Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Labai pavojingi, tačiau pripažinti nepakaltinamais

 Nors po žiaurių nužudymų buvo skelbiama, kad įtariamųjų laukia laisvės atėmimas iki 15 metų ar net iki gyvos galvos, tačiau po tyrimo paaiškėjo, kad žudikai nepakaltinami, taigi vietoj įkalinimo įstaigų jie dienas leis medikų priežiūroje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Psichikos ligomis sergantys žmonės kasmet padaro vidutiniškai po 200 nusikaltimų. Tiesa, ne visi tokie ligoniai yra žudikai ar prievartautojai. Ypač sunkius nusikaltimus padaro mažiau nei pusė ligonių, bet tokie yra plačiausiai aptarinėjami, nes kelia siaubą, juos ilgai prisimename.

Vienos iš paskesnių žiaurų žudynių įvyko Kauno rajono Gaižėnų kaimo vienkiemyje pernai kovo 25-ąją. Čia, kaip įtariama, Egidijus Anupraitis (27 m.) šūviais į galvą, šonus ir kitas kūno vietas nužudė savo močiutę Genę (74 m.), tėvą Gintarą (49 m.), motiną Andželą (48 m.), dėdę Nerijų (37 m.) ir į abi kojas sužeidė senelį Gediminą (80 m.). Pastarasis buvo paliktas leisgyvis gulėti tarp lavonų. Pagalba atskubėjo tik po dviejų parų, kai įtariamojo sesuo, negalėdama prisiskambinti į namus, nuvyko ten ir rado kraujo klanus. Į sodybą suvažiavę pareigūnai rinko įkalčius, kiti šukavo kaimo apylinkes, ieškodami įtariamojo.

Senolis buvo išvežtas į ligoninę. Jo kojų traumas po tragedijos pavyko išgydyti, tačiau paūmėjo kitos, lėtinės, ligos. Manoma, jog patirtas stresas aptemdė senoliui protą – iki pat mirties jis nesuvokė, kas atsitiko, pareigūnai negalėjo apklausti šio svarbaus liudininko. Iš pradžių pensininkas buvo gydomas Kauno klinikose, o vėliau perkeltas į Vilkijos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę. Čia, taip ir nepapasakojęs, ką matęs savo namuose lemtingąjį kovo savaitgalio vakarą, po dviejų mėnesių, liepos 3-iąją, senolis mirė.

Bus gydomas

Šaulys buvo sulaikytas jau kitą dieną, kai buvo rasti lavonai, Marijampolėje. Policijos pareigūnai jį sulaikė netoli stoties, gavę gyventojos pranešimą apie įtartiną asmenį. Spėjama, kad įtariamasis, galbūt, ketino sprukti į užsienį. Jis su savimi turėjo kelioninį lagaminą, kuriame pareigūnai rado ginklą „Iž Makarov“ bei dvi dėtuves su šoviniais, o taip pat pinigų.

Dar po dienos E. Anupraitis buvo atvestas į Kauno apylinkės teismą. Jis pripažino žudynių metu buvęs namie, žinąs, kas įvyko, bet sakė daugiau nieko nepamenantis. Teismas leido jį suimti trims mėnesiams.

Būnant Kauno tardymo izoliatoriuje su E. Anupraičiu bendravo ne tik prokurorai. Pareigūnams kilo įtarimų dėl vaikino psichinės sveikatos būsenos ir jie paprašė atlikti ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę. Kelis kartus su juo pasikalbėję psichiatrai nusprendė, kad ambulatorinės ekspertizės neužteks, todėl vaikinas buvo išvežtas į Uteną, kur jį stebėjo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos teismo ekspertinio skyriaus specialistai. Jie nustatė, kad E. Anupraitis sunkiai serga psichine liga ir ir negali atsakyti už savo veiksmus. Tad jis atsidūrė Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – šeimą išžudęs vyras bus gydomas. Kiek tai tęsis, nežino niekas. Pirmiausia teismas, jau be E. Anupraičio, turėtų skirti priverstinį gydymą, o po to – viskas medikų rankose. Iš ligoninės Egidijus bus išleistas tik teismo sprendimu.

Spręs medikai

Kiek laiko psichiatrijos ligoninėje praleis pasiųstas į ją gydytis kaltininkas, priklauso nuo ligos gydymo sėkmės. Kaip tvirtina psichiatrai, tokie ligoniai išleidžiami tik pasveikę – dažniausiai tai trunka ne vienerius metus. Vieni pagydyti išeina maždaug po 3 metų, kiti – po 7-8, o būna, kad tokie ligoniai ligoninėse praleidžia ir visą likusį savo gyvenimą.

Ligoniai turi viltį kada nors sugrįžti į laisvę. Ir šios viltys gana realios, nes net kelis žmones nužudęs psichikos ligonis teoriškai gali būti pervestas į švelnesnio režimo gydymo įstaigą, ar net būti išleistas gydytis ambulatoriškai jau po pusmečio. Mat kiekvieną stacionare gydomą ligonį kas pusmetį apžiūri ir jo būklę įvertina ligoninės psichiatrų komisija. Apžiūros išvados apie nusikaltimą padariusio ligonio sveikatą pateikiamos nutartį priverstinai gydyti paskelbusiam teismui. Įvertinęs šias išvadas, teismas nusprendžia, ką daryti toliau.

Žlugusios viltys

Iki šios nelaimės Kauno rajono gyventojas policijai nebuvo žinomas. Kačerginės pagrindinės mokyklos mokytojai jį prisimena kaip vieną geriausių šios mokyklos mokinių. Mokytojai nepastebėjo, kad vaikinas būtų buvęs skriaudžiamas. Tiesa, jie žinojo, kad šeima vertėsi sunkiai, kad sirgo Egidijaus mama, tačiau sakė, kad iš jo tyčiojamasi nebuvo. Bet bendraamžiai kalba visai ką kitą. Jie teigia, kad paauglystėje vaikinas patyrė bendraamžių patyčias. Kadangi jis buvo iš neturtingos šeimos, neturėjo mobilaus telefono, nuolat vaikščiojo su ta pačia kuprine ir rūbais, su juo niekas nenorėjo bendrauti. Vaikinas užsidarė savyje, neturėjo jokių draugų.

Baigęs gimnaziją Egidijus, nors jo šeima ir gyveno kukliai, pasirinko mokslus ne Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje. Jis įstojo į prestižinį Liverpulio universitetą, kuriame studijavo chemiją ir tuomet dar tik pradėjusias populiarėti nanotechnologijas.

Tėvas labai didžiavosi, kad jo sūnus mokosi užsienyje ir tikėjosi, jog baigęs mokslus jis negyvens tokiame užkampyje, kaip kad gyveno jų šeima.

Anupraičių šeima, aplinkinių akimis, buvo keistoka, su niekuo nebendravo, pykosi su aplinkiniais dėl žemių, keliuko. Neįgalus Egidijaus tėvo brolis, anot kaimynų, buvo prastai prižiūrimas ir šie net buvo susiruošę rinkti parašus ir kreiptis į seniūniją, kad būtų patikrinta, ar toje šeimoje viskas gerai.

Egidijaus tėvas dirbo apsauginiu, bendradarbiai apie jį atsiliepė tik teigiami.

Vilčių, kad gyvenimas taps geresnis turėjo ir tėvai, ir pats Egidijus, o štai finalas – labai liūdnas. Lietuvoje vaikinas nesėkmingai ieškojo tinkamo darbo, kol galų gale buvo priverstas įsidarbinti kaip ir tėvas – apsaugininku. Iš Ginklų fondo kovinį, jau naudotą pistoletą ir šaudmenų E. Anupraitis pirko tik prieš šaudynes. Matyt, tuomet, kai suprato, jog jo svajonės tapti mokslininku ir normaliai pradėti gyventi, žlugo. Žlugo ir tėvų viltys, kad sūnus išgarsins, jei ne Lietuvą, tai bent Gaižėnų kaimą, jų šeimą. Jei tikėti kaimynų pasakojimais, tėvas galėjo prisišaukti bėdą nuolat Egidijui kartodamas, kad šis – nevykėlis.

Psichiatrų nuomone, nuoskaudos, matyt, kaupėsi nuo vaikystės, kol galų gale „katilas“ persipildė ir sprogo. Sprogo 21 šūviu. Kas buvo tuo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę, vis dar aiškinasi prokurorai ir psichiatrai, tačiau gali atsitikti ir taip, kad tiesa nepaaiškės.

Nuramino... mušdamas

Dar viena istorija, kai tėvas (23 m.) užmušė savo metų ir 2 mėnesių sūnų nutiko pernai lapkričio 14 dieną Ukmergėje, Vilniaus gatvėje. Vilniaus apygardos teismas (VAT) jau išnagrinėjo tą bylą ir rugpjūčio 25-ąją paskelbė sprendimą. Ekspertams nustačius, kad vaiko nužudymu Ukmergėje kaltinamas tėvas negali atsakyti už savo veiksmus, VAT jam skyrė priverstinį gydymą psichiatrijos ligoninėje sustiprinto režimo sąlygomis.

„Būdamas nepakaltinamumo būsenoje padarė įstatymu uždraustą veiką, todėl neatsako pagal įstatymą“, – sakė nutartį paskelbusi teisėja Virginija Liudvinavičienė. Vyras dėl savo būklės bylos nagrinėjime nedalyvavo, jis jau kurį laiką yra ligoninėje.

Tragedija įvyko, kai vaiko motina ligoninėje gimdė trečią vaiką. Kiti du vaikai buvo palikti tėvo ir močiutės priežiūrai. Šeimą iki nelaimės lankė vaiko teisių apsaugos ir socialiniai darbuotojai, tačiau ji buvo laikoma tvarkinga ir neturinčia problemų dėl alkoholio.

Sūnaus nužudymu kaltinamo tėvo gynėjas Valentinas Giriūnas taip pat teigė, kad ši istorija nėra iš tų, kai kalbama apie nuolat girtaujančius tėvus ir jų skriaudžiamus vaikus.

Panašius parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir teisiamo romo šeimos nariai – nepilnametės seserys ir brolis, teigę, kad jų šeimoje alkoholis nebuvo mėgstamas, o gelbėti mažiuko puolė visa gausi šeima, tuo tarpu jų mama, išvydusi mirusį anūką, net apalpo. Tiesa, vaiko motina ir močiutė patvirtino, kad tėvą erzindavo vaikų verksmas.

Ekspertai nustatė, kad mažamečiui suduota ne mažiau keturi smūgiai į pilvą ir krūtinės ląstos apatinę dalį. Vaikeliui lūžo šonkaulis, plyšo žarnos. Nustatyta, kad jis mirė nuo vidinio kraujavimo. Tėvas pareigūnams sakė tik paspaudęs vaiko pilvą, kad šis miegotų, o pats su broliu nuėjo žiūrėti filmo. Stiprius skausmus kentęs vaikas mirė nuo vidinio kraujavimo, kol tėvas su broliu žiūrėjo televizorių, o kiti gausios šeimos nariai galvojo, jog vaikelis miega. Negyvą mažiuką lovoje aptiko grįžusi iš mokyklos teisiamojo sesuo. Tuomet susirinkusi gausi šeima verkė, o tėvas su savo broliu dar bandė gelbėti sūnelį, gaivinti – vyrai kūdikiui darė širdies masažą, dirbtinį kvėpavimą.

Nagrinėjant bylą teisme paaiškėjo, kad dar 2015 metais vyras jau buvo pripažintas nepakaltinamu vagysčių byloje – kažkieno paprašytas jis kelyje nurinko metalinius dangčius, atvežė ir viešai padėjo kieme. Tada jam taip pat buvo skirtas priverstinis gydymas, tačiau ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Tai reiškia, kad asmuo turėjo nuolat lankytis pas gydytoją poliklinikoje ir būti stebimas medikų.

Gydo Rokiškyje

Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis gydomas ir pernai sausio 2-osios naktį į šulinį du savo vaikučius įmetęs Aurelijus B. Tas šulinys tapo net savotišku Lietuvos kaimo girtuoklių apibūdinimu. Kalbėdami ar rašydami apie kaimo girtuoklius, ne vienas simboliškai klausdavo: ar dar ilgai lauksime, kol vėl kur nors prasigėręs tėvas sumes į šulinį savo vaikus?

Tą kartą berniukas (g. 2014 m.) ir mergaitė (g. 2015 m.) žuvo. Ekspertai nustatė, kad abu vaikai mirė per kelias minutes, vos tik buvo įmesti į šulinį, „dėl bendro kūno atvėsimo ir mechaninio uždusimo, patekus vandeniui į kvėpavimo takus“. Jokių smurtinių sužalojimų, kuriuos vaikai būtų patyrę prieš įmetant juos į šulinį, nenustatyta. Ant jų kūnelių rasti tik sužalojimai, susiję su traumomis, patirtomis krentant į šulinį.

Už grotų atsidūręs Aurelijus B. jau pirmosiomis dienomis elgėsi keistai – nuogas lakstė po kamerą, graužė jos sienas, kišo maistą sau į užpakalį. Įtariamajam skirta valstybės advokatė Ramutė Budrytė taip pat tikino, kad su klientu ji sunkiai susikalba, ir net baiminosi dėl savo saugumo. Esą po kelių minučių pokalbio vyras įsiplieskia taip, kad vis tenka jį raminti. Anot advokatės, apklausose įtariamasis nebesuskaičiuoja savo vaikų ir vis mini kaimyną. Iš pradžių netgi įtarta, kad vaikžudys apsimeta, todėl jam buvo skirta psichiatrijos ekspertizė.

Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertai nustatė, kad nusikaltimo padarymo metu Aurelijus B. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Remiantis šiomis išvadomis, vaikžudžiui buvo skirtas priverstinis gydymas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje griežto stebėjimo sąlygomis.

Buvo keistokas

Rokiškyje gydomas ir praėjusių metų rugpjūčio 12 dieną Telšių rajono Tryškių miestelyje policijos pareigūną nužudęs Artūras N. (27 m.).

Kaip pranešė policijos departamentas, tą dieną 17 val. 38 min. buvo gautas pranešimas, kad Virvytės gatvėje esančiame name Artūras smurtauja prieš motiną. Buvo pranešta, kad jis jai grasina, žada padegti namą. Į įvykio vietą išvyko Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro vyriausiasis patrulis Liudas Š. su jauna, beveik trejus metus policijoje dirbančia porininke (22 m.). Kai atvyko policija, jaunas vyras bandė sprukti. Vyriausiasis patrulis jį pavijo pievoje už namo. Pareigūnas bandė panaudoti elektrošoką, tačiau nespėjo. Besigrumiant smurtautojas smogė pareigūnui peiliu tiesiai į kaklą. Kartu su pareigūnu į iškvietimą atvykusi kolegė nenukentėjo. Ji iškvietė medikus ir laukė pastiprinimo. Po keliolikos minučių į įvykio vietą atvyko greitosios pagalbos medikai. Jie dar bandė atgaivinti pareigūną, tačiau netrukus konstatavo šio mirtį.

Artūras N. (26 m.), šveitęs peilį į braškių lysvę, dėjo į kojas, tačiau iškvietus pastiprinimą jis netrukus buvo sulaikytas. Jam nustatytas 0,21 promilės girtumas. Vyras anksčiau jau du kartus teistas už smulkius nusikaltimus, kurį laiką dirbo Norvegijoje, Vokietijoje. Aplinkiniai jį vadindavo Kuisiumi (žemaitiškai „kuisius“ – uodas), tvirtino, kad jis buvo nenuspėjamas bei svarstė, jog, galbūt, vyras sirgęs kokia nors psichine liga. Kaip sakė kaimynai, „buvo truputį keistokas“, vaikščiojo dainuodamas, mėgo kalbėtis su savimi, kartais sveikindavosi po kelis kartus per dieną. Jo tėvas irgi buvo padegęs draugo daržinę ir per gaisrą žuvo, todėl, kai sūnus pagrasino padegsiąs namus, išsigandusi motina išsikvietė pareigūnus. Be to, prieš tai jis peiliu buvo sužalojęs šunį.

Ikiteisminio tyrimo metu du kartus buvo kreiptasi į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybą siekiant išsiaiškinti, ar vyras nusikalstamos veikos padarymo metu bei šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Pirmąjį kartą įprastine tvarka į ekspertus kreipėsi prokuratūra, o antrąjį kartą pakartotinai ištirti vaikino psichinę būklę prašė nukentėjusieji. Abu kartus atlikus stacionarinę kompleksinę psichiatrinę psichologinę ekspertizę iš Utenos ekspertinio skyriaus gauta išvada, kad Artūras N. yra nepakaltinamas. Vaikino gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti esminį poveikį padarė lėtinis psichikos sutrikimas.

Dėl šio sutrikimo vyro elgesys yra vertinamas kaip neprognozuojamas, socialiai pavojingas, todėl jam būtinas gydymas.

Nužudė tėvus

Galima manyti, kad teismas priverstinį gydymą skirs ir Karužiškių kaime (Marijampolio sen., Vilniaus r.)  savo tėvus nužudžiusiam vyrui (34 m.).

Žiauriai sudarkytus pensininkų kūnus šių metų gegužę rado atėjęs kaimynas. Įėjęs į kiemą vyras pašiurpo – lauke, prie pat gyvenamojo namo durų gulėjo neatpažįstamai sudarkytas Teresos kūnas. Jos vyras Edvardas negyvas rastas namo viduje. Jo veido irgi nebuvo įmanoma atpažinti. Abiejų nužudytųjų kaklai buvo subadyti, o galvos suknežintos taip, tarsi jas norėta atskirti nuo kūnų.

Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, nužudytų pensininkų sūnų aptiko užsibarikadavusį vonioje. Išlaužus duris, pusnuogis jaunas vyras elgėsi neadekvačiai: šoko, kažką angliškai dainavo, į pareigūnų klausimus neatsakinėjo, jų nurodymų neklausė. Kadangi gražiuoju su vyru susitarti nepavyko, buvo panaudotas elektroimpulsinis prietaisas „Taser“ ir uždėti antrankiai. Įtariamasis nenurimo ir surakintas bei paguldytas ant žolės – jis ir toliau dainavo. Susikalbėti nepavyko ir iškviestiems greitosios pagalbos medikams, tad vyras buvo nuvežtas į respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę Naujoje Vilnioje. Jo saugoti buvo palikti policijos pareigūnai. Net skiriant suėmimą teismo posėdis buvo surengtas psichiatrijos ligoninėje.

Po kurio laiko įtariamasis buvo išvežtas į Rokiškio psichiatrijos skyrių. Šioje ligoninėje, anot specialistų, yra sudarytos sąlygos užtikrinti tiek įtariamojo apsaugą, tiek profesionalių jam būtinų sveikatos paslaugų teikimą.

Nužudytų sutuoktinių kaimynai negalėjo patikėti, kad šių sūnus pakėlė ranką prieš tėvus. Vyras gyveno atskirai, tačiau gana dažnai lankė tėvus, jais rūpinosi. Anot kaimynų ir giminaičių, niekas nė neįtarė, jog jaunas vyras gali turėti psichinių problemų.

Abejoja ir ekspertai

Aukų giminėms dažnai atrodo, kad nusikaltimą padarę asmenys, paskelbti nepakaltinamais, iš tikrųjų yra sveiki. Kartais tikrai sunku patikėti, kad žmogus, iki smulkmenų suplanavęs nusikaltimą, paslėpęs įkalčius, yra psichikos ligonis. Kartais abejoja net specialistai ir prireikia ne vienos ekspertizės, kol nusprendžiama ar žmogus pakaltinamas, ar ne. „Jei teigiate, kad jis galėjo būti psichiškai nesveikas, tai kaip toks žmogus galėjo atlikti karinę tarnybą ir gauti vairuotojo pažymėjimą?“ – pasipiktinę ekspertų išvadomis Kauno apygardos teisme, kur buvo nagrinėjama žudiko Ričardo Ivanovo byla, kalbėjo nužudytosios Danguolės (19 m.) tėvai. Šis vyras nužudė merginą ir nupjovė jai galvą. Po 2 metus trukusių psichiatrinių ekspertizių nustatyta, kad R. Ivanovas nusikalsdamas galėjo sirgti paranoidine šizofrenija, tačiau net ekspertams buvo neaišku, ar iš tiesų jis sirgo. Todėl buvo atliekama dar viena ekspertizė, kuri vis tik pripažino, kad žudiką galima teisti. Jis buvo pasiųstas 18 metų už grotų. O juk nedaug trūko, kad ekspertai būtų nusprendę vyrą gydyti.

Apie garsiausio Lietuvos kontrabandininko Marijano Taraškevičiaus, pravarde Marekas, „ligą“ „Akistatoje“ rašėme ne kartą, tad tik priminsime, kad tik po įnirtingos kovos sostinės prokurorams pavyko įrodyti, kad vienos didžiausių Lietuvos gaujų vadeiva M. Taraškevičius yra sveikutėlis. Tai medikai diagnozavo tik po trečiosios ekspertizės. Ir tik tuomet, kai buvo įrodyta, kad Marekas neserga jokia psichikos liga, prasidėjo bylų nagrinėjimas.

Būtina gydyti

Įtariamųjų artimieji paprastai pastebi savo giminaičių ligos paūmėjimą, bet į tai nekreipia dėmesio, kol patys netampa aukomis. Neretai sunkius nusikaltimus įvykdę psichikos ligoniai aiškina, esą žudyti jiems liepę kažkokie paslaptingi balsai, iš kosmoso siunčiami nurodymai ar net pats Dievas. Būtent Aukščiausiojo valios vykdymu teisinosi vilnietis Andžejus I.,  kirviu užkapojęs savo motiną Juliją I. ir jos dukrą Stanislavą P. Artimieji žinojo, kad ne kartą psichiatrinėse ligoninėse gydytam Andžejui nuolat vaidenosi, jog pats Dievas pasirinko jį savo valios vykdytoju, tačiau ši valia kažkodėl visuomet būdavo tik smurtinio pobūdžio. Vieną vakarą vyriškis griebė kirvį ir užkapojo savo giminaites. Abi tą pačią naktį mirė ligoninėje.

Dvi aukos krito ir nuo nepakaltinamu vėliau pripažinto vilniečio pensininko Romualdo L. šūvių. Sunkia liga sirgęs garbaus amžiaus vyriškis buvo sumanęs gyvenimą baigti savižudybe, todėl, kai sužinojo, jog jo kaimynas Henrikas V.  turi nelegalų ginklą, pabandė jį nupirkti. Pistoletą vyrai apžiūrinėjo Henriko bute. Tuo momentu, kai ginklas buvo Romualdo rankose, nuaidėjo šūvis, o kulka pakirto Henriką...

Kol pensininkas svarstė, kaip elgtis toliau, eidama iš mokyklos užsuko Henriko podukra Nadežda. Mergaitė Henriko kaimyną gerai pažinojo ir tikrai nebūtų tylėjusi, jog rado jį prie nušauto patėvio, todėl Romualdas iš arti peršovė Nadeždai galvą.

Tokių pavyzdžių šimtai. Nors pagal dabar veikiantį Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymą nustatyta, kad be paciento sutikimo gydymas negali būti skiriamas, tačiau šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kad žmogus gali būti hospitalizuojamas ir prievarta, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei.

Įstatymas numato, kad pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Žmonės turėtų žinoti ir, esant reikalui, kreiptis į medikus ar policiją, kad taip būtų užbėgama nelaimei už akių.

 

Petras IVANAUSKAS

Rekomenduojami video