Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Apie meilę – su ta pačia ašara džiaugsmui ir skausmui

Sekmadienį Motinos diena. Šiemet ji dėl koronaviruso bus kitokia. Neatvyks brangiausio žmogaus apkabint vaikai, nesusės šeima prie šventinio stalo. Bet motinos meilė ir vaikų padėka už dovanotą gyvenimą virusui nepavaldi. „Valio! Kaip gerai, kad ta korona, dabar visi kartu namuose.“ Žodžiai iš pirmadienį ketvirtąjį gimtadienį švęsiančios mažylės lūpų... Juodupietė Vita žino: šilčiausių žodžių sulauks iš suaugusių ir toli gyvenančių dukros Bertos bei sūnaus Luko, o prie šventinio stalo sės su vyru Sauliumi ir trimis pagrandukėmis. Ir, nubraukusi ašarą dėl mažylių neįtikėtinai sudėtingos gyvenimo pradžios, su vyru svajos, kokias gražias nuotakas užaugins.

Reikėjo Tėvo dienai…

Tai istorija, kurios detalės sukrečia iki širdies gelmių. Ir kurių negalima viešinti. Apie Vitos ir Sauliaus Urbiečių gyvenimą, daugeliui nė nesuvokiamą, kokios didelės gali būti šių žmonių širdys.  „Reikėjo mūsų istoriją aprašyt Tėvo dienai. Jei ne Saulius, nežinau, ar būčiau ištvėrusi“, – nuo pirmo žodžio jausminosi Vita ir pridūrė, kad šis žmogus į jos gyvenimą Dievo siųstas…

Urbiečių gyvenimo istoriją rašėme prieš gerus trejus metus. Kai į namus vieną po kitos parsivežė dvi mergytes. Dabar joms 7 ir 6 metai. Jau tada atrodė, kad šie žmonės šventi. Nedaug šeimų, užauginusių savo vaikus, ryžtasi tokiam iššūkiui – aukotis pragaro sąlygomis augusiems ir neviešinamų gyvenimo kirčių patyrusiems vaikams. Netrukus meilės Urbiečių namuose atsirado ir naujagimei, vos septynių parų mažylei. Kaipgi kitaip, sako Vita… Juk visų trijų motina ta pati, tik tėvai skirtingi… Pirmagimės tėvas – Sauliaus giminaitis, tad Urbiečiams nebuvo nė minties, kad ją, motinos „gegutės“ apleistą, būtų galima palikt likimo valiai…

Gyvenimas ne sau

Treji metai bemiegių naktų. Kas 15 minučių – po kelis lašiukus pieno išsekusiai naujagimei… Nuolatinis dėmesys, kurio neturėjusios mažylės reikalauja kiekvieną sekundę. Visos trumpo gyvenimo skaudžiausios patirtys tebėra jų vaikiškose akyse. O širdelėse – paniška baimė nematyti jas mylinčių žmonių, jausti alkį, savų ir svetimų smurtą. Patirtus vaizdinius net ir su specialistų pagalba labai sudėtinga mažylių sąmonėje prigesinti… „Galvojau, praeis metai ir pasimirš, ką yra patyrusios“, – vylėsi Vita. Bet iki šiol dar nebuvo nė vienos ramios nakties. Ir nežinia, kada bus… Priekyje, kaip mama sako, didžiulis darbas… Bet nei ji, nei Saulius nesigaili apsisprendimo dovanoti likimo nuskriaustoms mažylėms savo namus ir sotų, šiltą gyvenimą.

Pailsi į žemę sukišusi rankas

Su vyru, dukrelių žaidimo draugu, pasikeisdami vienas kitam leidžia pailsėti. Vitai geriausias poilsis – kai į daržo žemę sukiša rankas. Tada pasimiršta kasdieniai rūpesčiai ir bėdos. „Prisiauginau gal 200 veislių pomidorų daigų. Pernai tiek priaugo pomidorų, kad pažįstamiems dalinau. Primarinavau, pridžiovinau jų, moliūgų ir kitokių skanėstų. Maišais. Mažosios visą laiką turi kažką kramtyt, vis dar jaučia baimę dėl patirto alkio“, – pasakojo Vita. Kai namuose tokia šeima, amžinas darbų ratas: nuo parduotuvės, virtuvės, skalbyklės, šepečio. Sutuoktiniai niekada neskirstė darbų į vyriškus ir moteriškus. „Saulius su dviem dukrelėm buvo Druskininkų sanatorijoje. Ne vienas medikų, sužinojęs, kad mergytės globotinės, stebėjosi, kaip tėvas taip viską sugeba. Ir kodėl  šitaip šeima aukojasi. Mums tikrai nereikia žmonių gailesčio. Kai būna labai sunku, pagalvoju… Juk niekas mūsų su šautuvu nevarė imtis globos. Dievas į žemę žmogų siunčia duodamas jam misiją. Matyt, mums toks darbas buvo patikėtas“, – svarstė Vita.

Pastarieji ketveri metai jos šeimai buvo be galo sudėtingi. Ant patalo atgulė sunkiai pasiligojusi Vitos mama ir teta, didelės pagalbos reikėjo ir pasiligojusiam tėvui. „Atvažiavo į svečius sesė, kalbam, o man ašaros plūsta. Sakau, nebegaliu… neištversiu. Tada ji pasiėmė nukaršint tetą. Sakė nemaniusiu, kad taip sudėtinga“, – pasakojo Vita. Širdį dalinti skriaudžiamiems vaikams ji, sako, paveldėjo iš savo mamos. Dvi dukras užauginusi Vitos mama labai troško pasiimti bent vieną vaiką iš globos namų… Jai nebuvo svetimų vaikų. Mirties patale gulėdama prašė kasdien paskutinį  kartą jai atnešt anūkytes.

Bučiavo tėvų chalatus

Norvegijoje gyvenantis Lukas iš tėvų paveldėjo labai jautrią širdį. „Nieko nesakęs, mums su tėčiu nupirko bilietus. Trims dienoms, kad nors kiek pailsėtume. Paprašė mano sesers pabūti su dukrelėmis. Akimirkų nepamiršim visą gyvenimą. Kai sugrįžom namo, girdim, naktį viena dukrelių verkia. Puolė ji mums ant kaklo ir tyliai pasakė: „Jūs sugrįžot, mūsų nepalikot… O mažoji visą savaitę mane glostė, uostė, kaip stebuklą bučiavo ir vis kartojo:  „Ta pati mano mamytė.“ O aš vis verkiau… Ir kai į darželį nueidavau pasiimti, vis mane uostė sakydama: „Ta pati mano mamytė.“  Kol buvom Norvegijoj, lovytėn ji pasiguldė mano ir Sauliaus chalatus“, – graudenosi Vita.

Kai šeima nuvažiuoja vasarą pas dukrą Bertą į Klaipėdą, tėvai turi trumpo poilsio – vyriausieji tampa mažylių tėvais. Jie be galo jas myli ir visada palaikė tėvų apsisprendimą į namus priimti tris seses. „Jos visos trys kaip coliukės. Vis pajuokauju: jeigu teatrui reikėtų trijų sesių coliukių, mes jas turime“, – džiaugėsi Vita.

Skaudina reakcija

Daugiavaikė šeima iš aplinkinių vis dar sulaukia neigiamų reakcijų. Esą iš globotinių jie praturtėjo, važinėja po Norvegiją… Duria kaip adata į širdį, kad „tie vaikai svetimi“.

Miestelyje labai sunku rasti gerą žmogų, kuris nors valandėlę leistų tėvams pailsėti. Nes kartais iš nuovargio tikrąja žodžio prasme iškrentu… Nors pagal mergaičių sveikatos būklę įstatymai suteikia vaiko priežiūros paslaugą, bet dėl biurokratinių tvarkų nemokamai Urbiečiai kol kas jos gauti negali.

Rudenį į pirmą klasę eisiančiai vidurinei dukrai reikalingi vieną sutrikimų gydantys vaistai, bet jų negauna, nes tokie skiriami tik sulaukus pusaštuntų metų… Pedagogės diplomą turinčiai Vitai nutrūko darbo stažas, po dvejų vaiko auginimo metų negalėjo grįžt į darbą mokykloje. „Labai dėkinga Juodupės darželio direktoriui Valdžiui Vaičėnui. Šis žmogus mūsų šeimos situaciją supranta kaip niekas kitas. Nuo vasario leido dirbti mažylių grupėje, kur lengviau… Darbe pailsėdavau… Bet užklupo karantinas. Dėl vidurinės dukros turėjau labai skaudžių patirčių. Dalis tėvų priešinosi, kad ji lankytų darželį. Esą jų vaikams tai tik laikinas aktyvumo periodas, o mūsiškė… kitokia. Ir auklėtojų reakcija ne visada tolerantiška. Nežinau, kaip bus, kai ji pradės lankyti mokyklą. Dėl to labai baugu. Kai medikams, psichologams, kurių konsultacijos mums nuolat reikalingos, išpasakoju savo potyrius ir nuogąstavimus, jie sako: „Bet pažiūrėkit, kaip jos moka tą ir aną, kaip auga, vystosi, keičiasi. Jūs save pagirkit. Būtinai raskit laiko sau.“ Tada nusiraminu… Tokie padrąsinimai labai padeda. Mes seniai tą daryt pamiršom, nes visas mūsų laikas – dukrelėms“, – pasakojo Vita.

Ne ta kategorija

Privačios psichologo konsultacijos, būtinos dukrelėms, per mėnesį šeimai kainuoja 200 eurų, neskaitant transporto išlaidų į Uteną, nes Rokiškyje tokią paslaugą teikiančiųjų nėra. „Jeigu būtume rizikos šeima, būtų mums ir socialinis būstas, ir nemokamai pas gydytojus nuvežtų, išdaužtą langą įstiklintų, malkų atvežtų ir kiemą nušienautų… Toks mūsų valstybės požiūris. Net už darželį turėjom keturis mėnesius mokėt. Nors esame oficialiai pripažinta daugiavaikė šeima. Teko pakovot. Už du mėnesius grąžino pinigus, o dvi įmokas, kaip sakom, padovanojom… Mūsų namuose tarnybos lankosi… Ir socialiniai, ir vaiko teisių apsaugos darbuotojai… Patikrina, ar visko užtenka, ar saugu, pasiteirauja, ko reikia. Tuo pagalba ir pasibaigia. Gal reikėtų ir mums, kaip kai kurios kitos vaikus auginančios šeimos, garsiai rėkt, reikalaut?“ – retoriškai klasė Vita. Tačiau kai reikia kokiuose seminaruose papasakoti apie vaikų globą, pasidalinti patirtimis, tada jie kviečiami. Dalintis, rašyti. Ir niekada neatsisako.

Bus ne tik pyragas

Širdį atvėrusi patiriamiems džiaugsmas ir sunkumams Vita žino – Mamos šventė namuose bus šventiška. Saulius, su kuriuo šiemet – sidabrinė vedybų sukaktis, nestokoja romantikos. Priskins lauko gėlių, keps pyragą, bus ir kitų širdį šildančių staigmenėlių. „Be šio žmogaus neįsivaizduoju savo gyvenimo. Mes kaip vienas, ta pačia širdimi. Ir tuo pačiu tikėjimu, kad mūsų didelėje šeimoje viskas bus gerai. Kada nors… Iš mūsų coliukių užaugs trys nuostabios nuotakos. Tikim, užauginsime jas labai gerais žmonėmis“, – prieššventinį pokalbį užbaigė daugiavaikė mama Vita.

Rekomenduojami video