Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Noras padėti stipresnis už nuoskaudas

Švenčionių rajono ligoninėje dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja ir aktyvi Lietuvos slaugos specialistų organizacijos narė Dalia Rutkovskaja ligonius slaugo jau daugiau nei 30 metų. Nors moteris turi ilgą darbo stažą, ji jaučiasi vis mažiau vertinama kaip specialistė. Pasak jos, šiandien atsakingą darbą dirbantys slaugytojai uždirba ne ką daugiau nei valytojai.

Dirba tik vyresni

Dirbti slaugytoja D.Rutkovskaja pradėjo dar 1984 m., raudonu diplomu baigusi Utenos medicinos mokyklą. Prieš dešimt metų Utenos kolegijoje moteris baigė tęstines studijas. Norėjo mokslus tęsti ir magistratūroje, tačiau nebemato prasmės.

„Slaugytojai kaip specialistai šiandien visiškai nuvertinti. Nesvarbu, kokį išsilavinimą ar laipsnį turėsi, mokės grašius“, – kalbėjo Dalia. Pasak jos, ilgą darbo stažą turi beveik visi Švenčionių r. ligoninės slaugytojai, jo vidurkis – 48 metai. Moteris žino ne vieną atvejį, kai jauni slaugytojai vietoje mažai apmokamo ir nevertinamo darbo Lietuvos regionuose renkasi emigraciją į Norvegiją ar kitas šalis, kuriose ši specialybė prilyginama gydytojo darbui.

Tačiau energijos ir užsispyrimo nestokojanti D.Rutkovskaja nelinkusi tik virkauti ir skųstis: prieš 13 metų ji pradėjo aktyviai dalyvauti profesinės sąjungos veikloje. „Tada ir prasidėjo kova su įstaigos vadovais, kuri tęsiasi iki šiol“, – nelinksmai kalbėjo medikė.

Lygiaverčiai partneriai

Problemų, pasak bendrosios praktikos slaugytojos, yra daug ir didelių, tačiau svarbiausios jų – maži darbo užmokesčiai, dideli darbo krūviai ir tai, kad neatsižvelgiama į slaugytojo išsilavinimą. Iki šiol D.Rutkovskajai pavyko iškovoti tik tai, kad tiek gydytojams, tiek slaugytojams Švenčionių r. ligoninėje atlyginimai būtų keliami vienodai.

D.Rutkovskaja

„Tačiau atsirado kita bėda – visus slaugytojus tarsi suvienodino, nors darbas įvairiuose skyriuose smarkiai skiriasi. Pavyzdžiui, Reanimacijos skyriuje slaugytojai dirba daug intensyviau, o ir atsakomybė ten didesnė. Mūsų neskirsto nei pagal darbo krūvį, nei pagal darbo intensyvumą, pobūdį ar pan.“, – nuo problemų nepabėganti pasakojo Dalia.

Visgi didžiausias nuoskaudas palieka tarp medicinos specialistų gajus požiūris, kad gydytojas dirba, o slaugytojas – ne. D.Rutkovskaja įsitikinusi, kad gydymas be slaugymo neįmanomas ir atvirkščiai. Todėl gydytojas ir slaugytojas – lygiaverčiai partneriai. „Slaugytojas apie kiekvieną savo ligonį gali papasakoti viską: kuo jis gyvena, kuo kvėpuoja, ką mėgsta valgyti, ką jam skauda ir t. t., skirtingai nei gydytojas“, – kalbėjo moteris.

Prilygina valytojams

Lietuvoje slaugytojo darbas vertinamas panašiai kaip valytojo. Pasak Dalios, nuo liepos padidinus minimalų darbo užmokestį, Švenčionių r. ligoninės valytojas uždirbs 380 eurų per mėnesį, o bendrosios praktikos slaugytojas – 403 eurus per mėnesį. „Ką ir kalbėti, skaičiai kalba patys. Bet juk darbai ir atsakomybė skiriasi kaip diena ir naktis. Mes gi turime gauti licenciją, kas penkerius metus privalome atnaujinti įgūdžius, tobulintis, beje, savo lėšomis. Slaugytojų darbas įtemptas, o ant jų pečių – milžiniška atsakomybė. Juk dirbame su gyvais žmonėmis“, – nuoskaudą liejo Švenčionių gyventoja.

Vilčių, kad toks požiūris keisis, moteriai lieka vis mažiau. Priešingai – jis tik gilėja. O ir ministrų garsiai išreklamuoti teigiami potvarkiai beveik visada – tik rekomendacinio pobūdžio, todėl ligoninių ar poliklinikų vadovų nevykdomi.

„Anksčiau, kai ligoninės ir poliklinikos buvo priskirtos ministerijoms, viskas buvo aišku, darbuotojai gerbė vienas kitą. Bet kai ligoninės tapo viešosiomis įstaigomis, o vadelės buvo įduotos gydytojams, viskas pasikeitė“, – konstatavo pašnekovė.

Dirba dėl žmogaus

Darbe nuolat tvyro įtampa ir nepasitenkinimas, tačiau D.Rutkovskaja nenorėtų dirbti nieko kito, ji mėgsta savo darbą ir mato jo prasmę. „Man patinka padėti žmogui, patarti, kai jam skauda ar sunku. Visada būna labai malonu, kai iš ligoninės išeinantis pacientas padėkoja už gerą slaugą. Dirbu dėl to eilinio žmogaus, nes visada pagalvoju, kad galiu atsidurti tokioje pačioje situacijoje“, – pasakojo Dalia. Tos geros emocijos ir nuoširdūs pacientų žodžiai atperka visus sunkumus.

Pasak D.Rutkovskajos, slaugytojas ne tik vykdo gydytojo nurodymus, bet ir atlieka sunkius fizinius darbus: ligonius dažnai reikia kiloti, vartyti, vežioti. Moteriai skaudu, kad ligonių artimieji dažnai būna linkę likti nuošalyje, o iš slaugių reikalauja labai daug.

„Sunku matyti tokį žmogiškumo trūkumą, kai neberūpi net artimiausi žmonės. Visgi sunkiausia šiame darbe – matyti mirtį. Per tiek metų taip ir nepavyko išmokti susitaikyti su ja. Priprasti prie to neįmanoma“, – apie sunkiausius išbandymus kalbėjo medikė.

Nuo įtampos darbe Švenčionių gyventoją gelbsti pomėgiai megzti ir skaityti knygas. „Gyvenu nuosavame name, todėl veiklos niekada nepritrūkstu“, – ir toliau kovoti su atsainiu valdininkų bei kolegų požiūriu į slaugytojo darbą žadėjo D.Rutkovskaja.

Rekomenduojami video