasiūloma išvykti iš Lietuvos per, pavyzdžiui, 14 dienų. Bet jis, tarkime, neišvyko. Tada jį kažkur pasigauna, jeigu sugeba pasigauti, surašo protokolą ir įpareigoja išvykti per tam tikrą laiką savo noru. O jeigu ir tada neišvyksta, tada jau pasieniečiai turi pagal mistines jo deklaruotas gyvenamąsias vietas surasti tą žmogų Lietuvoje, sulaikyti ir sutvarkyti deportacijos dokumentus. Tačiau deportavimas labai brangus, nes išsiunčiamą asmenį privalomai turi lydėti pareigūnai. Be to, nereikia pamiršti mūsų teismų sistemos ir skundų nagrinėjimo greičio. Tai va šitaip ir sukasi visa sistema: panaikinami tūkstančiai leidimų gyventi, o išvyksta šimtai. Tai reiškia, kad mes, sakyčiau, labai sąmoningai, dauginame nelegalius migrantus Lietuvoje“, – tvirtino R.Liepa.

Griežčiau apriboti nepavyksta

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Giedrimas Jeglinskas, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys, sakė migraciją laikantis iššūkiu. „Viena vertus, suprantame, kad Lietuvai reikia migrantų, reikia dirbančiųjų, reikia, kad didėtų gyventojų skaičius, nes jis lemia ir ekonominį augimą, ir kitus ekonominius, socialinius bei politinius rodiklius. Tai labai svarbu. Kita vertus, privalome labai aiškiai suprasti, ko mums reikia. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia ribinius darbo migracijos skaičius – kiek žmonių galime kasmet įsileisti, ir kokių ekonomikos sektorių poreikius pirmiausia reikėtų patenkinti“, – sakė politikas.

G.Jeglinskas teigė neabejojantis, kad tarp tų išorės paslaugų centrų, kurie „filtruoja“ dirbti į Lietuvą norinčius atvykti užsienio šalių piliečius, yra ir tokių, kurie daro savo „versliukus“. „Negalime būti garantuoti, kad kažkas nesusimoka už laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Tai, kad kai kurie tokie centrai, tarkime, Tadžikistane, buvo uždaryti, verčia manyti, jog buvo nustatyta kažkokių pažeidimų. Mane stebina tik tai, kad darbuotojų žvalgomasi Vidurinėje Azijoje, posovietinėje erdvėje, kur daug rusakalbių, nors būtų galima sutelkti dėmesį į tokias šalis, kaip Filipinai ar Vietnamas. Jos kultūriškai mums tolimesnės, bet keltų mažiau politinių rizikų“, – pridūrė G.Jeglinskas.

Jo teigimu, į migracijos problemų kontekstą pirmiausia reikia žiūrėti per nacionalinio saugumo prizmę. „Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas yra pasisakęs už migracijos politikos griežtinimą – ir ne tik Baltarusijos bei Rusijos, bet ir kitų šalių atžvilgiu. Praėjusioje Seimo kadencijoje siūlytos griežtinimo priemonės paprastai būdavo atšaukiamos balsuojant Seimo posėdžių salėje. Žinome, kad to siekė ir lobistinės organizacijos, visokios transporto asociacijos, kurios yra priklausomos nuo tam tikrų etninių grupių atstovų atvykimo, nes joms reikia vairuotojų, kitų profesijų darbuotojų. Šioje kadencijoje Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete išklausę VSD ir kitų institucijų atstovų, parėmėme valstybinį požiūrį, bet Seimo salėje dėl išsiskyrusių nuomonių vėlgi nebuvo dar labiau suveržtas Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas, griežčiau apriboti migracijos procesai“, – apgailestavo G.Jeglinskas.