Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Joninių vainikų kolekcionierius stiprybės semiasi iš žolynų

 Nuo Antalieptės kilęs ir Utenoje apsigyvenęs Almantas Raščiauskas – bene vienintelis Lietuvoje, renkantis Joninių vainikus. Per daugiau nei trisdešimt metų vyras sukaupė jų daugiau nei tris šimtus. Kasmet uteniškio kolekcija papildoma maždaug dešimčia naujų. Dėl šios kolekcijos jis netgi pateko į Lietuvos rekordų knygą.

Eksponatai nedūla

Joninių vainikėlius vyras kabina ant savo nedidelio sodo namelio sienų. Jais išpuoštas miegamasis Almantui tapo sveikatos oaze, kaip pats sako, tikra sanatorija.

„Visi šie eksponatai nei dulka, nei trupa, nei dūla, – tikina jis. – Reikia mokėti džiovinti augalus. Viena svarbiausių taisyklių, kad vainikas nesutrupėtų, – nedžiovinti saulėje, todėl kelias dienas surinktus pakrantėse Joninių vainikus vytinu palėpėje, kur jų nepasiekia saulės spinduliai, arba šiaurinėje namo pusėje.“

Kiekvienais metais per Joninių šventę vyras gaudo srovės į krantą išmestus vainikus. Juos džiovina, o sudžiovintus kabina ant savo namų sienų. Jei vanduo vainikėlį būna apgadinęs, jį perpina ar kitaip sutvarko. Šiam pomėgiui A.Raščiauskas neatsispiria jau 38 metus.

Sukaupta apie 300 Joninių vainikų. Asmeninio archyvo nuotr.

Pašnekovas įsitikinęs, kad per Jonines skinti augalai turi ypatingų savybių – mažai blunka ir sugeba išsaugoti spalvas. Vainikų rankiojimas – jo paties sumanymas. Juos vyras renka braidydamas, toliau vandenyse esančius – ir plaukiodamas.

„Šaltą Joninių rytą brisdamas į vandenį jaučiuosi tarsi iš naujo krikštijamas, – dalijasi įspūdžiais vainikų kolekcionierius. – Po tokių maudynių nė karto nebuvau susirgęs ar šiaip sunegalavęs.“

Tiesa, sekėjų Almantas nesulaukė. Galbūt dėl to, kad žmonėms neįdomu, o gal todėl, kad daugelis šį jo pomėgį laiko keistu ir nesuprantamu. Tiesa, dar nė vienas žmogus iš jo aistros nėra šaipęsis ar kaip nors kritikavęs.

„Parsinešti eksponatai man suteikia gerų emocijų ir sveikatos, – tikina A.Raščiauskas. – Iš vandens išgriebti vainikai visiškai nedūla ir netgi neaplimpa dulkėmis. Daugumą jų sukabinau ant miegamojo sienos. Jei jie kauptų dulkes, mūsų kaimynystė taptų neįmanoma. O dabar miegodamas ar būdraudamas šalia kone dviejų šimtų savo surinktų vainikų jaučiuosi ir sveikas, ir žvalus, ir laimingas.“

Vaikystės šventė

Joninės vainikų kolekcionieriui – didžiausia metų šventė, susijusi su gyvybės paslaptimi. Pirmieji prisiminimai iš vaikystės taip pat susiję su Joninėmis, nes tėvelio vardas buvo Jonas. A.Raščiausko gimtinėje prie Antalieptės, Padusčio kaime, Zarasų rajone, gyveno šeši Jonai, todėl ši šventė buvo visų švenčiama bendrai ant Pūkšto piliakalnio. Ant jo būdavo užnešama ratų, stebulių, be kurių neįsivaizduojama Joninių naktis.

„Mano tėvelis buvo ūkininkas, gerbiamas žmogus, todėl jo vardinės visiems buvo didžiausia šventė. Degdavome ir kūrendavome laužus, tėvelį, pasodintą ant suolo, kilnodavome“, – prisiminimais dalijasi vainikų kolekcionierius. Iš vaikystės Joninių Almanto prisiminimuose atgyja žmonių, einančių sveikinti ir vainikais puošti jo tėčio Jono, būriai.

Ne tik tėtis, bet ir visi kiti kaimo Jonai tąnakt būdavo pasveikinti. Vėliau, nešini ąžuolų vainikais, Padusčio Jonai ir jų palydovai kopdavo į Pūkšto kalną, su artimaisiais iš žolių pindavo vainikus ir leisdavo į artimiausią ežerą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Išskirtinės tradicijos

Paprašytas pasidalyti Joninių švenčių tradicijomis, Almantas pasakoja, kad tą naktį reikia surasti jonvabalį, paimti į delną ir prašyti, kad jis išpildytų norus. Paparčio žiedo neverta ieškoti, nes papartis žydi tik porinę naktį. Joninių vainikas turi būti supintas iš 9 žolynų, augančių skirtinguose laukuose. Kad toks vainikas turėtų stebuklingų galių, pinant reikia su niekuo nesikalbėti. Nuo seno merginos meta vainiką per laužą ar per petį, spėliodamos, kada ištekės, o vėliau plukdo upe ar ežeru. Netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą gali paleisti po du vainikus – tikima, kad jei vainikai išsiskirs, mergina išsiskirs su mylimuoju, jei susiglaus, už jo ištekės. Galima leisti ir po vieną vainiką su žvakute. Jei vainikas plaukia, mergina ištekės. O jei sustoja, šiais metais vyro nesusiras.

Pasak A.Raščiausko, kuo daugiau žiedų, tuo gražesnis vainikas. Ypač puošniai atrodo bijūnų žiedai. O geriausiai vainikuose išsilaiko dobilai, smilgos, motiejukai, ramunės, rugiagėlės. Norint leisti Joninių vainiką į vandenį, jam pinti tinka visos žydinčios gėlės. Jas rinkti reikėtų vakare, nes tuomet jos būna rimties būsenos – tarsi laukia, kad jas kas aplankytų ir nuskintų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvybės dalis

Ką simbolizuoja į vandenį leidžiamas Joninių vainikas? Pasak A.Raščiausko, tai amžino gamtos virsmo simbolis, žmonės nuo seno tikėjo, kad jame kaupiasi amžinos augalijos ir gyvenimo jėga. „Žolynų vainikas simbolizuoja nemirtingumą ir nenutrūkstamą gyvųjų ryšį“, – aiškina pašnekovas ir primena, kad pagal senuosius lietuvių papročius vainiką reikia apjuosti juostomis ir prikalti prie durų.

Tačiau globalizacija padarė įtaką ir šios šventės tradicijoms. Kaimuose mažėja Jonų, o ir Joninių laužų ant kalvų jau retai kur tą šventą naktį bepamatysi. „Mes daug ką praradome. Vyresnioji karta nustumta, jaunimas Joninių šventėse nedalyvauja, vaikai paleidžia du tris vainikus, tačiau masiškumo, koks būdavo anksčiau, neliko“, – apgailestauja uteniškis.

A.Raščiauskas įsitikinęs, kad Joninės – kaimo žmonių šventė, todėl mieste niekad nepavyks jos surengti tokios įspūdingos ir išraiškingos kaip kaime. Kaime šią šventę smagu švęsti dar dėl to, kad visi pažįstami, beveik kaip viena šeima. Kita vertus, kaimiečiai mažiau nutolę nuo gamtos, pažįsta daugiau žolynų, labiau moka juos derinti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Unikalūs daiktai

„Likimas lėmė, kad būtinai turiu ką nors rinkti ir saugoti“, – prisipažįsta A.Raščiauskas. Be Joninių vainikų, Almantas gali pasigirti ir dar keliais unikaliais dalykais. Vienas jų – išdrožinėta ir ištekinta 94 cm ilgio pypkė, kurią galima rūkyti. Taip pat vyras turi vieną didžiausių Lietuvoje pasagų kolekcijų, kurios seniausias eksponatas nukaltas prieš 150 metų. Kaip giminės relikviją pensininkas saugo ir šalyje mažiausią batelį, sveriantį vos 14 gramų. Miniatiūrinį aulinį batą dar prieškariu pasiuvo Almanto senelio brolis Jurgis, kuris buvo žymus batsiuvys, jo siūtus batus avėjo net prezidentas Antanas Smetona.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Tiek metų gyvendamas tarp Joninių vainikų esu stiprus ir tvirtas, daugelį galiu nugalėti rankų lenkimo varžybose, taip pat ne kartą dalyvavau žmonų nešimo čempionate, kur buvau vyriausias dalyvis“, – pasakoja A. Raščiauskas. Tiesa, nešti savo žmoną Eleonorą jis treniruojasi likus keliems mėnesiams iki varžybų. Į maišą prisikrauna plytų ir užsimetęs ant pečių vaikšto – stiprina raumenis.

Aktyvus pensininkas ne tik nardo ar plaukioja, bet ir laisvalaikiu dalyvauja žmonų nešimo čempionate. Asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvieną rytą Almantas maudosi netoliese esančioje užtvankoje. Kompaniją jam palaiko šunelis Oris. Beje, sodininkystės darbus kolekcionierius taip pat mėgsta – ypač jam sekasi auginti česnakus. Paprašytas išduoti sėkmės receptą, sodininkas mėgėjas prisipažįsta česnakus laistantis pagal tam tikras taisykles, netgi matuojantis drėgmės kiekį. Šiandien jis džiaugiasi gyvendamas gražioje vietoje, sodų bendrijoje, kur jį supa nuostabūs kaimynai ir graži aplinka.

Rekomenduojami video