Praėjo metai, kai kartu su savo kūrybine grupe uteniškius telkiate kitoje erdvėje ir kultūros mylėtojams, be spektaklių, siūlote įvairių naujovių. Kuo šis laikotarpis buvo svarbus tiek Jūsų kūrybiniam, tiek asmeniniam gyvenimui?

Aš manau, kad kiekvieno žmogaus, ne tik menininko ar kūrėjo, gyvenime kažkas keičiasi. Mūsų teatro trupei pastarieji metai transformavosi į visai kitą lygmenį. Mes visai kitaip pažvelgėme į teatrą mūsų mieste. Utenos kultūros centre neturėjome galimybių kurti tokį teatrą, kokį mes įsivaizdavome ir norėjome turėti. Šio teatro įkūrimas buvo didžiulis iššūkis. Buvome galbūt vieni iš pirmųjų, kai pabandėme savarankiškai egzistuoti ir būti nepriklausomais. Juk neturėjome ir neturime absoliučiai jokio finansavimo. Turime tik draugus, idėją, vieni kitus, ir žinoma, entuziazmą. Daugelis mums sukiojo pirštu prie smilkinio ir sakė, kad mums nieko neišeis. Išsilaikėme visus metus. Ir stipriai jaučiamės tiek materialiai, tiek kūrybiškai. Investavome išties daug tam, kad teatras būtų toks, koks yra šiandien. Atėjome į visiškai tuščią vietą turėdami tik savo spektaklius.

Ateidami turėjome idėją šiuose Tautos namuose sukurti erdvę, kur uteniškiams būtų miela ir jauku, kur jie galėtų jaustis ne kaip atėję į kažkokią valdišką įstaigą, o kaip į svečius pas gerus draugus, namo, kur būtų laukiami ir išeinant išlydimi pamojuojant ranka. Gyvenimas mums diktuoja, kad mes neturime užsiimti vien teatru, spektaklių kūrimu, todėl gimė renginių ciklas „Pokalbiai ant sofos", akustiniai muzikos vakarai. Smagu, kad atvažiuoja ne tik žinomi, bet suranda vietos ir vietiniai atlikėjai. Parodos taip pat keitėsi visus metus. Puoselėjame mintį, kad atsirastų erdvė jauniems menininkams. Per šiuos metus suvaidinome 48 spektaklius, įskaitant ir išvykas po šalį, dalyvavome septyniuose festivaliuose, sulaukėme daugiau kaip 4,5 tūkst. žiūrovų tiek spektakliuose, tiek renginiuose.

Iki karantino uteniškius aktyviai kvietėte į „Pokalbius ant sofos". Ar buvo sunku įgyvendinti šią idėją, prisikviesti pašnekovus? Kuris pokalbis Jums įsiminė labiausiai? Kodėl?

Noriu labai pasidžiaugti žmogumi, kuris užsiima renginių organizavimu. Tai Justina Mandrijauskaitė. Neįsivaizduoju, kaip jai pavyksta tai padaryti, tačiau juos matome šioje scenoje. Juk mes negalime pasiūlyti didelių honorarų, nes neturime resursų. Džiugiausia man matyti tai, kaip žmonės, apsilankę šioje senoviškoje kamerinėje aplinkoje, pajunta tikrą teatro dvasią. Vienas pirmųjų muzikantų, apsilankiusių pas mus, buvo Domantas Razauskas, kuris po renginio Utenoje patarė vienam savo draugui: „Jeigu tau skambins iš Utenos kamerinio teatro, mesk visus darbus ir kosminius honorarus, važiuok čia, nes neįsivaizduoji, kokia čia nuostabi vieta". Atsirado ir tokių žmonių, kurie pradėjo ieškoti mūsų kontaktų, siūlėsi atvažiuoti patys.

Malonu, kad Utenos žmonės nori tokio gyvo pabendravimo su garsiais žmonėmis, o aš, kaip „Pokalbių ant sofos" vedėjas, turiu idėją kūrėjus žiūrovams parodyti kitu kampu. Pavyzdžiui, Violetą Mičiulienę mes įsivaizduojame kaip garsią komikę. Tačiau žiūrovai Utenoje ją išvydo visai kitokią – tai gilaus mąstymo žmogus, turintis gyvenimišką filosofijos sampratą, su kitokiu pasaulio matymu. Tai tokie patys žmonės kaip ir mes – su savo išgyvenimais, mintimis. Tai nėra dievai, nusileidę iš dangaus. Prisiminiau Giedriaus Savicko išsakytą mintį: jis labai džiaugiasi, jog žmona koridoriuje yra padariusi dėžutę, kurioje grįžęs namo gali pasidėti savo karūną.

Ką darytumėte kitaip, jei laiką galėtumėte atsukti metus atgal?

Yra labai madingas atsakymas: „nieko nekeisčiau". Galbūt aš šį atsakymą pritaikyčiau sau, tik į viską pradėčiau žiūrėti kur kas paprasčiau. Kartais mes per daug skubame, kažką sureikšminame ir be reikalo stresuojame. Neslėpsiu – buvo momentų, kai norėjosi viską mesti. Tai, ką mes sukūrėme ir padarėme per šiuos metus, atperka pamačius žiūrovų akis ir susižavėjimą. Matant, kad mūsų veiklos kažkam reikia, važiuojame toliau.

Kokiems žmonėms atviras Utenos kamerinis teatras?

Bet koks žiūrovas gali rasti sau mielą renginį. Formuodami savo spektaklių repertuarą, turime ir tikslą – yra vizija kiekvienais metais pastatyti spektaklį, komediją ar spektaklį vaikams. Mes pernai pirmą kartą teatre pristatėme komediją „Amerika pirtyje". Tai buvo vienas iš populiariausių spektaklių. Pasirodo, mes galime statyti ir komedijas, nors anksčiau prisibijojom šio sunkaus žanro, mat atrodydavo, jog žiūrovus daug lengviau pravirkdyti nei prajuokinti.

Džiaugiamės savo žiūrovams galėdami pristatyti pačius įvairiausius atlikėjus, kurie skirti truputį išrankesniems uteniškiams. Iš pradžių mums atrodė, kad atlikėjas Domantas Razauskas Utenoje nebus labai populiarus, tačiau įsitikinome, kad ir čia jis turi savo gerbėjų. Kol kas neišbraukėme iš repertuaro ir senesnių spektaklių: smagu, kad kiekvienąkart salė nebūna tuščia ir turime vis naujų žiūrovų. Yra ir tokių, kurie ateina pasižiūrėti nebe pirmą kartą. Nenusakomas jausmas, kai žvelgdamas iš scenos matau naujus veidus, vadinasi, žmonės atranda Utenos kamerinį teatrą.

Mūsų žiūrovai labai įvairaus amžiaus. Jei anksčiau į spektaklius rinkdavosi daugiau vyresnio amžiaus žmonės, ši tendencija pamažu keičiasi ir sulaukiame vis daugiau jaunų žmonių.

Pernai ėmėte aktyviai burti jaunimą. Ar sunku derinti dvi veiklas – darbą su suaugusiaisiais ir vaikais? Su kuriais dirbti lengviau?

Suderinti šias dvi veiklas visai nesunku. Aišku, specifika visai kita, man nauja, nes anksčiau nebuvau dirbęs nei su vaikais, nei su jaunimu. Vaikų ir jaunimo teatro studijoje dirbu kartu su Justina. Iš pradžių atrodė, kad mums tai didžiulis iššūkis. Tačiau netrukus supratau, kad didžiausia dovana yra dirbti su jaunais žmonėmis, nes ateinantiems vaikams ir jaunimui išties yra įdomu ir jiems tai rūpi. Jų nebereikia papildomai motyvuoti, nes patys rodo iniciatyvą. Labai gera, kad dirbti ateina išties talentingi žmonės, turintys gilų mąstymą. Mane, kaip suaugusį žmogų, tai labai stebina.

Statėme spektaklį netradiciškai: neturėjome konkrečios pjesės, tad spektaklį, kuris netrukus išvys dienos šviesą, kūrėme visi. Buvo pasiūlyta tema, gairės, o tekstus kūrė patys vaikai. Man didžiausia atgaiva stebėti jaunų žmonių kūrybiškumą, norintys tobulėti ir iškelti savo asmenybę aukščiau kasdienybės. Jų polėkis man – didžiulis įkvėpimas kitam darbui. Jei su suaugusiais reikia derintis, atsižvelgti į jų darbus, netgi į tai, kad jie turi savo šeimas ir savo laiką turi nejučiomis pavogti iš šeimų gyvenimo, su jaunimu daug paprasčiau.

Mūsų paruoštas spektaklis – jau finišo tiesiojoje. Buvo likusios kelios repeticijos ir būtume debiutavę. Tačiau karantinas sujaukė planus. Reikės vėl viską atgaivinti. Mums, kaip ir sportininkams, reikia kilti į viršų ir pastebėti, kada esame geriausiai tam pasiruošę ir savo premjerą jau galime pristatyti visuomenei.

Su suaugusiais esame pasirengę dviejų spektaklių repeticijoms: išdalinti vaidmenys, tad teatralai tam rengiasi. Manu, kad išlaukus šį laikotarpį, kai jau žiūrovams bus galima vėl lankyti teatrus, galėsime pristatyti šiuos du spektaklius.

Kokių naujovių gali laukti teatro, pasikalbėjimų ant sofos su įdomiais žmonėmis išsiilgusiems uteniškiams? Kuo žadate juos nustebinti ateityje?

Kažko ypatinga mes nebedarysime. Mano manymu, šiuo metu tie trys formatai – spektakliai, pokalbiai ant sofos ir muzikiniai vakarai – yra tai, ką mes galime pajėgti. Juk visi dirba savo darbus, tad veikiausiai fiziškai daugiau nelabai suspėtume. Žiūrovams ir toliau žadame įdomią programą kalbindami žmones pakviesdami juos ant sofos. Dalis jų turėjo atvykti balandį, gegužę, tačiau didžiausias galvosūkis mums, kaip pokalbius su jais perkelti į kitą laiką. Juk tai nėra paprasta.

Naujovių nebus: tiesiog žadame išlaikyti renginių formatą ir jį toliau tobulinti.

Ar per netrumpą kūrybinį laikotarpį atradote žmonių, kuriuos šiandien galite vadinti tikrais bičiuliais?

Smagu turėti bičiulių – teatralų – kituose miestuose, kur nuvažiavus galime susitikti, pasikalbėti su jais. Žinome, kad visuomet būsime priimti, pavaišinti, išklausyti... Tačiau pradėjus atskirą Utenos kamerinio teatro veiklą labiausiai mane nudžiugino natūraliai atsiradę bičiuliai – partneriai. Jie labai mus palaiko, tiki, prisideda prie teatro gimimo ir dabartinės veiklos. Aš veikiausiai per visą savo gyvenimą nebuvau sutikęs tiek daug gerų žmonių, kiek per šiuos metus. Malonus jausmas užvaldo prisiminus skėčių instaliaciją kieme prie ąžuolo. Tąkart socialinėje erdvėje parašėme žinutę: „Reikia skėčių. Gal kas galite prisidėti?..". Sulaukėme daugybės žmonių, kurie mums nešė ar vežė skėčius ne tik iš Utenos, bet ir kitų miestų. Du skėčiai buvo atgabenti autobusu net iš Palangos.

Ateidamas į teatrą nežinai, ką džiuginančio rasi. Štai gitara – ją gavome dovanų. Kitąkart radau senovinius lagaminus. Paskui perskaičiau žinutę, kurioje klausiama, ar lagaminai pasiekė mus... Tai ir yra tikrieji mūsų draugai, tikrieji bičiuliai, kurių esame palaikomi, stebimi, remiami. Visuomet savo draugams stengiamės atsidėkoti pakviesdami juos į savo renginius.

Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas karantino metu? Ko ši patirtis Jus išmokė?

Visų pirma davė gero laiko prisiliesti prie tų dalykų, kuriems paprasčiausiai anksčiau nebelikdavo laiko. Rašymui beveik niekada neturėdavau laisvo laiko. Karantino metu gimė nauja pjesė. Labai tikiu, kad ją išvysime scenoje. Taip pat mane privertė permąstyti, kaip viskas yra laikina bei trapu. Supranti, kad per vieną naktį galima viską prarasti: tą ypač skaudžiai išgyvena menininkai, jautresnės sielos žmonės. Iš pradžių aš skausmingai išgyvenau, nes buvo netikėta, nepatirta. Paskui bandžiau save nuraminti, kad viską pamažu atgaivinsime, pradėsime iš naujo. Bet tai nėra paprasta. Turime gebėti branginti kiekvieną minutę, juk nežinome, kas laukia rytoj. Tikiu, kad toks supratimas šiuo sunkiu išbandymo laikotarpiu gimė daugeliui iš mūsų. Labai džiaugčiausi, kad žmonės po karantino į viską pradėtų žiūrėti kitaip, pradėtų vertinti, ką turi.

Prisiminkite vaikystę, kuri prabėgo tarp teatralų. Kas labiausiai įstrigo atminty?

Šiuose buvusiuose kultūros namuose (dabartiniai šaulių namai – aut. past.), savotiškoje kultūrinėje terpėje, aš dažnai lankydavausi, nes dirbo mano tėvai. Mano mama buvo režisierė, tad visuomet turėdavau galimybę sudalyvauti repeticijose tupėdamas kažkur salės gale. Man tuomet buvo kažkoks stebuklas viską stebėti vaiko akimis. Baigus mokyklą profesijos pasirinkimas man, rodos, nekėlė abejonių. Kai visi anuomet svajodavo tapti kosmonautais, aš jau žinojau, kad norėsiu būti teatro žmogumi. Tiesa, prisipažinsiu: vienu metu svajojau būti traktorininku, nes atrodė, kad traktorius buvo neįprastai tobula technika. Nuolat prisimenu kažkieno ištartą posakį: „Jeigu žmogus turi per mažai sugebėjimų tapti aktoriumi, jis tampa režisieriumi, jeigu turi per mažai sugebėjimų tapti režisieriumi, jis tampa teatro kritiku". Aš labai džiaugiuosi, kad netapau teatro kritiku. Tai būtų visiškas mano nuvertinimas.

Aš dvejus metus stojau į aktorinį: vis iškrisdavau. Tačiau tai nepakeitė mano noro būti arčiau teatro. Istorinės aplinkybės taip jau susiklostė – 20 metų tarnavau kariuomenėje. Nors išėjau trumpam... Per tuos du dešimtmečius nuolat jutau potraukį teatrui, scenai. Kartais vaidindavau „Žaliaduonių" teatre, tačiau mano veikla nebebuvo aktyvi. Man svarbiausias ne pats teatras, spektaklis ar vieta, o pats procesas, buvimas jame. Visuomet mąstydavau: jeigu žmogus išsiruošė į teatrą, vadinasi, jis pasiruošė tam, pasipuošė, o į teatrą išeis valanda anksčiau, užeis į jaukią kavinukę kavos ar išgers taurę šampano, pabendraus su žmonėmis, o po spektaklio išėjęs dar kartą užeis į kavinukę ir su draugais, kolegomis aptars matyto spektaklio vaizdus. Tačiau mūsų visuomenė labai skuba, lekia, bėga, nesuranda laiko sau.

Nors praėjo metai, pastebėjau, kad būtent šioje erdvėje dar labai pamažu formuojasi būtent tokios tradicijos. Žmonės pradeda į teatrą ateiti anksčiau, užsuka į kavinukę ar fojė apžiūrėti parodą, kai kurie jau nebebėga namo po spektaklio. Mane tai žavi.

Norėdami sustiprinti šias uteniškių pastangas laiką skirti sau, sumanėme naujovę: norime pasiūlyti penktadienio vakaro paketą. Vadinasi, žmogus, įsigijęs bilietą į Utenos kamerinio teatro renginį ar spektaklį, gaus nuolaidas vakarienei ir grožio procedūroms. Tarkim, moteris prieš spektaklį galės palepinti save grožio salone ar kirpykloje, paskui pasigėrėti spektakliu ar įdomiu pokalbiu, o po viso to laiką praleisti kavinėje vakarieniaujant. Laiko skyrimo sau paketas, mano manymu, bus nuostabi dovana mūsų žiūrovui. Kad ir kiek beskubėtume, mes nenuskubėsime niekur. Galbūt šis laikas, kai negalime apkabinti artimųjų, paimti už rankos ar pasikviesti į jaukią vietą, atvers mums akis ir tapsime nors šiek tiek kitokie nei esame.

Vytauto Ridiko ir Šarūno Kunicko asm. archyvo nuotr.