Susirasti darbą neįgaliesiems ilgesniam laikui – misija sunkiai įmanoma. Nebent socialinėje neįgaliųjų įmonėje ar nuslėpus savo neįgalumą nuo darbdavio. Tokia situacija netenkina nei pačių neįgaliųjų, nei politikų ar valdininkų. Deja, kol kas ką nors pakeisti sekasi sunkiai.

Nori jaustis reikalingais

Viename Lietuvos mieste gyvenanti Viktorija VL prisipažino, nors ir serganti nepagydoma liga ir turinti pirmąją neįgalumo grupę, tačiau vis vien svajojanti nebūti našta artimiesiems ir nors iš dalies save išsilaikyti. „Mano ligą galima kontroliuoti. Galėčiau nors keletą valandų per dieną padirbėti ką nors lengvesnio ir paprastesnio“, - teigė mergina. Anot jos, kur tik bandė teirautis darbo, visur, išgirdo, kad ji dirbti negalės.

„Neapsikentusi bandžiau pagalbos prašyti savivaldybės socialinės pagalbos skyriuje, nes jų turėtų būti pareiga padėti neįgaliesiems įsidarbinti, tačiau iš manęs vos ne pasišaipė – esą aš, neįgali, noriu susirasti darbą, kai aplink ir sveikų darbo ieškančių bedarbių pilna“, - guodėsi Viktorija.

Judėjimo negalią po patirtos avarijos turintis Mantas taip pat VL pasakojo nemažai visko patyręs, kol susirado jam patinkantį užsiėmimą informacinių technologijų srityje. Mat gyveno nedideliame miestelyje, kur tokių specialistų beveik niekam nereikia. Gal todėl vaikinas po sunkios adaptacijos nutarė darbo ieškotis sostinėje. Padedant pažįstamiems pavyko susirasti darbą, į kurį nereikia važinėti – darbo užduotis atlieka nuotoliniu būdu. „Tik pradėjęs dirbti pasijutau tikru žmogumi, reikalingu visuomenei“, - tvirtino Mantas.

Be darbo – tik į skurdą

„Eurostato“ duomenis, Lietuvoje neįgaliesiems dažniau nei sveikiems žmonėms gresia socialinė atskirtis ir skurdas - šis skirtumas yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje (ES).

Lietuvos neįgaliųjų, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis, 2013 metų duomenimis, yra 42,2 proc., o sveikųjų – 25,9 proc. Pagal šį skaičių Lietuvą lenkia Bulgarija, kur šis skirtumas yra 19,6 proc., ir Belgija, kur jis siekia 17,7 procento. Estijoje šis rodiklis – 15,9 procento.

Mažiausiai skirtumų pagal skurdo riziką tarp neįgalių ir sveikų žmonių yra Graikijoje, čia šis skirtumas sudaro 2,3 proc., ir Ispanijoje, kur jis siekia 3,7 procento. Šiuo metu ES vidurkis yra 8,5 procento.

Neįgaliųjų skurdą galėtų sumažinti didesnis jų įsitraukimas į darbo rinką. Tačiau, kaip VL teigė kalbintų teritorinių darbo biržų atstovai, tai gana sudėtingas procesas.

Marijampolės teritorinės darbo biržos direktorius Kęstutis Šnipas VL sakė, kad neįgaliesiems įdarbinti jie turi specialią programą. Vienos naujos darbo vietos neįgaliajam steigimui pernai buvo skiriama 13 tūkst. eurų, šiemet - 14 tūkst. eurų subsidija. Marijampolės apskrities teritorijoje darbdaviai pernai sukūrė 4 naujas darbo vietas žmonėms su negalia. Trys darbo vietos įsteigtos medienos apdirbimo įmonėse, viena – socialinės globos namuose. Tokias darbo vietas trejus metus stebi bei kontroliuoja Darbo biržos specialistai, todėl darbdaviai tiek pat laiko jų panaikinti negali.

Valstybės remiamoje neįgaliųjų įdarbinimo programoje gali dalyvauti bei darbo vietas susikurti ir patys neįgalūs asmenys. Pernai tam Marijampolės regione ryžosi trys neįgalieji. Pastarieji įkūrė paslaugų įmones. Vieni pirko mikroautobusus ir užsiima smulkiais pervežimais, kiti teikia paslaugas nusipirkę mini ekskavatorių.

Utenos apskrityje, kaip teigė Utenos teritorinės darbo biržos direktorius Egidijus Puodžiukas, pernai neįgaliesiems buvo įsteigta 11 darbo vietų - pakuotojo, žaliavos paruošėjo, maisto pusgaminių ruošėjo, vairuotojo, medienos smulkintuvo operatoriaus, automobilinio krautuvo vairuotojo, traktorininko. Trys neįgalieji, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis, įsteigė darbo vietas sau - pardavėjo, vairuotojo, siuvėjo.

Pernai į Utenos teritorinę darbo biržą kreipėsi 815 asmenų, kuriems nustatytas iki 55 proc. darbingumo lygis, birža padėjo įsidarbinti 139 neįgaliesiems.

Jaučia diskriminaciją

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininko Zigmanto Jančauskio teigimu, tuo, kad neįgaliajam yra sunku susirasti darbą, stebėtis nereikėtų. Mat jau kuris laikas Lietuvoje nusistovėjo tokia situacija, kad neįgaliuosius darbdaviai į darbą mieliau priima, jei neįgaliojo įdarbinimui gauna valstybės subsidiją. Ji padengia beveik visas darbo vietos, sukurtos neįgaliajam, išlaikymo išlaidas.

„Jei negauna valstybės subsidijų, su neįgaliuoju darbdaviai dažnai neprasideda, nes jie turi pasirinkimą – įdarbinti neįgalų arba sveiką“, - tvirtino Z. Jančauskis, neneigdamas, kad yra Lietuvoje ir socialiai orientuotų įmonių, kurios nevengia įdarbinti kurčiųjų bei fizinę negalią turinčių asmenų, bet jų nedaug.

Anot jo, neigiamai darbdavių pozicijai įtakos turi spragos Neįgaliųjų integracijos įstatyme – judėjimo negalią turintis asmuo gali būti įdarbinamas tik jam pritaikytoje darbo vietoje. To daryti darbdaviai nelabai nori, nes yra reikalingos papildomos išlaidos darbo vietos aplinkos pritaikymui neįgaliojo poreikiams.

Z. Jančauskio teigimu, šiuo metu nemažai neįgaliųjų įdarbina socialinės neįgaliųjų įmonės. Valstybė socialinėms įmonėms metams skiria apie 13 mln. eurų dotaciją, todėl jos gali rūpintis neįgaliųjų užimtumu – kurti bei išlaikyti jiems skirtas darbo vietas.

Lietuvoje kai kurie proto negalią turintys žmonės dar įsidarbina sandėliuose krovikais, šiukšlių surinkėjais, kitokią negalią turintys teikia valymo paslaugas, dirba telefoninių paslaugų operatoriais.

Iš viso Lietuvoje darbą turi apie 22 proc. visų neįgaliųjų – apie 45 tūkstančius žmonių.

„Dažnai neįgalieji gudrauja - įsidarbindami nesako darbdaviui apie neįgalumą arba jam nepraneša, kad turi nedarbingumą, jei jį gauna jau dirbdami, nes nenori prarasti darbo vietos“, - tikino pašnekovas .

Reikia sisteminės pertvarkos

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Z. Jančauskis minėjo, kad šiuo metu bene sudėtingiausia susirasti darbą jauniems neįgaliesiems. Todėl šie gana noriai siekia mokslo – baigia vieną, kitą universitetą, įgyja, atrodytų, reikalingą specialybę, bet neįgaliojo priimti į darbą darbdaviai nenori.

Panaši situacija yra ir su baigusiais profesinio rengimo reabilitacijos centrus. Z. Jančauskio teigimu, šie centrai dažnai ruošia ne tų specialybių darbuotojus, kokių reikia darbdaviams. Mat centrai orientuojasi ne į tai, kokių specialistų reikia, bet į tai, kokią materialinę bazę turi ir kokias mokymo programas susikūrę. Anot Z. Jančauskio, jam teko girdėti, kad vienas neįgalusis taip įgijęs net 7 specialybes, tačiau darbo nei pagal vieną iki šiol nėra gavęs.

„Manau, kad specialistus turėtų ruošti gavę potencialių darbdavių pageidavimus. Nes parengimas valstybei kainuoja, todėl reikia, kad jis nesėdėtų po baigimo namuose, o dirbtų“, - tikino Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas.

Z. Jančauskio nuomone, į šį procesą reikėtų labiau įtraukti ir socialines neįgaliųjų įmones, kad šios savo veikloje ne vien tik siektų kuo didesnio pelno, bet ir plėstųsi - nuolat kurtų naujas darbo vietas neįgaliesiems.

Įsidarbina sėkmingai

Algimanta Pabedinskienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė

Šiuo metu Lietuvoje veikia 148 socialinės įmonės, iš kurių 66 – neįgaliųjų socialinės įmonės, kuriose dirba 5611 neįgalieji. Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos paslaugoms pernai buvo skirta apie 3,3 mln. eurų. Kasmet profesinės reabilitacijos programą baigia apie 600 asmenų ir didžioji dalis sėkmingai įsidarbina. Skatinant sunkiausią negalią turinčių asmenų užimtumą socialinėse įmonėse yra parengtas Socialinių įmonių įstatymo pakeitimo projektas. Juo siekiama tobulinti ir tikslinti socialinių įmonių teisinį reguliavimą, užtikrinant valstybės pagalbos teikimo efektyvumą ir kontrolę, sudaryti teisines prielaidas skatinti darbdavius įdarbinti asmenis, negalinčius vienodomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje su kitais asmenimis. Numatoma nustatyti reikalavimus, jog socialinės įmonės ne tik siektų pelno, bet ir skatintų neįgaliųjų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažintų socialinę atskirtį.

Lūžis dar nepasiektas

Kristina Miškinienė, Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė

Realiai matome, kad dirbančių neįgaliųjų skaičius dar nėra didelis. Kiek teko pastebėti, į nelaimes patekusių žmonių profesinei reabilitacijai profesinės reabilitacijos centruose yra išleidžiami nemaži pinigai. Tačiau geriausiu atveju toks žmogus įdarbintas išbūna tik įstatyme numatytą laiką, o paskui jis atleidžiamas. Dėl to parengtos Socialinių įmonių įstatymo pataisos, kurios bus palankesnės žmogui su negalia – numatyta galimybė dirbti nepilną darbo dieną, nuotoliniu būdu. Šio įstatymo bei Darbo kodekso pataisose numatyta darbo sutarčių įvairovė turėtų padėti rasti tą darbo formą, kuri būti tinkamiausia tiek neįgaliajam, tiek darbdaviui.