Ignalinoje gyvenanti menininkų pora – rašytoja, žurnalistė Gintarė Adomaitytė ir choreografijos istorikas Marius Kraptavičius – gerokai išjudino šio ežerų krašto kultūrinį gyvenimą. Įkūrę VšĮ ir interneto svetainę „Meno bangos“ vykdo įdomius projektus, kuriuose dalyvauja Ignalinos krašto jaunimas, rengia literatūros bei muzikos vakarus. Šiemet Gintarė už filantropinę veiklą, jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą apdovanota Lietuvos Respublikos Seimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. „Norime, kad nedidelio miesto pasaulis taptų šviesesnis, įdomesnis“, – sako ji.

Gintare, Mariau, ką jums reiškia Ignalina ir kiek jums reikia Vilniaus?

Ignalina mudviem reiškia... gal viską? Atvykome čia gyventi dėl miškų ir ežerų, dėl tylos ir ramybės, dėl lėtesnio gyvenimo būdo ir gaivaus oro. Atvykę ir apsidairę atradome žmones – kuo margiausią nedidelio miesto bendruomenę, vertą dėmesio, aptarimo, bičiulystės, o kartais – ir švelnaus oponavimo.

Čia mudviejų namai: jaukus nedidelis butas dailiame name. Čia įprasti pasivaikščiojimo takai paežerėse ir miškuose. Čia turime draugų, atlekiančių į pagalbą. Čia – svetinga biblioteka, kurioje jaučiamės beveik kaip namuose. „Meno bangų“ projektai vyksta tik Ignalinos krašte.

O Vilnius? Jo reikės visada. Jis buvo ir liko nuostabus miestas, persmelktas viliojančių kultūros įvykių. Ignaliną drįstame vadinti sostinės priemiesčiu: ji nutolusi tik šimtą kilometrų.

G. Adomaitytė su rašytoju A. Valenta projekte "Neregių kūrėjų vakarai". Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenate tarp Ignalinos ir Vilniaus. Kokia Jūsų dienotvarkė Ignalinoje ir kokia – Vilniuje?

Vilniaus dienotvarkę lengva atpasakoti: vykstame, kai turime darbų, įpareigojimų, susitarimų. Arba į spektaklį, parodą. Arba į svečius – pas draugus, gimines. Dažnokai – į Rokantiškes, aplankyti Gintarės močiutės ir tėvų bendro kapo. O kai atvykstame, mielai paklajojame po mums svarbias vietas. Gintarė – po Antakalnį, kuriame augo, ir po Senamiestį. Marius Vilniuje klajoja mažiau, jo maršrutai aiškūs ir tikslūs: Mo muziejus, Operos ir baleto teatras, koncertų salės.

Darbotvarkė Ignalinoje banguojanti – juk esame laisvi žmonės, dirbantys namuose. Gal rytais pamiegame kiek ilgiau, nei tarnybas einantys žmonės, bet įsitraukiame į darbus vakarop ar net naktimis. Anksti sumingančioje Ignalinoje mūsų langai šviečia truputį per ryškiai.

Kažin ar galima įrašyti į darbo planus: laiku pamatyti pirmąjį drugelį, pirmąją žibutę, pirmąją pražydusią ievą ... Vis dėlto mums labai svarbu šių akimirkų nepražiopsoti. Geltonas drugelis paežerėje ,,pasisveikino“ kovo 8 dieną, pirmoji žibutė – kovo 23 dieną, ievos šaka kol kas žydi tik vazoje ant palangės. Ką žinai, gal tie ,,pasisveikinimai“ greitai (arba kada nors) atskries į Gintarės rašomas pasakas...

Neapsakomai įtemptas metas, kai rašome VšĮ „Meno bangos“ projektus. Neramus – kai laukiame žinių iš Lietuvos kultūros tarybos. Įdomus, prasmingas ir sudėtingas – kai projektai vyksta.

Žmonės, nuo seno pažįstantys Marių, juokiasi, kai jis Vilniuje prisistato: ,,Atvažiavo buhalteris iš Ignalinos.“ Juokas juokais, bet tvarkyti įstaigos finansus Marius tikrai išmoko – juk yra dviejų buhalterių (mamos ir tetos) palikuonis, vaikystėje žaidęs su aritmometru ir skaitytuvais. Laimei, šiais laikais, kai minėtieji įrankiai nebeaktualūs, jam padėjo... Spėkite kas? Žinoma, geri ir paslaugūs Ignalinos žmonės, kurie noriai teikė konsultacijas.

Papasakokite, kokie svarbiausi jūsų projektai, renginiai Ignalinos krašte.

Svarbiausias neseniai įvykęs – „Vaižgantas ir mes“. Ignalinos bibliotekoje paminėjome mums svarbų rašytoją kartu su aktoriais Rimantu Bagdzevičiumi, Jūrate Vilūnaite, anykštėnu rašytoju, Vaižganto premijos laureatu Rimantu Vanagu, violončelininke Ramute Kalnėnaite. Ačiū svečiams – jie puikiai pasiruošė renginiui, žavėjo ir kerėjo publiką. Bet ir publikai ačiū – žmonės susirinko šventiškai, pagarbiai nusiteikę, įsijautę į Vaižganto kūrybą, pasikliaunantys atlikėjais ir rašytoju, neskubantys išsiskirstyti: juk tiek klausimų, tiek kalbos, tiek noro pareikšti nuomonę.

Jau šešerius metus judu su rašytoja, literatūrologe Neringa Dangvyde sėkmingai darbuojatės ,,Meno bangose“, skatindami jaunus žmones mąstyti, kurti, skaityti, vertinti kitų kūrybą. Kurie projektai jums buvo įdomiausi?

Prasidėjo viskas nuo projektų svetainėje www.menobangos.lt – kalbinome ir regionų rašytojus, ir jaunuosius kūrėjus. Dabar rašytinių projektų nebelaimime, bet svetainė vis tiek banguoja ir banguos. Kartais lėčiau, kartais smagiau – visai kaip ežerai vėjuotomis arba tykiomis dienomis. Mes mokame, galime ir mėgstame savanoriauti, nes norime gyventi įdomiai ir laisvai.

Neregių kūrėjų vakaras Ignalinoje 2014 metais – tai „Meno bangų“ debiutas žengiant į sales, scenas, bendraujant su publika. Tas projektas augo ir plėtėsi, įgijo romantišką pavadinimą „Ugniažiedė žvaigždė“. Keliavome po Rytų Aukštaitijos kaimus ir miestelius, nešdami svarbią žinią: neregystė nėra nelaimė, tai – tik nepatogumas, kurį galima įveikti. Šiuos žodžius ne kartą yra ištaręs Gintarės tėvas chorvedys Antanas Adomaitis (2016–1990) – Lietuvoje jis buvo pirmas aklas žmogus, baigęs aukštąją mokyklą. Juos tarė ir projekto dalyviai: literatai Vilija Dumbliauskienė, Alvydas Valenta, Brailio rašto skleidėjas, žurnalistas Vytautas Gendvilas. Kartu keliavo ir regėjimo negalią turintis operos solistas Vladas Bagdonas, lydimas dukters pianistės Dovilės Bagdonaitės, tuometinė Aklųjų bibliotekos direktorė Rasa Januševičienė. Mes koncertavome, kalbėjome, demonstravome Brailio raštą ir reljefines knygas, juokavome...

Norime minėti ,,Gintarinius vakarus Ignalinoje“ – į Ignalinos biblioteką ar į Miko Petrausko muzikos mokyklą kviečiame „aukštos prabos“ menininkus. Kad būtų kuo daugiau meistriškos poezijos ir prozos, akademinės muzikos, kad nedidelio miesto pasaulis taptų šviesesnis, įdomesnis.

Mariau, esi choreografas, šokio mokytojas ir šokio istorikas, parašei vertingą knygą apie žymiausius šokėjus – „Šokio alėjomis“. Kokie šiuolaikiniai (dar gyvi) Lietuvos šokėjai tave žavi?

Garbiai paklausei – dar gyvi? Deja, net trys mano knygoje kalbinti choreografai – Aliodija Ruzgaitė, Tamara Kalibataitė, Henrikas Kunavičius – jau nebeprabils. Apgailestauju, kad nespėjau ir kitų man svarbių žmonių pakalbinti: profesoriaus Juozo Gudavičiaus, mano gero bičiulio, tautinių šokių aistruolio Vlado Ūsovo. Tikrai visų dėmesio vertų neaprašysiu. Negaliu prisiimti tokios atsakomybės. Lietuvoje turime Nacionalinį kultūros centrą,ten triūsia etatiniai darbuotojai, gal tai – ir jų rūpestis? O dalytis šokio istorijos žiniomis, koncertuose ir spektakliuose  patirtais įspūdžiais visada esu geranoriškai pasiruošęs.

Rašymui ir laiko, ir jėgų lieka mažiau ne tik dėl „Meno bangų“. Nuo praėjusių metų rudens ruošiu kultūros gyvenimo siužetus Ignalinos televizijai – reikėjo šio to naujai išmokti, įgusti. O dar... laimėįau konkursą ir tapau regioninės kultūros tarybos nariu, vadinasi, su kolegomis imsiu rūpintis visos Utenos apskrities kultūriniu gyvenimu.

Aktorė, rašytoja Birutė Mar ir "Meno bangų" vadovas M. Kraptavičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Gintare, esi keliautoja. Kur tave labiausiai traukia?

Kažin ar buvau keliautoja. Vieną gražią dieną pati sau ir artimiausiems žmonėms prisipažinau: peržengusi Lietuvos sienas, jaučiuosi... ne kažin kaip. Esu naminė, ežerinė, miškinė, įsišaknijusi savo šalyje. Po Lietuvą tikrai dar keliausiu, klajosiu traukiniais, autobusais. Kelių dienų išvykos man labai patinka. Irkluoju vis rečiau, bet... Ledai ežeruose jau ištirpo, Palūšės valtinė manęs, ko gero, sulauks.

Į tavo klausimą, kur mane labiausiai traukia, atsakau tiesiai ir aiškiai: traukia Skandinavijos šalys. Bet... Ar reikia tai Skandinavijai Adomaitytės?

Vis dėlto apie vieną viliojantį maršrutą papasakosiu. Trečiadieniais Ignalinos stotyje keleivių laukia senoviškas autobusas (vadiname jį pupsiuku arba gaziuku). Jis veža į Meironis vietinius žmones. Mus, „svetimšalius turistus“, čia pat atpažįsta ir smalsiai apžiūri, o kartais gana garsiai aptaria. Pavažiuojame tuo „gaziuku“ iki Gaveikėnų kaimo, o tada jau pasileidžiame pėsti miškais, kalnais ir pakalnėmis. Šiemet maršrutu Ignalina–Gaveikėnai–Meironys–Palūšė–Ignalina dar nekeliavome. Nekantriai laukiame dienos, kai pradėsime.

Gintare, esi viena talentingiausių vaikų ir paauglių rašytojų. Be pasakų, parašei daug knygų apie žymius vaikų rašytojus, kurie vaikystėje „kūrė“ tave. Dažnai susitinki su savo skaitytojais. Kokie tie šiandienos vaikai?Ar juos veikia gerų, tikrų knygų šviesa?

Įvairūs, skirtingi, nepanašūs tie dabarties vaikai. Atskirtis – neapsakoma. Nuo aukščiausio intelekto ir vidinės kultūros iki... Kaip čia mandagiau pasakius? Ko gali norėti iš vaiko, jei savo namuose nieko daugiau negirdėjo, išskyrus riksmus ir keiksmus... Vienaip ar kitaip, dabarties vaikai kur kas laisvesni, nei buvome mes. Drąsūs. Norintys to paties, kas rūpėjo ir mums: būti mylimiems, mylėti. Šiuo metu skaitau jaunųjų filologų konkurso dalyvių rašinius – jų publicisitiką ir eseistiką. Džiūgauju. Jie – piliečiai. Romantikai. Yra tekstų, kuriuose jaunatviškos aistros liejasi per kraštus. Yra paslaptingų, kurių autoriai bijo išsiduoti. Laimei, pataikaujančių, bandančių žūtbūt įtikti, beveik nerandu. Akivaizdu: tai – skaitanti jaunuomenė, tikrai paliesta knygų šviesos.

Gintare, mane žavi tavo tekstai kultūrinėje spaudoje apie prabangą būti savimi. Ar šitos prabangos negniuždo „nepakeliama būties lengvybė“ ?

Oi, kaip kartais gniuždo, oi, kaip varo neviltin, oi... Bet negi dabar imsiu žliumbti taip, kad permirktų laikraščio puslapiai? Ir be manęs priraudota, privaitota. Laisvė tikrai yra prabanga. Aš ją turiu.

Gintare, kuo gyveni, ką rašai dabar?

Lėtai, ramiai, pasvajodama tęsiu savo temą: pasakojimus apie rašytojų gyvenimus. Gal tai bus kiek kitokia knyga nei trys ankstesnės. Bandau pasakoti apie  rašytojus, kurie tikrai kūrė mane, rašydami apie tai, ko man, miestietei, stigo. O stigo gamtos.

Vaižganto premijos laureatai R.Vanagas ir G.Adomaitytė renginyje „Vaižgantas ir mes“ Ignalinos bibliotekoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Žvelgiant į Ignalinos kraštą – dėl ko jums labiausiai skaudu, nejauku?

Oi, kaip nejauku, kad vieno Ignalinai svarbaus laikraščio redaktorius yra ir veiklus politikas, savivaldybės tarybos narys – teisėtai išrinktas. Vadinasi, ne tik jis laužo įstatymą. Kartu su juo – ir rinkėjai, net nesusimąstantys, kad dvigubo vaidmens žurnalistas / politikas negali imtis.

Kartais nejauku, kad renginiuose esame priversti klausyti grafomaniškų eilių, pateikiamų kaip aukščiausia kūryba, šedevras.

Esame patyrę gėdą stebėdami vulgarų vieno atvykusio teatro spektaklį – jautėme, kad net aktoriams nejauku vaidinti. Bet juk vaidino, toks jų darbas. Neaišku viena: kodėl publika plojo atsistojusi?

Skaniai juokiausi, kai mano intelektualūs, bet naivūs  bičiuliai (vilniečiai, kauniečiai) tvirtino, kad Ignalinos renovacija – tai buvusio mero dovana, ir mes, ignaliniečiai, atseit nė trupučio už tai iš savo kišenės  nemokame.

Ignalinos krašte (o ar tik jame?) esama įdomių feodalizmo, sovietinio socializmo apraiškų. Tačiau visa tai – kito straipsnio tema.