„Karantino sąlygomis mūsų gyvenimas pasidarė monotoniškas. Kaip tokia kasdienybė gali paveikti žmogaus psichiką?“ – klausia skaitytoja Donata iš Utenos rajono.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis.

Saviizoliacija dėl karantino neabejotinai pakeitė gyvenimą. Esminis pokytis, anot psichologų, dabar yra monotonija. Viešojoje erdvėje skleidžiama informacija, kad monotonija, arba kasdienybės rutina, yra nuobodi, nepageidautina, tad tokį vienodą ir ramų gyvenimą reikėtų žūtbūt pakeisti. Siūloma begalė veiklų bei užsiėmimų, kaip paįvairinti, išblaškyti karantino nuobodulį.

Turime puikią progą ir poreikį aptarti monotoniško gyvenimo psichologiją. Pirmą kartą ji buvo aprašyta dar 1912 m. Atlikti tyrimai su gyvūnais įrodė, kad jie taip pat vengia monotoniškos aplinkos. Pavyzdžiui, buvo atliekami eksperimentai su žiurkėmis, kurių užduotis – rasti išėjimą iš labirinto. Pasirodo, kad net ir žinodamos kelią link maisto, žiurkės rinkosi naujus, dar neišbandytus kelius. Buvo atlikta ir daugiau tyrimų, liudijančių, kad ne tik gyvūnai, bet ir žmonės siekia naujų įspūdžių, kasdienybės įvairovės.

Tačiau pats gyvenimas ir psichologų tyrimai rodo, kad monotonija negali būti vertinama vien kaip blogis. Specialiai parengti testai atskleidžia, kad yra daug žmonių, kuriems rutina yra patraukli. Paprastai tai būna energingi ir susikaupę žmonės, daugiau dėmesio skiriantys aplinkiniams, sugebantys taktiškai bendrauti. Jie pasižymi ramiu, kantriu būdu, yra linkę laikytis taisyklių ir visuomenės gyvenimo normų. Šiems žmonėms išgyventi karantino monotoniją nėra didelė psichologinė problema.

Ko iš jų galėtų pasimokyti ir ką perimti žmonės su kitokiomis charakterio savybėmis? Pirmiausia, reikėtų paieškoti teigiamų monotoniškos būties aspektų. Juos suradę ir įvardiję, galime ramiau priimti.

Vienas iš teigiamų šio laikotarpio ypatumų – nereikia lėkti ir priimti sudėtingų, skubių sprendimų. Rutiną vertinantys žmonės sugeba susiplanuoti dienotvarkę taip, kad pasikartojimai jiems teiktų naudą ir malonumą: tuo pačiu laiku mankštinasi, pusryčiauja ir pietauja, kasdien renkasi tas pačias mėgstamas televizijos laidas ir užsiima veikla, kuri tarsi patvirtina, kad pasaulis yra pastovus. Šis žinojimas žmones ramina.

Dauguma žmonių loterijos bilietą perka prieš tiražą, o pastovumą vertinantys renkasi laiką po jo, kad visą savaitę galėtų būti ramūs, žinodami, kad sekmadienį tikrins loterijos bilietą. Šis pavyzdys rodo jų elgsenos savitumą – kasdienius įvykius jie numato kuo toliau į ateitį, kad žinotų, jog per tą laiką gyvenimas nepasikeis ir viskas vyks kaip įprasta, suplanuota.

Kartais vargina ne tik monotonija, bet ir blaškymasis nerandant sau vietos, ieškojimas, kuo užsiimti. Karantinas – laikotarpis, kai niekas nevyksta ir atrodo, kad gyvenimas sustojo, tačiau užtenka pagalvoti, kad ir šventės nebūna dažnos. Juk ir Kalėdų laukiame visus metus, bet šis laukimas nėra sunkus ir varginantis. Taigi, susitvarkę gyvenimą, surikiavę kasdienes pareigas ir malonumus iš karantino galime išeiti ne pavargę, o pailsėję.