Pietų Lietuvoje šienapjūtė ūkiuose jau kai kur į pabaigą, nes pirmosios pradalgės sugulė kur kas anksčiau nei pernai. Žemdirbiams gamta buvo dosni – pavasarį užteko ir šilumos, ir drėgmės. Dorodami gausų žolės derlių net ir patys žemdirbiai stebėjosi, kad ši užaugo tanki, maistinga, todėl žiemai galėjo pasiruošti kokybiškų pašarų gyvuliams. Tą patvirtina ir gyvulininkystės ekspertai, neneigdami, kad ruošiant parašus žiemai dar pasitaiko ir klaidų.

Galvosūkis – kur sutalpinti

Pienininkystę plėtojančioje Padovinio ŽŪB (Marijampolės sav.) šiuo metu laikoma apie 1 200 melžiamų karvių, su prieaugliu čia yra iš viso apie 2 800 galvijų. Užtat ir pašarų šiame ūkyje reikia didelių kiekių – apie 30 tūkst. tonų metams.

Bendrovės pirmininkas Gintautas Gumauskas sakė, jog gegužei baigiantis, šienapjūtės darbai jau ėjo į pabaigą, buvo belikę tik nupjauti dobilus. „Vertinant šienapjūtę, šiemet derlius geresnis nei pernai. Be pirmosios žolės, mūsų dar laukia trys žolės pjovimo etapai. Taip pat šiemet dar esame pasėję 100 ha mišinių su įsėliu, iš ten taip pat turėtų būti pašarų“, – vardijo G.Gumauskas.

Jis pridūrė, kad pernai pašarų pasiruošę turėjo gerokai mažiau, tačiau pataupant Padovinio ŽŪB gyvuliams jų užteko iki šio sezono. „Po pernykščių metų pamokos, šį pavasarį pasistengėme kuo daugiau visko turėti, bet dabar vėl kita problema – kur viską sutalpinsime?“ – rūpinosi pienininkystės ūkio vadovas. Be to, užaugintus žolynus bendrovės žemdirbiai privalėjo tinkamai paruošti, išsaugoti maistines pašarų savybes, o tai – atsakingas uždavinys.

Padovinio ŽŪB žmonės pasidžiaugė, kad šienapjūtės periodu buvo sausa, gamta leido dirbti, bet gegužei baigiantis jau pasijuto, kad žolynams trūko ir lietaus. „Jeigu laiku gaus lietaus, dar bus atolų. Nemažai tuomet turėtų būti ir antros žolės. Kol kas dar labai sunku pasakyti, nes jei nelis, bus kaip kasmet – prasti atolai“, – pastebėjo Padovinio ŽŪB vadovas.

Tačiau pirmoji žolė buvo labai gera, pašarai iš jos – kokybiški. Pasak G.Gumausko, gegužės antroje pusėje prasiautusi sausra labai džiovino masę, todėl bendrovės pašarų ruošėjai, stengdamiesi jų neperdžiovinti, „lakstė kaip pašėlę“. „Dabar yra tokių dienų, kad to neišvengsime, tikrai perdžius“, – tikino pirmininkas.

Padovinio ŽŪB savo gyvuliams jau paruošė daug šienainio – jis ūkyje labai pasiteisina. Sauso šieno pagamino tik veršeliams, jį susuko į 100 rulonų. Pašarų atsargoms turi įsirengę ir tranšėjas. Mano, kad gyvuliams pašarų turėtų užtekti. Pirmininko skaičiavimais, iš pirmosios žolės jie turėtų pagaminti per 5 tūkst. rulonų šienainio. „Šienapjūtė, pašarų ruošimo sezonas – bendrovės žmonėms didžiulis ir svarbus darbas, nes jeigu neturėsi gerų pašarų, reiškia, nebus pieno, sveikų gyvulių“, – kalbėjo G.Gumauskas.

Jo teigimu, šienapjūtė sklandi, tik kažkiek trukdė gegužės antroje pusėje užklupę karščiai, todėl karštomis dienomis pjovė mažesnius kiekius žolės. Gegužės 28 dieną Padovinio ŽŪB dar buvo likę doroti apie 150 ha pašarams imamų pirmos žolės plotų, o tada, po savaitės kitos, 100 ha plotuose imsis avižų ir vikių mišinio su daugiamečių žolių įsėliu. „Anksti pasėtas, mišinys dabar labai gražiai atrodo. Kaip bus toliau, dar neaišku, nes įsivyravo kaitra. Žiūrime, kad ant kalniukų jau gelsta, bet gal užlis“, – vylėsi G.Gumauskas. Taip ir nutiko – baigiantis praėjusiai savaitei dangus lietaus nepašykštėjo.

Padovinio ŽŪB turi pasiruošti pašarų gyvuliams visiems metams – žolinių pašarų, šienainio jiems reikia pasigaminti apie 12 tūkst. tonų. Po to vasarą reikia 15–16 tūkst. tonų kukurūzų siloso. Dar turi pasigaminti 1,5 tūkst. tonų kukurūzų mono pašaro ir apie 20 tūkst. rulonų kvietinių gerų šiaudų. Taip pat reikia prisikulti iki 5 tūkst. tonų grūdų. Šie rūpesčiai užims visą vasarą.

„Praktiškai pailsėti nėra kada. Kaip prasideda nuo sėjos, taip ir tęsiasi. Su gyvulininkyste taip jau yra – darbų maratonas“, – įprastus kiekvienų metų vasaros uždavinius ir „žygius“ minėjo bendrovės pirmininkas.

Arkliai nebadaus

Kūlokų kaimo (Liudvinavo sen. Marijampolės sav.) ūkininkas Juozas Bekampis atviras: jų šeimos ūkyje šiemet truputį geriau kaip pernai, bet per daug gerai, kaip būdavo anksčiau, irgi nėra. Suvalkijoje būna ir geresnių metų šienavimams. „Pernai buvo iš viso labai prasti metai šienapjūtei, užtat šieno ir šienainio kaina labai išaugo, o šiemet geriau, bet nėra tokia džiuginanti šienapjūtė, kaip būdavo pas mus anksčiau“, – akcentavo arklius bei mėsinius galvijus laikantis ir ūkyje daug ganyklų, šienaujamų pievų turintis ūkininkas.

Pirmieji žolės pradalgiai Bekampių ūkyje šiemet sugulė anksti – apie gegužės vidurį. Ir ūkio šeimininko planuose buvo netrukus šienapjūtę užbaigti, jeigu neužlis. „Palankūs orai šienapjūtei – ryte nupjovei, vakare jau greboji, nes perdžiūsta. Mes gaminame šienainį“, – pasakojo ūkininkas iš Kūlokų kaimo.

Arkliams, mėsiniams galvijams Bekampių ūkis ruošia daugiau nei 1 tūkst. rulonų šienainio. „Gerais metais pasiruošdavome apie 1,5 tūkst. rulonų šienainio. Tuomet būdavome saugūs, kad mums tikrai pašarų užteks. O kada 1–1,1 tūkst. rulonų, reikia galvoti ir apie šiaudų panaudojimą“, – aiškino J.Bekampis.

Šis ūkis turi apie 150 ha plotus, skirtus ir ganymui, ir šienavimui. Pernai buvo metas, kai birželio mėnesį jau pradėjo šerti žiemai paruoštus pašarus. Šiemet gal nereikės taip anksti? „Jeigu šią savaitę dar pakepins, kaip čia buvo iki 29 laipsnių karščio, jeigu šoktelės iki 30 laipsnių karščio, tai gali ir vėl visko būti, nes jau ir javai ant kalnų pradėjo gelsti – reiškia, jiems trūksta drėgmės. Atitinkamai ir antra žolė nelabai augs. Žolei greičiau pasimatys karščio poveikis, nei javams“, – paspėliodamas, kas bus, optimistinėmis nuotaikomis pasidalino Suvalkijos krašto arklių augintojas.

Ne tik žolę pjauna – darbas gena darbą

Pajiesio kaime (Prienų r.) Krūvelių šeimos pienininkystės ūkis, pasak vadybininko Martyno Krūvelio, stengiasi ūkininkauti tvariai. Jaunas vyras pastebi, kad šiemet pievoms ir žolynams, kuriuos augina pašarams, visko užteko, augo kuo puikiausiai, tik gegužės mėnesį gal drėgmės galėjo būti šiek tiek daugiau. Doroti žolę laukuose šiemet Krūvelių ūkis pradėjo anksčiau nei ankstesniais metais – vienus laukus nupjovę prieš daugiau nei dvi savaites, o kitus, kur vyrauja ankštinės, dorojo gegužės paskutinę savaitę. Prieš keletą savaičių susuko į rulonus, o gegužės pabaigoje krovė į tranšėją.

M.Krūvelio duomenimis, šeimos ūkio melžiamų karvių bei prieauglio pašarams žiemai reikėtų pasiruošti apie 1,5 tūkst. rulonų, taip pat reikėtų nepilnai 1 tūkst. tonų žolės siloso. Ūkio fermose šiemet su prieaugliu laikoma apie pora šimtų gyvulių. „Kol kas dar anksti sakyti, ar visko mums užteks, bet viliuosi, kad viskas bus gerai“, – teigė kol kas nusiskundimų dėl prastų metų neturintis ūkio vadybininkas.

Tuo tarpu praėjusieji metai Krūvelių ūkiui buvo sudėtingi vien dėl to, kad gamta neleido pasiruošti pakankamai žolinių pašarų atsargų. Gerai buvo nors tiek, kad kukurūzų derlius pernai buvo geras, todėl žiemą jis kompensavo kitų pašarų stygių.

Krūvelių šeimos ūkis rūpinasi iš viso 200 ha žemės, iš jų apie 100 ha sudaro pievos, 35 ha užėmė kukurūzai, o likę plotai sėjomainoje buvo išdėlioti grūdinėms kultūroms. Augina tradicines kultūras: kviečius, miežius, rapsus. Daugiausia nuimto grūdų derliaus sunaudoja pašarams, bet išaugina ir pardavimui.

Pats Martynas šeimos ūkyje atsakingas už daug sričių: jis yra vadybininkas, technikos prižiūrėtojas, zootechnikas, o prireikus – mechanizatorius. Robotizuota ferma – jo žinioje. Prieš keletą metų Krūveliai karves perkėlė į naują modernų pastatą ir robotizavo visus procesus. Šėrimo sistema automatizuota, dėl to karvės ramesnės, nes pašarai porcijomis paduodami 5–6 kartus per dieną. Automatiškai nustatytas pašarų išdalinimo kiekis: žiemą pašarų duodama daugiau, o vasarą – mažiau, apsaugant pašarus nuo kaitimo, kad juos karvės gautų tik šviežius. Pašarai tiekiami geriau sumaišyti, pritaikyti, todėl juos karvės mažiau išknisa snukiais.

Trijų kartų ūkyje ūkininkauja močiutė Saulena Krūvelienė, jos sūnus Artūras Krūvelis ir anūkas Martynas. Šeimos ūkis skaičiuoja tris gyvavimo dešimtmečius. Krūveliai visą laiką didelį dėmesį skyrė gyvulių sveikatingumui.

Metai itin palankūs

Gamta tikrai šiemet buvo nuostabi šienapjūtei, pašarų ruošimui ir dabar dar yra puiki. Ir masė, ir žolynai tinkamo maistingumo, tinkamos brandos. Ir tai – labai gerai. Ne viename ūkyje atlikome žaliosios masės, kur vežama į tranšėjas, tyrimus. Tikrinome, koks maistingumas, koks virškinamumas. Neatsimenu tokių metų, kad būtų tiek baltymingų pašarų. Labai geras ir pašarų virškinamumas, net per 80 proc. yra organinės medžiagos virškinamumas. Be to, per tą patį darbymetį labai stipraus lietaus, kuris stabdytų darbus arba pakenktų ruošiamų pašarų kokybei, nebuvo. Tad šiemetę šienapjūtę galiu įvardinti kaip itin palankią. Ne tik sąlygomis, bet ir žolės masės laukuose, pievose, ganyklose, kur yra atsėti kultūriniai žolynai, buvo daug. Palyginti su praėjusiais metais, šiemet ūkiai pagamino žymiai daugiau pašarų iš pirmosios žolės.

Aišku, palyginti ankstyvas ir šienapjūtės metas. Kai su Atžalyno ŽŪB (Alytaus r.) pirmininku Algiu Žėku balandžio pabaigoje važinėjome po laukus, žolė jau buvo iki kelių. Jis sakė neatsimenantis tokių metų, kad pavasarį būtų tokie žolynai. Tad jie irgi labai anksti susidėjo pašarus, kurių tyrimų rezultatai, bent jau šienapjūtės pradžioje, buvo superiniai. Vėliau vyksta fermentacija ir dar gali būti visokių niuansų, bet pradžia tikrai teikia didžiulių vilčių. Todėl ir sakau, kad šiemet šienapjūtei, pašarų ruošimui buvo ir vis dar yra labai palankus metas.

Ir šiemet – atvirkščiai negu pernai, kai buvo labai nedėkingas šienapjūtei periodas. Pernai buvo vėsu, sausa, per patį darbymetį užėjo lietūs ir didelė dalis darbų nusikėlė. Kai praėjusiais metais kalbėjomės su vieno ūkio šeimininku, jis teigė, kad pernai šienauti pradėjo birželio 3 dieną, o šiemet gegužės 14 dieną šienapjūtė jau buvo beveik baigta – pašarai jau buvo bebaigiami sudėti. Tai reiškia, kad šiemet kai kur šienapjūtė buvo beveik visu mėnesiu ankstyvesnė nei pernai. Be to, praėjusių metų pašarų kokybė buvo kur kas prastesnė, nes vyravo vėsesni orai, ankštinės žolės neišaugo iki įprasto aukščio – buvo žemesnės, tad ir žaliosios masės mažiau. Šiemet labai tvarkingi žolynai – ir varpinės, ir ankštinės suaugę, jos buvo lygiavertės, nenustelbė viena kitos.

Yra 5 pagrindiniai pašarų ruošimo etapai: žolės pjovimas, vartymas-džiovinimas, vežimas, mynimas ir dengimas. Visuose juose įmanomos klaidos ir jų, vienokių ar kitokių, kartais pasitaiko. Važinėjant po ūkius teko pastebėti, kad vis dėlto pasitaiko klaidų ruošiant pašarus. Tos klaidos gal atitinka posakį „Kas nedirba, tas neklysta“. Gamyboje pasitaiko visko. Ar kažkas sugedo, ar technologiniai sprendimai neleidžia elgtis kitaip, ar orai darbų eigą sumaišo. Taip būna.

Kiekviename pašarų gamybos etape pasitaiko vienokių ar kitokių klaidų – ar žolę per žemai nupjauna ir žemėmis užteršia pašarus, kas labai kenkia jų kokybei, ar dar kas. O kai šiemet toks ankstyvas pavasaris, suvėlinus šienapjūtę žolėse susikaupia daug sunkiai virškinamos ląstelienos ir iš jos pagamintas pašaras tampa prasčiau virškinamas. Be to, ruošdami žolės pašarus ūkininkai dažnai pataupo – gerai neištaršo ir neišvarto nupjautos žolės. Kai kuriuose ūkiuose pasitaiko, kad to iš viso nedaro – nupjautos žolės neištaršo, nevarto, motyvuodami tuo, kad vis tiek išdžius, vis tiek išsimaišys tranšėjoje ar kaupe, bet technologiškai žiūrint, jeigu augalas neapdžiūsta iš visų pusių, nukenčia pašarų kokybė. Reikia ištaršyti bei vartyti nupjautą žolę. Pataupymas gali virsti prataupymu – gerai neapdžiūvusi žolė vežama į tranšėjas, kaupus, o ten atsiranda dar kitų problemų. Tokią žolę yra sunkiau suslėgti, prastėja ir pašarų stabilumas – problematišku tampa jo stovėjimas, prastesnė ir fermentacija.

Vienas svarbiausių pašarų ruošimo etapų – žalios masės mynimas, tranšėjoje, kaupe. Gerai nepašalinus iš žalios masės oro, prastėja pašaro fermentacija, atsiranda pelėsio židinių, toks pašaras gali net sugesti, supūti. Pasitaiko atvejų, kad blogai suminto pašaro negalima netgi šerti gyvuliams. Pasitaiko tranšėjų uždengimo, pašarų prispaudimo klaidų sandariai dengiant plėvele. Labai svarbu, kad saugant pašarus į juos nepapultų oro iš aplinkos ir pašarų paviršius nesugestų. Pasirenkant pjausnį taip pat yra tam tikrų niuansų – jį reikia rinktis pagal sausos medžiagos sausumą. Taigi, ne be reikalo sakoma, kad pavasario viena pašarų ruošimo savaitė maitina visus metus.