Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nestokojanti gyvenimo druskos

„Maistas – intymus dalykas, juk kažkas valgys tai, ką paruoši. Todėl jį gamindama turiu būti gerai nusiteikusi. Negaliu „afišuotis“, kad va, man liūdna, ir su ta nuotaika morkų pjaustyti“, – įsitikinusi biržietė Laima Stapulionienė. Daugiau nei 5 metus mėsos, kiaušinių ir žuvies nevalganti moteris šia nuostata vadovaujasi ir ruošdama vegetariškus patiekalus „Porftolio“ kavinės-galerijos svečiams.

Gaminti pamėgo vaikystėje

Laima kilusi iš Biržų rajono Pačeriaukštės seniūnijoje esančio Lapiškių kaimo. Brolis ir sesuo - vyresni daugiau nei 10 metų, o kaime daugiau vaikų nebuvo, tad Grigaliūnų pagrandukė neidavo į darželį, „maldavosi“ aplink namus ir išplėstomis akimis žiūrėdavo, kaip kaimo šventėms ruošiamas maistas. „Kaimo šeimininkėms kepant bandeles, darant vyniotinius, sausainius, visur būdavau kartu. Man rodos, maisto gamyba – mano sieloje, gimiau su tuo“, – įsitikinusi biržietė. Baigusi Pačeriaukštės dešimtmetę ir Pabiržės vidurinę mokyklas, Laima išvyko mokytis toliau; tuometiniame Utenos regiono profesinio mokymo centre įgijo duonos gaminių technologės specialybę. „Po to 10 metų tų žinių neteko panaudoti - išvažiavau į užsienį, ėmiausi įvairiausių darbų, netgi teko padirbėti ūkyje ir išbandyti sienų dažymą. Beje, tas smulkmeniškas, kruopštus darbas labai patiko“, – pasakoja moteris.

Vėliau Laima Norvegijoje įsidarbino pagal specialybę - reabilitacijos centro virtuvėje, kur pamatė, „kas iš tikrųjų vyksta su maistu“. Gyvendama miestelyje, kurio didžiąją gyventojų daugumą sudarė pasiturintys norvegai ir turistai, moteris praplėtė akiratį, sutiko įdomių žmonių, išmoko gaminti įvairius patiekalus. Kalnuose įsikūrusiuose nameliuose samanotais stogais šių laikų milijonieriai leisdavo sau atsipalaiduoti, dėvėti kasdienius drabužius ir važinėti senomis „geldomis“.

Kartą kaimynė, buvusi mokytoja, Laimą pakvietė pasigrožėti pro nuosavo namelio langus atsiveriančiu vaizdu į kalnus. Susikrovė lauknešį sūrių, uogienių ir, važiuodamos kaimynės automobiliu, kuris vargiai užtraukdavo į aukštesnę kalvą, plepėjo apie gamtą, namukus, istoriją. Pasirodo, anksčiau tie nameliai kalnuose buvę sandėliais – kai nebuvo transporto, piemenys čia džiovindavo samanas, paskui nešdavo kalnuose ganomoms karvėms. „Ši išvyka mane sukrėtė emociškai – buvo pasakiškai gražu, banguoja ežeras, baltos samanos, kyla melsvas rūkas… Katiliuke išsivirėme arbatos iš šaltinio vandens ir čia pat pririnktų žolelių“, – su ilgesiu prisimena Laima.

Į Lietuvą grįžo dėl vaikų

Jeigu ne vaikai, Laima sako tikriausiai nebūtų grįžusi į Lietuvą. „Puikus atlyginimas, aukštos kokybės maistas, gamta kaip iš atviruko. Tačiau kai viena po kitos gimė dukros, pajutau, jog trūksta senelių, dėdžių, tetų – šaknų, savasties. Nenorėjau, kad vaikai augtų nepažindami savo ištakų, be to, norėjau leisti į lietuvišką mokyklą“, – Laima šiuo klausimu griežta. 2-3 kartus per metus su mergaitėmis grįždami į Lietuvą atostogų, jiedu su vyru Mariumi kūrė namus Lietuvoje, todėl kai vyresniajai dukrai atėjo laikas eiti į pirmą klasę, šeima jau turėjo, kur įsikurti. „Iš pradžių planai buvo vienoki, o vėliau pakrypo visiškai kitaip“, – kvatoja moteris, prisiminusi, kaip vyro statyto serviso vietoje dabar įrengtas sandėlis. Pasak jos, į Biržus, o ne į Vilnių ar kitą kraštą jie grįžo, nes sutuoktinis nenorėjo leisti dirvonuoti tėvų žemei.

Vegetarizmas – dėl sveikatos

„Nesu linkusi priešintis likimui, viskas vis tiek galiausiai stoja į vietas“, – filosofiškai svarsto Laima. Ji sako ir į kavinę-galeriją užsukusi tiesiog paragauti ledų, o išėjo taip, kad… liko čia šeimininkauti virtuvėje. Tiesa, vegetariškų patiekalų gamyba nuo patirties reabilitacijos centre visiškai skiriasi: „Tiek Norvegijoje, tiek namuose gaminau ir gaminu įvairius patiekalus. Vegetariška virtuvė yra visiškai kitokia. Reikia atrasti būdų, kaip „surišti“, sulipdyti maistą, kad jis būtų ne tik skanus, bet ir patrauklios spalvos, kaip panaudoti prieskonius, suteikti ypatingą aromatą. Tačiau tai – mano kelias, mano vėžės ir aš puikiai čia jaučiuosi.“ Laima pasakoja daug laiko praleidusi atrinkdama receptus, pagal juos gamindama, ragaudama drauge su kolegomis. Ką nors  reikėdavę keisti, ką nors – palikti, ką nors patobulinti. Pamažu įgydama patirties, ji ėmusi drąsiau improvizuoti. Šeimininkaudama virtuvėje, vadovaujasi norvegišku požiūriu – kad produktai būtų švieži, geros kokybės ir sveiki. Naudoja tik ekologiškus, vietos ūkininkų tiekiamus vaisius, daržoves ir pieno produktus.

Daugelis, matyt, smalsauja, kaip sukdamasi virtuvėje ji išliekanti tokia liekna, bet riebaus, kepto maisto, mėsos valgyti neleidžia organizmas. „Vegetarė esu ne dėl etinių sumetimų, o dėl sveikatos“, – nedetalizuoja.

Labiausiai mėgsta sriubas ir desertus

Paklausta, ar kavinės-galerijos svečiams vaišinti panaudos iš Norvegijos parsivežtus receptus, Laima papurto galvą – kadangi čia nevartoja ir negamina mėsos, kiaušinių ir žuvies, panaudoti receptų neteks. „Norvegai valgo sočiai, saldžiai ir riebiai, kepa puikius pyragus ir desertus su pačių surinktomis uogomis, doroja medžioklės laimikį, gamina įvairias salotas. Ir geria neįtikėtinai daug kavos, prakošę ją pro burnoje tirpstantį gabaliuką cukraus“, – prisimena. O ką pati mėgsta labiausiai? Virtuvės šefė ilgai nemąsto: sriubas ir desertus. Ir pasidžiaugia, kad dukros maistui neišrankios, nespėjanti gaminti – Vesta ir Elida noriai valgo ir daržoves, ir mėsą, ir blynus („būtinai su uogiene be gabaliukų“, – kvatoja jaunatviška mama), ir košes, tik šias dažniausiai tenka virti skirtingas. Vyras irgi sugeba ne tik kiaušinį išvirti – moka viską paruošti, bet ypač skaniai kepa lašišą ir meksikietiškus paplotėlius su daržovėmis. „Nors žuvies nemėgstu, bet kai jis pačirškina ant sviestuko, pabarsto pipiriuką – ir aš paragauju“, – negaili šiltų žodžių sutuoktiniui.

Komplimentus ji vadina geriausiu įvertinimu ir paskata. „Kai klientai padėkoja, ypač paglosto širdį. Anądien užsuko viena moteris ledų „sakė, net Italijoje nebuvo tokių skanių ragavusi. Klausausi ir tirpstu - juk savo rankomis vakar tas mėtas tryniau“, – nušvinta prisiminusi. Net ir po pusantros valandos pokalbio ankstyvą šeštadienio rytą Laimos veide nedingsta šypsena. „Nežinau, ar kas mane yra matęs be nuotaikos. Aišku, turiu pabūti su savimi ir paliūdėti, tai natūralu ir žmogiška. Tačiau geras žodis iš kliento, smagūs kolegos, maloni aplinka – tai yra ta gyvenimo druska, prasmė, neleidžianti pasiduoti blogai nuotaikai“, – filosofiškai pokalbį užbaigia biržietė.

Aistė Černiauskė

 

Rekomenduojami video