Išskirtinio ūkininkų susidomėjimo sulaukė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto dr. Virginijaus Feizos paskaita apie dirvožemio naudojimo efektyvumą. Mokslininkas perspėjo ūkininkus, kad neverta pernelyg žavėtis ūkių specializacija, ir ilgamečių tyrimų duomenimis įrodė, jog daugeliui ūkių gresia seniai neregėtos bėdos, tačiau atskleidė, kaip jų galima išvengti.

Laikas prisiminti kalkinimą

Daugelis ūkininkų nustebs sužinoję, kad prieš 100 metų Lietuvos teritorijoje žieminių kviečių derlingumas tesiekė 0,9–1 t iš ha. Neverta stebėtis. Pasak V.Feizos, Lietuvoje moreninės kilmės dirbama žemė yra prasta. Mokslininkų ir žemdirbių pastangomis per 100 metų derlingumą vidutiniškai pavyko padidinti net 5 kartus, tačiau džiūgauti neverta.

„Tyrimai rodo, kad gamta nori atsikovoti prarastas pozicijas“, – įspėjo V.Feiza.

Žemdirbystės instituto mokslininkai jau skambina pavojaus varpais, nes ilgametė dirvožemio pH stebėsena rodo, kad daugiau kaip 20 metų nekalkinamos šalies žemės ūkio naudmenos rūgštėja.

„Deja, Vakarų ir Pietryčių Lietuvoje pH reikšmės grįžta prie 1963–1967 metų lygio. Neverta net abejoti, kad nekalkindami gero dirvožemio našumo nepasieksime“, – perspėjo V.Feiza.

Kita bėda – Lietuvos ūkininkai, siekdami daugiau ir greičiau uždirbti, pastaraisiais dešimtmečiais susižavėjo ūkių specializacija. Vieni pasirinko tik augalininkystę, o kiti – tik gyvulininkystę.

„Abiem atvejais kenkiama dirvožemiui“, – tvirtino V.Feiza.

Specializacijos pasekmės

Kai gyvulininkystės ūkiai savo žemę pernelyg gausiai tręšia mėšlu, gruntiniuose vandenyse didėja nitratinio azoto koncentracija, o paviršiniuose vandenyse – fosfatų kiekis. Agrocheminių tyrimų laboratorija neretai fiksuoja, kad nitratinio azoto koncentracija net viršija leistinas ribas. Augaluose ir dirvožemyje randama net sunkiųjų metalų.

Augalininkystės ūkius kamuoja kitokio pobūdžio bėdos. Šiems ūkiams trūksta organinių trąšų, nes jie neaugina daugiamečių žolių, o kai kurie ūkininkai dar siekia papildomai uždirbti parduodami šiaudus.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto dr. Virginijus Feiza

„Todėl dirvožemyje mažėja organinės medžiagos kiekis. Silpnėja laukų dirvožemio mikrobiologinė veikla, nyksta bioįvairovė“, – sakė V.Feiza.

Pasak mokslininko, dirvožemio kokybę iš esmės lemia augalų kaita, žemės dirbimas ir racionalus tręšimas.

„Deja, Lietuvoje vyrauja žieminiai javai, užimantys net 51 proc. visų laukų ploto. Vasariniams javams tenka 25 proc. 5 proc. užima žieminiai, 8 proc. – vasariniai rapsai. Po 1–2 proc. tenka bulvėms ir cukriniams runkeliams, 3 proc. – ankštiniams augalams, 5 proc. – kitiems augalams“, – vardijo V.Feiza.

Pasirinkimas: arti ar nearti?

Žemdirbystės instituto mokslininkai atliko augalų trumpų rotacijų tyrimus: palygino trilaukę (žieminiai kviečiai, vasariniai miežiai ir vasariniai rapsai) ir dvilaukę (žieminiai kviečiai ir žieminiai rapsai) žemdirbystę ir dar viename plote trejus metus augino tik žieminius kviečius. Tyrimas patvirtino tai, ko ir buvo tikėtasi.

„Kuo sėjomainos narių mažiau, tuo mažesnis derlingumas. Dar vienas pastebėjimas: ariamame lauke žieminių kviečių kūlėme 6, o neariant dirbtame lauke – 5,6 t iš ha“, – sakė V.Feiza.

Be kita ko, Žemdirbystės instituto mokslininkai daug metų lygina tris žemės dirbimo būdus: tradicinį, seklųjį ir tiesioginės sėjos, kai sekliai dirbama tik prieš sėją. Kokios išvados? „Kuo mažiau dirvą dirbame, tuo daugiau organinės medžiagos susikaupia viršutiniame jos sluoksnyje“, – sakė V.Feiza.

Kas vyksta dirvoje, kai ūkininkai daug metų naudoja bearimę žemdirbystę? „Kaupiasi ne tik neorganinė anglis, bet ir fosforas bei kalis. Iki 15 cm. gylyje randami vienodi medžiagų kiekiai, nesvarbu, tręšiamas laukas ar netręšiamas. Naudojant seklųjį žemės dirbimo būdą minėtų medžiagų dirvožemyje kaupiasi panašiai tiek pat, kaip ir jį tręšiant. Kai netręšiama – medžiagos kaupiasi iki 10 cm gylyje. Tiesioginės sėjos atveju, kai tręšiama, bet neariama, randama du kartus daugiau medžiagų, kurios koncentruojasi viršutiniame sluoksnyje“, – sakė V.Feiza.

Lyg ir gerai, juk tokiu atveju augalams nereikia giliai ieškoti maisto medžiagų. „Tačiau sausros metu kyla problemų, nes augalai pasiima tik tas maisto medžiagas, kurios yra ištirpusios vandenyje. Taigi sausros atveju augalai badauja“, – priminė V.Feiza.

Kokia išeitis? Tręšti per lapus.

Fosforo ir kalio skirtumai

Lietuva nedidelė, tačiau pagal fosforo kiekį žemės įvairiuose regionuose labai skiriasi. Mažiausia fosforo yra Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje (Ukmergės, Kupiškio, Utenos r. ir kt. ) Daugiausia jo nustatyta Kėdainių, Joniškio (po 63 proc.) bei Radviliškio ir Šakių (58 ir 55 proc.) r.

„Daugelyje šalies dirvožemių fosforingumas didėjo, tačiau vakarinėje ir pietinėje Lietuvoje 2000–2015 m. mažėjo. Dėl intensyvaus tręšimo Vidurio Lietuvoje 9,5 proc. padaugėjo santykinai daug fosforo turinčių dirvožemių. Daugiausia šio elemento prarado Klaipėdos, Kretingos ir Skuodo r. dirvožemiai – sumažėjo net 7–13 proc.“, – aiškino V.Feiza.

Lietuvos dirvožemiuose yra palyginti daug kalio. Daugiausia – Vidurio Lietuvoje, Suvalkijoje. Mažiausiai – Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje.

„Iškilus klausimui, ar reikia papildomai dirvožemį tręšti šiuo elemetu, pravartu įvertinti konkretų sklypą. Jeigu kilograme dirvožemioyra apie 150 mg. kalio, kai kuriais metais galima ir netręšti“, – priminė V.Feiza.

Įdarbinti šaltį

Žemdirbystės instituto mokslininkai Kėdainių r. ūkininkų laukuose išmatavo dirvos kietumą. Tyrimai parodė, kad bręsta nauja problema.

„Kai kuriuose ūkiuose problemų užfiksavome jau 10 cm gylyje – dirvos kietumas siekia1,6 Mpa“, – sakė V.Feiza.

Kiekvienas ūkininkas žino, kad dirvas geriausiai purena šaltis. Dotnuvoje 2001–2015 m. vykdyto stebėjimo duomenys parodė, kad ariamas dirvos sluoksnis (armuo) buvo peršalęs net šilčiausiais 2008 ir 2015 m. – įšalas siekė 24 ir 28 cm. O štai 2011-aisiais įšalas siekė net 74 cm. Šįmet Dotnuvoje užfiksuotas 30 cm įšalas, taigi armuo taip pat buvo peršalęs.

„Ar pakankamai? Ar šaltis atliks tai, ko iš jo tikimasi? Ūkininkai dažnai skundžiasi, esą purentuvai blogai dirba, sudeginama daug degalų, o armuo nepurus. Kad šaltis atliktų savo darbą, labai svarbu, jog dirvoje liktų vandens“, – sakė V.Feiza.

Kita bloga žinia – Lietuvoje esama ūkių, kuriuose dirva yra labai suslėgta.

„Tai ilgamečio bearimio dirbimo pasekmė“, – padarė išvadą mokslininkas.

Svarbūs niuansai

Mokslininkai nustatė, kad metano dujų kiekis dirvoje labai priklauso nuo žemės dirbimo būdų. Lengvesnėse dirvose įterpiant liekanas, ariant ar taikant tiesioginę sėją padidėja metano kiekis. Panašūs rezultatai gauti ir tiriant sieros dioksido  kiekį.

„Padarėme išvadą, kad drėgnais metais šiaudų grąžinimas į dirvą vidutinio sunkumo priemolyje sieros dioksido koncentraciją padidino 20 proc., o smėlingame lengvame priemolyje 39 proc.“, – sakė V.Feiza.

Kad dirvožemyje nevyktų anaerobiniai procesai, mokslininkas rekomenduoja įterpus į dirvą 1 t šiaudų, skirti 10 kg azoto arba naudoti biologinius produktus, skirtus šiaudų mineralizacijai dirvoje spartinti. V.Feiza priminė, kad Lietuvoje augantys ankštiniai augalai gali puikiausiai papildyti dirvą azotu. Juo labiau kad už šią kultūrą ūkininkai gauna papildomas tiesiogines išmokas.

Daugiausia azoto išskiria raudonieji dobilai – net iki 254 kg iš ha, liucernos – iki 246 kg iš ha, lubinai – iki 220 kg iš ha, žirniai – iki 150 kg iš ha. Žinoma, nereikia nurašyti ir pašarinių pupų bei vikių.

Tiesa, yra vienas niuansas – tiek azoto ankštiniai augalai duos tik tokiu atveju, jeigu jie patys dirvožemyje gaus boro ir molibdeno.