„Akistatoje“ jau ne kartą rašyta, kad kartais visai netikėtai psichikos liga staiga aptemdo žmogaus protą ir tuomet ligoniai įvykdo sunkius nusikaltimus. Padarę net ir itin kraupius nusikaltimus, psichikos ligų kamuojami žmonės nesiunčiami į kalėjimą – jie kurį laiką gydomi psichiatrijos ligoninėse. Tačiau kartais, stengdamiesi išvengti kalėjimo kameros, į psichiatrijos ligoninės palatą siekia patekti ir sveikieji, kurie tik simuliuoja psichikos ligą.

Beveik neįmanoma

Žmonės dažnai domisi, ar įmanoma apsimesti nepakaltinamu psichikos ligoniu? Yra net tikinčiųjų, jog simuliuoti išprotėjusįjį – vieni juokai, nes juk psichikos negalima peršviesti rentgenu ar pamatuoti kokiu nors slankmačiu. Esą tereikia nuolat kliedėti ir maivytis. Tačiau medikai tvirtina, kad apgauti beveik neįmanoma, nes tiriamasis ligoninėje stebimas visą parą, o ne tik gydytojų vizitacijos metu. Stacionari psichiatrijos ekspertizė trunka ne vieną savaitę, todėl ekspertų komisijos negali apmulkinti net ir pats genialiausias aktorius. Tai jau ne kartą patikrinta.

Anot medikų, yra pastebėti psichikos ligonius simuliuojančiųjų elgesio dėsningumai. Nusikaltėliai nepakaltinamus bepročius paprastai vaidina dviem būdais. Dažniausiai pasitaikantis ir lengvai demaskuojamas būdas – vadinamoji postsimuliacija, kai sąmoningai apsimestiniu elgesiu imituojami nesančios psichikos ligos požymiai, siekiant išvengti pelnytos bausmės. Žodžiu, postsimuliacija – tai psichikos ligos simuliacija po įvykdyto nusikaltimo.

Žymiai efektyvesnis būdas (laimė, labai retai pasitaikantis) – vadinamoji preventyvi simuliacija, kai nusikaltėlis, iš anksto vykdydamas savo planą išvengti atsakomybės, psichikos ligą ima simuliuoti dar prieš padarydamas nusikaltimą.

Psichiatrų neapgavo

Psichikos ligą yra bandęs simuliuoti ne vienas žiaurus nusikaltėlis. Štai ir už savo dviejų vaikų nužudymą kalėti iki gyvos galvos nuteista garsioji Alma Bružaitė. Ji juk mėgino porinti, kad vaikus pasmaugusi... mistiškų balsų paliepta. Bet Utenos teismo psichiatrijos ekspertai greitai demaskavo žudikę, ir ši, nustojusi vaidinti, prisipažino.

Net keletą mėnesių ekspertai tyrė šiaulietę gimnazistę Nedą nužudžiusių Viktorijos Lietuvninkaitės ir Viktorijos Vaitiekaitytės psichiką. Abi Viktorijos prieš žmogžudystę skundėsi psichikos pakrikimais, lankėsi pas psichiatrus, tačiau nors joms ir buvo nustatytas mišrus asmenybės sutrikimas, bet merginos buvo pripažintos pakaltinamomis. Žudydamos mokslo draugę jos elgėsi labai logiškai, sumaniai ir organizuotai, suprato ir valdė savo veiksmus.

„Kauno skerdiku“ pramintas Ričardas Ivanovas dabar atlieka 18 metų laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, o nedaug trūko, kad jis irgi būtų gydomas psichiatrinėje ligoninėje.

Kai vieną rudenį Vilijampolės rajone, Neries pakrantėje, žolėje buvo rasta nupjauta jaunos merginos galva, kraupiam nusikaltimui tirti buvo mestos labiausiai patyrusių kriminalistų pajėgos. Po kruopštaus darbo buvo sulaikytas įtariamasis – viename prekybos centrų mėsininku dirbęs kaunietis R. Ivanovas.

Nors visuomenėje svarstytos pačios įvairiausios kraupios egzekucijos versijos, tiesa pasirodė itin paprasta. Su sugyventine naujagimio susilaukęs R. Ivanovas jaunas merginas viliodavo skelbimais apie siūlomą auklės darbą, susitikęs ir nusiviliojęs į šalia savo namų esančią Neries pakrantę – apiplėšdavo.

Vienas toks apiplėšimas baigėsi tragiškai. Per daug stipraus alaus išgėręs R. Ivanovas neapskaičiavo savo jėgų ir smaugdamas eilinę auką ją nužudė. Mėsininku dirbęs ir dėl to „Kauno skerdiku“ vėliau pramintas R. Ivanovas peiliu nupjovė aukai galvą, o kūną užkasė šalia egzekucijos vietos. Spėjama, kad girtas kaunietis merginos galvą norėjo numesti nuo tilto į upę, tačiau ją nešdamas paupiu tamsoje pametė.

Vyrą net kelis kartus tyrė psichiatrai. Po 2 metus trukusių psichiatrinių ekspertizių nustatyta, kad R. Ivanovas nusikalsdamas galėjo sirgti paranoidine šizofrenija, tačiau net ekspertams buvo neaišku, ar iš tiesų jis sirgo. Vėliau ekspertizės išvados pasikeitė: net septynių psichiatrų komisija pripažino, kad R. Ivanovas yra pakaltinamas.

Dar vis teisiamas

Trijų ekspertizių prireikė, kad būtų nustatyta, jog didžiausios Lietuvos kontrabandininkų gaujos vadeiva Marijanas Taraškevičius, pravarde Marekas yra pakaltinamas.

Įtariama, kad šis vyras sugebėjo vadovauti vienai didžiausių Lietuvoje kontrabandininkų grupuotei, sugebėjo sukurti tobulas pinigų plovimo schemas, tačiau psichiatrams jis neatrodė protingas. Jie ieškojo ir rado, kad kontrabandininkas turėjo šiokių tokių psichikos sutrikimų, ir padarė išvadą neva jis nesuvokė savo veiksmų, taigi ir negali už juos atsakyti. Jei ne prokurorų atkaklumas, M. Taraškevičiui būtų paskirtas priverstinis gydymas. Tačiau po trečios ekspertizės Utenos teismo psichiatrijos komisija vis tik padarė išvadą, kad M. Taraškevičius neserga jokia psichikos liga. Tad ligoninės lovą jis pakeitė į Lukiškių kameros gultus. Jis jau nuteistas ilgiems nelaisvės metams už narkotikų platinimą ir dar teisiamas didžiulėje kontrabandos byloje, kurioje beveik 150 nusikalstamų veikų padarymu kaltinami 32 asmenys. 205 baudžiamosios bylos tomuose surašyti vieno didžiausių nusikalstamo susivienijimo, kuriam vadovavo ilgą laiką labai sumaniai kvailį vaidinęs Marekas.

Jeigu negeria vaistų

Kartais žmogus būna gydęsis psichiatrijos ligoninėje ir atrodo jau pasveikęs tiek, kad yra nepavojingas ir yra išleidžiamas į namus. Tačiau sugrįžę kai kurie ligoniai galvoja, kad jie jau sveiki ir negeria paskirtų vaistų, ar ima piktnaudžiauti alkoholiu ir vėl praranda protą. O tuomet – lauk nelaimės.

Rokiškio rajono Pandėlio seniūnijos Laikūnų kaime gyvenęs Eugenijus maždaug po mėnesio sugrįžęs iš psichiatrinės ligoninės peiliu nupjovė savo motinai Ulijanai galvą ir ją paslėpė krūmuose. Pradėję tyrimą tyrėjai sužinojo, kad jis psichiatrinėje ligoninėje yra gulėjęs apie 50 kartų. Gydytojai mano, kad ligonis, matyt, negėrė jam skirtų vaistų arba išgėrė alkoholio, todėl jo būklė pablogėjo ir jis jau nesuprato, ką daro. Kaimynai teigė, kad Eugenijus dažnai būdavo agresyvus ir šokdindavo visą šeimą. Kliūdavo jau mirusiam tėvui, motinai, o į ligoninę ne kartą teko vežti pasitelkus policininkus. Pareigūnai įkalbėjo, kad sūnus parodytų, kur paslėpė motinos galvą.

2015 metais nepakaltinamu vagysčių byloje buvo pripažintas ir Ukmergės gyventojas – kažkieno paprašytas jis kelyje nurinko metalinius dangčius, atvežė ir viešai padėjo kieme. Tada jam buvo skirtas priverstinis gydymas, tačiau ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Tai reiškia, kad asmuo turėjo nuolat lankytis pas gydytoją poliklinikoje ir būti stebimas medikų. Nežinia kaip medikai jį stebėjo, tačiau po metų vyras (23 m.) užmušė savo vienų metų ir 2 mėnesių sūnų. Vilniaus apygardos teismas (VAT) jau išnagrinėjo jo bylą ir paskelbė sprendimą. Ekspertams nustačius, kad vaiko nužudymu kaltinamas ukmergiškis negali atsakyti už savo veiksmus, VAT jam skyrė priverstinį gydymą psichiatrijos ligoninėje sustiprinto režimo sąlygomis.

Tragedija įvyko, kai vaiko motina ligoninėje gimdė trečiąjį vaiką. Kiti du vaikai buvo palikti tėvo ir močiutės priežiūrai. Ekspertai nustatė, kad mažamečiui suduota ne mažiau keturi smūgiai į pilvą ir krūtinės ląstos apatinę dalį. Vaikeliui lūžo šonkaulis, plyšo žarnos. Nustatyta, kad jis mirė nuo vidinio kraujavimo. Tėvas pareigūnams sakė tik paspaudęs vaiko pilvą, kad šis miegotų, o pats su broliu nuėjo žiūrėti filmo. Vaikas mirė kęsdamas stiprius skausmus. Negyvą mažiuką lovoje aptiko grįžusi iš mokyklos teisiamojo sesuo.

Zujūnų gyventojas Kazimiras I. vieną pavakarę užėjo į krautuvėlę, pačiupo ant prekystalio gulėjusį ilgą peilį, išbėgo į lauką ir kitoje gatvės pusėje esančioje autobusų stotelėje ėmė badyti vyrus (62 ir 63 m.). Perpjovęs pasipriešinti nespėjusių vyrų kaklus žudikas dar gyvas aukas ištempė į kelio vidurį ir toliau tęsė susidorojimą – spardė juos ir šokinėjo ant galvų. Atvykus medikams, vienas nukentėjusiųjų jau buvo nebegyvas, kitas po pusantros valandos mirė ligoninėje. Anksčiau du kartus teistam ir dėl psichikos sutrikimų gydytam žudikui nustatytas lengvas 0,6 promilės girtumas.

Iškart devynios aukos

Masiškiausias po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje žudynes irgi įvykdė psichikos ligonis. 1998–tųjų vasario 15-ąją ūkininkas Leonardas Zavistonovičius (58 m.) Širvintų rajone, Draučių kaime nušovė aštuonis žmones ir du sužeidė. Vienas iš jų po savaitės mirė ligoninėje. Gyvi liko tik du šio penkių sodybų kaimo gyventojai, tuo metu buvę namuose – Antanas (71 m.) ir žudiko motina Juzefa Zavistonovič (82 m.). Pastaroji net nesuprato, kas įvyko – praėjus kelioms valandoms po žudynių ji vis dar aiškino, kad sūnus nuėjo pas kaimynus ir nieko baisaus nenutikę.

Skerdynės prasidėjo apie 16-tą valandą. Maždaug pusvalandį L. Zavistonovičius ėjo iš vienos sodybos į kitą ir savo legaliai turėtais šautuvais šaudė į beginklius žmones. Pats žudikas tapo dešimtąja auka – iš miško grįžę vyrai pamatė, kas padaryta kaime ir žudiką uždaužė. Jis dar buvo atvežtas į ligoninę, tačiau medikai buvo užsiėmę jo aukomis, žudikas mirė nespėjęs sulaukti medicininės pagalbos. Po šio klaikaus nusikaltimo buvo baiminamasi, kad šalyje prasidės linčo teismai – lenkas Vasario 16-osios išvakarėse išžudė visą lietuvių kaimą. Tuo metu Lietuvoje viešėjo 80-ųjų Nepriklausomybės metinių proga lietuvių pasveikinti atvykęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis. Tuometinio prezidento Algirdo Brazausko administracija net kreipėsi į žiniasklaidą, prašydama sulaikyti informaciją apie šias skerdynes, kol iš Lietuvos neišvyks Lenkijos prezidentas.

Tik po tragedijos paaiškėjo, jog L. Zavistonovičius medžiotojo pažymėjimą gavo nuslėpęs tai, kad jaunystėje sirgo psichikos liga. Iki paskutinės dienos kaimynai nepastebėjo jokių keistenybių jo elgesyje. Jis nepiktnaudžiavo alkoholiu, nebuvo teistas.

Diagnozavo šizofreniją

Psichiatrai tvirtina, kad juos apgauti sunku, tačiau psichologas iš JAV Deividas Rozenhanas atliko stulbinantį eksperimentą, apie kurį psichiatrai nemėgsta kalbėti ir įrodė, kad ir psichiatrai klysta.

Tame eksperimente dalyvavo 9 savanoriai: pats D. Rozenhanas, trys jo kolegos psichologai, vienas šios specialybės studentas, gydytojas pediatras, psichiatras, dailininkas ir namų šeimininkė.

Išklausę instrukcijas, kaip elgtis, jie visi kreipėsi į skirtingas psichiatrijos ligonines, esančias penkiose JAV valstijose. Eksperimento dalyviai tyčia pasirinko skirtingo pajėgumo ligonines – nuo nedidelės kaimo ligoninės iki universitetinės ar privačios klinikos. Visi 9 skundėsi, kad esą epizodiškai patyrę klausos haliucinacijas – girdėję balsus, tiksliau – kažkieno kartojamą nieko nereiškiančią trijų žodžių frazę: „Tuščias pilnas bumpsi“. Ir visi eksperimento dalyviai buvo paguldyti į ligonines, diagnozavus šizofreniją...

Tada, vykdydami tolesnius D. Rozenhano nurodymus, visi simuliantai pareiškė, kad balsų nebegirdi, jaučiasi puikiai, todėl norėtų būti paleisti namo. Ir ką jūs manote – psichiatrai visus tariamus ligonius prievarta išlaikė nuo 7 iki 52 parų. Negana to, visi 9 į namus buvo išleisti tik įvykdę dvi sąlygas – privalėjo pripažinti sutinkantys su diagnoze ir išgerti haliucinacijas slopinančius vaistus (šiuos išspjaudavo į unitazą). Eksperimento dalyviai buvo nustebinti, kad kartu su jais gulintys tikrieji šių ligoninių pacientai (beje, irgi dažnai išspjaudavę vaistus į tualetą) įtarinėjo eksperimento dalyvius simuliacija. Tik psichiatrams nė karto nekilo įtarimų!

Ruošėsi nuo jaunystės

„Akistata“ yra rašiusi ir apie lietuvius, kurie sugebėdavo apgauti medikus. Bene garsiausias teismo medicinos psichiatrus preventyvios simuliacijos būdu visą gyvenimą mulkinęs nusikaltėlis – šiaulietis banditas Saulius S. (1955-2009 m.).

Apie dešimtmetį vadovavęs savo gaujai, nužudžiusiai mažiausiai 6 žmones, Saulius simuliuodamas šizofreniką, daug kartų išvengė ir teismo, ir kalėjimo. Šis vyras, dar jaunystėje sumanęs vaidinti psichikos ligonį, pasinaudojo likimo aplinkybe. Jaunystėje jis pakliuvo į automobilio avariją, kurios metu patyrė galvos traumą. Žinodamas, kad gyvens nedorai, vyras pastudijavo medicinos knygas apie psichikos ligas, jų simptomus ir kreipėsi į psichiatrus, skųsdamasis psichikos aptemimais.

Porą kartų trumpai pagulėjęs psichiatrijos ligoninėje, Saulius pasiekė savo tikslą – buvo pripažintas nepakaltinamu. Gali būti, kad simuliantas iš tikrųjų turėjo psichikos problemų, tačiau nusikaltimus darydavo ne priepuolių metu, o būdamas aiškaus proto ir puikiai suvokdamas savo veiksmus bei juos valdydamas.

Nuo 1981-ųjų iki 2003 metų Sauliui ne kartą „kartojosi“ psichikos priepuoliai, bet kažkaip tik po to, kai dėl eilinio nusikaltimo jį suimdavo pareigūnai. Saulius visada būdavo siunčiamas ne į teismą, o į psichiatrijos ligonines, kur ramiai pagulėjęs mėnesį kitą išeidavo į laisvę ir, kiek lukterėjęs, vėl darydavo naujus nusikaltimus.

2000-ųjų rudenį suimtas ginkluoto apiplėšimo metu, Saulius eilinį kartą ėmė simuliuoti ligonį. Atvežtas į Šiaulių apygardos teismą jis, kaip įpratęs, apsimetė beviltišku idiotu. Pavyzdžiui, teisėjo paprašytas prisistatyti, pareiškė esąs amerikietis iš Milvokio, baigęs geltoną mokyklą, nieko nebijąs, nes turįs 10 porų kojinių, o šalia sėdinčio gaujos nario – savo tikro sūnaus Audriaus – visiškai nepažįstąs.

Tačiau galiausiai ir genialusis simuliantas priėjo liepto galą. Paskirta dar viena kompleksinė psichiatrijos ekspertizė pagaliau atskleidė, jog nusikaltėlis akivaizdžiai simuliuoja ligą ir yra pakaltinamas. Nežinia, kiek jis būtų dar pridaręs nusikaltimų ir nervinęs policininkus bei psichiatrus, bet 2009-ųjų rudenį netikėtai kalėjimo kameroje krito nuo ūmaus insulto ir mirė.

Rusijoje – pakaltinamas

Psichiatrus maustančiu galima laikyti ir dabar Rusijoje 15 metų laisvės atėmimo bausme nuteistą ir šią bausmę Jekaterinburgo griežtojo režimo pataisos namuose atliekantį Romą Zamolskį (47 m.). Kai 1994 metų gruodžio 2 dieną jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, buvo tiriama jo psichinė sveikata ir galiausiai jam buvo nustatyta šizofrenija. Dėl šios diagnozės R. Zamolskis oficialiai Lietuvoje tapo nepakaltinamu ir išsisuko nuo visų bausmių. Mažiausiai po vieną kartą jis buvo gydomas Naujosios Vilnios, Utenos ir Černiachovsko psichiatrinėse ligoninėse. 1996 metais buvo priverstinai gydomas į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, griežtojo stebėjimo sąlygomis. Po keturių metų buvo perkeltas į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę gydytis bendrojo režimo sąlygomis, iš kur, pasinaudojęs ligoninės apsaugos spraga, pabėgo.

Vos tik atsidūręs laisvėje R. Zamolskis ėmėsi to, ką geriausiai mokėjo – vogti, plėšti, žudyti. Įtariama, kad jis ir jo bendras Virginijus Savickis nužudė tris žmones Kaune ir pasikėsino į policijos pareigūnus Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje. Taip pat manoma, kad šie nusikaltėliai Vilniuje, prie parduotuvės „Maxima bazė“, sužeidė Lietuvos žemės ūkio inkasatorių ir pagrobė apie 70 000 litų (daugiau nei 20 000 eurų).

Po R. Zamolskio sulaikymo 2014 metais buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius teigė, kad: „R. Zamolskis nebuvo psichikos ligonis. Tai buvo jo gynybos taktika. Buvo laikas, kai buvo madinga pulti į medikų glėbį ir imituojant proto, psichikos ligas pasislėpti nuo gresiančio atpildo, nuo teisėsaugos.“

Beje, rusai R. Zamolskiui irgi atliko psichiatrinę ekspertizę. Jį tyrę Maskvos Serbskio vardo teismo psichiatrijos instituto ekspertai nustatė, kad vyras pakaltinamas.

Petras IVANAUSKAS