Švelniakailių žvėrelių auginimas Lietuvoje išgyvena įtampą. Jų gyvavimui pagal Seime pateiktas Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisas beliko vos keletas metų. Nors žvėrelių auginimu užsiimantys ūkininkai tikina, kad šis sektorius modernumo link yra pažengęs kur kas toliau už kitas žemės ūkio šakas, Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) sunkiu laiku jų negirdi ir nepalaiko.

Naują fermą kūrė ateičiai

Netoli Seirijų (Lazdijų r.) žvėrelių auginimo fermą su sūnumi Sauliumi įkūręs ūkininkas Arūnas Mickevičius buvo atviras: jų šeimos ūkio verslas dar laikosi, švelniakailius žvėrelius tebeaugina, bet ore tvyro nežinomybė dėl ateities. Šinšilas Mickevičiai augina nuo 1995 metų, tad jų pasirinktas verslas kaime be pertraukos skaičiuoja 28 metus. Be šinšilų, sūnus Saulius augino dar ir audines, tik jų šiuo metu laikinai atsisakęs, sustabdęs verslą. Pavasarį vėl ketina verslą atnaujinti. Šinšilų auginimo apimtis teko gerokai sumažinti. Privertė įvairios aplinkybės.

„Mūsų verslą labai paveikė pandemija. Buvo visiškai sutrikusi kailių realizacija. Kinai negalėdavo atvažiuoti į aukcionus pirkti kailiukų. Šiemet auginti kailinius žvėrelius jau apsimokėtų, nes kainos pakilusios, žymiai mažiau likę augintojų, todėl ir kailiukų pasiūla mažesnė“, – pasakojo ūkio šeimininkas.

Jis minėjo, kad Danijos kailių aukcionas užsidarė. Dabar liko Helsinkio Suomijoje. Į ten augintojai siunčia lietuviškus žvėrelių kailiukus. Tačiau ilgą laiką visa rinka buvo išsiderinusi, o ir dabar ūkis vis dar gyvena nežinioje. Tačiau, jeigu neatsiras naujų ribojimų ir išbandymų, Mickevičiai tęs ūkio veiklą. Bandys vėl atsistoti ant kojų ir „įsivažiuoti“.

„Visi žinome, kad ŽŪM sprendžiama, nuo kada uždaryti žvėrelių auginimo fermas Lietuvoje. Mes vis tiek bandysime išlikti. Man pačiam jau nebe pirma jaunystė, bet jaunesniojo sūnaus Sauliaus planuose – ateityje perimti iš manęs visus darbus. Jis nori auginti žvėrelius, tęsti šeimos ūkio veiklą“, – VL teigė Lazdijų rajono ūkininkas.

Todėl, anot A.Mickevičiaus, jie nenorėtų nutraukti darbų. Be to, jie turi sukaupę didelę patirtį šioje srityje, visas ūkis sukurtas pačių investicijomis. „Esame pasiruošę ir norėtume dirbti, bet kaip čia bus, neaišku“, – guodėsi dzūkas.

Seirijiečiai prieš 5 metus kaime laukuose, atokiau nuo miestelio, pasistatė naują žvėrelių auginimo fermų kompleksą. Iki tol šinšilas augino savo sodybos ūkiniuose pastatuose. „Mes išsikėlę už Seirijų. Daug dirbome ir į statybas įdėjome nemažai pinigų. Jeigu po kelių metų uždraustų auginti žvėrelius Lietuvoje ir tektų uždaryti fermas, tai mums reikštų didžiulius nuostolius“, – neslėpė A.Mickevičius.

Jam apmaudu, kad niekas neklausia pačių žvėrelių augintojų nuomonės, kaip jie sutinka žinią apie jų verslo sunaikinimą. „Buvo labai didelė investicija ir jeigu jokios kompensacijos uždarius verslą negautume, tai būtų labai skausminga“, – atviravo ūkininkas.

Darbo vietos

Naujoje fermoje prasidėjo šešti veiklos metai. Tuo metu, kai kūrėsi, net nebuvo minčių apie ribojimus, uždarymus, sunkmetį, COVID-19 pandemiją ir karą. Jeigu būtų nujautę kokių nors nepalankių poslinkių, Mickevičiai būtų nekūrę nieko ateičiai. Planus statytis naują fermą inicijavo jaunesniojo sūnaus ūkininko Sauliaus noras. Tuo metu audinių auginimas buvo perspektyvus. Tik daug vėliau prasidėjo pandemija, Danijoje užsidarė verslas, bet seirijiečiai ūkininkai vis dar tikėjosi, kad Lietuvos valdžia priims teisingus sprendimus, neskubės naikinti to, kas sukurta.

„Dabar kailių pasiūla labai sumažėjo. Jei Kinijoje atšauks apribojimus ir jie vėl pradės kailius pirkti, ateis geri laikai. Tačiau mūsų valdžia nelabai nori mus palaikyti. Jau ir taip gyvulininkystės ūkių kaimuose lieka vis mažiau ir mažiau – iš ko žmonėms reikės gyventi, niekas negalvoja“, – guodėsi ūkininkas. Pasak jo, fermose viskas sukurta nuo nulio ir paruošta ateičiai. Jos įrengtos taip, kad neterštų gamtos, bet ir tai nelabai kam svarbu.

A.Mickevičius minėjo, kad jų šeima ne tik patys iš šio verslo išgyvena – jie buvo sukūrę darbo vietų kaimo žmonėms, o šie išlaikydavo savo šeimas, bet per sunkmetį juos teko atleisti. Nuo šio pavasario planuoja vėl įdarbinti vieną kitą kaimo žmogų. Anot ūkininko, atokiose vietovėse, tokiose kaip Lazdijų rajonas, kaimai tuštėja, nes Dzūkijos smėlynuose žemės prastos ir beveik nėra jaunų ūkininkų. Ypač jį liūdina miglota žvėrelių auginimo perspektyva. Jam pačiam teko kalbėtis su ŽŪM dirbančiais specialistais, kurie neslėpė planų, kad 2025 metai šiam verslui gali būti paskutiniai.

„Labiausiai gaila darbo, įdėtų pinigų – pastatėme naują fermų kompleksą, planavome įsirengti ir kailių apdirbimo cechą, bet bijodami, kad uždarys, jo kūrimą sustabdėme, nes tai kainuoja didelius pinigus. Juk nepirksi įrangos tam, kad vėliau reikėtų ją išmesti“, – teigė seirijietis.

Sektorius nebereikalingas

Neseniai ŽŪM užsakymu atlikta studija atskleidė, kad kailinių žvėrelių fermų uždarymas Lietuvai atsieitų 57 mln. eurų. Tačiau Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos vadovas Česlovas Tallat-Kelpša teigia, kad uždaryti šios krypties ūkiams reikėtų kur kas didesnės pinigų sumos. Asociacijos vadovo preliminariais skaičiavimais, kailinių žvėrelių sektoriuje dirba apie 1,5 tūkst. darbuotojų, o visame kailininkystės sektoriuje Lietuvoje – apie 4 tūkst. žmonių. Per metus Lietuvoje būdavo užauginama apie 2 mln. kanadinių audinių, kas sudaro apie 5 proc. Europos produkcijos.

„Mūsų augintojai laikosi aukščiausių gyvūnų gerovės standartų. Jų atlyginimo vidurkis viršija Lietuvos atlyginimo vidurkį, nežiūrint, kad jie dirba kaimuose, kartais – gūdžiuose. Kasmet kažkiek emigrantų grįžta į Lietuvą, tarp jų – jaunos šeimos su vaikais, ir dirba šiame sektoriuje. Ūkiai yra pasiekę gerų rezultatų: Lietuva per keliolika metų padidino produkciją 10 kartų, o kokybė nė kiek nesumažėjo ir mes lenkiame Suomiją, Švediją, Olandiją, Lenkiją, Graikiją, Italiją, taip pat Latviją ir Estiją, su kuriomis visada lyginamės. Lietuva šioje šakoje toli pažengusi. Kai kailininkai patiria ekonominių sunkumų, o taip buvę ne kartą, jie neprašo Vyriausybės ir ES paramos, nemitinguoja prie Seimo po Kaimo reikalų komiteto langais ir patys susitvarko su savo problemomis“, – teigė Č.Tallat-Kelpša.

Asociacijos vadovo teigimu, šiuo metu šioje šakoje didžiausia problema – verslo uždraudimo projektas Seime. Kitos problemos – žemos kainos, nuostolingi metai, bet, anot jo, jie įpratę „išsilaižyti“ patys, neina ir nesiskundžia. „Žinome, kad po blogų dienų būna geros dienos. Čia mūsų verslo rizika ir mes ją prisiimame. Bet kada iš išorės atsiranda noras uždrausti verslą, nes kai kas, matyt, mano, kad mums per gerai sekasi, tai čia yra problema“, – sakė Č.Tallat-Kelpša.

Asociacijos vadovui apmaudu, kad ir ŽŪM jų neužstoja, nežiūrint to, kad specialistai, kurie ten dirba, puikiai išmano šią šaką. Pasak Č.Tallat-Kelpšos, ji pasiduoda politiniam spaudimui. Tuo tarpu, jo duomenimis, ekonominių argumentų uždaryti šią šaką nėra.

„Jeigu laimės sveikas protas, tai ši šaka turi gerą perspektyvą kaip nišinė, kur maži ūkiai ir atokiose kaimo vietose gali turėti gerą darbą, kur palyginus žemos kvalifikacijos žmonės gali gauti gerą algą. Ji yra simbiozėje su visu žemės ūkiu, kadangi sunaudojame maisto atliekas, kurias priešingu atveju reikia utilizuoti. Padarome aukštos vertės produktą, parduodame jį užsienyje, gerindami Lietuvos šiaip jau neigiamą prekybos balansą. Pagaminame apie 10 proc. pasaulio kailių produkcijos, ko negalėtų pasakyti turbūt jokia kita žemės ūkio šaka. Ir tai – labai aukštos kokybės kailius. Esame geriausi pasaulyje kailių augintojai. Savo profesiniu pasiekimu galime didžiuotis, deja, kai kam nepatinkame“, – kalbėjo Č.Tallat-Kelpša.

Buvo vertinami

Neigiamą įtaką verslo sričiai jaučia ne taip seniai – projektas Seime pateiktas 2021 metų pabaigoje. „Jeigu prieš 10 metų dar buvome labai gerbiami, premjerai įteikdavo padėkos raštus, tai dabar apie mus suformuota vien neigiama nuomonė. Kailis labai mažai kam įdomu, o didelei daliai – visiškai nesvarbu“, – keblią padėtį, į kurią pateko žvėrelių augintojai, analizavo Č.Tallat-Kelpšą.

Jis neneigė, kad krizė neaplenkė ir kailių rinkos. Tiesa, dabar turi ir gerų požymių. Prieš Naujuosius Metus ir sausį girdėjo daug teigiamų poslinkių. Bet pandemija ir karas padarė didelę įtaką, nes kailiai yra prabangos ir ne pirmos būtinybės prekė. Prekyba per pastaruosius metus buvo ganėtinai aprimusi. Pastaraisiais metais visi ūkiai patyrė nuostolių, todėl mažino apimtis.

„Negali pasakyti gyvūnui, kad šiandien tavęs nešersiu, nes krizė. Reikia pašerti kiekvieną dieną. Daug kas mažino gamybą tam, kad iškentėtų krizę“, – aiškino Č.Tallat-Kelpša ir užsiminė, kad šiuo metu oficialios statistikos, kiek auginama, kiek žmonių dirba ūkiuose, nėra. Jo žiniomis, didelė dalis ūkininkų dirba kaip fiziniai asmenys pagal ūkininko ūkio įstatymą, todėl asociacija jų skaičių nelabai mato.

„Per metus Lietuvoje buvo išauginama apie 2 mln. kailių, dabar sumažėjo iki 1,1 mln. – 1,2 mln. per metus. Atitinkamai mažiau dirba ir žmonių, – skaičiavo vadovas. – Bet tai nieko nereiškia, vis tiek išliko fermos, kur Lietuvoje augino 2 mln. per metus. Gal viena kita ir yra uždaryta visam laikui, negaliu garantuoti, bet didžioji dalis gyvuoja ir žmonės tiesiog laukia. Vieni laukia augindami žvėrelius, sumažinę produkciją, kiti – tiesiog uždarę ūkius, sustabdę gamybą turi kitokius pragyvenimo šaltinius. Ypač tai būdinga šeimos ūkiams, kas rodo jų dinamiškumą. Jie užsiima kita žemės ūkio veikla, išlaiko savo šeimas iš kitokio verslo, o fermos laukia, kol vėl pasidarys pelninga. Ūkininkai pasiruošę vėl jas užpildyti, auginti toliau.“

Pakalbintas veterinarijos gydytojas Vytautas Vanagas, anksčiau vadovavęs šinšilų ūkiui Vaikutėnų kaime (Utenos r.), kuris buvo vienas moderniausių Lietuvoje, sakė, kad buvo samdomas direktorius, o kai išėjo iš šio darbo, dar metus ar pusantrų ūkis laikėsi, dirbo, bet paskui buvo uždarytas. „Greičiausiai savininkas pasiskaičiavo, kad neapsimoka. Kalbos, kad valdžia tokius ūkius uždarys, aišku, neprisidėjo prie gyvavimo“, – svarstė V.Vanagas.

Viešosios įstaigos „Tušti narvai“ praėjusių metų pabaigoje skelbiamais duomenimis, Lietuvoje veikia 109 kailinių žvėrelių fermos, yra 61 kanadinių audinių laikytojas ir 48 šinšilų fermos.

Pernai lapkritį Seime buvo pateiktos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos, kuriomis numatoma, kad nuo 2026 metų Lietuvoje nebegalės būti auginami kailiniai žvėreliai dėl tikslo gauti jų kailį.