Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Žuvims gaudyti – ne vienos kartos patikrinta technika

Skirtingoms užduotims atlikti gali būti naudojama pati įvairiausia technika – ne tik varoma mechaninio ar elektros variklio, bet ir žmogaus jėgos. „Valstiečių laikraštis“ Palūšėje turėjo progą pamatyti unikalią žuvies gaudymo ir tinklų traukimo techniką, kurią naudoja jau ne viena Aukštaitijos žvejų karta. Tai vadinamosios „bobos“ – statines primenantys įrenginiai ant rogių, skirti ilgiems ir sunkiems tinklams iš po ledo traukti.

Senovinis būdas

Vasario pradžioje Palūšėje vykusioje šventėje „Trauk stintelę“ agurkais kvepiančios žuvelės iš po Lūšių ežero ledo buvo traukiamos rankiniu būdu, sukant „bobas“. Tai ant rogių pritvirtinta statinė ant ašies su skersine kartimi, kurią sukant iš po ledo traukiamas tinklas.

Toks žvejybos būdas –nuo senų laikų žinomas, daug darbo ir ištvermės reikalaujantis darbas, kurio imasi toli gražu ne kiekvienas.Paprastai vieną tinklą traukia dešimt vyrų, iš kurių bent 2 suka „bobas“, o dar vienas prižiūri, kad tinklo virvė tolygiai vyniotųsi. Mat tinklo ilgis siekia net 300 metrų, plotis – apie 16 metrų, o šlapias jis gali sverti daugiau nei 2 tonas.

Stintelių gaudymo dieną vos prašvitus iškertama didelė eketė, nuo jos į priešingas puses maždaug kas trisdešimt metrų kertama daug ekečių tinklo sparnams ištempti. Tinkle per vidurį yra įsiūtas smulkių akių maišas, žvejų vadinamas „motnia“.

„Kadangi tokiu žvejybos amatu ežeringoje Aukštaitijoje, ypač Zarasų krašte, pirmieji užsiėmė čia atsikėlę senieji stačiatikiai, nemažai šios žvejybos terminų yra skoliniai iš rusų kalbos. Pavyzdžiui, žieminiai traukiamieji tinklai vadinami „nevadais“, o žvejų brigadai vadovaujantysis vadinamas „zavadyla“, – neįprastus terminus „Valstiečių laikraščiui“ paaiškina žvejų brigados vadovas Nerijus Grušnius.

Kai tinklas nugula ant ežero dugno, tuomet sukant „bobas“ jis palengva traukiamas kranto link. Tai užtrunka iki 4 valandų.

Smulkiosios stintelės gyvena būriais giliuose ežeruose prie dugno ir, skirtingai nei didesnės žuvys,nesugeba laiku pasprukti iš stambių akių didžiojo tinklo bei pakliūva į smulkių akių maišą – „motnią“. Laimikio dydis kiekvienos žvejybos metu yra labai sunkiai nuspėjamas – ištraukus „motnią“, jame gali būti ir 50, ir 100, ir 300 kilogramų stintelių.

Aukštaitijos žvejai pripažįsta, kad jų darbe nepakeičiami pagalbininkai yra „Suzuki“ visureigiai: labai lengvi, pravažūs ir kantrūs. Nors jų išorė atrodo taip, lyg niekada nebūtų lankęsi techninių apžiūrų stotyje.

Kodėl „boba“?

Paklaustas, kodėl sukamos statinės vadinamos „bobomis“, N.Grušnius teigia, kad šio žvejybos būdo terminologija atkeliavo kartu su kitomis senų Aukštaitijos žvejų tradicijomis.

„Greičiausiai toks pavadinimas kilęs todėl, kad aplink statinę ratu nuolat sukasi vyras ar du – tarsi šokiuose suktųsi aplink moterį“, – kalba pašnekovas.

Tiesa, tradicines senovines „bobas“ buvo bandoma keisti šiuolaikiškesnėmis, kurias suka ne vyrai, bet rusiški vieno cilindro benzininiai ZID varikliai, šnekamąja kalba dažniausiai vadinami „zitukais“. Jie iki šiol naudojami namų ūkiuose – pritaikomi rąstams, kitai medienai pjauti arba mažajai sodo technikai.

Įdomu tai, kad, pasižvalgius po Lietuvos ir kaimyninių šalių skelbimų portalus, matyti, jog bene didžiausia skirtingos būklės ir gamybos metų ZID variklių pasiūla šiuo metu yra Estijoje. Tokie varikliai kainuoja 50 – 100 eurų.

Pirmą kartą benzininiai varikliai „boboms“ sukti buvo panaudoti maždaug 1960 metais Ignalinos žuvininkystės ūkyje, kuris buvo įsteigtas 1958 metais sujungus „Aušros“ kolūkį ir žvejų artelę „Gegužės pirmoji“.

Tuomet šio ūkio žvejai žvejojo Ignalinos, Švenčionių, Zarasų, Utenos ir Rokiškio rajonuose, viena grandis privalėjo sugauti 1 200 kilogramų žuvies, tad stengėsi modernizuoti net ir tradicinius žvejybos būdus.

Buvo nuogąstaujama, kad jei laimikiai padidės, tradicinės „bobos“ taps tik muziejiniais eksponatais. Tačiau „bobų“ mechanizacija didesnių pokyčių neatnešė, o muziejaus eksponatais jos gali tapti dėl to, kad lieka vis mažiau žmonių, mokančių žvejoti tokiu senoviniu būdu.

Vyriausias Palūšės žvejys Stasys stinteles„bobomis“ gaudo jau daugiau nei penkis dešimtmečius.

Daugiau nei pusę amžiaus

Manoma, kad likęs tik vienas šios žvejybos amato pradininkas – tai Palūšėje gyvenantis Stasys Rastenis, vadinamas žvejų tėvu. Sutiktas ant Lūšių ežero ledo, jis „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad taip žvejoti pradėjo daugiau nei prieš penkis dešimtmečius – nuo 14 metų amžiaus. Jį šio žvejybos būdo išmokė tėvas.

„Iki šiol prisimenu nemažai žvejų iš Palūšės, kurie dar prieš karą su lenkais, o vėliau po Antrojo pasaulinio karo mūsų ežere tokiu būdu gaudė stinteles“, – kalba jis.

Pašnekovas sako, kad anksčiau tokios žvejybos žinovai nurodydavo žvejams, kurioje ežero vietoje traukti valkšnas, kokiame gylyje turėtų slinkti tinklas.

Šiuo metu S.Rastenis dalija patarimus ir moko, kaip lengviau tinklus traukti iš po ledo, kaip eketes iškirsti. Beje, jis iki šiol žinomas kaip gardžiausios žuvienės virėjas.

N.Grušnius „Valstiečių laikraščiui“ aiškino, kad žvejyboje jam paprastai talkina 7 vyrai, didžiąją pagauto laimikio dalį žvejai išsidalija tarpusavyje. Kilogramas stintelių kainuoja 3 eurus.

Gelbsti lengvi „Suzuki“

Jis teigia, kad tai labiau pomėgis nei verslas, nes niekada negali žinoti, ar bus tinkamo storio ledas, kiek laiko bus galima žvejoti. Be to, sugautą laimikį reikia dalyti mažiausiai į 8 ar 10 dalių, mokėti mokesčius.

„Leidimas verslinei žvejybai galioja iki balandžio mėnesio, tačiau oro sąlygos žvejybos sezoną dažnai smarkiai sutrumpina. Štai pernai ledo beveik nebuvo, tad žvejybai buvo tinkamos vos 3 dienos“, – sako jis.

Norint žvejoti ant ežero, reikia, kad ledo storis būtų bent 16 centimetrų. Paprastai žvejojama ledui esant 20 centimetrų storio, mat sunkų tinklą iki jo panardinimo vietos ledu reikia tempti visureigio velkamomis rogėmis.

Palūšės žvejai naudoja tik „Suzuki“ visureigius, kurie nėra galingi, tačiau labai lengvi ir stebina neįtikėtinu pravažumu bei ištverme. Iš tiesų, pažvelgus į žvejų naudojamus „Suzuki“, galima tik stebėtis, kaip jie iš viso važiuoja – atrodo, tuoj subyrės į gabalus. Tačiau išvaizda – apgaulinga.

„Štai šiandien asfaltu rogėmis traukiau 1,5 tonos tinklą. Įsijungiau lėtesnę pavarą, tai net nepajutau, kad kažką traukiu“, – sakė prie mašinos sutiktas žvejys.

Jis taip pat tvirtino, kad jų veikla – labai sunkiai nuspėjama: „Būna, kad žiema gera ir šalta, tačiau žvejyba nesiseka. Reikia leisti stintelėms susibūriuoti, tačiau nutinka, kad to būrio taip ir nesulauki, ir laimikis menkas.“

 

Adomas Grinius

VL žurnalistas

 

 

 

 

 

Rekomenduojami video