Rugpjūčio pabaigoje Drevernos centre, šalia parduotuvės, duris atvėrė kavinė „Skalvija Dreverna“. Senbuviams smagu, kad atgaivinta viešojo maitinimo įmonė, kad išgražėjo šis kaimo kampelis. Bet džiugiausia, jog verslą čia pradėjo iš emigracijos grįžęs, šiame kaime gimęs ir užaugęs Vaidas Alminauskas.

Popso rojumi praminta „Skalvija Dreverna“ dreverniškiai patenkinti. Prieš mėnesį jie rinkosi į triukšmingas įkurtuves, kuriose dainavo pamėgti dainininkai, vėliau čia vyko ne vienas gyvo garso koncertas. Taigi traukia ne vien pagal prancūzišką receptą paruošta antiena su karamelizuota kriauše.

Senbuviai nostalgiškai prisimena šioje vietoje sovietmečiu veikusią ūkio valgyklą „Auksinė žuvelė“, turėjusią gerą vardą. Verslininkas V. Alminauskas išsaugojo jos logotipą. „Aš jau porą kartų lankiausi kavinėje, – oriai ištarė garbaus amžiaus dreverniškė Teresė Mažikienė. –

Iš emigracijos grįžęs dreverniškis V. Alminauskas gimtinėje atidarė kavinę „Skalvija Dreverna“. Joje virėja dirba buvusi emigrantė teta J. Bičiuvienė.Reikia iš anksto vietą užsisakyti, kad čia patektum.“

Kultūros darbuotoja Virgina Asnauskienė negalėjo atsidžiaugti, jog verslą čia pradėjo Drevernoje gimęs ir užaugęs, vietos mokyklą baigęs V. Alminauskas. „Kaip gerai, kad jis sugrįžo“, – džiaugėsi Virgina.

V. Alminauskas prisipažino, jog tik pradėjęs kalbėti apie šį savo projektą pajuto dreverniškių palaikymą, suprato, kad yra laukiamas.

Sugrįžo namo

V. Alminauskas, 17 metų praleidęs emigracijoje, gyvenęs ir dirbęs Oksfordo mieste, Jungtinėje Karalystėje, sugrįžo į savo gimtąjį kraštą ir investavo užsienyje uždirbtus pinigus. „Grįžau namo“, – šypsojosi pašnekovas.

Pirmiausia įkūrė kavinę „Skalvija Plungė“, o vasaros pabaigoje – „Skalvija Dreverna“. „Skalviai – tai žemaičių gentis, kilusi nuo pamario krašto, ir nukeliavusi iki Plungės“, – verslininkas atskleidė kruopelę krašto istorijos.

Oksforde dirbdamas viešojo maitinimo srityje, įgijo maisto gaminimo patirties, bet pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo automobilių gamyba. „Dirbau samdomu darbuotoju įmonėje, kuri gamino mini kuperius“, – kalbėjo V. Alminauskas.

Uždirbtus pinigus investavo savo gimtajame krašte. Drevernoje jis išsinuomojo seniai nenaudojamas patalpas, jas remontavo padedamas dreverniškių. „Štai auksinę žuvelę ant sienos nupiešė mūsų kaimo mergaitė“, – parodė verslininkas.

Sovietmečiu veikusioje valgykloje „Auksinė žuvelė“ virėja dirbo jo močiutė, atidarius barą – teta Jolanta Bičiuvienė. Emigracijoje praleidusi 15 metų, ji įsidarbino atgaivintoje kavinėje.

Nuo žuvienės – iki prancūziškos antienos

Jau mėnesį veikianti kavinė ne tik maitina, bet ir kviečia į gyvo garso koncertus. „Per atidarymą dalyvavo daug draugų dainininkų. Bus naujų koncertų – dainuos Mino, Radžis ir Aušrinė, Deividas Baskys, „Žemaitukai“, – dėstė V. Alminauskas. – Kavinėje vietos nedaug, bet jauku ir gražu. Norinčiųjų patekti daug, todėl rekomenduoju iš anksto užsisakyti vietas. Mes laukiame visų.“

„Auksinė žuvelė“ primena dalelę šio kaimo istorijos.Kavinėje – 5 darbo vietos. Savininkas V. Alminauskas – ir virėjas, ir padavėjas, ir barmenas, ir valytojas. „Mėgstu gaminti maistą, – prisipažino verslininkas. „Skalvija Dreverna“ valgiaraštyje – nuo žuvienės iki prancūziškai paruoštos antienos ir itališkos kavos. Čia rasi ir lietuviškos, ir užsienietiškos virtuvės patiekalų – mėsos, žuvies ir kita. „Daugiau prancūziškos virtuvės, nes prancūzai sugeba skaniai gaminti maistą, bet ir mūsų krašto šeimininkės moka puikiai iškepti žuvį ir kitus patiekalus gaminti, – dėstė verslininkas. – Ir mes turime stengtis dirbti su meile.“

Virėja J. Bičiuvienė pasakojo, jog buvusiame žvejų kaime veikiančioje kavinėje daugiausia tenka išvirti žuvienės, nes firminio patiekalo pageidauja lankytojai. „Kartais verdame kelis kartus per dieną“, – sakė pašnekovai.

Virginija LAPIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.