Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Visas turtas – keturios saulės

Motinos dienos išvakarėse „Šiaurės rytai“ kalbina Laimą Styrienę iš nedidelio Šiekštininkų kaimo Papilio seniūnijoje. Žvyruotu keliuku vykstant į tą kaimą, pirmiausia pasitinka du kryžiai – pirma naujesnis, medinis, aukštas, kiek tolėliau – senesnis, dirbtinių gėlių puokštele papuoštas. Ponia Laima, dažniausiai Laimute visų vadinama, pokalbio metu ant rankų laiko kelių mėnesių anūkėlę Godą, gimusią pirmąją Naujųjų metų dieną. „Naujametinį kūdikį jau fotografavo keli žurnalistai“, - šypsosi Laima. Su mylinčia ir mylima močiute bei mama kalbamės apie gyvenimą, kurio labai didelė sudedamoji dalis – motinystė, kad ir kokia ji bebūtų.

Nenykstantys ženklai

Laimutės pase įrašyta, kad ji yra gimusi Radviliškyje. Jau atmintyje, o ne pase yra amžinas įrašas, kad augo ji Utenos vaikų namuose, Biržų internate ir tuometinėje Kučgalio pagalbinėje mokykloje – internate. Iš ten – į suaugusiųjų gyvenimą, vos 15 metų sulaukus. Dovana iš Kučgalio – patalynės komplektas, pažymėtas internatinės mokyklos ženklu, kurį Laimutė sako iškirpusi taip, kad skylė liko. „Negera buvo vien nuo to ženklo. O ir dabar Kučgalyje į buvusią mokyklą sunkiai galiu žiūrėti“, - kalba ji.

„Sutikau joje visokių žmonių, visokių mokytojų, bet nei aš, nei mano sesuo, su kuria kartu ten gyvenome, neturėjome kito pasirinkimo. Mūsų mama nebuvo mirusi, bet ji mūsų neaplankydavo, nors visuomet jos laukdavome... Paskui jau, kai kūrėme savus gyvenimus, bendravome su mama, bandėme jai padėti išsikapstyti iš visokių priklausomybių, bet veltui... Palaidojome ją irgi mes, vaikai, augę internate. Palaidojome ir tėtį. Juk reikėjo atlikti savo pareigą... Internate mus lankydavo ir vyresnis brolis – jo irgi labai laukdavome, nes vasaros atostogų metu galėdavome išvykti į jo namus. Mergaitės skabydavo alyvos žiedelius, žaisdamos žaidimą myli-nemyli, o aš tą patį darydavau, tik mintyse kartodama: atvažiuos brolis ar ne...

Šventai tikėjau tuo paskutiniu žiedlapio stebuklu arba nusivylimu“, - apie skaudžias patirtis kalba moteris.

Penkiolikmetė Laima, išėjusi iš Kučgalio internatinės mokyklos, su to pačio likimo drauge buvo pasiųstos į kolūkį Užušiliuse karvių melžti. Neilgai ten buvo – baikšti Laimutė pamatė kaime atsitiktinę vagystę ir išsigando, kad gali būti apkaltinta. Pabėgo atgal į Kučgalį. Prisiglaudė pas ten gyvenančią svetimą šeimą. Taip kraujo ryšio neturintys žmonės tapo Laimai tikrąja šeima. Gerieji vyras ir žmona, priglaudę paauglę, jau mirę, bet Laimutė bendrauja su jų vaikais.

Grįžusi atgal į Kučgalį, Laima buvo įdarbinta karvių melžėja. „Sunkus tai darbas buvo gležnai mergaitei. Labai sunkus. Kolūkis davė dviratį, kad iš Kučgalio į Einorių kolūkį važinėčiau, tai buvo pirmasis mano nuosavas daiktas... Važiuodama juo atsitrenkiau į vielinę tvorą, apgadinau savo dviratį, pamenu, kad labai verkiau... Po to dirbau Kučgalio vaikų darželyje. Mylėjau vaikus labai. Dirbau darželyje iki pat jo uždarymo“, - pasakoja Laima.

php9Cw0fP

Pokalbio metu Laimutė iš rankų nepaleido mažosios Godos, gimusios pirmąją Naujųjų metų dieną.

Pamestų raktų meilės istorija

Dirbdama vaikų darželyje Laima pasakoja sutikusi ir savo būsimąjį vyrą. Jis netoli darželio teritorijos pametė savo raktus, jų ieškojo, o Laima... ji tiesiog pamelavo, kad rado raktus ir simpatiškam jaunuoliui pasiūlė susitikti po darbo – žadėjo tada grąžinti pamestą daiktą. Kad jau grąžinti nebuvo ko, teko prisipažinti melavus, bet nuo tų pamestų ir nerastų raktų prasidėjo graži meilės istorija, trunkanti iki šiol. „Vyras per tvorą“, - juokauja L. Styrienė. Jaunuolių draugystę išbandyti teko ir atstumu – uždarius Kučgalio vaikų darželį, Laima pradėjo dirbti Panevėžio garsiojoje kineskopų gamykloje „Ekranas“. Moteris tuo metu Panevėžyje ir gyveno, tačiau kiekvieną savaitgalį grįždavo į Kučgalį. „Buvau jauna, gamykloje nemažą algą mokėdavo, lyg ir viskas gerai, tik niekaip negalėjau atsikratyti internato sindromo... Mes juk nemokėjome bendrauti, buvome pratę, kad už mus visus reikalus sutvarko, todėl ir darbovietėje bijodavau eiti paklausti, paprašyti...“

Su nostalgija Laima kalba apie dvi keliones: lėktuvu skrido į Armėniją (pašnekovė sako iki dabar pamenanti tą skrydžio įspūdį), o į Moldavijoje vykusias draugų vestuves keliavo su draugais traukiniu ir autobusu. Moteris iki šiol pamena moldavų svetingumą – lietuviai buvo sutikti itin šiltai. Planavę svetimoje šalyje svečiuotis porą savaičių, kučgaliečiai dėl Moldavijoje prasidėjusios blokados ten išbuvo kone mėnesį.

Mylėti kitus

Šiekštininkai – Laimos vyro Gyčio gimtasis kaimas. Ištekėjusi jaunoji Styrienė čia ir apsigyveno. „Norėjosi kažką turėti savo, pradėti kurti savus namus. Iš pat pradžių net bijodavau namuose viena likti – tokie dideli jie man atrodė, juk buvau pratusi prie mažo internato kambariuko... Kaimas anuomet buvo didelis, dabar tik – keli gyvenami namai“, - kalba moteris.

Šiekštininkuose gimė, užaugo, o ir dabar mielai lankosi trys Laimos ir Gyčio Styrų dukterys – Ineta, Miglė, Vaida.

„Vaikai ir anūkė Goda – keturios mano saulytės, didžiausias mano turtas. Labai džiaugiuosi, kad turiu gražią šeimą. O juk nuklysti gyvenime progų buvo daug – vaikai, augę internate, tokie jau yra, labai pažeidžiami. Mūsų kaimas – irgi didžiulis džiaugsmas. Karvytės, vištytės, grynas oras. Sukuosi padėdama žmonėms – tai vienam, tai kitam pažįstamui reikia pagalbos dėl senyvo amžiaus. Sesuo jau mirusi, likę du broliai, su jais bendrauju. Bendrauju dar ir su buvusiais klasės draugais iš Kučgalio internatinės mokyklos laikų. Ne visų gyvenimas yra laimingas, kai kuriuos tenka ir pagloboti, seserį atstoti. Tokie žmonės vienas kitą visuomet supras. Ir kaltinti dėl nenusisekusio gyvenimo nelabai gali... Mums su vyru labai sunku buvo, kai dukterys viena po kitos į miestą išvyko mokytis, tada net nei rimtai, nei juokais apie privatų vaikų darželį pradėjau galvoti. Kiekvienos moters didžiausias džiaugsmas – auginti vaikus...“ - mąsto Laimutė.

Kaimo gyventoja besirūpindama kitais randa laiko ir kultūrinei veiklai – štai su to paties kaimo gyventoja drauge visai netikėtai pasivadino „Šiekštininkų damomis“, o tos damos vaidina gyvenimiškas istorijas. Neplanuotas buvo tas „teatras“, gimęs vieno jubiliejaus proga, bet tuokart sulaukė pasisekimo, ir žmonės iš lūpų į lūpas pradėjo kalbėti apie vaidinančias moteris.

„Kaip gera, kai žmonės po mūsų pasirodymo šypsosi... Aplink daug gerų žmonių, nebėra kada mąstyti apie blogus dalykus. Aišku, pirmiausia reikia patiems kitus mylėti, tada ir būsim mylimi“, - gyvenimo išmintimi pokalbį baigia tvirtos šeimos žmona, mama ir močiutė.

Indra Drevinskaitė - Žilinskienė

 

Rekomenduojami video