Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pieno gamintojai pratrūko: ar mes esame veršiai?

Pieno gamyba mažėja, ūkiai užsidaro, jiems atsitiesti neleidžia mažos pieno supirkimo kainos, kooperacijos plėtra apraizgyta trukdžių voratinkliu, o kur dar pieno perdirbėjų ir prekybininkų oligopolijos įtaka – tokios įsisenėjusios pieno sektoriaus problemos, nuo kurių ir parlamentarai, ir žemės ūkio ministras muistėsi kaip ant įkaitintos keptuvės, buvo keliamos išvažiuojamajame Seimo Kaimo reikalų komitete (KRK).

Oligopolijos gniaužtuose

KRK nariai kartu su žemės ūkio ministru Kęstučiu Navicku apsilankė keturiuose Žemaitijos krašto pieno ūkiuose: Valento Grybo bei Petro Skrodenio iš Šilalės rajono, Stanislovo Jurkaus iš Rietavo savivaldybės, Rūtos ir Vaclovo Galdikų iš Plungės rajono. Po to diskusijos tęsėsi Plungėje, Oginskių rūmuose.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis, apžvelgęs situaciją pieno sektoriuje, pažėrė skaičių: „Pieno gamyba krito beveik 5 proc. Brangsta viskas (soja, rapsai, degalai, elektra, statybinės medžiagos ir kt.), išskyrus žaliavinį pieną. Šiemet liepą vidutinė natūralaus pieno tonos supirkimo kaina buvo 291 euras, bazinių rodiklių – 252 eurai. O ES vidutinė kaina – 357 eurai už toną. Mes atsidūrėme beveik gale, tik Portugalija po mūsų. Ką tai reiškia? 2001 metais buvo 257 tūkst. pieno gamintojų, dabar liko tik apie 15 tūkst. Karvės tūkstančiais išvežamos į Lenkiją arba į mėsos kombinatus.“

Jis įvardijo pagrindinę pienininkystės nykimo priežastį: Lietuvoje įsigalėjusi oligopolinė sistema – penki stambūs pieno perdirbėjai ir penki prekybininkų tinklai. „Štai parduodant 2,5 proc. riebumo pieno litrą ūkininkui tenka 23–25 proc., o prekybininkui – apie 40 proc. galutinės kainos. Kas gali paaiškinti, kodėl taip atsitinka?“ – į politikus kreipėsi J.Vilionis.

„Pienininkams dabar pažadėta 165 mln. eurų investicijoms. Ar tai padės atsitiesti? Nemanau, nes nieko iš to nebus, ministrai keičiasi kaip kanistrai ir neaišku, kam jie dirba, rašo žalias, baltas knygas, kuria strategijas, o mes priversti tam paklusti. Dabartinis ministras nori atgaivinti pelkes... Taigi, nusimato liūdna ateitis, bet ji – mūsų pačių rankose, bėda, kad esame klusnūs kaip avinukai“, – kalbėjo ūkininkas.

Kuo tolyn, tuo sunkyn

Plungės rajono pieno gamintojas, Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Marijus Kaktys taip pat ieškojo atsakymų, kodėl Lietuvoje pieno gamyba mažėja. „Pieno gamyba – sunkus ir įtemptas darbas, ypač šeimos ūkyje, kai vienas esi ir agronomas, ir veterinarijos gydytojas. Kuo tolyn, tuo sunkyn, nėra šviesios perspektyvos. Nėra galimybių mechanizuotis, daugiau žmonių samdytis, dėl nustatytų kriterijų mažesniems ūkiams sudėtinga pasinaudoti parama. Apima moralinis nuovargis. Net šeimos dėl to irsta, žmonės skiriasi. Ar verta taip kamuotis? Dabar daug kas iš valdžios sako, kad išeitis – mišrus ūkis. Bet kai pradedi auginti javus, pamatai, kad gali be gyvulių apsieiti ir dar pailsėti“, – apie sunkią pieno gamintojų kasdienybę kalbėjo ūkininkas.

M.Kaktys mato išeitį – mechanizuoti ir automatizuoti ūkius, tačiau tam reikia deramos paramos. „Su numatyta parama proveržio tikrai nebus, tik sektoriaus žaizdas šiek tiek pagydysime“, – konstatavo žemaitis.

S.Jurkus: „Ministre, neužpykite, bet iš trumpųjų maisto grandinių plėtojimo nieko gero nebus. Gamintojai neturi jėgų ir karves prižiūrėti, jas melžti, ir dar sūrius spausti bei juos pardavinėti.“

Iš pelkių naudos nebus

„Lankėtės mūsų ūkyje, regis, viskas neblogai. Savo jėgomis statėme pastatus. Jeigu būtume samdę firmą, pusės to nebūtų. Viena iš problemų – darbuotojai, savo pensiją atiduodu jų algai, kad tik išlaikytume. Bet jau ir pensijos nebeužtenka. Vanduo 4 kartus brangesnis už pieną! Ar tai normalu?! Vieni krauna milijonus, o kiti galo su galu nesuduria“, – į oligopolinę sistemą baksnojo pieno gamintojas S.Jurkus.

Toliau jis kalbėjo apie iki geluonies skaudžias tendencijas: nuo arenos jau nuėjo tie, kurie laikė 1–5 karves, baigia pasitraukti ir gamintojai, turėję 10–15 ir iki 20 karvių. Dabar jau priėjo eilė net 100 karvių ūkiams. „Tai kur mes einame? Naktimis neužmiegu galvodamas – ar ne veršiai mes esame? Kodėl nesikooperuojame? Turime kooperuotis iš tikrųjų, ne tik taip, kaip dabar, bet kad patys ir produktų gamybą valdytume“, – susiimti ūkininkus ragino pienininkas.

Jis kreipėsi į K.Navicką: „Ministre, neužpykite, bet iš trumpųjų maisto grandinių plėtojimo nieko gero nebus. Gamintojai neturi jėgų ir karves prižiūrėti, jas melžti, ir dar sūrius spausti bei juos pardavinėti. Be to, kaime nelieka žmonių, kas dirbs? Robotai to nepadarys, matome, kad ūkiai jau atsisako robotų.“

S.Jurkus užsiminė ir apie nendrinukės saugojimą, pelkių atkūrinėjimą. „Ar mes būsime tuo sotūs? Jeigu negaminsime, tikrai bus blogai“, – dabartinę politikos kryptį peikė ūkininkas.

Kas užsako muziką?

Kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Tomas Raudonius pratęsė diskusiją apie ūkininkų kooperaciją. Jis sakė neseniai dalyvavęs Lenkijoje, Balstogėje, įvykusiame tarptautiniame pienininkystės kooperatyvų forume, kur pranešimą skaitė ir Lietuvos žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius.

Politikai padrikai bandė aiškinti, kokius gerus įstatymus jie priėmė, bet niekas negalėjo paaiškinti, koks Pieno įstatymo likimas, kodėl už tos pačios kokybės pieną ūkininkai gauna skirtingą kainą.

„Viceministras įvardijo silpnąsias mūsų pienininkystės vietas – menkas efektyvumas, gausybė smulkių ūkių, garbus pieno gamintojų amžius, mažai jaunų ūkininkų ir žemas kooperacijos lygis. Taigi, Žemės ūkio ministerija supranta, kokios yra problemos. Bet kaip jos sprendžiamos? Žinoma, kad kooperacija – silpna vieta, tačiau užuot ją stiprinus, daroma priešingai – investicinei paramai gauti kooperatyvų nariams balai sumažinti nuo 10 iki 5. Tai žingsnis atgal“, – konstatavo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas.

Jis dar užsiminė apie Kooperatyvų įstatymą, kuris sukuria galimybes veikti. „Įstatymas stringa ministerijoje. Gal nenorima, kad kooperacija plėstųsi? Peršasi klausimas – kas užsako muziką ministerijai?“ – klausė T.Raudonius.

„Pienas LT“ valdybos pirmininkas atkreipė dėmesį į dar vieną galvos skausmą, kuris laukia ūkininkų. „Manoma, kad 26 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskiria maisto gamyba. Iš jų 10–14 proc. – pieno gamyba. Žinome, kad Lietuvoje stipriai mažėja karvių, vadinasi, mažėja ir išmetimai. Todėl Lietuvoje turėtume visai kitaip žiūrėti į šį reikalą. Netrukus reikės teikti paraiškas ir skaičiuoti išmetimus, bet mes nežinome, kaip tai padaryti“, – naują problemą akcentavo T.Raudonius.

Pagaliai į kooperacijos ratus

Žemaitijos pieno gamintojus vienijančio kooperatyvo „Pieno gėlė“ vadovas, žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas Jonas Kuzminskas įvardijo daugiau problemų, dėl kurių stringa ūkininkų kooperacija.

„Svarbus kooperatyvų pripažinimo klausimas. Pas mus yra uabų, kurie prisidengę kooperatyvų vardu uždirba milijonus. Toks reiškinys diskredituoja tikrus žemės ūkio kooperatyvus. Prašome ministro grįžti prie šio klausimo. Taip pat siekiame pakeisti pelno paskirstymą, suteikiant daugiau laisvės kooperatyvo narių sprendimams. Lenkijoje jau 10 metų kooperatyvai gali skirstyti pelną kaip nori, ir niekas ten nesugriuvo, o mes niekaip negalime pakeisti įstatymo. Asociacijos pritaria, reikia tik gerų norų“, – kalbėjo J.Kuzminskas, pabrėžęs, kad pieno perdirbimo įmonės kaišioja pagalius į kooperacijos ratus.

Kur dingo Pieno įstatymas?

Daug nepatogių klausimų kėlė Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos pirmininkė Regina Bernatonienė: „Kalbame, kad reikia plėstis, stambinti ir efektyvinti ūkius. Bet ar tikrai? Manau, kad visi ūkiai, kurie gali išgyventi, yra geri. Taip, juos reikia inovuoti, bet paramos visiems neužteks. Jiems turėtų būti suteikta galimybė užsidirbti už tos pačios kokybės pieną mokant vienodą kainą, nepriklausomai nuo to, kiek kas parduoda. Kur prapuolė vadinamasis Pieno įstatymas, kuris suskirsto gamintojus į 10 grupių pagal pristatomo pieno kiekį? Kodėl jis nekeičiamas?“

Politikai padrikai bandė aiškinti, kokius gerus įstatymus jie priėmė, bet niekas negalėjo paaiškinti, koks Pieno įstatymo likimas, kodėl už tos pačios kokybės pieną ūkininkai gauna skirtingą kainą.

„Ar 40 karvių – mažas ūkis, čia per maža gamyba? Kodėl kitose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, tokie ūkiai gyvuoja? Reikėtų mechanizuoti rankų darbą, tada žmonės turės laisvo laiko, nebus tokie pavargę, gal ir jaunimas dirbs. Jeigu žmonėms pakanka tokio uždarbio, leiskite jiems dirbti“, – kvietė R.Bernatonienė.

Žemės ūkio ministras nusistebėjo, kas gi jiems esą neleidžia dirbti? „Ogi nevienoda kaina“, – atšovė ūkininkė ir paklausė, kiek ES yra šalių, kur už tos pačios kokybės pieną būtų mokama tokia skirtinga kaina.

Apstulbino ūkininkus

Išklausęs pieno gamintojų išsakytas esmines problemas, kurios sparčiai naikina sektorių, K.Navickas apsiribojo trumpu pastebėjimu: „Visas žemės ūkio problemas bandote suvesti į vieną investicinę priemonę. Juk be investicijų į namų valdas dar bus paramos perdirbimui, mažiems ūkiams, kooperatyvams. Nežinau nė vieno projekto, pateikto investicijoms į namų valdas, kur kooperatyvai statytų fermas. Juk statybų kokybė nepasikeis, nepriklausomi nuo to, žmogus bus kooperatyvo ar bažnyčios choro narys.“ Toks ministro palyginimas apstulbino pieno gamintojus, kurie siekia, kad teikiant paraiškas būtų skatinami kooperatyvų nariai, ir už dalyvavimą kooperatyvo veikloje būtų skiriami papildomi balai.

Oligopolijos laisvoje rinkoje

Neliko nepastebėtas ir KRK pirmininko Viktoro Pranckiečio pasisakymas apie perdirbėjų ir prekybininkų oligopolinę sistemą. „Tai yra faktas, bet tai jau susikūręs darinys ir nebūtina jo vadinti oligopolija. Tai – verslas, kuris visada žiūri, kaip uždirbti daugiau ir sumokėti mažiau. Čia dabar būtų labai sudėtinga rasti kokius nors sprendimus. Turime rinkos ekonomiką“, – samprotavo parlamentaras.

Išvažiuojamąjį posėdį nuotoliniu būdu stebėjęs matematikas, sistemų tyrinėtojas Kęstutis K.Urba tokį pasisakymą pavadino demagogija ir žmonių klaidinimu. Jis KRK pirmininkui suraitė raštą, kuriame konstatuoja, kad tokia pozicija yra vadinama rinkos fundamentalizmu, teigiančiu, jog rinka pati turi susireguliuoti. „Tokia pozicija pirmiausia prieštarauja Lietuvos Konstitucijos 46 straipsniui, kur nurodoma, kad „valdžia reguliuoja ūkinę veiklą tautos gerovei“. Dar reikėtų žinoti, kad laisvos rinkos ekonomikoje kainodarą apsprendžia konkurencija, o kur egzistuoja monopolijos ir oligopolijos, kurios, pasak mokslo, dažniausiai veda prie kartelinių susitarimų, nors informacinių technologijų laikais to net nereikia, yra iškraipyta rinka“, – teigė matematikas.

Kęstutis K.Urba siūlo priimti įstatymą, kuris sureguliuotų pelno paskirstymą maisto grandinėse ir padėtų sureguliuoti žemės ūkio produktų gamintojų, supirkėjų, perdirbėjų ir prekybininkų santykius. Tokio įstatymo projektą, sako, yra pateikęs Seimui, Žemės ūkio ministerijai, tačiau jis dūla stalčiuose.

Rekomenduojami video