Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kaime daugėja kraujo donorų

Mažuose miesteliuose žmonės jautresni ir draugiškesni nei skubantys didmiesčių gyventojai, todėl provincijoje kraujo donorų sparčiai daugėja. Taip teigia Nacionalinio kraujo centro (NKC) vadovė Joana Bikulčienė.

– Ar plečiasi donorystės žemėlapis?

Nepameluosiu sakydama, kad šiandien mūsų žmonės tampa jautresni nelaimėms, sąmoningesni, labiau galvojantys apie kitus, pilietiškesni, jaučia norą padėti, pagelbėti kitiems. Manau, kad visų mūsų supratimui daro įtaką ir geopolitinė padėtis, pavyzdžiui, karas Ukrainoje, pastarojo laiko terorizmo proveržiai pasaulyje. Ką gali žinoti, kam kada prireiks pagalbos.

Toks požiūris duoda neblogų rezultatų, todėl pastaraisiais metais aiškiai juntama, kad kraujo donorystės žemėlapis Lietuvoje plečiasi. Kalbu ne apie mokamą, o apie neatlygintiną donorystę. Tai didžiulis skirtumas.

Ar kaimo žmogų pasiekia tokia pat išsami informacija apie donorystę ir jos principus bei naudą kaip vilnietį ar klaipėdietį?

Gal ne 100 proc., tačiau informacijos stygiumi skųstis negalima. Šiandien, kai per visą Lietuvą driekiasi interneto tinklai, kai, statistikos duomenimis, net 45 proc. gyventojų naudojasi išmaniaisiais telefonais, kai visoje Lietuvoje nutiesti puikūs keliai, visur geras susisiekimas, informacija pasiekiama įvairiais būdais.

Be to, nuvykę į vietą paimti kraujo NKC specialistai stengiasi suteikti gyventojams kuo daugiau žinių apie donorystės naudą, svarbą, pasakoja apie kraujo kelią nuo donoro iki ligonio.

Jūsų teiginiai trina įkaltą „prasigėrusio, nusenusio ir ištuštėjusio kaimo“ įvaizdį, kuris nelabai derėtų su jauno stipraus ir dvasingo donoro paveikslu.

Žinoma, buvo laikai, kai neatlygintinas kraujo donoras tradiciškai buvo jaunas žmogus, dažniausiai – studentas. O studentai gyvena didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tačiau pastaraisiais metais kraujo donorystės geografija stipriai keičiasi.

Palapinę su NKC ženklu vis dažniau galima išvysti ir visai mažuose šalies miesteliuose, kaimeliuose, bendruomenių susibūrimuose. Šiais metais prie Neatlygintinos donorystės turo prisidėjo net 21 Lietuvos miestas ir miestelis, o 2015-aisiais dalyvavo tik 11 miestų. Tikri mūsų pagalbininkai – miestų savivaldybių merai, kaimų seniūnai, bendruomenių pirmininkai. Nuoširdžiai jiems dėkojame. Jie kviečiasi mus į vietos šventes, valstybinių švenčių minėjimus, atlaidus – ten, kur renkasi vietos gyventojai, kur privažiuoja svečių iš aplinkinių kampelių.

Lankomės ir kurortiniuose miestuose, kur žmonės susirenka pailsėti ir iš įvairių Lietuvos vietų, ir iš kitų šalių. Atsipūtusių po darbų, pasimėgavusių sveikatinimo procedūromis ir išsimiegojusių žmonių nuotaika geresnė, todėl jie ir kitiems nori padaryti ką nors gera bei mielai sutinka duoti kraujo.

Minėjote, kad kaimuose žmonės jautresni, noriau įsitraukia į donorystę. Gal galite pateikti pavyzdžių?

Kuo mažesnis miestelis, kaimelis, bendruomenė, tuo mus nuoširdžiau sutinka – su didžiule pagarba, kad darome gerą darbą, šypsenomis, su duona ir druska, net su vaišėmis, pasiūlo padėti įrengti mūsų palapinę, reikiamą donorams įrangą ir panašiai. Patys ateina, artimuosius, kaimynus atsiveda, šia proga net pakoncertuoja, padainuoja, pagroja, kad linksmiau būtų ir donorams, ir mums dirbti.

Noriu paminėti tokius miestelius ir kaimelius, kuriuose net nesitikėdami sulaukiame ypač gerų rezultatų

Liepą lankėmės Utenos rajono Saldutiškių kaime – ten sulaukėme 25 kraujo donorų, Utenos miesto šventės metu kraujo padovanojo net 78 žmonės. Alytaus rajone Pivašiūnuose per 2014, 2015 ir 2016 m. atlaidus kasmet sulaukėme daugiau nei po 70 donorų.

Ukmergės rajone nuo 2013 m. aktyviai mūsų akcijose dalyvauja Veprių, Želvos žmonės, nuo 2013 iki 2015 m. Siesikų miestelyje kraujo davė net 147 donorai, o Zarasų rajono Dusetų miestelyje per metus jo padovanojo net 173 donorai.

Ignalinos rajone labai aktyvios Dūkšto, Didžiasalio, Drukšinių, Činčikų kaimų bendruomenės, Anykščiuose – Troškūnų, Svėdasų, Kavarsko gyventojai, taip pat aktyvūs Kaišiadorių rajono Žaslių, Žiežmarių, Kruonio žmonės,Varėnos rajone – Matuizų, Trakų rajone – Rūdiškių, Onuškio, Aukštadvario bendruomenės, Vievio, Širvintų, Šiaulių kaimo bendruomenės.

Vilniaus rajone – Sužionių, Mickūnų, Rudaminos, Maišiagalos, Paberžės bendruomenės. Ypač mūsų laukia ir svetingai sutinka Prienų rajono donorai.

Ypač graži Molėtų ligoninės personalo iniciatyvą – paraginti vyriausiojo gydytojo jie rengia neatlygintinas kraujo donorystės akcijas, kurių metu maždaug 30 donorų dovanoja kraujo. Jie kreipiasi į visas gydymo įstaigas ir kviečia palaikyti jų iniciatyvą bei rengti kraujo donorystės akcijas. Šiais metais Molėtų šventės metu kraujo dovanojo 53 donorai. Pavyzdžiui, Trakų rajono Paluknio, kuriame pati gyvenu, bendruomenė kasmet minėdama Sausio 13-ąją tradiciškai dalyvauja kraujo donorystės akcijoje. Manau, tai sveikintina, nes toks šios datos minėjimas – ir simboliškas, ir labai prasmingas.

Apie kraujo donorystę sklando daugybė mitų ir legendų. Vis dar vyrauja nuomonė, kad niekas nepasikeitė nuo sovietinių laikų, kad kraujas yra skiedžiamas.

Norėdami paneigti su realybe nieko bendra neturinčius mitus stengiamės šviesti visuomenę. Vasarą surengėme net specialų renginį žurnalistams ir politikams, organizavome ekskursiją, protų mūšį apie donorystę. Deja, akiratį praplėsti reikia ne vien provincijos žmogui.

O kalbėdama apie sąsają su sovietiniais laikais galiu pasakyti, kad pasikeitė absoliučiai viskas – donorų atranka, technologijos, darbo principai. Donorų kraujas yra tikrinamas. Pavyzdžiui, tiriant dėl sifilio atliekama Vasermano reakcija. Laboratorijose toks tyrimas atliekamas naudojant specialius tam tikslui pagamintus reagentus.

Prieš daugelį metų tiriant, ar nėra šios ligos sukėlėjų, buvo naudojamas avino kraujas. Todėl Vilniuje visada šalia Kraujo centro pievelėje galėjai pamatyti besiganantį aviną. Jam iš venos būdavo imamas kraujas, atskiriami eritrocitai, kurie buvo reagentai. Koks vėliau būdavo to avinėlio likimas, niekam nežinoma, bent aš negirdėjau. Šalia besiganantis avinas buvo tarsi Kraujo centro laboratorijos dalis.

Panašiai būdavo naudojami ir triušiai – jie taip pat atlikdavo kontrolės misiją. Gyvūnėliams būdavo leidžiama plazma, gliukozės tirpalai, ir jei jiems nepakildavo temperatūra, donoro kraujas būdavo laikomas tinkamu. Dabar avinai ir triušiai ganosi kaimuose, kur jiems ir dera būti. Aišku, tobulinti visada yra ką.

 

 

Faktai

 

NKC duomenimis, Lietuvoje kraujo kasdien reikia apie 200 žmonių. Per metus transfuzija (kraujo perpylimas) atliekama kelioms dešimtims tūkstančių pacientų. Daugeliui tai reiškia sugrąžintą gyvenimą.

Norint užtikrinti kraujo ir jo komponentų poreikį, būtina, kad kasdien jo duotų 400 donorų, vien sostinėje – 150.

Lietuvos siekiamybė – tik neatlygintina kraujo donorystė. Šį tikslą norima pasiekti iki 2020 m.

Rekomenduojami video